Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje drausmės grupės kamerų tipo patalpose.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose trūkumo.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktai nustato minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių).

Atsakovas pateikė duomenis (b. l. 15, 16), kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje už režimo pažeidimus nuobaudas atliko atitinkamais laikotarpiais:

nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 7 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 6,25 kv. m., 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 6,25 kv. m. ploto;

nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m., 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 6,58 kv. m. ploto;

nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d., kameroje Nr. 3, kurios plotas 14,78 kv. m., 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,695 kv. m. ploto;

nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. kovo 16 d., kameroje Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m., 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,73 kv. m.;

nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m. , 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,79 kv. m.

Atsakovo nurodytų kamerų, jų plotų pareiškėjas iš esmės neginčija, tačiau nurodo, jog „<...> esu laikomas kameroje, kurios plotas maždaug apie (14,10 m²) Kameroje gyvena keturi asmenys,<...>“ (b. l. 5). Pagal nurodytą skundo citatą teismas vertina, kad tuo metu, kai pareiškėjas rašė skundą (2017 m. kovo 29 d.), jis buvo apgyvendintas kameroje su dar trimis asmenimis (iš viso 4 asmenys). Tuo tarpu, iš atsakovo teismui pateiktos Pažymos „Dėl nuteistojo A. T.“ (b. l. 15; toliau – ir Pažyma) matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. balandžio 4 d., pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m. ir yra įrengtos 3 miegamos vietos. Pastebėtina, kad Pažyma parengta 2017 m. gegužės 2 d. ir joje nurodomos Pažymos rengimo metu buvusios miegamosios vietos. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas yra nustatęs, jog tam tikrais laikotarpiais 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo įrengtos 4 miegamos vietos (žr. pvz., Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1887-505/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2053-423/2016). Sprendimai minėtose bylose nebuvo ginčijami apeliacine tvarka ir yra įsiteisėję. Todėl teismas daro išvadą, kad gyvenamų vietų skaičius 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 atitinkamais laikotarpiais kito ir atsakovo pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kiek konkrečiai miegamųjų vietų 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo tuo metu, kai pareiškėjas buvo joje laikomas, t. y. nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d. (skundo padavimo teismui dienos).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nutartyse panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). LVAT taip pat yra pasisakęs, kad vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais visos kilusios abejonės vertinamos silpnesniosios šalies, t. y. asmens, siekiančio apginti savo pažeistas teises, naudai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1241-552/2015, 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-136/2013).

Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kemerų tipo patalpoje, kurioje jis buvo patalpintas, kai rašė skundą teismui (2017 m. kovo 29 d.), nepaneigus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką, teismas vertintina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2017 m. kovo 29 d., pareiškėjui atliekant nuobaudą kameroje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m. buvo keturios miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,59258 kv. m. ploto, t. y. mažiau nei 3,6 kv. m. (trūko 0,0075 kv. m. arba maždaug 0,2 procento mažiau nei priklausė pagal teisės aktus), tokiu būdu (iš viso 13 dienų) buvo pažeista teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą. Tačiau nurodytą pažeidimą teismas vertina kaip mažareikšmį ir negalintį būti prilyginamam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam draudžiamam elgesiui. Tokią poziciją analogiško pobūdžio byloje yra išreiškęs ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-492/2016).

Pareiškėjo manymu nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma 4 kv. m. ploto norma vienam asmeniui, nes tokią ploto normą nurodo EŽTT savo sprendimuose, ir į gyvenamųjų patalpų plotą neturėtų būti įskaičiuojamas baldų užimamas plotas. Pastebėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją). Ginčui taikytini nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m. ploto normos taikymo nėra įtirtinę, todėl argumentai dėl 4 kv. m. gyvenamojo ploto normos taikymo nuteistiesiems, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą (3,6 kv. m.) neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerų tipo patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje.

Kitose kamerų tipo patalpose, kitais laikotarpiais, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus pareiškėjas neginčija, atsakovo nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja, todėl teismas vertina, kad pareiškėją apgyvendinus kamerų tipo patalpose Nr. 13, Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 6, vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo, o laikotarpiais nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 7 d. ir nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. jam tenkantis plotas teisės aktuose nustatytą normą viršijo nuo 2,65 kv. m. (6,25 – 3,6) iki 2,98 kv. m. (6,58-3,6).

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai buvo tiesiog skylė grindyse, nehigieniška, surūdijusi, neuždengiama ir tai sudarė sąlygas veistis bakterijoms, žemino jo orumą, sukėlė didelių nepatogumų.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Galiojančiuose teisės aktuose taip pat nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, nėra nustatyta, kad unitazas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad grindyse įmontuotu unitazu jis negalėjo naudotis dėl sveikatos būklės, kad kreipėsi į atsakovą dėl negalėjimo tokiu sanitariniu mazgu naudotis, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Pravieniškių PN kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti sėdima tualeto įranga (unitazai sumontuoti grindyse) atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kuri, be kita ko, nustato pataisos namų, atvirų kolonijų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, 17 punktą, laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. vasario 27 d. raštas Nr. 2.2-1022(17.2.338.2.22) (b. l. 7) patvirtina aplinkybę, kad 2-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje yra įrengti langai ir sudaryta galimybė išvėdinti patalpas pro langus, yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pastebėtina ir tai, kad pagal į bylą pateikto Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pereigų aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-494 (b. l. 32-33), 2.1 ir 2.6 punktus, tvarkyti kamerą (plauti grindis, valyti dulkes ir sanitarinius įrengimus, išnešti šiukšles, ją vėdinti), taip pat apie visus esamoje kameroje įvykusius gedimus ar sugadinimus, nedelsiant pranešti sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiajam padėjėjui ar posto prižiūrėtojui, yra kameros budinčiojo pareiga. Šių pareigų tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal byloje duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už kameros tvarkymą asmuo kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją dėl nehigieniško sanitarinio mazgo (unitazo) arba prašė sudaryti sąlygas jį išvalyti, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinio mazgo (unitazo) būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį nestabilumą, stresą, pergyvenimą, tapo daug irzlesnis, nervingesnis, mažiau bendraujantis, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovo į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 31) patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. kovo 29 d. į specialistus dėl netinkamų sąlygų kamerų tipo patalpose jis nesikreipė. Skunde pareiškėjas akcentavo, kad kalinimo sąlygų netinkamumas turi būti pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjo nurodyti nepatogumai nebuvo nuolatiniai ar ilgalaikiai (iš viso 13 dienų), teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo deklaratyviai nurodyti neigiami išgyvenimai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).

Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, jo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, kitas byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo laikymo Pravieniškių PN sąlygos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra.

Pagal EŽTT formuojamą praktiką, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjo kalinimas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN byloje nustatytomis sąlygomis nors ir nežymiai (trūko 0,0075 kv. m.), tačiau pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti kameros ploto normą (iš viso 13 dienų), jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei jis būtų buvęs kalinamas visus teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas išreiškė abstraktų prašymą dėl teismo ekspertizės į Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus kameras, kuriose jis buvo laikomas skyrimo, tačiau prašymo nekonkretizavo, nenurodė, į kokius klausimus teismo ekspertas turėtų atsakyti. Teismas turėdamas diskreciją spręsti dėl ekspertizės būtinumo, vertina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo abstraktaus prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo, nes bylą galima išspręsti remiantis joje surinktais duomenimis ir įrodymais, todėl toks pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo A. T. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.