Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. F. ir L. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T.F. pripažintas kaltu ir nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. - laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 149 str. 3 d. – laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 150 str. 3 d. – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas atliktos bausmės, paskirtos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, laikas.

- pagal BK 180 str. 2 d. - laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 149 str. 3 d. – laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 150 str. 3 d. – laisvės atėmimu septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas bausmės, paskirtos Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, laikas.

Iš T. F. ir L. J. priteista solidariai nukentėjusiajai K. E. 30000 Lt ir nukentėjusiajai G. E. 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. F. ir L. J. nuteisti už tai, kad 2007 m. sausio 16 d., nuo 18 val. 15 min. iki 19 val., veikdami bendrai, (duomenys neskelbtini), T. F. apkabinus nukentėjusiąją K. E. iš nugaros ir laikant peilį prie kaklo, grasinant fiziniu susidorojimu, ir taip atėmus galimybę priešintis, nuvedė K. E. į (duomenys neskelbtini) ir prie namo (duomenys neskelbtini), pagrobė G. E. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3510i“, 50 Lt vertės.

Taip pat jie nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, T. F. pareikalavus nukentėjusiajai K. E. atsiklaupti, priverstinai įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, o po to, pareikalavęs nusirengti, atsisukti į jį nugara ir pasilenkti, taipogi priverstinai lytiškai santykiavo su nepilnamete K. E., įvedęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios lytinius organus, bei tęsdami nusikalstamą veiką, Mažeikiuose, parke grasinant fiziniu susidorojimu ir esant atimtai galimybei nukentėjusiajai priešintis, L. J. pareikalavo nukentėjusiajai K. E. atsiklaupti, priverstinai įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną ir per du kartus tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, o po to, pareikalavęs nusirengti, atsisukti į jį nugara ir pasilenkti, po to atsigulti ant žemės, taipogi du kartus priverstinai lytiškai santykiavo su nepilnamete K. E. , įvesdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios lytinius organus.

Iki suėmimo dirbo A. B. individualioje įmonėje, padėjo nedirbančiai savo seseriai, jo motina yra mirusi. Apeliantas supranta, kad jo prisipažinimas padarius nusikaltimus ir nuoširdus nukentėjusiosios atsiprašymas neatleidžia jo nuo bausmės. Jis sutinka atlyginti nukentėjusiajai K. E. priteistą civilinį ieškinį, tačiau prašo sumažinti nukentėjusiajai G. E. priteisto ieškinio dydį. Kartu su L. J. jis padarė didelę žalą ir sukėlė didelį skausmą nukentėjusiųjų šeimai, tačiau mano, kad priteistas civilinis ieškinys bendroje sumoje 50000 Lt yra per didelis. Be to, atlikus bausmę ir grįžus iš pataisos namų, yra labai sunku integruotis į visuomenės gyvenimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. J. ir T. F. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė L. J. ir T. F. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai juos pripažino kaltais bei nuteisė už nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 str. 2 d., 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., padarymą.

Abu apeliantai savo kaltės ir veikų juridinio įvertinimo neginčija. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji pripažįsta savo kaltę padarius nusikalstamas veikas, labai gailisi bei prašo sumažinti paskirtų bausmių ir priteistų civilinių ieškinių dydžius.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nurodyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai paduoti.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (BK 54 str.). Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar vien ją sunkinančios aplinkybės, teismas, atsižvelgdamas į jas, bausmę griežtina ar švelnina.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Jeigu byloje yra lengvinančių aplinkybių, teismas gali pagal taikomo straipsnio sankcijos ribas paskirti švelnesnę bausmės rūšį, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir pan. Kokią konkrečią reikšmę individualizuojant bausmę turi lengvinanti aplinkybė, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Taigi, šioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimą (kas duotų teisinį pagrindą švelninti paskirtas bausmes), reikia nustatyti tai, kad abu kaltininkai prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir kad dėl jų nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Jei asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tų veikų atžvilgiu, apie kurių padarymą asmuo prisipažino savanoriškai. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiškia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę (kasacinės bylos Nr. 2K-360/2006, 2K-438/2008, 2K-270/2008). Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas (žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 295-296).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai yra nustatomi abu (o ne kuris nors vienas) momentai: 1) kaltininko prisipažinimas, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir 2) kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 290-291).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. F. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 44-45, 51, 129-130), o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas (t. 2, b. l. 197, 245-246; t. 3, b. l. 9).

Nuteistasis T. F. apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme pripažino savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodydamas visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino, bijodamas kitų nuteistųjų reakcijos bei norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, jis suprato, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų jo kaltei pagrįsti ir pirmosios instancijos teismas priims apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl nutarė apeliaciniame skunde prisipažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas. Be to, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. F. nurodė, jog apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme savo kaltę pripažino, norėdamas sušvelninti paskirtą bausmę.

Taigi, nuteistasis T. F. savo kaltę dėl plėšimo, panaudojant peilį, nepilnamečio asmens išžaginimo ir seksualinio prievartavimo padarymo pripažino ne laisva valia (ne savo noru), o verčiamas byloje surinktų įrodymų. Kolegijos nuomone, šiuo atveju, pripažinti nuteistojo T. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra juridinio pagrindo.

Nuteistasis L. J. ikiteisminio tyrimo metu pradžioje taip pat atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 101-102), o vėlesnės apklausos metu neigė savo kaltę (t. 2, b. l. 106). Pirmosios instancijos teisme jis taip pat neigė savo kaltę (2 t., b. l. 245, 246-247; t. 3, b. l. 9).

Apeliaciniame skunde L. J. nurodė, kad pripažįsta savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau atvirame prisipažinime, adresuotame Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, jis nurodė, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo jos sutikimu bei, kad pas T. F. nematė jokio peilio. Apeliacinės instancijos teisme jis pripažino, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią, bet teigė, kad peilio pas T. F. nematė ir negirdėjo jokių grasinimų, T. F. išsakytų nukentėjusiajai.

Tačiau šie L. J. teiginiai prieštarauja byloje surinktų objektyvių duomenų visetui.

Nukentėjusioji K. E. bylos tyrimo metu nuosekliai parodė, kad T. F. , pridėjęs prie jos kaklo peilį, liepė nešaukti, nes papjaus, o L. J. išplėšė iš jos rankų rankinuką. (t. 1, b. l. 58-60). Tuo metu, kai T. F. pasakė paminėtus žodžius, L. J. stovėjo jam už nugaros, o žaginimo metu abu grasino jai nupjauti ausis ir pirštus (t. 1, b. l. 62-65).

Nuteistasis T. F. patvirtino, kad tuo metu, kai, pridėjęs peilį nukentėjusiajai prie kaklo, liepė nešaukti ir grasino nupjauti ausis, L. J. stovėjo šalia. Iš to seka, kad L. J. matė nusikaltimo įrankį, girdėjo nukentėjusiajai pasakytus grasinimus ir suprato, kad tokiu būdu buvo palaužtas nukentėjusios pasipriešinimas bei valia. Be to, akivaizdu, kad papjauti ar (ir) nupjauti ausis galima tik peiliu ar kitu, analogiškas (pjaunančias) savybes turinčiu daiktu. Todėl nuteistojo L. J. teiginiai, kad jis nematė peilio ir (ar) negirdėjo grasinimų susidoroti, yra neįtikinami.

Taigi, nuteistasis L. J. savo parodymuose, duotuose apeliacinės instancijos teisme, bei atvirame prisipažinime, adresuotame Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, nepripažįsta esminių kvalifikacijai reikšmingų jo padarytų nusikalstamų veikų ( plėšimo, panaudojant peilį, nepilnamečio asmens išžaginimo ir seksualinio prievartavimo) aplinkybių. Kolegijos nuomone, nesant baudžiamajame įstatyme nustatytai vienai (prisipažinimo) iš dviejų privalomų (prisipažinimo ir gailėjimosi) sąlygų, nėra pagrindo nustatyti nuteistojo L. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p.

Nuteistasis T. F. prašo sumažinti nukentėjusiajai G. E. priteisto civilinio ieškinio dydį, o nuteistasis L. J. – civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti panaikinti. Šie prašymai negali būti tenkinami, todėl atmetami.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Iš nuteistųjų T. F. ir L. J. solidariai priteista 30000 Lt nukentėjusiajai K. E. ir 20000 Lt nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą G. E. neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų L. J. ir T. F. padarytos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją K. E. sukėlė jai vidutinio sunkumo pasekmes, t. y. sąlygojo ūmią stresinę situaciją, kuri vėliau išsivystė į užsitęsusią depresinę reakciją (t. 2, b. l. 123-125). Akivaizdu, kad įvykio metu nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą bei psichologinį stresą (išgąstį) dėl prieš ją panaudotos seksualinės ir kitokios prievartos. Jos valia buvo palaužta panaudojant peilį. Be to, dėl patirtos psichologinės traumos ji tapo uždaresnė, bijo tamsos ir viena išeiti iš namų, išliko baimė, nebelankė būrelių, pablogėjo mokymosi rezultatai, apie du mėnesius kartu su savo motina (atstove pagal įstatymą) lankėsi pas psichologus (t. 1, b. l. 58). Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusiosios motina G. E. dėl nusikalstamų veikų padarymo prieš jos mažametę dukrą, taip pat patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus.

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistųjų T. F. ir L. J. padarytais nusikaltimais nukentėjusiajai ir jos atstovei pagal įstatymą buvo padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aukščiau paminėtas aplinkybes, atsižvelgė į nuteistųjų turtinę padėtį (nusikaltimų padarymo metu nedirbo, gyveno nakvynės namuose, turto neturėjo) bei, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį ir pagrįstai iš abiejų nuteistųjų solidariai priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatų nepažeidė.

Apygardos teismas, paskirdamas nuteistiesiems T. F. ir L. J. galutines subendrintas laisvės atėmimo bausmes (atitinkamai - aštuoneriems metams bei devyneriems metams ir šešiems mėnesiams), BK 41 ir 54 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti trys sunkūs tyčiniai nusikaltimai), kaltininkų asmenybes (administracine tvarka nebausti, anksčiau teisti (T. F. – keturis kartus už plėšimus, L. J. – aštuonis kartus už vagystes ir plėšimą), kas rodo jų susiformavusias antivisuomenines pažiūras ir ryškų polinkį nusikalsti) bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistiesiems T. F. ir L. J. už nusikaltimų, numatytų BK 180 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-1968 red.), 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., padarymą paskirtos bausmės, kurių dydžiai yra didesni už sankcijų vidurkius, nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Nuteistojo T. F. apeliaciniame skunde nurodytos kitos aplinkybės (iki nusikaltimo padarymo dirbo, padėjo nedirbančiai savo seseriai, jo motina yra mirusi) nėra pakankamos sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Taigi, švelninti paskirtas bausmes, kaip to prašo apeliantai, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų T. F. ir L. J. apeliacinius skundus atmesti.