Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirta bausmė – areštas 39 (trisdešimt devynioms) paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. J. paskirta galutinė bausmė – areštas 26 (dvidešimt šešioms) paroms.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. gegužės 29 d., 20.50 val., iki 2025 m. gegužės 30 d., 13.31 val., t. y. viena diena, prilyginant ją vienai arešto parai.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio A. J. atvykimo ar pristatymo į kalėjimą arešto bausmę atlikti, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. A. J. pripažintas kaltu dėl to, kad pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą, o, būtent: 2025 m. gegužės 29 d., apie 18.46 val., parduotuvėje „E.“, esančioje Vilniuje, Ozo g. 25, iš prekių lentynos paėmė 15 vnt. automatinių jungiklių „Hager 10A“, kurio vieneto kaina 4,99 Eur, bendros 74,85 Eur vertės, 16 vnt. automatinių jungiklių „Hager 16A“, vieneto kaina 4,49 Eur, bendros 71,84 Eur vertės, 7 vnt. automatinių jungiklių „Hager 20A“, kurio vieneto 5,09 Eur, bendros 35,63 Eur vertės, 16 vnt. automatinių jungiklių „Hager 16A“, kurio vieneto kaina 4,19 Eur, bendros 67,04 Eur vertės, ir 12 vnt. automatinių jungiklių „Hager 10A“, kurio vieneto kaina 4,49 Eur, bendros 53,88 Eur vertės, sudėjo minėtas prekes į su savimi turėtą maišą ir praėjo pro kasas, nepateikdamas šių prekių apmokėjimui, ir taip pasikėsino pagrobti UAB „E.“ turtą, kurio bendra vertė 303,24 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes už atsiskaitymo kasų buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Šiais savo veiksmais A. J. pripažintas kaltu padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik dalyje dėl jam paskirtos arešto bausmės, prašydamas atidėti jos vykdymą šešiems mėnesiams. Nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje nevisapusiškai įvertinta jo asmenybė, neatsižvelgta į tai, kad jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, pabrėžiama, jog anksčiau skirtos laisvės atėmimo bausmės jam nepadarė teigiamos įtakos, mano, kad būtų teisinga atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ir nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Bausmės vykdymo atidėjimas taikytinas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir kai teismas konstatuoja, kad paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant dėl šio instituto taikymo, būtina kompleksiškai vertinti nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, jo požiūrį į atsakomybę bei polinkį nusikalsti. Pagrindinė sąlyga – pakankamas pagrindas manyti, kad resocializacija galima be laisvės atėmimo, taikant intensyvią priežiūrą, baudžiamojo poveikio priemones ar įpareigojimus. Šiuo klausimu svarbus ne tik humaniškumo, bet ir teisingumo principo laikymasis – bausmė turi užtikrinti tiek specialiąją, tiek bendrąją prevenciją, negali sudaryti nebaudžiamumo įspūdžio ar paneigti baudžiamosios teisės paskirties.

6. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo, apeliantas pirmą kartą baudžiamojon atsakomybėn patrauktas 1996 m., dar nesulaukęs pilnametystės (1 t., b. l. 134-177). Nuo to laiko jis sistemingai vykdo nusikalstamas veikas – iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas net dvidešimt septynis kartus, daugiausia už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, be to, teistas ir užsienio valstybėse. Apeliantas taip pat ne kartą buvo baustas administracine tvarka, be kita ko, už smulkias vagystes, paskirtų administracinių nuobaudų nemoka (1 t., b. l. 87-133). Atkreiptinas dėmesys, kad naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė praėjus vos pusantro mėnesio nuo paskutinės bausmės atlikimo – 2025 m. balandžio 15 d. jis buvo paleistas iš kalėjimo, o nagrinėjamą nusikalstamą veiką įvykdė 2025 m. gegužės 29 d. Nors apeliantas pažymi, kad šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas priklausomas nuo narkotinių medžiagų, tačiau ši aplinkybė nerodo jam paskirtos bausmės nepagrįstumo. Nuteistojo akcentuojama aplinkybė dėl jo registravimosi priklausomybių ligų centre, nėra patvirtinta objektyviais duomenimis, kita vertus, pats registravimosi faktas savaime nesudaro pagrindo spręsti apie asmens pasiryžimą aktyviai ir efektyviai gydytis nuo priklausomybės ligos ar tai, kad toks asmuo jau yra pasiekęs ir linkęs artimiausioje perspektyvoje demonstruoti realią pažangą. Taigi vien esamos priklausomybės faktas nėra duomuo, pateisiantis apelianto nusikalstamus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis kritiškai nevertina savo elgesio ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus, o jo daromos veikos kartojasi. Tiek ankstesni teistumai, taip pat administracine tvarka skirtų nuobaudų faktas, tiek turimi duomenys apie tai, kad nuteistasis jau ne mažiau nei dešimtmetį nedirba (ši aplinkybė ypač reikšminga, įvertinus pastarojo daromų nusikalstamų veikų pobūdį), patvirtina, kad A. J. nusikalstami veiksmai nėra atsitiktiniai, priešingai, rodo jo nenorą kritiškai įvertinti savo elgesį ir atspindi sąmoningai pasirinktą nusikalstamą gyvenimo būdą. Tuo pačiu šios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad atidėjus nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymą, tai neabejotinai pakeis jau susiformavusius nusikalstamus A. J. polinkius. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, be kita ko, ir paties apelianto teiginių, anksčiau jam skirtos net ir griežtesnės, t. y. realios terminuoto laisvės atėmimo bausmės, nepadarė reikšmingesnės įtakos ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti apeliantui skiriant švelnesnę baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formą – atidedant paskirtos arešto bausmės vykdymą. Priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežtas, tiek ir per švelnus baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo būdas.

8. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie įtvirtinti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Šiuo aspektu pasireiškia ir pati nubaudimo esmė. Nagrinėjamu atveju nuteistasis, jau ne pirmą kartą darydamas analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, žinodamas apie galimą baudžiamąją atsakomybę ir gresiančią bausmę, vis tiek sąmoningai pasirinko kartoti neteisėtą elgesį, taip prisiimdamas ir atitinkamas neigiamas pasekmes, kurias sukelia bausmės taikymas bei jos vykdymas. Nuteistojo A. J. atsainus požiūris į dėl jo vykdomą baudžiamąjį procesą, kritiško požiūrio į savo veiksmus nebuvimas, elgesio nekeitimas bei tai, jog anksčiau taikytos teisinės poveikio priemonės neturėjo jokios teigiamos įtakos, leidžia daryti išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas bausmės tikslas – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų – apeliantui pasiektas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta arešto bausmė, jos dydis bei tai, kad byloje atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą buvo taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, skirtiną bausmę sumažinant vienu trečdaliu, leidžia daryti išvadą, jog paskirta bausmė yra tinkama ir adekvati, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir nuteistojo asmenybei bei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

9. Apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas paskirti nuteistajam priverstinį gydymą nuo priklausomybės ligos atmestinas kaip aiškiai nepagrįstas, kadangi tokios galimybės nenumato galiojantis teisinis reglamentavimas. Taip pat nėra pagrindo skirti BK 72⁵ straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Nors pagal BK 67 straipsnio 3 dalį fiziniam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos kartu su bausme, vis dėlto esamu atveju A. J. paskyrus arešto bausmę, BK 72⁵ straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nebūtų suderinamas su paskirtos bausmės rūšimi, be to, dar ir sunkinantis nuteistojo padėtį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.