Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litmontažas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria atsisakyta pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1693-485/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litmontažas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ritorema“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas iki ieškovo prašymo pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones pateikimo dienos iš viso sumokėjo ir artimiausiu metu ketino sumokėti darbuotojams bei Valstybinei mokesčių inspekcijai 141 584,31 Lt, o jokių įplaukų į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą banke nebuvo, todėl darytina išvada, kad atsakovo finansinė padėtis iš esmės blogėja. Dėl šios priežasties prašymas pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones yra sietinas išimtinai su ieškovo siekiu visu bylos nagrinėjimo laikotarpiu išlaikyti atsakovo finansinę padėtį nepakitusia ir taip užtikrinti galimo palankaus ieškovui būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovo manymu, yra pagrindo teigti, jog atsakovas galbūt nevykdo ūkinės – komercinės veiklos arba visi mokėjimai yra atliekami apeinant nutartimis taikomus apribojimus.Ieškovo manymu, iki šiol atsakovui laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos vertinant įrodymus, tiesiogiai patvirtinančius ieškovo keliamų reikalavimų pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismo svarstymai apie galimą ieškinio atmetimą ir tuo sukeltinas pasekmes atsakovui, šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje suponuoja tai, kad yra abejojama dėl pirmosios instancijos teismo iš anksto išreikštos nuomonės apie galimybę patenkinti ieškinio reikalavimus ir jau priimtų nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.Nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimo galimybė nesudaro faktinio pagrindo visais atvejais prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.Ieškovo manymu, netaikius draudimo atsakovui mokėti pinigų sumas į Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą, yra ribojamos būtent ieškovo galimybės jam palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju atgauti iš atsakovo nesumokėtas pinigų sumas, o valstybei suteikiamas nepagrįstas prioritetas prieš ieškovą gauti mokestinių prievolių įvykdymą.Skundžiamos nutarties priėmimo ir atskirojo skundo surašymo metu atsakovui nebuvo iškelta bankroto byla, todėl potencialių kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas negali būti grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo visi pastarosios kreditoriai, tiek valstybė, tiek darbuotojai, tiek privatūs juridiniai asmenys, turi lygiaverčius ir vienodus įvykdymo eiliškumo reikalavimus.

Atsakovo lėšos gali būti areštuotos tik paaiškėjus, jog sprendimui užtikrinti nepakanka atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tačiau antstolis yra aprašęs pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto tam, kad būtų užtikrintas ieškovo reikalavimas, todėl ieškovo prašymo patenkinimas nesukels jokių teisinių pasekmių.Ieškovo prašymas uždrausti atsakovui iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį atsakovo darbuotojams ir atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą yra neproporcingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams, pažeidžia CPK įtvirtintus ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus, prieštarauja viešajai tvarkai, todėl laikytinas atmestinu.Ieškovo reikalavimams užtikrinti atsakovas turi pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, gautinų sumų, todėl ieškovo kryptingas siekis bet kokia kaina uždrausti atsakovui atsiskaityti su darbuotojais ir valstybe parodo ieškovo siekį sustabdyti atsakovo veiklą. Todėl darytina išvada, kad ieškovas naudoja teisę į ieškinio užtikrinimą ne pagal jos paskirtį, t.y. piktnaudžiauja teise, o teismas gali ir turi imtis atitinkamų priemonių.Ieškovo argumentai dėl atsakovo veiklos vykdymo aplinkybių yra prieštaringi ir neįrodyti leistinais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstomis prielaidomis ir nevertintini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu taip pat gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146 str. 1 d.). Spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, teismas turi vadovautis CPK 144 straipsnio nuostatomis bei įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių (ne)pakeitimas turės įtakos teismo sprendimo įvykdymo galimybei, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymo tikslus. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos konkrečioje byloje pareikštiems konkretiems reikalavimams užtikrinti, o tokių priemonių pakeitimo klausimas taip pat turi būti sprendžiamas toje byloje, kurioje jos buvo pritaikytos.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad šioje byloje atsakovui UAB „Ritorema“ pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas jo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, esančiam pas atsakovą ar trečiuosius asmenis (arešto mastas 457 854,32 Lt), uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, jį įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis; paaiškėjus, jog atsakovo areštuotų nekilnojamųjų bei kilnojamųjų daiktų vertė yra mažesnė nei 457 854,32 Lt, taikomas atsakovui priklausančių lėšų, esančių atsakovo banko sąskaitose, areštas trūkstamai sumai, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, mokėti darbo užmokestį atsakovo darbuotojams bei mokėti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą; nesant ar nepakankant atsakovo UAB „Ritorema“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bei piniginių lėšų, esančių atsakovo banko sąskaitose, taikomas UAB „Ritorema“ turtinių teisių ir lėšų, esančių įmonės kasoje ar pas trečiuosius asmenis, areštas neviršijant bendros ieškinio reikalavimo sumos. Ieškovas siekia pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ta apimtimi, kuria leidžiama atsakovui UAB „Ritorema“ iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį atsakovo darbuotojams ir atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, prašydamas uždrausti atsakovui UAB „Ritorema“ iš areštuotų lėšų atlikti bet kokius mokėjimus tretiesiems asmenims, bet leisti atsakovui UAB „Ritorema“ iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu UAB „Litmontažas“.

Ieškovas savo prašymą pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindžia tuo, kad, atsakovui mokant atlyginimus darbuotojams ir mokesčius, prastėja atsakovo finansinė padėtis ir taip kyla pavojus, kad patenkinus ieškovo ieškinį, jo reikalavimai negalės būti patenkinti. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo lėšos, esančios banko sąskaitose, gali būti areštuotos tik tuo atveju, jei neužtektų areštuotino atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė antstolio patvarkymą panaikinti turtinių teisių aprašą. Patvarkyme nurodyta, kad antstolis panaikina vykdomojoje byloje taikytą aprašą skolininko UAB „Ritorema“ turtinėms teisėms 345 493,26 Lt suma, nes vykdant vykdomąjį dokumentą, kurį išdavė Kauno apygardos teismas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo aprašytas skolininko nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kurio pakanka vykdomajame dokumente nurodytam turto arešto mastui užtikrinti (b. l. 75). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad leidžiant atsakovui atsiskaityti su darbuotojais ir mokėti mokesčius, nekyla grėsmė, jog ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas dėl ieškovo reikalavimų nebūtų įvykdytas. Ieškovo reikalavimų galimas patenkinimas užtikrintas areštuotais daiktais, todėl neleisti atsakovui disponuoti lėšomis teismo nustatyto leidimo ribose nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad iš areštuotų lėšų leidžiama atsiskaityti ir su ieškovu, todėl ieškovo teiginys, kad, atsakovui leidžiant mokėti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui, yra suteikiamas nepagrįstas prioritetas valstybei prieš ieškovą, yra nepagrįstas.

Ieškovo atskirajame skunde išsakyti įtarimai apie tai, kad atsakovas galbūt nevykdo veiklos ar mokėtinas (gaunamas) sumas stengiasi nuslėpti, pripažintini kaip ieškovo subjektyvus tam tikrų aplinkybių aiškinimas ir sprendžiant klausimą dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nevertinami.

Ieškovas teigia, kad, jo manymu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byla iš esmės nėra sprendžiama, t.y. teismas nevertina pareikštų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesprendė dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo ir šiuo klausimu išankstinės nuomonės neišreiškė, o priimdamas skundžiamą nutartį tik bendrais bruožais pasisakė dėl pasekmių, kurios galėtų atsirasti ieškinio atmetimo atveju.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Patenkinus ieškovo prašymą ir laikinąsias apsaugos priemones pakeitus pagal jo pageidaujamas sąlygas, atsakovo skola valstybės biudžetui didėtų, jis negalėtų išmokėti atlyginimų darbuotojams, tolesnė jo veikla taptų itin komplikuota arba visiškai nebeįmanoma, o tai galėtų objektyviai sukelti atsakovo faktinio nemokumo būseną arba ją dar pagilinti, kas privestų atsakovą prie bankroto. Ieškovo pageidaujamas ribojimų atsakovui mastas negali būti pripažįstamas būtinu ieškinyje pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išreikšta pozicija, kad patenkinus ieškovo prašymą ir taikomas laikinąsias apsaugos priemones pakeitus, t.y. uždraudus išmokėti darbuotojams atlyginimus ir neleidžiant mokėti mokesčių, būtų suvaržyti kitų asmenų, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla, teisėti interesai. Dėl minėtų priežasčių ieškovo teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje išimtinai sietinas tik su jo interesų patenkinimu, taip pat laikytinas nepagrįstu.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl sprendžia, jog atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartis paliktina nepakeista.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Ritorema“ prašo apeliacinės instancijos teismą skirti ieškovui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą teise. CPK 95 straipsnis numato, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius; motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos; teismas, nustatęs nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą, todėl prašymas skirti ieškovui baudą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.