Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams E. V. ir D. R. (D. R.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pasiruošimo bylos nagrinėjimui iš esmės metu nustatyta, kad A. G. įpėdiniai ginčo automobilį pardavė D. R., į parengiamąjį teismo posėdį atvykusi E. L. N. pateikė į bylą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, todėl ieškovė 2017 m. gruodžio 6 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo 5 069,33 Eur skolą prašo priteisti solidariai ir atsakovo E. V. ir atsakovo D. R..

Atsakovas D. R. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Į teismo paskirtą parengiamąjį teismo posėdį atvyko atsakovo E. V. įstatyminė atstovė ir nurodė esanti pilnai pasiruošusi bylos nagrinėjimui iš esmės, ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti ir teismo sprendimą byloje priimti jai nedalyvaujant. Atsakovas D. R. į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, jokių prašymų dėl bylos eigos teismui nepateikė.

Parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėjus, kad papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, o visos šalys apie parengiamąjį posėdį ir apie neatvykimo į jį pasekmes yra tinkamai informuotos, teismas pradėjo žodinį bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjo bylą iš esmės ieškovei ir atsakovui D. R. nedalyvaujant (CPK 231 straipsnio 5 dalis, 246 straipsnio 1-2 dalys).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad jog 2015 m. lapkričio 4 d. tarp ieškovės UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10-ST2-286, pagal kurią ieškovė įsipareigojo, įgaliotam policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje (el. b. l. 5-11). Pagal minėtos sutarties 2.1, 8, 10 punktus ieškovė įgijo teisę imti sutartyje nurodytą užmokestį už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš automobilio savininko ir (ar) valdytojo. Iš 2016 m. kovo 22 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarimo administracinio teisės pažydimo byloje Nr. A2.9.-6941-576/2016 nustatyta, kad 2016 m. kovo 22 d. nepilnametis E. V. vairavo automobilį Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, todėl automobilis buvo privestinai nuvežtas į UAB „Tomadas“ aikštelę ir joje saugomas iki šiol, o atsakovo motinai S. V. paskirta administracinė nuobauda už nepakankamą motino valdžios sūnaus atžvilgiu panaudojimą ir neužtikrinimą, kad sūnus nedarytų administracinių teisės pažeidimų. Vadovaujantis paslaugų įkainiais (Priedas Nr. 1 prie 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties Nr. 10-ST2-286) už minėtos transporto priemonės saugojimą nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. liepos 13 d. ir nuvežimą buvo priskaičiuota 5 069,33 Eur suma (el. b. l. 2), dėl kurios priteisimo iškovė kreipėsi į teismą, susidariusį įsiskolinimą prašo priteisti iš ginčo automobilį vairavusio atsakovo E. V. ir automobilio savininko – atsakovo D. R. solidariai.

Atsakovo įstatyminė atstovė S. V. nesutinka, kad jai ir jos sūnui kilo pareiga atlyginti ieškovei ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, mano, kad net jei ji ir padengtų ieškovo prašomą įsiskolinimą, saugojimo išlaidos ir toliau augs, nes tikrasis automobilio savininkas nėra suinteresuotas automobilio atsiėmimu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nurodyto įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

Byloje nustatyta, jog ginčo automobilio yra registruotas mirusio A. G. vardu, tačiau byloje nustatyta, kad pastarojo asmens įpėdinė E. L. N. 2016 m. kovo 7 d. Transporto pirkimo – pardavimo sutartimi automobilį pardavė D. R. (el. b. l. 124). Duomenų, kad minėtas sandoris būtų nuginčytas ar kad automobilis būtų perleistas kitam asmeniui byloje nėra ir šalys tokių aplinkybių byloje neįrodinėjo, todėl laikytina, jog atsakovui D. R., kaip ginčo automobilio savininkui, kyla pareiga atlyginti visas su jo automobilio priverstiniu nuvežimu ir saugojimu susijusias išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 76 dalį transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas E. V. ginčo automobilį valdytų be automobilio savininko žinios, priešingai, minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. administracinio teisės pažeidimo nutarime pažymėta, jog E. V. paaiškino, kad automobilį pasiskolino iš draugo – D. R., todėl aplinkybė, jog automobilis buvo vairuojamas asmens, kuris dėl savo amžiaus negali būti laikomas teisėtu transporto priemonės vairuotoju, nepašalina atsakovo E. V. atsakomybės už tokiais jo veiksmais sukeltas pasekmes. Atsakovo įstatyminės atstovės nurodytus argumentus, jog, nei ji, nei jos sūnus, negalėjo atsiimti automobilio iš saugojimo aikštelės ir todėl jiems neturėtų kilti pareiga atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, teismas vertina kritiškai, nes nagrinėjamu atveju tikrasis automobilio savininkas buvo nustatytas tik iškėlus bylą teisme ir nustačius mirusiojo A. G. įpėdinius, tuo tarpu iki ieškovės kreipimosi į teismą pranešimai dėl automobilio atsiėmimo buvo siunčiami atsakovui E. V.. Byloje nenustatyta, kad pastarasis pats ar per savo įstatyminę atstovę dėtų pastangas, kad automobilis būtų atsiimtas iš saugojimo aikštelės ir saugojimo išlaidos nedidėtų. Pati E. V. įstatyminė atstovė teismo posėdyje nurodė, jog automobilio atsiėmimu nei ji nei jos sūnus nebuvo suinteresuoti. Įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes teismas mano, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti atsakovo nuo ieškovės patirtų išlaidų atlyginimo, nors teismų praktikoje tai yra įmanoma, esant ypatingai nepalankiai automobilio valdytojo situacijai (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-634-258/2016).

Byloje nesant ginčo dėl saugojimo išlaidų - žalos dydžio, ieškinys tenkintinas pilnai. Kartu pažymėtina, jog nors ieškovė ieškiniu formuluoja reikalavimus dėl skolos priteisimo solidariai iš abiejų atsakovų, tačiau ieškinyje taip pat nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas E. V. yra nepilnametis, už jį turėtų atsakyti jo įstatyminė atstovė – mama S. V.. Su tokia ieškovės pozicija sutiktina iš dalies. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas E. V. iki šiol yra nepilnametis, o automobilio priverstinio nuvežimo metu buvo sulaukęs penkiolikos metų amžiaus. Pagal CK 6.276 straipsnio 1 dalį nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Šie asmenys turi dalinį veiksnumą (CK 2.8 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.276 straipsnio 1 dalies norma reiškia, kad nepilnametis nuo aštuoniolikos metų už padarytą žalą atsako pats. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. Taigi pagal šią įstatymo normą tėvai ar atitinkama institucija atsako subsidiariai, kuri ribojama padariusio asmens pilnametystės, įgyto turto ar uždarbio iki sukankant pilnametystės (CK 6.276 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2011). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad už tėvų valdžios netinkamą įgyvendinimą sūnaus E. V. atžvilgiu jo įstatyminei atstovei S. V. paskirta administracinė nuobauda, bylos nagrinėjimo metu pastaroji teismui nurodė, jos su jai paskirta nuobauda sutiko, aplinkybės, kad byloje prašoma atlyginti žala atsirado ne dėl jos kaltės neįrodinėjo, todėl remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu jai kyla subsidiari atsakomybė už savo nepilnamečio sūnaus padarytą žalą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 069,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 114 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) t. y. iš atsakovo E. V. – 57 Eur, iš atsakovo D. R. – 57 Eur.

Šios bylos procesinių dokumentų įteikimas buvo apmokėtas valstybės lėšomis. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 9,97 Eur priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis), iš kiekvieno atsakovo po 4,98 Eur.

Kartu pažymėtina, jog sumokėdama už ieškinį 115 Eur žyminio mokesčio ieškovė sumokėjo 1 Eur per daug, nes pagal CPK 80 straipsnio 1 ir 7 dalis ieškinys turėjo būti apmokėtas 114 Eur žyminiu mokesčiu. Tačiau, kadangi vieno euro permoka pagal 2017 m. liepos 20 d. mokėjimą į bylą nebuvo įskaityta ir gali būti panaudota kitoje byloje, ji ieškovei negrąžinama.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. R. (D. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) o atsakovui E. V. neturint turto ar uždarbio, pakankamai žalai atlyginti, priteisti subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, naudai, 5 069,33 Eur (penkių tūkstančių šešiasdešimt devynių eurų ir 33 euro centų) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. liepos 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 114 Eur (vieno šimto keturiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 57 Eur (penkiasdešimt septynis eurus).

Priteisti iš atsakovo E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,98 Eur (keturis eurus ir 98 euro centus) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti, kad S. V. subsidiari atsakomybė pasibaigia, kai E. V. sulaukia pilnametystės, taip pat, kai prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.

Priteisti iš atsakovo D. R. (D. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,98 Eur (keturis eurus ir 98 euro centus) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.