Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltprim“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1366-345/2012, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AIRCS“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Baltprim“ ir A. O. dėl žalos atlyginimo, kur tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Anjola“, ENERGA SISTEMI d. o. o.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Anot apelianto, aplinkybė, kad krovinį iš siuntėjo priimti vežti turėjo vežėjas TAMION s. r. o., turi esminės reikšmės nustatant, ar iš tikrųjų krovinys buvo perduotas vežėjui TAMION s. r. o. (taigi, ir atsakovui), ir ar vežėjas (taigi, ir atsakovas) krovinį prarado. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atsakomybės, turėjo nustatyti: 1) ar vežėjas buvo atvykęs į pakrovimo vietą; 2) ar vežėjas priėmė krovinį iš siuntėjo; 3) ar vežėjas pasirašė atvykęs į pakrovimo vietą; 4) ar vežėjas nepristatė krovinio gavėjui – ieškovui. Anot apelianto, nagrinėjamu atveju minėtos aplinkybės neegzistuoja.Apelianto teigimu, priešingai nei konstatavo teismas, bylos duomenys nepatvirtina, kad krovinys buvo perduotas būtent vežėjui TAMION s.r.o. Pirma, byloje esanti CMR važtaraščio patvirtina kopija nesudaro pagrindo teigti, kad krovinys buvo perduotas vežėjui, nes jame esantis parašas nėra nei atsakovo, nei vežėjo (nei vieno iš jų atstovo). Antra, byloje esanti CMR važtaraščio kopija nėra tinkamai užpildyta, nes jame nėra nurodyta: 1) važtaraščio surašymo vieta ir data; 2) vežėjo pavadinimas ir adresas; 3) krovinio paėmimo vieta ir data bei jo pristatymo vieta. Anot apelianto, šių duomenų nebuvimas patvirtina, jog krovinys buvo perduotas nepatikrinus automobilio vairuotojo asmenybės. Trečia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. rugpjūčio 8 d. apžvalgoje dėl teismų praktikos taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, konstatavo, kad į bylą turi būti pateikiami CMR važtaraščių originalai. Šių dokumentų nuorašus į bylą galima priimti tik tuomet, kai nuorašai yra tinkamai patvirtinti ir turi dokumento įrodomąją galią. Tais atvejais, kai yra abejonių dėl pateikto važtaraščio nuorašo atitikimo originalui, teismas turėtų pareikalauti byloje dalyvaujančius asmenis pateikti originalą arba pareikalauti nuorašo iš muitinės, per kurią buvo gabenamas krovinys. Apelianto nuomone, jam neigiant priėmus krovinį ir nežinant, kas yra pasirašęs CMR važtaraštyje, taip pat nesant byloje CMR važtaraščio originalo, yra pagrindas daryti išvadą, jog byloje nėra nei vieno leistino įrodymo, kuris galėtų patvirtinti krovinio perdavimą atsakovui. Ketvirta, CMR važtaraštis buvo surašytas ir užpildytas ne krovinio pakrovimo vietoje Austrijoje, o siuntėjo buveinės vietoje – Liublianoje, Slovėnijoje. Važtaraštyje yra siuntėjo direktoriaus parašas, nors pats direktorius krovinio perdavime nedalyvavo. Penkta, siuntėjo atstovas K. V. Austrijos policijai pats parodė, jog krovinys buvo pakrautas į automobilį, kurio numeris nesutapo su automobilio, į kurį turėjo būti pakrautas krovinys, numeriu. Teismas šią aplinkybę nepagrįstai vertino tik kaip rašymo apsirikimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „Atsakovas neužtikrino, kad ieškovas ar trečiasis asmuo ENERGA SISTEMI d.o.o. būtų buvę laiku informuoti, jog į pakrovimą atvykusi transporto priemonė nėra atsiųsta būtent atsakovo ir kad ji nėra įgaliota pasikrauti krovinį. Atsakovas neveikė taip, kaip turėtų analogiškoje situacijoje veikti tokio profilio asmuo, t. y. laiku neinformavo ieškovo, kad krovinio į susitarimuose nurodytą transporto priemonę krauti negalima.“ Apelianto nuomone, patikrinti, ar į krovinio pakrovimo vietą atvyko tas vežėjas, kuris ir turi pareigą pristatyti krovinį gavėjui, yra siuntėjo, o ne ekspeditoriaus pareiga, kadangi perduodant krovinį vežėjui, dalyvauja tik siuntėjas. Tuo tarpu pačiame krovinio perdavime nedalyvaujantis ekspeditorius tokios pareigos objektyviai negali įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo atsakomybė už prarastą krovinį pagal CMR konvencijos nuostatas nėra ribojama, nes krovinys prarastas esant tyčiniams atsakovo veiksmams. Apeliantas teigia, jog jis krovinio nevogė, apie tai, kad į pakrovimo vietą atvyko ne tas vežėjas, atsakovui taip pat nebuvo žinoma ir neturėjo būti žinoma. Be to, ikiteisminiuose turimuose nebuvo nustatyta, jog jis pats organizavo krovinio pagrobimą iš ieškovo.Teismas nepagrįstai priteisė ieškovo prašomą sumą, nes jo reikalavimas galėjo būti patenkintas tik dėl 550 352,48 Lt sumos priteisimo. Ši suma gaunama, pakrautą krovinio kiekį, t. y. 17 135 kg padauginus iš CMR konvencijoje numatyto ribojamo dydžio 8,33 SDR ir konvertavus gautą sumą į litus pagal Lietuvos banko nurodytą lito ir euro santykį.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai išsprendė ieškinio pagrįstumo klausimą. Žalos padarymas konstatuotas tiek šioje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-00855-11. Būtent dėl atsakovo UAB „Baltprim“ neteisėtų veiksmų ieškovas prarado krovinį, už kurį sumokėjo pardavėjui. Ieškovas pateiktais dokumentais pagrindė ir įrodė žalos dydį.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nesivadovavo arba netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CMR konvencija bei Lietuvos Respublikos įstatymais. Sprendime pagrįstai pažymėta, kad teismas, nustatydamas, kas konkrečiu atveju laikytinas vežėju, neturėtų vadovautis vien formaliai CMR važtaraščiu. Pritaikydamas tiek pačią CMR konvenciją, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, teismas pagrįstai konstatavo, jog UAB „Baltprim“ yra vežėjas CMR konvencijos prasme.Atsakovas nepateikė įrodymų, įrodančių, jog būtų ėmęsis kokių nors atsargumo priemonių, gabenant ieškovo krovinį. UAB „Baltprim“, sudarydama vežimo sutartį, net nenurodė ieškovui, kad pati nė neketino gabenti krovinio, ir be ieškovo žinios ketino pasitelkti trečiąjį asmenį.Atsakovo UAB „Baltprim“ atstovo pateiktame 2011 m. gegužės 25 d. krovinio pervežimo sutarties Nr. V004898 nuoraše (pagal atsakovą tai yra pagrindinis įrodymas, kad ne jis, o būtent TAMION s.r.o. buvo tikrasis krovinio vežėjas) nėra UAB „Baltprim“ atstovo parašo, todėl yra pagrindas teigti, jog minėta sutartis sudaryta nebuvo, taigi, ir ja remtis nėra pagrindo. Sutarties blankas priklauso UAB „Baltprim“ ir jame aiškiai parašyta, kad buvo sudaryta būtent krovinio pervežimo sutartis. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog jis neatsako už krovinio praradimą, kadangi nepriėmė krovinio. Užsakovui nebuvo žinoma, ar UAB „Baltprim“ veš krovinį, ar bus pasinaudota trečiojo asmens paslaugomis. Atsakovas, pasitelkdamas trečiąjį asmenį, su kuriuo net nesudarė sutarties, pasielgė neapdairiai ir nerūpestingai. Apeliantas, teigdamas, kad jis buvo tik ekspeditorius, taip pat negali išvengti atsakomybės, nes tokia atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos CK 6.828 straipsnyje.Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis neturi atsakyti už krovinio praradimą, nes CMR važtaraštis gali patvirtinti krovinio perdavimą vežėjui tik tuo atveju, jei jis yra tinkamai užpildytas ir jame yra visi būtini rekvizitai. CMR konvekcijos 4 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Apeliantas, teigdamas, kad į bylą turėjo būti pateiktas CMR važtaraščio originalas arba jo tinkamai patvirtinta kopija, tuo pačiu metu neginčija CMR važtaraščio fakto egzistavimo.Nepagrįstas apelianto teiginys, kad krovinys buvo pakrautas į mašiną, kurios numeris kitoks, nei buvo nurodyta atsakovo. Teismas pagrįstai nurodė, kad tai yra tiesiog rašymo klaida.Nepagrįstas apelianto teiginys, kad dėl krovinio praradimo kaltas siuntėjas. Už veiksmus, padarytus dėl didelio neatsargumo, ieškovui atsako vežėjas, kaip jis suprantamas pagal CMR konvenciją. Be to, ieškovas sudarė pervežimo sutartį būtent su UAB „Baltprim“, o ne su kitais pastarojo pasitelktais vežėjais, kurie nebuvo nei atskleisti ieškovui, nei su juo suderinti. UAB „Baltprim“ turėjo įrodyti, kad jis buvo pakankamai atsargus ir rūpestingas, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad (1) buvo nepaprastos aplinkybės, kurioms esant būtų neįmanoma ir beprasmiška priešintis krovinio pagrobimui, ir (2) UAB „Baltprim“ ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad krovinys nebūtų pagrobtas. UAB „Baltprim“ itin neatsargiai pasielgė, pasitelkdamas krovinio pervežimui trečiąjį asmenį net nepasirašęs sutarties.Teismas teisingai įvertino žalos dydį, o apeliantas sąmoningai neteisingai traktuoja CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatas. Savo nesutikimą su priteistu žalos dydžiu apeliantas nepagrįstai kildina iš minėto straipsnio 3 dalies, kai 1 dalyje aiškiai pasisakyta dėl kompensacijos už prarastą krovinį. Be to, atsakovas (apeliantas) bylos nagrinėjimo metu ieškovo sumokėtos už krovinį pinigų sumos neginčijo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi nusprendė, jog atsakovui UAB „Baltprim“ atsirado pareiga atlyginti ieškovo UAB „AIRCS“ patirtą žalą, kuri atsirado praradus krovinį, kurį atsakovas įsipareigojo pervežti 2011 m. gegužės 25 d. krovinio pervežimo sutartyje Nr. K004665 nustatyta tvarka. Atsakovas UAB „Baltprim“, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniu skundu iš esmės įrodinėja tai, kad jam nekyla civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo, nes ieškovui priklausantis krovinys nei jam, nei vežėjui TAMION s. r. o., kuris buvo įsipareigojęs tiesiogiai pervežti krovinį pagal su atsakovu UAB „Baltprim“ 2011 m. gegužės 25 d. sudarytą krovinio pervežimo sutartį Nr. V004898, perduotas nebuvo, o dėl krovinio praradimo kaltas pats siuntėjas ENERGA SISTEMI d. o. o., kuris pardavė ieškovui oro kondicionierius pagal 2011 m. gegužės 20 d. sutartį Nr. TS-05-20.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Baltprim“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalies, priimtos atsakovo UAB „Baltprim“ atžvilgiu, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti naikinama apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad transportavimo paslaugas ieškovas UAB „AIRCS“ užsakė iš atsakovo UAB „Baltprim“: būtent tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Baltprim“ 2011 m. gegužės 5 d. buvo sudaryta krovinio pervežimo sutartis Nr. K004665 (12, 180 b. l., 1 t.). Šią sutartį pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip krovinio vežimo, o ne ekspedijavimo, sutartį.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Pabrėžtina, kad būtent siuntėjo (nagrinėjamu atveju gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (nagrinėjamu atveju gavėjui) apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (šiuo atveju gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsnių nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Toks teisinis reglamentavimas skirtas siekiant didesnės siuntėjo interesų apsaugos, todėl konstatuotina, kad jeigu siuntėjo sutartis su ekspeditoriumi yra dėl krovinio pervežimo, ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininkas, tiek vežėjas. Įsipareigojęs veikti tokiu būdu ekspeditorius prisiima atsakomybę užsakovui už vežimą nepriklausomai nuo to, ar jis tas krovinį veš savo transporto priemonėmis ar pasitelks kitą asmenį faktiniam krovinio pervežimui.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus tarp ieškovo UAB „AIRCS“ ir atsakovo UAB „Baltprim“ 2011 m. gegužės 5 d. buvo sudarytos krovinio pervežimo sutarties Nr. K004665 sąlygas, akivaizdu, kad atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį pats, ir tai, kad jis tik ekspedijuos krovinį, šioje sutartyje nebuvo nurodyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtos sutarties sąlygas, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Baltprim“ prisiėmė vežėjo pareigas ir yra pagrindas spręsti būtent jo atsakomybės klausimą dėl krovinio praradimo pagal CMR konvencijos nuostatas. Tuo tarpu aplinkybė, kad teikdamas krovinio pervežimo paslaugas, atsakovas UAB „Baltprim“ pasitelkė trečiojo asmens TAMION s. r. o. paslaugas (59-62 b. l., 2 t.), nesudaro pagrindo atleisti UAB „Baltprim“ nuo civilinės atsakomybės prieš ieškovą dėl krovinio praradimo, nes būtent UAB „Baltprim“ sudarė sutartį su ieškovu dėl krovinio pervežimo, todėl jis ir laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Tuo labiau, jog informacija apie tai, kad krovinį tiesiogiai veš ne atsakovas UAB „Baltprim“, o jo pasitelktas vežėjas TAMION s. r. o., ieškovui nebuvo pateikta (tai nebuvo aptarta nei pačioje sutartyje, nei kitokiame dokumente). Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog sutarties, sudarytos 2011 m. gegužės 30 d. tarp UAB „Baltprim“ ir TAMION s. r. o, egzempliorius, pateiktas į bylą (59 b. l., 2 t.), nėra pasirašytas UAB „Baltprim“ atstovo, nereiškia, jog ši sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, nes šį dokumentą pateikė paties atsakovo UAB „Baltprim“ atstovas ir pats atsakovas tvirtina, jog tokia sutartis buvo sudaryta, o apeliaciniame skunde teigiama, kad krovinį iš siuntėjo priimti vežti turėjo vežėjas TAMION s. r. o.

Sprendžiant vežėjo atsakomybės klausimą, svarbi yra CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkto nuostata, pagal kurią vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Krovinio priėmimo vežti momentas sietinas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisykle, pagal kurią važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Taigi, nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, pradeda galioti atsakomybės už krovinį prezumpcija.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo krovinys buvo prarastas dėl tyčinių atsakovo veiksmų, nes krovinys buvo pakrautas būtent į atsakovo UAB „Baltprim“ krovinio vežimo sutartyje nurodytą transporto priemonę, sutartą dieną, o atsakovas neužtikrino, kad ieškovas ar trečiasis asmuo ENERGA SISTEMI d. o. o. būtų buvę laiku informuoti, jog į pakrovimą atvykusi transporto priemonė nėra atsiųsta būtent atsakovo ir kad krovinį perėmęs asmuo nėra vežėjo įgaliotas pasikrauti krovinį asmuo.

Atsakovas savo apeliaciniu skundu įrodinėja, jog ieškovui priklausantis krovinys vežėjui TAMION s. r. o. (taigi, ir atsakovui) perduotas nebuvo. Šią poziciją apeliantas įrodinėja keliais aspektais: pirma, pasak apelianto, CMR važtaraščio patvirtintoje kopijoje esantis parašas nėra nei atsakovo, nei vežėjo (nei vieno iš jų atstovo); antra, byloje esanti CMR važtaraščio kopija nėra tinkamai užpildyta, nes jame nėra nurodyta: 1) važtaraščio surašymo vieta ir data; 2) vežėjo pavadinimas ir adresas; 3) krovinio paėmimo vieta ir data bei jo pristatymo vieta. Anot apelianto, šių duomenų nebuvimas patvirtina, kad krovinys buvo perduotas, nepatikrinus automobilio vairuotojo asmenybės; trečia, apeliantui neigiant priėmus krovinį ir nežinant, kas yra pasirašęs CMR važtaraštyje, taip pat nesant byloje CMR važtaraščio originalo, pasak apelianto, yra pagrindas daryti išvadą, jog byloje nėra nei vieno leistino įrodymo, kuris galėtų patvirtinti krovinio perdavimą atsakovui; ketvirta, CMR važtaraštis surašytas ir užpildytas ne krovinio pakrovimo vietoje Austrijoje, o siuntėjo buveinės vietoje – Liublianoje, Slovėnijoje. Važtaraštyje yra siuntėjo direktoriaus parašas, nors pats direktorius krovinio perdavime nedalyvavo; penkta, siuntėjo atstovas K. V. Austrijos policijai pats parodė, jog krovinys buvo pakrautas į automobilį, kurio numeris nesutapo su automobilio, į kurį turėjo būti pakrautas krovinys, numeriu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog nebuvo pateiktas CMR važtaraščio originalas, nepaneigia susitarimo dėl pervežimo sutarties egzistavimo, o nagrinėjant ginčą, kilusį iš tarptautinių pervežimų, turi būti remiamasi ne vien tik važtaraštyje nurodytais duomenimis, bet ir vežimo sutartimi ir kitais įrodymais, patvirtinančiais tikruosius šalių ketinimus susitarime dėl krovinio pervežimo. Kita vertus, paties CMR važtaraščio egzistavimo fakto atsakovas neginčija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad važtaraštis turi būti pasirašytas abiejų šalių – krovinio siuntėjo ir vežėjo, priešingu atveju jis neturi CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte nustatytos įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2013 m. gegužės 30 d. Nr. 3K-7-159/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, jog į bylą pateiktame CMR važtaraštyje esantis vežėjo parašas nėra nei jo, nei TAMION s. r. o. atstovo parašas.

CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nustatyti atvejai, kai vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės. Vienas iš jų, kai krovinio praradimas, sugadinimas ar pavėluotas pristatymas įvyko dėl kroviniu disponuojančio asmens netinkamų veiksmų arba aplaidumo. Apelianto nuomone šiuo atveju, būtent siuntėjas (trečiasis asmuo ENERGA SISTEMI d. o. o.) neįsitikino, kad krovinys buvo pakrautas būtent vežėjui (TAMION s. r. o. ar pačiam UAB „Baltprim“).

Pirmosios instancijos teismas iš pateikto CMR važtaraščio nustatė, kad krovinys buvo pakrautas į transporto priemonę, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2011 m. gegužės 30 d. (13 b. l., 1 t.). Minėtas transporto priemonės numeris atitinka 2011 m. gegužės 5 d. krovinio pervežimo sutartyje Nr. K004665 nurodytą transporto priemonės numerį.

Atsiliepime į ieškinį siuntėjas ENERGA SISTEMI d. o. o. nurodė, kad 2011 m. gegužės 27 d. ieškovas pranešė jam vilkiko valstybinį numerį, į kurį turi būti sukrauti parduodami kondicionieriai (3 b. l., 2 t.). Tai, kad informacija apie vilkiką buvo gauta iš ieškovo, patvirtino ir trečiojo asmens atstovas advokatas teismo posėdyje (65 b. l., 2 t.). Advokatas taip pat nurodė, kad jokios kitos informacijos trečiasis asmuo neturėjo. Kaip jau minėta, tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje pervežimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad krovinį veš kita įmonė (būtent TAMION s. r. o.), taip pat nebuvo nurodyti ir vairuotojo, kuris vairuos transporto priemonę, duomenys, nors sutartyje yra atskira grafa šiai informacijai nurodyti. Atsakovas neįrodė, jog minėta informacija buvo pateikta ieškovui ar siuntėjui kitokiu būdu. Taigi, iš esmės vieninteliai duomenys, kurių pagrindu galima buvo remtis, sprendžiant, į kokią transporto priemonę turi būti pakrautas krovinys, buvo jos valstybiniai numeriai, transporto priemonės tipas (12 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, jog K. V., kuris atstovavo siuntėjui, pakraunant ieškovo krovinį į transporto priemonę, ikiteisminiame tyrime parodė, kad informaciją apie prekes pasiimančio krovinio automobilio numerį elektroniniu paštu jam atsiuntė įmonė Tamion (151 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybę, jog liudytojo apklausos protokole nurodytas transporto priemonės, į kurią buvo pakrautas ginčo krovinys, valstybinis numeris vienu skaičiumi nesutampa su numeriu, nurodytu krovinio pervežimo sutartyje ir CMR važtaraštyje, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai įvertino kaip galimą rašymo klaidą. Tai taip pat gali būti aiškinama ir paties liudytojo suklydimu (žinant, kad transporto priemonės valstybinis numeris susideda iš daug skaičių ir raidžių). Be to, ši aplinkybė neturėtų būti vertinama kaip įrodymas, jog siuntėjo įgaliotas darbuotojas pakrovė ne į tą transporto priemonę.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog CMR važtaraštis buvo užpildytas iš anksto (65 b. l., 2 t.), nesudaro pagrindo pripažinti šį dokumentą negaliojančiu, nes bet kuriuo atveju važtaraščio duomenys yra sutikrinami krovinio pakrovimo metu. Taigi, nėra pagrindo abejoti, jog atvykusios transporto priemonės valstybiniai numeriai sutapo su CMR važtaraštyje nurodytais numeriais, nes byloje nėra įrodymų, leidžiančių abejoti, jog siuntėjo įgaliotas asmuo, kraudamas krovinį į atvykusią transporto priemonę, patikrino atvykusios transporto priemonės valstybinio numerį su važtaraštyje nurodytu valstybiniu numeriu, tuo labiau, kad ir ieškovas buvo informavęs siuntėją apie tai, kokiu valstybiniu numeriu pažymėta transporto priemone vežėjas atvyks perimti krovinio. Faktą, kad krovinys buvo pakrautas būtent į atsakovo UAB „Baltprim“, kaip vežėjo, nurodytą transporto priemonę, iš dalies patvirtina ir aplinkybė, kad K. V. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog po krovinio pakrovimo jam paskambinęs Artūras iš Tamion pranešė, kad jis turi įtarimų, jog sunkvežimis yra vogtas(151 b. l., 1 t.).

Įvertinus minėtas aplinkybes, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiek ieškovas, tiek ENERGA SISTEMI d. o. o. veikė pakankamai atsargiai ir rūpestingai, nes krovinį pakrovė būtent į tą transporto priemonę, kuri buvo nurodyta UAB „Baltprim“, kaip vežėjo. Tuo tarpu atsakovas UAB „Baltprim“, įsipareigojęs pagal sutartį atlikti ieškovo krovinio pervežimą ir šiai savo pareigai atlikti pasitelkęs trečiąjį asmenį, bet neinformavęs apie tai ieškovo, privalėjo elgtis ypač rūpestingai tam, kad būtų tinkamai įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai ieškovui. Šiuo atveju būtent atsakovas UAB „Baltprim“, kaip vežėjas, privalo atsakyti ieškovui už tai, kad jo pasisamdyta įmonė TAMION s. r. o. laiku neinformavo siuntėjo atstovų apie tai, kad sunkvežimis buvo pavogtas, nes pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatą, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti kokios nors siuntėjo kaltės dėl krovinio praradimo, kadangi jis ieškovo krovinio pakrovimą įvykdė pagal tą informaciją, kuri buvo nurodyta pagrindinėje krovinio pervežimo sutartyje, sudarytoje tarp ieškovo ir atsakovo. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad siuntėjas tinkamai įvykdė krovinio perdavimą atsakovo UAB „Baltprim“ žinion. Taigi, nuo šio momento atsakomybė už krovinio išsaugojimą atsirado atsakovui UAB „Baltprim“, kuris privalėjo prižiūrėti pasisamdytos įmonės TAMION s. r. o. Veiklą, vykdant krovinio pervežimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vežėjo atsakomybės nepanaikina ir tas faktas, jog CMR važtaraštyje nebuvo nurodyti tam tikri duomenys, nes CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punkte nenustatyta siuntėjo atsakomybė už netinkamą nurodymą tų važtaraščio duomenų, kurie yra tikrai žinomi vežėjui ir jis gali lengvai nustatyti jų neatitiktį, pvz., važtaraščio surašymo vieta ir data, vežėjo pavadinimas ir adresas. Kasacinis teismas šiuo klausimu yra pasisakęs, kad jei iš sudarytos vežimo sutarties vežėjui yra žinomi kiti duomenys, jų aiškią neatitiktį vežėjo darbuotojas, pasirašydamas važtaraštį, gali pareikšti pastabą važtaraštį surašiusiajam, nors ir ne jam, bet siuntėjui nustatyta atsakomybė už tokių duomenų netinkamą nurodymą (žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2013 m. gegužės 30 d. Nr. 3K-7-159/2013). Taigi, CMR konvencija suteikia didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nurodytoms sąlygoms (CMR konvencijos 4 str.). Todėl atmetami, kaip nepagrįsti, apelianto argumentai, susiję su tuo, kad pateiktame CMR važtaraštyje nebuvo nurodyti visi duomenys.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala ieškovui buvo padaryta tyčia.

Šiuo atveju aktuali CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostata, nustatanti, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje, kurios taikymas yra aktualus pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį teismui sprendžiant dėl tyčiniams prilyginamų veiksmų sąvokos, didelis neatsargumas tiesiogiai nevertinamas tyčia, suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas, tačiau teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Kasacinis teismas išaiškino, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį kartu su Kelių transporto kodekso 46 straipsnio 5 dalimi, vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vežėjo didelis nerūpestingumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Nesugebėjimas nugabenti krovinio jo neišsaugojus nesudėtingo vietinio gabenimo atvejais teismo gali būti pripažintas kaip didelis neatsargumas, prilygintas tyčiniams veiksmams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal teismų praktiką tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2013 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-254/2013; kt.).

Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas UAB „Baltprim“, pasitelkdamas krovinio pervežimui trečiąjį asmenį, privalėjo ypatingai rūpintis, jog ieškovo krovinys būtų paimtas ir nugabentas į sutartą vietą gavėjui. Tačiau, kaip nustatyta šioje nutartyje, atsakovas šios pareigos tinkamai neįvykdė, todėl jo neveikimas pripažintinas dideliu neatsargumu, prilyginamu tyčiniams veiksmams. Todėl atsakovo veiksmus pirmosios instancijos teismas vertino tyčiniais iš esmės pagrįstai.

Apeliantas, nesutikdamas su priteistu žalos dydžiu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis CMR konvekcijos 23 straipsnio 3 punktu, nustatančiu, kad kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002, išaiškino, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama ir CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjam atveju klausimas dėl papildomos krovinio vertės byloje nekeliamas, todėl šios bylos faktinių aplinkybių kontekste CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto taikymas neaktualus. Pažymėtina ir tai, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte taip pat nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008).

Pirmosios instancijos teismas ieškovo tiesioginiais nuostoliais pripažino už krovinį – kondicionierius, sumokėtą sumą – t. y. 187 585 EUR (647 693,49 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, jog su tokiu pirmosios instancijos teismo nustatytu žalos dydžiu nėra pagrindo nesutikti, nes tai atitinka CMR konvencijos nuostatas ir kasacinio teismo suformuotą praktiką.

Kiti apeliacinio skundo argumentai šioje nutartyje padarytų išvadų taip pat nepaneigia, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos nuostatas bei padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo UAB „Baltprim“, kaip vežėjo, civilinės atsakomybės. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi (91 b. l., 2 t.) atsakovui UAB „Baltprim“ buvo atidėtas 9 977 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą sumokėjimas iki sprendimo (nutarties) priėmimo byloje. Išnagrinėjus bylą ir atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atidėtoji žyminio mokesčio dalis iš atsakovo UAB „Baltprim“ priteisiama valstybei (CPK 84 str).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, priimtą atsakovo UAB „Baltprim“ atžvilgiu, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Baltprim“ 9 977 Lt (devynis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt septynis litus) dydžio nesumokėtą už paduotą apeliacinį skundą žyminio mokesčio dalį į valstybės biudžetą.