Kauno apygardos teismo nutartis

2011-06-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1350-254/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-27
Bylos Nr.
2A-1350-254/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalė Burdulienė (pirm.), Birutė Bobrel, Aušra Baubienė
Ieškovas
D. P.
Atsakovas
akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Kategorijos
  • 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1350-254/2011
Pirmosios instancijos teismo teisėja Valentina Ščerbakova
Procesinio sprendimo kategorijos 73.2.5.5.; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Birutės Bobrel, sekretoriaujant

Aistei Raginytei, Ernestai Zigmantavičiūtei, dalyvaujant ieškovei D. P., atsakovo atstovui G. T., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-912-249/2011 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė D. P. 2010 m. kovo 9 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą prašydama priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 33 684 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (1 t. b. l. 3-5). Nurodė, kad 2005 m. gruodžio 19 d. įvyko avarija, kurios metu buvo apgadintas ieškovės vairuojamas sūnui D. P. priklausantis automobilis Mercedes Benz S500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Avarijos kaltininku buvo pas atsakovą civilinę atsakomybę apsidraudęs M. M.. Po autoįvykio AB „Lietuvos draudimas“ paskaičiavo dėl automobilio sužalojimo patirtą žalą - 46 890,21 Lt. Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras paskaičiavo žalą dėl automobilio sugadinimo - 50 109,1 Lt. 2006 m. vasario pradžioje atsakovas pranešė, kad atsisako išmokėti draudiminę išmoką, nes tariamai automobilio sužalojimai atsirado kitomis nei nurodomo įvykio aplinkybėmis. Atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas siekiant apkaltinti ieškovę, kad ji neteisėtu būdu siekia pasisavinti bendrovei priklausančius 50 109,1 Lt. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas 2006 m. birželio 9 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimu. Kadangi atsakovas visapusiškai stengėsi vilkinti draudiminės išmokos mokėjimą, teikė skundus, ikiteisminis tyrimas vėl buvo atnaujintas, kuris galutinai nutrauktas 2008 m. rugpjūčio 5 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimu. Minėtu nutarimu buvo paneigti AB „Lietuvos draudimas“ įtarimai, kaltinimai ir patvirtinta, kad Mercedes Benz S500 buvo apgadintas Lietuvoje 2005-12-19 autoįvykio metu. Dar 2006 m. atsakovas nurodė, kad draudimo išmoka bus išmokėta gavus sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo. Tą patvirtino ir Draudimo priežiūros komisija 2006-07-20 raštu Nr. (4.7)-S-i827. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. nurodoma, kad jei išmokos mokėjimas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo, tai draudimo išmoka turi būti išmokama per 14 dienų nuo įsiteisėjusio nutarimo gavimo dienos. Tačiau atsakovas neišmokėjo draudimo išmokos nei pagal 2006-01-04 paskaičiavimą, nei pagal Nepriklausomų auto ekspertų biuro paskaičiavimą. Kreipusis į Kauno miesto apylinkės teismą dėl draudimo išmokos priteisimo 2009-04-15 sprendimu ieškinį tenkino. Kauno apygardos teismas 2010-01-25 nutartimi nežymiai pakeitė apylinkės teismo sprendimą ir priteisė iš atsakovo 50 109,1 Lt žalai atlyginti bei 1 438 Lt. bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas išmokėjo priteistą sumą tik 2010-02-10, todėl privalo išmokėti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 4 d. numatytus 0,04 procentų dydžio delspinigius nuo mokėtinos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2008-08-05 nutarimu, kuris įsiteisėjo 2008-08 19, todėl AB „Lietuvos draudimas“ turėjo pareigą išmokėti paskaičiuotą draudimo išmoką žalai dėl automobilio sugadinimo atlyginti per 14 dienų, t. y. iki 2008-09-02. Įvertinant tai, kad buvo ginčas ir dėl automobilio sugadinimo padarytos žalos dydžio, todėl atsakovas privalėjo išmokėti žalą, dėl kurios dydžio nekilo ginčas, t. y. bendrovės paskaičiuotą sumą 46 890,21 Lt. Kadangi net ir ši suma nebuvo išmokėta, todėl priteisiant delspinigius jie skaičiuotini nuo 2008-09-02 nuo 46 890,21 Lt iki Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kuriuo buvo nustatytas kitas išmokos dydis, t. y. iki 2010-01-25. Priteistina delspinigių po 18,76 Lt už 510 dienų - 95 67,6 Lt. Nuo 2010-01-26 iki 2010-02-10 priteistina delspinigių po 0,04 procentus nuo mokėtinos sumos, nurodytos teismo nutartyje 51 547,1 Lt, t. y. po 20,62 Lt už 16 d. - 329,92 Lt. Iš viso: 9 897,52 Lt. Kadangi atsakovui buvo iškilusi pareiga įvykdyti piniginę prievolę, todėl jis privalėjo ir privalo mokėti įstatymines palūkanas, numatytas CK 6.37, 6.210 str.- 5 procentus metinių palūkanų nuo mokėtinos sumos kas sudaro 3 387,18 Lt. Be to priteistina 300 Lt, patirtų skaičiuojant padarytą žalą, 700 Lt automobilio saugojimo išlaidų bei 19 400 Lt dėl automobilio prekinės vertės sumažėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendimu (1 t. b. l. 142-146) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovei D. P. 3 387,18 Lt palūkanų, 101,61 Lt žyminio mokesčio, 150 Lt atstovavimo išlaidų, bylą dalyje dėl delspinigių priteisimo ir vertinimo išlaidų atlyginimo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Iš ieškovės priteisė 20,07 Lt, o iš atsakovo 2,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Teismas nurodė, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-299-568/2009 ieškovė taip pat reiškė reikalavimus priteisti jai 39 000 Lt palūkanų už uždelsimą atsiskaityti ir šis reikalavimas Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimu buvo atmestas. Ieškovė šios dalies sprendimo neskundė, jis įsiteisėjo, todėl bylą delspinigių dalyje teismas nutraukė. Kadangi išnagrinėtoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 39 000 Lt palūkanų nenurodydama jų skaičiuotės ir šis ieškovės reikalavimas Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimu buvo atmestas ir šioje dalyje ieškovė teismo sprendimo neapskundė, todėl bylą dalyje dėl palūkanų priteisimo iki civilinės bylos Nr. 2-299-568/2009 iškėlimo teisme teismas taip pat nutraukė CPK 293 str. 3 p. pagrindu. Tačiau teismas laikė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo procesines palūkanas CK 6.37 str. 6.210 str. tvarka nuo civilinės bylos Nr. 2-299-568/2009 iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo tenkintinas. Dėl automobilio vertės sumažėjimo teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad dėl automobilio prekinės vertės netekimo jam padaryta reali 19 400 Lt žala. Teismas vadovavosi ieškovės paaiškinimais, kad automobilio rinkos vertė autoįvykio dienai buvo 88 060 Lt, ji nustatyta ekspertų turinčių specialių žinių ir lyginamosios vertės metodų. Kadangi atsakovė išmokėjo ieškovei 50 109,10 Lt draudimo išlaidų, iš dalies padengusių ieškovei padarytą žalą, automobilį pardavus už 28 000 Lt, liko faktiškai neatlyginta 10570,90 Lt. dydžio automobilio vertės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad automobilių rinkos vertė priklauso ir nuo natūralaus daikto susidėvėjimo ir nuo kainų pasikeitimo, be to, ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų patvirtinančių, kokia buvo automobilio likutinė vertė po autoįvykio, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti, jog automobilis neteko 19 400 Lt prekinės vertės ir būtent tokio dydžio ieškovei padaryta reali žala. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 300 Lt automobilio vertės skaičiavimo išlaidų. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-299-568/2009 nustatė, kad sprendimu iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovei buvo priteistos 938 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos, kurios susidarė dėl 138 Lt žyminio mokesčio, 500 Lt išlaidų dėl specialistų išvados (t. 1., b. l. 31, sąskaita-faktūra, 1 tomas), ir 300 Lt įvertinimo išlaidos (t. 1., b. l. 41). Dėl išlaidų už automobilio saugojimą teismas nurodė, kad nors byloje esantis atsakovo raštas (1 t. b. l. 47) patvirtina, kad atsakovas žadėjo ieškovei atlyginti automobilio saugojimo išlaidas, ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kokias išlaidas ji faktiškai turėjo, todėl atmetė ieškovės reikalavimą kaip neįrodytą. Patenkinus 10 procentų ieškovės reikalavimų proporcingai paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė D. P. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą, ir iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 9 897,52 Lt dydžio delspinigius; 10 570,90 Lt dydžio automobilio prekines vertės netekimą, 700 Lt dydžio automobilio saugojimo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos argumentus:

1. Dėl 9897,52 Lt dydžio delspinigių priteisimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad reikalavimas priteisti 9 897,52 Lt dydžio delspinigius kaip ir reikalavimas priteisti 39 000 Lt palūkanas, pareikštas ir išspręstas ankstesnėje civilinėje byloje. Pastarojoje byloje buvo pareikštas tik reikalavimas dėl 39 000 Lt dydžio palūkanų, skaičiuojamų nuo 50 109,10 Lt dydžio draudiminės išmokos už laikotarpį nuo 2006-01-04 iki ieškinio surašymo dienos (2008-11-30). Reikalavimas priteisti palūkanas, pareikštas ankstesnėje byloje, grindžiamas išimtinai tik CK normomis. Šioje byloje reikalavimas grindžiamas Transporto priemonių valdytojų civilines atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad jeigu atsakingas draudikas praleido draudimo išmokos mokėjimo terminus, tada jis privalo sumokėti nukentėjusiajam asmeniui 0,04 procentų dydžio delspinigius nuo mokėtinos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Šioje byloje pareikštu ieškiniu palūkanos ir delspinigiai skaičiuojami už skirtingus laikotarpius, kitokio dydžio bei skirtingais įstatyminiais pagrindais. Sprendimo motyvas, kad prijungtoje byloje nebuvo palūkanų skaičiuotės, neduoda pagrindo pripažinti, kad šioje byloje reikalavimas nepagrįstas ar tapatus. Todėl teismas nepagrįstai taikė CPK 293 straipsnio 3 punktą ir bylą delspinigių dalyje nutraukė.

2. Dėl automobilio prekinės vertės sumažėjimo. Teismas sprendime nurodė, kad automobilių rinkos vertė priklauso ir nuo natūralaus daikto susidėvėjimo ir nuo kainų pasikeitimo, tačiau nepagrįstai neįvertino fakto, jog būtent dėl atsakovo kaltės ilgai neišmokėjus draudimo išmokos automobilio rinkos vertė sumažėjo. Todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str. 1 d.).

3. Dėl automobilio saugojimo išlaidų. 2006-01-26 atsakovo raštas patvirtina, jog atsakovas žadėjo atlyginti automobilio saugojimo išlaidas. Šią aplinkybę įvertino ir teismas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį iki 2006 m. rugpjūčio mėn. Mercedes Benz buvo saugomas, ne kartą apžiūrimas draudimo bendrovės, kitų ekspertų saugojimo aikštelėje. Teismui buvo pateiktas rašytinis įrodymas dėl tuo metu patirtų saugojimo išlaidų dydžio. Atsakovas neginčijo fakto, kad automobilis jų reikalavimu buvo saugomas apmokamoje aikštelėje. Todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti šiais argumentais:

1. Dėl delspinigių. CK 6.988 str. 3 d. konkrečiai numato, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Taigi, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (2001 m. birželio 14 d. Nr. IX-378 su pakeitimais) yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, iš kurių ir kyla ginčas. Minėto įstatymo 11 str. 5 dalyje yra numatytos netesybos (0,04 proc. delspinigiai per dieną) už uždelsimą ir jokių kitų sankcijų už tokio pobūdžio pažeidimus nenumatyta. Tuo labiau, kad ieškovės nurodomos „palūkanos“ irgi yra apskaičiuotos būtent minėto įstatymo pagrindu ir jame nurodyto dydžio (t. y. 0,04 proc. per dieną). Taigi, akivaizdu, kad apeliantė pakartotinai reiškia tapatų reikalavimą dėl netesybų, nes prijungtoje Kauno miesto apyl. teismo civ. byloje Nr. 2-299-568/2009 yra 2008-11-30 patikslintas ieškinys su tokiais pat reikalavimais.

2. Dėl automobilio prekinės vertės sumažėjimo. Ginčo įvykio metu (t. y. 2005-12-19) ginčo automobilis jau buvo turėjęs eismo įvykį Vokietijoje (tai patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00147-06 medžiaga ir nutarimas nutraukti šį ikiteisminį tyrimą, esantys Kauno miesto apylinkės teismo civ. byloje Nr. 2-299-568/2009), o be to jis buvo senesnis nei 5 metų. Prekinės vertės netekimas yra skaičiuojamas tik ne senesniems nei penkerių metų automobiliams ir kurie iki įvykio, nuo kurio skaičiuojamas prekinės vertės netekimas, nebuvo turėję kitų eismo įvykių (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos bendru Susisiekimo ministro ir Finansų ministro įsakymu 2000-04-17 Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101 66 punktas). Ieškovė teigia, kad jos sūnaus (t. y. ginčo) automobilis neteko prekinės vertės dėl to, kad nebuvo išmokėta draudimo išmoka. Tokia išvada yra visiškai nelogiška, nes visuotinai yra žinoma, kad visi automobiliai per laiką netenka savo rinkos vertės (t. y. pinga dėl jų amžiaus didėjimo ir moralinio bei fizinio nusidėvėjimo). Todėl nepriklausomai nuo AB „Lietuvos draudimas“ veiksmų, ginčo automobilis būtų atpigęs. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp AB „Lietuvos draudimas“ veiksmų ir ginčo automobilio vertės kritimo nėra priežastinio ryšio.

3. Dėl automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo. AB „Lietuvos draudimas“ buvo įsipareigojęs atlyginti pagrįstas ieškovės išlaidas dėl ginčo automobilio saugojimo, tačiau iki šio ieškinio pareiškimo jokių reikalavimų ir įrodymų dėl jo saugojimo nebuvo pateikta. Be to, CK 1.125 str. 7 d. numatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas dėl reikalavimų kylančių iš draudimo teisinių santykių. Toks reikalavimas per vienerius metus po ieškovės sužinojimo apie šias „išlaidas“ teisme pateiktas nebuvo, todėl šiam reikalavimui taikytina ieškinio senatis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo

Kauno apygardos teismo 2010-11-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1841-395/2010 išnagrinėjus atsakovo AB “Lietuvos draudimas” apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-299-568/2009 (nagrinėjamos bylos priedas) nustatyta, kad 2005-12-19 Kalkynės g. ir Gvazdikų g. sankryžoje, Kauno mieste įvykusio autoįvykio metu buvo apgadintas D. P. priklausantis, tačiau ieškovės įvykio metu vairuojamas automobilis Mersedes Benz S500, v/n (duomenys neskelbtini) Autoįvykio kaltininku pripažintas atsakovas M. M.. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas LT/AEA Nr. 9321337 (t. 1, b. l. 106) patvirtina, kad atsakovas M. M. 2005-10-19 buvo sudaręs draudimo sutartį Nr. 03/45961524 su AB „Lietuvos draudimas“. Be to, M. M. 2005-10-30 buvo sudaręs transporto priemonių draudimo sutartį dėl ginčo autoįvykyje dalyvavusio savo automobilio BMW 540, v/n (duomenys neskelbtini) draudimo nuo autoavarijos ir kt. ( t.2, b. l. 53 – 59 ). Todėl draudimines išmokas turėjo išmokėti ieškovei draudėjas AB “Lietuvos draudimas”. Ieškovė pirmiau paminėtoje byloje buvo pareiškusi reikalavimą dėl 39 000 Lt palūkanų priteisimo, tačiau reikalavimas dėl jų priteisimo buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tuo pačiu buvo atmestas ir ieškovės reikalavimas dėl delspinigių, todėl bylą jų dalyje nutraukė pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes netesybos – delspinigiai yra prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.71 straispnis), o palūkanomis atlyginama už naudojimasi svetimais pinigais ir jomis kompensuojami kreditoriaus praradimai – nuostoliai (CK 6.261 straipsnis). Išnagrinėtas ginčas dėl palūkanų, nėra tapatus nagrinėjamoje byloje ieškovės reiškiamam reikalavimui dėl delspinigių. Šiuo aspektu išnagrinėtoje byloje nebuvo jokių nuorodų nagrinėjamos bylos pagrindu ir dėl jos dalyko.

Ieškovė ieškinį dėl 9897,52 Lt delspinigių pareiškė pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, kuri reglamentuoja, jeigu atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti arba Biuras, praleidę šio straipsnio 1–3 dalyse arba šio įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatytus terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. Paminėtoje 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokama per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos. Kauno miesto apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00147-06 nutraukė 2008-08-05 nutarimu (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-299-568/2009 t.1, b. l. 132-136), todėl ieškovė pagrįstai nurodė, kad nuo 2008-09-02 ji įgijo teisę į delspinigius, kurių atsakovas ieškovei nėra sumokėjęs. Vienok, ieškinį dėl jų ieškovė pareiškė tik 2010-03-09. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškiniams dėl netesybų nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ieškinio senaties termino pabaiga yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties laikotarpis apima šešių mėnesių laikotarpį iki ieškinio pareiškimo (2010-03-09). Bet atsakovui draudimo išmoką išmokėjo 2010-02-10, delspinigiai skaičiuotini už laikotarpį nuo 2009-09-09 iki 2010-02-09 arba už 154 dienas. Kaip nurodyta ieškinyje ir atsakovas to neneigė, nekilo ginčo dėl 46 890,21 Lt draudimo išmokos, todėl ieškovė pagrįstai delspinigius skaičiavo nuo šios sumos arba po 18,76 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną. Kolegija nesutinka, kad delspinigiai po Kauno apygardos teismo 2010-01-25 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-126-254/2010510, skaičiuotini nuo 51 547,10 Lt draudimo išmokos, nes ši nutartis buvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010-07-30 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2010. Galutinė draudimo išmoka buvo nustatyta 50109,10 Lt, tačiau Kauno apygardos teismo 2010-11-29 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1841-395/2010, jau po ieškinio pareiškimo. Ji kaip tik patvirtina faktą, kad draudikas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę išmokėti 46 890,21 Lt. draudimo išmoką per sutartyje nustatytą terminą, kas yra pagrindas draudiko sutartinei civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.256 straipsnio 2 dalis) ir sumokėti ieškovei po 0,04 % delspinigių už 154 uždelstas dienas, kas sudaro 2 889,04 Lt., kurie panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą nutraukti bylą delspinigių dalyje, priteistini ieškovės naudai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė nurodė, kad teismas, atmesdamas ieškinį dėl 19 400 Lt. prekinės vertės sumažėjimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str. 1 d.). Kolegija su tokia išvada nesutinka. Ginčo automobilio vidutinė rinkos vertė autoįvykio dieną buvo 88 060 Lt (I t., b.l. 39). Atkuriamoji vertė, įvertinus detalių nuvertėjimą 19% - 50 109,10 Lt. Pastaroji suma, kaip draudimo išmoka, ieškovei ir buvo išmokėta, tuo atlyginant M. M. padarytą realią žala draudimo teisinių santykių pagrindu. Ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl 19 400 Lt. sumos, yra susidaręs iš skirtumo tarp automobilio 88 060 Lt vidutinės rinkos vertės autoįvykio dieną ir 68 660 Lt vidutinės rinkos vertės automobilio pardavimo dienai. Ieškovė nurodė, kad automobilis buvo delsiamas parduoti dėl draudimo išmokos nesavalaikio išmokėjimo ir parduotas tik už 28 000 Lt (I t., b.l. 57), todėl teismo sprendimą apeliantė ginčija tik 10 570,90 Lt sumoje.

Kolegija pažymi, kad transporto priemonės savininkas ir teisėtas jos valdytojas (eismo įvykio metu) gali susitarti, kad reikalavimą atlyginti žalą reikš ne transporto priemonės savininkas, o valdytojas, draudikas atitinkamai prievolę išmokėti draudimo išmoką turės įvykdyti ne savininko, o teisėto valdytojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis byloje D. P., D. P. v. AB „Lietuvos draudimas“, M. M., bylos Nr. 3K-3-351/2010). Kaip nurodė kasacinis teismas (I t., b.l. 111), ieškovė, būdama teisėta transporto priemonės valdytoja, jos savininko sutikimu, patvirtintu bylos nagrinėjimo teisme metu, turėjo reikalavimo teisę pretenduoti į draudimo išmoką, konstatavus draudiminį įvykį (CK 4.108, 4.110 straispsniai, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Draudimo išmoka yra nustatyta ir išmokėta ieškovei pirmiau nurodytų teismo nutarčių pagrindu. Delspinigiai kildinami draudimo teisinius santykius reglamentuojančių normų pagrindu, todėl autotransporto priemonės savininko nuostata pirmesnėse bylose dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį, susijusį su draudimo išmokos išieškojimu, gali būti pagrindu pripažinti jos teisę ir į ieškinį šioje byloje dėl delspinigių (CK 6.987, 1.5 straipsniai). Tačiau ieškovė, nebūdama transporto priemonės savininkė ir nesant D. P. įgaliojimo atstovauti jo interesus teisme, neturi savarankiškos reikalavimo teisės į nuostolius, nesusijusius su draudimo išmoka. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl D. P. patirtų nuostolių, atsiradusių dėl automobilio vidutinės rinkos kainos, buvusios autoįvykio metu, vidutinės rinkos kainos pardavimo sandorio sudarymo metu bei 28 000 Lt sandorio kainos skirtumų. Kolegija sprendžia, kad šių nuostolių kvalifikavimui taikytinos bendrosios civilinės atsakomybės nuostatos, o ne transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios teisės normos, todėl ieškovės reikalavimo teisė dėl pastarųjų nuostolių atlyginimo nepripažintina pagrįsta (CK 1.138 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuostolių, susidariusių automobilį saugant automobilių saugojimo aikštelėje. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjime tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo įrodyti ne tik nuostolių dydį, bet ir reikalavimo teisę, kai ginčo transporto priemonės savininkė yra ne ieškovė. Pagal CPK 176 str. 1 d., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Šioje byloje nėra duomenų nei apie automobilio saugojimo išlaidų dydį, nei, kad jas patyrė ieškovė, bet ne autotransporto priemonės savininkas. Tuomet panaikinti pirmosios isntancijos teismo sprendimą dėl šių nuostolių apeliacinio skundo argumentais, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės nėra pagrindo (CPK 185, 178 straipsniai).

Apeliantė apeliacinį skundą turėjo apmokėti 635 Lt žyminiu mokesčiu. Kauno apylinkės teismo 2011-04-26 nutartimi apeliantei žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinio proceso pabaigos (II t., b.l. 8). Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies tik vieno reikalavimo - 2 889,04 Lt. delspinigių dalyje, todėl iš apeliantės valstybei priteistina 548 Lt žyminis mokestis, o iš atsakovo 87 Lt žyminis mokestis bei apeliantei iš atsakovo 100 Lt išlaidų advokatės pagalbai už apeliacinį skundą apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria byla dėl delspinigių priteisimo nutraukta panaikinti ir ieškinį šioje dalyje patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo AB “Lietuvos draudimas” (įmonės kodas 110051634) ieškovei D. P. 2889,04 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis litus 04 ct) delspinigių.

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovo AB “Lietuvos draudimas” ieškovei D. P. priteista 101,61 Lt žyminis mokestis pakeisti ir žyminį mokestį padidinti iki 188 (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių) litų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB “Lietuvos draudimas” (įmonės kodas 110051634) ieškovei D. P. 100 (vieną šimtą) litų advokatės atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. P. 548 (penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis) litus, o iš atsakovo AB “Lietuvos draudimas” 87 (aštuoniasdešimt septynis) litus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė Dalė BurdulienėKolegijos teisėjos Aušra BaubienėBirutė Bobrel