Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. K. priteista: 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. Š., 6090,93 Lt turtinės žalos ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. Š.. Be to iš nuteistojo V. K. nuspręsta išieškoti nukentėjusiajai E. Š. 2000 Lt jos turėtų išlaidų advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti. Taip pat iš nuteistojo V. K. priteista 156 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2010 m. sausio 1 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) esančio S. Š. priklausančio namo kambaryje, V. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, metaliniu vamzdžiu sudavė penkis smūgius lovoje miegojusiam neblaiviam S. Š. į galvą, ją stipriai sumušdamas ir padarydamas nukentėjusiajam penkias muštines žaizdas kaktos, dešinio antakio bei dešinio skruosto viršutinės dalies srityse, kraujosruvas kaktos minkštuose audiniuose, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimą kaktos dešinėje pusėje, galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiškymą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalais, skeveldrinius įspaustinius kaktikaulio dešinės pusės lūžius, dešinio momenkaulio ir pakauškaulio dešinės pusės lūžius, kaukolės pamato kairės priekinės ir kairės vidurinės duobių kaulų lūžius, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko nuo galvoje padarytų sužalojimų visumos nukentėjusysis iš karto mirė. Tokiu būdu V. K. bejėgiškos būklės S. Š. nužudė.

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Remdamasis vienu iš pagrindinių įrodymų, t. y. teismo medicinos specialisto išvada Nr. M7/109050, apie tai, kad ant mirusiojo S. Š. kūno nenustatyta jokių pasipriešinimo požymių, o po patirtų sužalojimų S. Š. negalėjo atlikti kokių nors savarankiškų veiksmų, judėti gintis, šaukti, teismas padarė išvadas, kad po suduotų smūgių nukentėjusiojo padėtis lovoje išliko tokia pati, kokia buvo prieš suduodant smūgius, o tai paneigia bet kokią tikimybę, jog smūgiai į galvą S. Š. buvo suduoti sėdint ar stovint. Tokios teismo išvados yra paviršutiniškos, jos padarytos neįvertinus visų eksperto išvadų bei kitų bylos duomenų, t. y. neįvertinus visų bylos įrodymų tarpusavio sąsajumo ir patikimumo. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis apie tai, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 1-3 punktais teismas privalo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodant ne tik vietą, laiką, bet ir būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, įrodymus, kuriais teismas grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaujantis jis atmeta kitus įrodymus, o nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas pagrįsti surašant išsamius motyvus. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytų išvadų nepagrindė išsamiais motyvais. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes kaltinantys įrodymai nepagrįstai sureikšminti, o teisinantys sumenkinti arba dėl jų iš viso nepasisakoma. Jau minėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje ir bylos medžiagoje yra prieštaravimų, kurių teismas neanalizavo ir tokiu būdu padarė esminį BPK pažeidimą. Specialisto išvadoje smulkiai aprašyti nužudytojo galvoje padaryti sužalojimai. Nužudytojo kaktoje rastos 5 žaizdos, kurių: pirma, ketvirta ir penkta yra horizontalios krypties, o antra ir trečia įstrižos krypties. Jeigu laikytume, kad byloje visos aplinkybės nustatytos teisingai, tuomet kyla klausimas, kokiu būdu ant nužudytojo atsirado trys horizontalios krypties žaizdos. V. K., stovėdamas iš šono prie lovoje gulinčio nužudytojo, du kartus (pagal M. B. parodymus) sudavė gulinčiam S. Š.. Tokiu atveju galėjo atsirasti tik dvi įstrižos žaizdos. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pasverti metaliniai strypai, strypas, kurį galimai savo rankose turėjo V. K., svėrė 5 kg. Įvykio metu V. K. buvo labai girtas, jis net neprisimena įvykio aplinkybių, todėl būdamas labai girtas ir stovėdamas iš šono prie gulinčio S. Š., 5 kg sveriančiu įrankiu negalėjo jam padaryti trijų horizontalių žaizdų kaktoje. Realiai, esant tokioms aplinkybėms, suduoti horizontalius smūgius lovoje gulinčiam žmogui neįmanoma. Todėl darytina išvada, kad vieni smūgiai buvo suduoti užpuolikui esant veidu į žuvusįjį, kiti iš šono. Tokią išvadą patvirtina teismo ekspertas, atsakymas į jam užduotą klausimą – kokioje pozoje buvo nukentėjusysis sužalojimų padarymo metu? Į šį klausimą ekspertas atsakė tik gavęs iš kriminalistikos laboratorijos žuvusiojo odos mėginių tyrimą. Jis atsakė, kad sužalojimų padarymo metu S. Š. pačioje pradžioje galėjo stovėti ar sėdėti veidu į užpuoliką, nes sužalojimai yra išsidėstę galvos priekiniame paviršiuje. Būtent šis eksperto atsakymas įrodo, kad nukentėjusysis nebuvo bejėgiškos būklės, nes jis stovėjo arba sėdėjo. Šias aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga, kurios teismas nevertino arba esančius prieštaravimus traktavo V. K. nenaudai, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu teismo medicinos ekspertas G. Serbenta papildomai paaiškino, kad smūgiavusiam asmeniui stovint šalia lovos visiškai įmanoma padaryti nustatytus sužalojimus lovoje gulinčiam žmogui, t. y. kad abiem esant nurodytoje padėtyje, buvo galima suduoti ir horizontalius, ir vertikalius, ir įstrižus smūgius, ką jis ir nurodė savo išvadoje. Tačiau tokių išvadų specialisto išvadoje nėra. Taip pat teismas nuosprendyje nepasisakė apie tai, kad ekspertas teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog jis išvadą surašė tik iš turimų medicininių dokumentų. Į gynėjo klausimą, ar galėtų patikslinti savo išvadą dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių, ekspertas atsakė, kad galėtų, jeigu turėtų galimybę įvertinti visus bylos duomenis. Tačiau teismas jo (gynėjo) prašymą paskirti papildomą teismo medicinos ekspertizę atmetė ir taip pažeidė BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principą. Nesuteikęs galimybės išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, t.y. ar V. K. pats vienas padarė visus nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, teismas pažeidė V. K. teisę į gynybą, o tai irgi yra esminis BPK pažeidimas. Teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme, kad nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusiajam galima buvo suduoti ir horizontalius, ir vertikalius, ir įstrižus smūgius, yra tik teoriniai pasvarstymai, t. y. prielaidos, bet nuosprendžio grįsti prielaidomis negalima. Šiuo konkrečiu atveju V. K., būdamas girtas ir stovėdamas iš šono, 5 kg sveriančiu metaliniu strypu lovoje gulinčiam žmogui padaryti visų nustatytų sužalojimų negalėjo. Kita svarbi aplinkybė, paneigianti, kad V. K. padarė žuvusiajam visus sužalojimus, yra įvykio vietoje virš nužudytojo galvos ant sienos ir ant spintos rastas kraujas. Spinta stovėjo lygiagrečiai lovai, o tarp spintos ir lovos yra 80 cm tarpas. V. K. S. Š. smūgius sudavė stovėdamas tarp lovos ir spintos. Jei ant sienos ir spintos rasta kraujo, tai jo turėjo būti rasta ir ant V. K. rūbų ar avalynės, tačiau jo nerasta. Vadinasi kažkurie smūgiai, po kurių kraujas tiško ant spintos, buvo suduoti ne stovint iš šono prie gulinčiojo lovoje, o kitokiomis aplinkybėmis. Tokias aplinkybes aiškiai nurodo kitas įvykio vietoje buvęs asmuo M. B.. Jis iškart po įvykio buvo sulaikytas ir savo prisipažinime nurodė, kad jam užėjus į kambarį pas nužudytąjį, pastarasis buvo agresyvus, stojosi ir ėjo link jo. Tada M. B. jam smūgiavo į kaktą kelis kartus savo metaliniu vamzdžiu. Šios prisipažinime nurodytos aplinkybės paaiškina, kas ir kada nužudytajam padarė tris horizontalius sužalojimus kaktoje ir kaip atsirado kraujas ant spintos. Tai yra faktai, kurių teismas nuosprendyje neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Tai yra esminis BPK pažeidimas, turėjęs reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė sužalojimų galvoje visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas nuosprendyje gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Būtent eksperto atsakymas, kad sužalojimų padarymo pradžioje nužudytasis galėjo stovėti ar sėdėti veidu į užpuoliką, sugriauna visą V. K. pareikšto kaltinimo apimtį. Tuo tarpu teismo išvados apie tai, kad S. Š. smūgiai negalėjo būti suduoti jam sėdint ar stovint, yra nelogiškos, jos prieštarauja bylos duomenims dėl rastų horizontalių žaizdų S. Š. kaktoje ir dėl kraujo suradimo ant spintos, o įvykio vietoje buvusio asmens M. B. nuoširdus prisipažinimas atskleidžia logišką įvykių eigą. M. B. nurodė, kad „jis man pradėjo grasinti ir puolė mušt ir aš gyniausi ir trenkiau per galvą su vamzdžiu. V. K. stovėjo koridoriuke ir aš jį paguldžiau lovoj, apklojau ir pabėgau iš kambario. Tada mes vėl nuėjom gerti ir grįžau namo girtas ... aš nuėjau į miegamąjį ir primušiau jį. Trenkiau du, tris kartus su vamzdžiu į kaktą.“ Būtent tai ir patvirtina eksperto išvadą, kad pradžioje S. Š. galėjo stovėti ar sėdėti veidu į užpuoliką, nes tai rodo padarytos trys horizontalios žaizdos kaktoje. Kad V. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam, patvirtina tik to paties liudytojo M. B. parodymai apie tai, kad jis nematė, kaip V. K. sudavė smūgius, tik girdėjo du smūgius. Be to, M. B. parodė, kad jis S. Š. paguldė į lovą ir apklojo. V. K. parodė, jog M. B. jį pakvietė į miegamąjį ir parodė, kad S. Š. miega lovoje, ir tik tada lygtai sudavė du smūgius (o gal ir nesudavė, nes tokias aplinkybes jam ryte papasakojo M. B.). Dėl šių nurodytų aplinkybių negalima teigti, kad S. Š. prieš jam suduodant smūgius buvo bejėgiškos būklės. Byloje esantis prieštaravimas yra akivaizdus ir jis liko nepašalintas, o visi prieštaravimai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, todėl V. K. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d.

Būtent asmuo, dėl kurio byla nutraukta, – M. B. aktyviai konfliktavo su nukentėjusiuoju dvi paras iki jo mirties. Tai patvirtino ir liudytojai, kartu su jais šventę Naujuosius metus. Būtent M. B. S. Š. buvo skolingas pinigų, dėl kurių ir kilo konfliktas. Liudytojas K. P. parodė, kad M. B. kartu su M. K. ėjo pas S. Š. išmušti pinigų. Liudytojams policijos pareigūnams T. B. ir V. J. 2010 m. sausio 1 d. sulaikius įtariamuosius, buvo akivaizdu, kad M. B. dalyvavo S. Š. nužudyme. Įvertinus visų liudytojų parodymus apie M. B. ir S. Š. konfliktavimą dvi paras iki nužudymo, apie jo turėtą tikslą išmušti skolą iš nukentėjusiojo, jo elgesį sulaikant bei tai, kad M. B. nurodė, kur yra nusikaltimo įrankiai, taip pat M. B. nuoširdų prisipažinimą bei teismo psichiatrijos- teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas apie tai, kad tokie asmenys, kaip M. B., turi polinkį į emocijų protrūkius ir dėl to gali nekontroliuoti savo elgesio ir t.t., yra visiškai akivaizdu, kad pirmas smūgius S. Š. sudavė būtent M. B. tokiomis aplinkybėmis, kaip jis nurodė savo nuoširdžiame prisipažinime. Tik tokios aplinkybės gali paaiškinti jau minėtą eksperto atsakymą apie S. Š. ir užpuoliko tarpusavio padėtį iki smūgių sudavimo.

Teismas nuosprendyje nepasisakė ir dėl prieštaravimo, susijusio su tuo, kad ekspertams tyrimui atlikti buvo pateikti ne M. B. namuose kratos metu paimti batai. Ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. reikalavimus dėl įrodymų vertinimo. Ekspertams buvo pateikti juodi su pilka ir raudona apdaila sportiniai batai, kurie yra supeliję, todėl tyrimui netinkami. Tuo tarpu kratos metu buvo paimti „Adidas“ sportiniai bateliai tik su pilka apdaila. M. B. jais avėjo ir teismo posėdžio metu, jis pats tai ir nurodė. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl kitų M. B. ir kitų asmenų parodymuose esančių prieštaravimų, kurie yra esminiai ir turėjo būti įvertinti V. K. naudai. V. K. iš dalies pripažįsta įvykio aplinkybes, tačiau jis jas prisimena tik tiek, kiek jam iš ryto papasakojo M. B.. Tikrųjų aplinkybių jis pats neprisimena dėl girtumo. M. B. parodymus nuolat keitė, prisitaikydamas prie vėliau apklaustų asmenų parodymų. M. B. parodė, kad pas S. Š. kambaryje švietė televizoriaus ekranas, tačiau niekas daugiau nepatvirtino, kad televizorius buvo įjungtas. Taip pat M. B. parodė, kad apie įvykį niekam nepasakojo, vėliau parodė, kad apie tai parėjęs namo papasakojo broliui. Kiekvienos naujos apklausos metu jis nurodydavo vis naujas aplinkybes, kaip ir tai, kad S. Š. jam buvo skolingas. Apie tai, kad S. Š. buvo jam skolingas, patvirtino visi byloje apklausti liudytojai. Vėliau šias aplinkybes M. B. pradėjo kategoriškai neigti. Liudytojas K. P. parodė, kad jam B. B. pasakojo, jog ėjo pas tą žmogų išmušti skolą, tačiau teisme M. B. neigė tai sakęs K. P.. Šis liudytojas dar parodė, kad M. B. jam sakė, jog draugo striukė ir batai buvo aptaškyti krauju. Tačiau ištyrus V. K. rūbus, ant jų kraujo nebuvo rasta. Tai yra svarbi aplinkybė, patvirtinanti, kad S. Š. mušė būtent M. B.. Įvertinus tai, kad kitą dieną M. B. pašaliniam asmeniui papasakojo, jog matė kraują ant V. K. rūbų ir batų, nors iš tikrųjų kraujo nebuvo rasta, darytina išvada, kad kraujo tikrai buvo ant batų, tik ne ant V. K., o ant M. B.. Kita vertus, M. B. teisme kategoriškai paneigus liudytojo K. P. parodymus, kyla abejonių, ar jie iš viso 2010 m. sausio 2 d. buvo susitikę Rokiškio r. PK areštinėje. Pagal pirminius Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM duomenis K. P. 2009 m. gruodžio 29 d. buvo patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatorių, o į Rokiškio PK areštinę buvo etapuotas tik 2010 m. sausio 11 d. Tačiau teismo posėdžio metu iškėlus šį klausimą, Lukiškių TI-K administracija ėmė tvirtinti visiškai kitokias aplinkybes ir tik praėjus metams laiko Informatikos ir ryšių departamentas pakeitė K. P. judėjimo tarp įkalinimo įstaigų duomenis. Todėl iki šiol nėra aišku, kokiu pagrindu buvo keičiami K. P. judėjimo nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. sausio 23 d. tarp įkalinimo įstaigų duomenys Informatikos ir ryšių departamente. Todėl iš Rokiškio PK yra būtina išreikalauti K. P. asmens bylą ir ją apžiūrėti teismo posėdyje. Šios aplinkybės rodo, kad teismo išvados yra nenuoseklios, paviršutiniškos ir prieštaraujančios BPK reikalavimams, kadangi išdėstant teismo posėdyje apklaustų asmenų parodymus, būtina aprašyti ir tą jų dalį, kuri patvirtina arba paneigia nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas ar kitas svarbias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas nepašalinus teisminio nagrinėjimo metu kylančių abejonių. Nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos svarbios aplinkybės, juose neturi būti loginių spragų. Be to, nesuprantama, kodėl Biržų rajono apylinkės prokuratūra, pažeisdama BPK normas, perdavė bylą teismui, nors dar nebuvo išnagrinėti ikiteisminio tyrimo metu apskųsti prokuroro priimti procesiniai sprendimai, kuriuos skundžiant ir išnagrinėjus skundo argumentus, būtų galima priimti sprendimą dėl M. B., kaip kaltinamojo, perdavimo teismui. Tai galbūt susiję su tuo, kad tyrimui buvo išsiųsti ne M. B. batai. Tokiu būdu buvo šiurkščiai pažeista V. K. teisė į teisingą procesą ir teisė į gynybą. Iš bylos duomenų matosi, kad S. Š. nužudymo iniciatorius ir organizatorius buvo M. B.. Teisme apklausti liudytojai E. M. ir kiti kartu su M. B. ir V. K. buvę asmenys bei telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad konfliktas dėl piniginės skolos buvo tarp nužudytojo S. Š. ir M. B., kad būtent M. B. sukurstė V. K. eiti pas S. Š. į namus aiškintis santykius ir einant pasiimti metalinius strypus. V. K. nebuvo jokio reikalo eiti pas S. Š.. Be to, bylos duomenys, konkrečiai, M. B. iš karto po įvykio parašytas nuoširdus prisipažinimas, patvirtina, kad smurtą prieš S. Š. naudojo M. B.. Šiame prisipažinime nurodytas aplinkybes patvirtina ir eksperto išvada dėl S. Š. padarytų kūno sužalojimų. Tokių aplinkybių, kad jis būtų susitaręs su V. K., jog už nusikaltimą iš jų dviejų prisiims kaltę tas, kuris pirmas įklius policijai, byloje nėra. Be to, teisme apklausus policijos pareigūnus, paaiškėjo, kad M. B. pranešti V. K. apie tai, kad jis sulaikytas, neturėjo galimybės. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, iš kur atsirado kraujas ant strypo, kurį nešiojosi M. B.. Taip pat visiškai skiriasi V. K. ir M. B. parodymai dėl jų buvimo S. Š. namuose aplinkybių. Neaišku, kodėl tikima M. B., o netikima V. K., nors byloje yra duomenų, kad būtent M. B. yra nestabilios psichikos. V. K. iki šiol nėra tikras, ar jis sudavė smūgius S. Š., nes tą vakarą jis buvo girtas ir nieko neprisimena. M. B. pasinaudojo ta situacija, kad V. K. nieko neprisimena, ir papasakodamas aplinkybes taip, kaip jam buvo naudinga, tokiu būdu perkėlė visą atsakomybę dėl S. Š. nužudymo V. K.. Tačiau neišlaikęs padaryto nusikaltimo sunkumo, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tikrąsias aplinkybes nurodė savo nuoširdžiame prisipažinime, kuris šioje byloje yra pats logiškiausias dokumentas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte išaiškinta, kad jei kiti bendrininkai tiesiogiai nedalyvavo žmogui atimant gyvybę, tačiau organizavo, kurstė arba (ir) padėjo daryti šį nusikaltimą kitam ar kitiems asmenims, jų veikos papildomai kvalifikuojamos pagal BK 24 str. atitinkamą dalį arba dalis. Dėl jau nurodytų aplinkybių byloje yra pakankamai įrodymų, kad S. Š. nužudė M. B., o ar prie to prisidėjo V. K., ir dabar byloje neginčijamų įrodymų nėra. Teismas nuosprendyje dėl šių aplinkybių nepasisakė, jų nevertino ir nenurodė jokių argumentų, kodėl šiuos įrodymus atmetė. Tai yra esminis BPK pažeidimas. Teismas, nuosprendyje nevertindamas V. K. kaltę pagrindžiančių ir jį teisinančių įrodymų bei konstatuodamas V. K. veiksmuose esant nusikaltimo sudėtį, pademonstravo savo išankstinę nuomonę dėl V. K. kaltės, o tai reiškia, kad teismas buvo šališkas. Apkaltinamasis nuosprendis, surašytas pažeidžiant BPK 305 str. reikalavimus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nuosprendyje daromos išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Tiek LR Baudžiamasis kodeksas, tiek šio kodekso normas aiškinantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsakmiai įpareigoja teismus tinkamai taikyti įstatymus. Reikalavimas tinkamai pritaikyti įstatymą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinto baudžiamosios bylos teisingo išnagrinėjimo principo prasme įgyvendinamas, kai po pagal įstatymus vykusio proceso nusikalstamas veikas padariusiems asmenims paskiriama jų pavojingumo laipsnį atitinkanti bausmė. Ji turi būti skiriama atsižvelgus į visas reikšmės turinčias aplinkybes ir tik neabejotinai įsitikinus kaltininko kalte. Teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos procesinės prievartos priemonės, juo labiau, nekaltam asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes teismo išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos šioje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas, padarydamas esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kadangi V. K. nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo, už kurį įstatymo numatyta labai griežta bausmė, padarymą, todėl nustatant priežastinį ryšį tarp V. K. veiksmų ir S. Š. mirties neturi likti jokių abejonių. Siekiant pašalinti visas abejones ir kitus skunde nurodytus prieštaravimus, byloje turi būti paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė ekspertams užduodant klausimą, kokioje pozoje buvo nukentėjusysis sužalojimų padarymo metu ir kokia tuo metu buvo užpuoliko ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtis. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, V. K. išteisinantį nuosprendį.

Atsikirtimuose į nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusioji I. Š. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Priimant nuosprendį buvo atsižvelgta ir į ekspertų išvadas, ir į nuteistojo V. K. prisipažinimą, ir į liudytojų T. B., A. M. bei V. J. parodymus. V. K. kaltu prisipažino tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat kaltu prisipažino ir teisme. Jis parodė, kad gulinčiam lovoje sudavė metaliniu strypu. Todėl nesuprantamas nuteistojo gynėjo prašymas jį išteisinti. Nesutinka su gynėjo argumentais, kuriais jis kritikuoja eksperto išvadas apie tai, kad smūgiavusiam asmeniui stovint šalia lovos visiškai įmanoma padaryti nustatytus sužalojimus lovoje gulinčiam žmogui, vadindamas jas teoriniais pasvarstymais. Teismo nuosprendis yra teisingas.

Teismo posėdyje nuteistojo V. K. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis V. K. prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašo šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, todėl pagrįstai pripažino V. K. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir skiriant bausmę baudžiamuosius įstatymus taip pat pritaikė tinkamai.

Nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinis skundas yra didelės apimties, jame dėstomos teismo išvados, kurios, apelianto nuomone, yra paviršutiniškos ir padarytos tinkamai neįvertinus visų bylos įrodymų, taip pat daromos prielaidos, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo ir M. B., o byloje yra ir tai patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu neginčijamų įrodymų, ar prie S. Š. nužudymo prisidėjo V. K., byloje nėra. Taip pat, apelianto nuomone, teismas, tinkamai neįvertinęs visų bylos įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad S. Š. buvo nužudytas bejėgiškos būklės. Visi šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Pirmiausia yra atmetami apelianto argumentai dėl to, kad nukentėjusiojo S. Š. nužudyme dalyvavo ir M. B.. Skunde dėstomi argumentai apie tai, kad M. B. dalyvavimą S. Š. nužudyme patvirtina M. B. nuoširdus prisipažinimas, teismo medicinos specialisto išvados bei liudytojų parodymai, yra nepagrįsti, o visi šie bylos duomenys buvo patikrinti ikiteisminio tyrimo, o vėliau ir ištirti teisminio nagrinėjimo metu.

Iš bylos matosi, jog versija, kad nusikaltimą padarė tiek M. B., tiek V. K., buvo tiriama nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai apklausė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojus, nusikaltimo padarymo išvakarėse bendravusius su nužudytuoju, ir taip buvo nustatyta apie tarp M. B. ir S. Š. buvusį konfliktą telefonu. Liudytojais taip pat buvo apklausti ir su M. B. buvę asmenys. Visų liudytojų parodymai apie tai, kad 2010 m. sausio 1 d. M. B. su nukentėjusiuoju kalbėdami telefonu konfliktavo, leido įtarti, kad nusikaltimą galėjo padaryti M. B. ir V. K.. Todėl 2010 m. sausio 2 d. laikinai buvo sulaikyti abu nusikaltimo padarymu įtariami asmenys M. B. ir V. K., o tyrimas iš pradžių vyko įtariant, kad S. Š. nužudė V. K. su M. B., veikdami bendrininkų grupe. Abu sulaikyti įtariamieji tą pačią dieną parašė ir nuoširdžius prisipažinimus, kuriuose jie nurodė tik apie savo veiksmus nužudant S. Š.. Tačiau atliekant kitus tyrimo veiksmus versija, kad M. B. dalyvavo nužudant S. Š., nepasitvirtino, todėl nepavykus surinkti M. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamojo M. B. atžvilgiu buvo nutrauktas. Apeliantas skunde dėsto labai daug aplinkybių, jo manymu, patvirtinančių M. B. kaltę nužudžius S. Š., tačiau didžiausią dėmesį skiria M. B. rašytam nuoširdžiam prisipažinimui, kurį gretindamas su teismo medicinos specialisto išvada, laiko pačiu logiškiausiu ir faktines bylos aplinkybes atitinkančiu įrodymu. Tokie apelianto argumentai yra niekuo nepagrįsti. Duomenų apie tai, kad M. B. sudavė smūgius S. Š., yra tik vieninteliame M. B. „nuoširdžiame prisipažinime“, tačiau iš jo turinio matosi, kad dalis tame prisipažinime nurodytų aplinkybių visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jame aplinkybės išdėstytos padrikai, neaiškiai ir prieštaringai. Tame prisipažinime (t. 2, b. l. 84) nurodyta, kad 2010 m. sausio 1 d. jie gėrė V. K. namuose, o paskui sugalvojo nueiti pasišnekėti pas S. Š., su kuriuo jis dar dieną telefonu koliojosi. Paprašė V. K. paimti vamzdžius. Jisai jam pradėjo grasinti ir puolė mušti, jis gynėsi ir trenkė vamzdžiu per galvą, V. K. stovėjo koridoriuke. Jis nuėjo į S. Š. miegamąjį ir du ar tris kartus vamzdžiu trenkė per kaktą. Grįžus V. K. paslėpė vamzdžius ir jie toliau gėrė. Šiame prisipažinime nurodytų aplinkybių apie smūgių S. Š. sudavimą, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Pats M. B. jau kitą dieną po šio prisipažinimo duodamas parodymus kaltės nepripažino. Apklaustas įtariamuoju 2010 m. sausio 3 d. (t. 2, b. l. 89-92) jis parodė, kad pas V. K. begeriant ir žaidžiant kortomis, jie išeidavo į lauką parūkyti ir abu nutarė nueiti pas S. Š. išgerti, pasiėmė dar degtinės, manė, kad pas S. Š. yra daug žmonių, todėl pasiėmė „metalo“, V. K. pasiėmė didelį metalinį vamzdį, o jam davė mažesnį, kurį jis atidavė atgal V. K., nes buvo be pirštinių. Užėjus pas S. Š. į namus, rado nukentėjusįjį miegantį. Nors ir sakė V. K., kad gal nereikia mušti, bet V. K. pasakė, kad reikia. Jis pats išėjo į virtuvę ir išgirdo du smūgius, suprato, kad V. K. trenkė S. Š.. Tada jis išbėgo į kiemą ir palaukė, kol išeis V. K., o šis išėjęs pasakė „užvažiavau kelis kartus“. V. K. namo parsinešė abu vamzdžius, o jis nešė „pūslę“ su degtine. Šiuos savo parodymus M. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 93-99). Apie tokias pačias įvykių aplinkybes, t. y. kad pats S. Š. nesudavė, tik girdėjo V. K. jam suduodamus smūgius, M. B. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 100-107) bei visų kitų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu (t. 2, b. l. 108-110, 124-127, t. 3, b. l. 15-18). Laikyti M. B. prisipažinimą V. K. teisinančiu įrodymu, nėra jokio pagrindo ne vien tik todėl, kad vėliau jis paneigė prisipažinime nurodytas aplinkybes, bet ir todėl, kad pats nuteistasis V. K. M. B. duotų parodymų niekada nepaneigė, o visų apklausų metu parodė tik apie tai, kad S. Š. metaliniu strypu sudavė pats. Visi nuteistojo duoti parodymai iš esmės atitiko ir M. B. parodymus, kuriuos jis patvirtino ir akistatos su M. B. metu. Šios akistatos metu (t. 2, b. l. 119-122) V. K. tik parodė, jog jis negalėjo siūlyti M. B. eiti pas S. Š., nes jam nebuvo reikalo ten eiti, o neštis strypus gal ir jis pasiūlė, tačiau kas juos nešė, neprisimena, taip pat jis neprisimena nei kaip įėjo į S. Š. namus, nei ką ten veikė, tik atsimena, kaip išėjo iš jų, o praėjus 1-3 min. išėjo ir M. B.. Galiausiai akistatos metu V. K. parodė, kad M. B. parodymų negali nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi jis nieko neprisimena ir yra visiškai susipainiojęs.

M. B. nuoširdaus prisipažinimo parašymą aiškino tuo, kad buvo išsigandęs, norėjo apginti draugą, be to, jie buvo susitarę, jog prisipažins tas, kurį pirmą sulaikys. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad duomenų apie buvusį tokį V. K. ir M. B. susitarimą byloje nėra, tačiau tai paneigia pirmiausia paties M. B. parodymai. Apie tokį susitarimą M. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs ne vieną kartą. Papildomos įtariamojo apklausos, vykusios 2010 m. vasario 4 d. (t. 2, b. l. 108-109) metu M. B. parodė ir apie tai, kad jie su V. K. buvo anksčiau taręsi, kad jei dėl ko nors kuris nors iš jų pirmas pakliūtų į policiją, tas ir prisiimtų kaltę. Taip pat šios apklausos metu jis buvo parodęs, kad vieno etapo metu jie kartu su V. K. buvo vežami į Šiaulių tardymo izoliatorių, tuomet V. K. jam sakė, kad matė jo prisipažinimą ir suprato, kad jis (M. B.) prisiėmė kaltę, pats jis sakė, kad tvirtins, jog nieko neprisimena. Taip ir buvo, akistatos metu V. K. tvirtino nieko neprisimenantis. O tokius M. B. parodymus patvirtina V. K. ir M. B. akistatos protokolo duomenys. Kitos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu (t. 2, b. l. 124-127) M. B. buvo taip pat buvo parodęs apie tai, kad kitą dieną po įvykio kalbėjosi su V. K., šis sakė, kad jiems nieko nebus, gaus „atsižymėt policijoje“, o ką pirmą sulaikys, tas ir prisipažins. Apie tai M. B. parodė ir teisme apklaustas liudytoju, o šią aplinkybę teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir pats nuteistasis V. K., parodęs, kad kitą dieną po įvykio pas jį buvo atėjęs M. B., jie rūkydami kalbėjosi ir apie tai, kad prisipažins tas, kurį pirmą sulaikys. Iš bylos matosi, kad M. B. ir buvo sulaikytas pirmas, o tokį buvusį susitarimą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Sulaikius abu S. Š. nužudymu įtariamus V. K. ir M. B., jie abu parašė nuoširdžius prisipažinimus, kuriuose jie abu, nekaltindami vienas kito, nurodė ne tik apie savo nukentėjusiajam suduotus smūgius, bet nurodė tokį patį suduotų smūgių skaičių (2-3 kartus). Tai, kad M. B. turėjo galimybę su M. K. susitarti, teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas T. B., parodęs, kad pirmas buvo sulaikytas M. B., o iki sulaikymo jis turėjo galimybę pranešti V. K., nes pirmą kartą užėję pas M. B., jo namuose nerado, jis gal buvo pasislėpęs. Po to jie važinėjo po kaimą ir apklausė pusę to kaimo gyventojų, o pas M. B. vėl atvažiavo po kokios valandos ir tada jau jį surado. M. B. teisme parodė, kad jį sulaikius, jis pats parašė prisipažinimą, o kai jį išvežė į Rokiškio policijos komisariatą, buvo labai išsigandęs, pasimetęs, bet galvojo, kad jį palaikys dvi paras ir paleis. Jis anksčiau su policija neturėjo jokių reikalų, nesuprato, kas vyksta, todėl apie viską pasipasakojo kameros draugui.

Apie M. B. nuoširdų prisipažinimą bei kitokių, nei tame prisipažinime nurodytos aplinkybės, parodymų davimą patvirtina šioje byloje liudytoju apklausto K. P. parodymai. K. P. teisme parodė, kad 2010 m. sausio 2 d. jam būnant Rokiškio PK areštinėje, į jo kamerą atvedė „tokį vaiką“ (M. B.), kurio jis paklausė, už ką čia pateko, o šis pasakė, kad už žmogžudystę. Tą pačią dieną M. B. K. P. viską papasakojo, kad jie dviese su draugu ėjo pas skolininką pasikalbėti, abu buvo užėję į namo vidų, matė miegantį žmogų, M. B. nuėjo į virtuvę, o jo draugas pasiliko tame kambaryje, M. B. girdėjo suduodamų smūgių garsus ir išbėgo. Paskui išėjo draugas su kruvina „kuvalda“ – geležim su storu galu, batai ir kelnės jo buvo kruvini. M. B. jam sakė, jog nusikaltimo jis nepadarė, bet nenorėjo būti išdaviku, todėl prisiėmė kaltę už gerą draugą, manė kad už tai jis gali gauti nebent 2 m. lygtinai. Pasakius, kad jis gaus mažiausiai 10 metų laisvės atėmimo, M. B. puolė į neviltį ir sakė, kad pakeis parodymus.

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam kyla abejonių dėl to, ar M. B. su K. P. iš viso buvo susitikę 2010 m. sausio 2 d. Rokiškio PK areštinėje, tačiau tokie jo argumentai buvo jau paneigti pačiame skundžiamame nuosprendyje. Tai, kad liudytojas K. P. 2010 m. sausio 2 d. buvo laikomas vienoje areštinės kameroje kartu su M. B., patvirtina byloje esantis Panevėžio VPK 2010 m. gruodžio 7 d. raštas bei Rokiškio PK sulaikytų ir suimtų asmenų registracijos žurnalo išrašas (t. 4, b. l. 52, 62-67). Iš šių dokumentų matosi, kad K. P., vykdant Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį, 2009 m. gruodžio 29 d. buvo sulaikytas ir patalpintas Rokiškio PK areštinę, iš kurios 2010 m. sausio 11 d. etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atlikti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tai patvirtina ir Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM pažyma (t. 4, b. l. 79-86). Gynėjui aiškinantis dėl byloje buvusios klaidingos informacijos apie K. P. judėjimą tarp Lukiškių tardymo izoliatoriaus ir Rokiškio PK areštinės, Kalėjimų departamento 2010 m. gruodžio 15 d. rašte (t. 4, b. l. 169), adresuotame gynėjui, buvo išsamiai paaiškinta, kad nors Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2010 m. lapkričio 24 d. Kalėjimų departamentui ir buvo klaidingai nurodęs informaciją apie K. P. judėjimą tarp Rokiškio PK ir Lukiškių TI-K, tačiau 2010 m. sausio 13 d. Ryšių ir informatikos departamentui prie LR VRM buvo pateikta teisinga informacija, jog K. P. į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2010 m. sausio 11 d. atvyko iš Rokiškio PK. Todėl jokių abejonių, kad K. P. 2010 m. sausio 2 d. buvo Rokiškio PK areštinėje ir galėjo bendrauti su M. B., nėra. O tai, kad jau kitą dieną, t. y. 2010 m. sausio 3 d., po jų pokalbio M. B. paneigė savo nuoširdžiame prisipažinime nurodytas aplinkybes ir davė kitokius parodymus apie nusikaltimo įvykį, tik patvirtina K. P. parodymus apie tai, ką M. B. jam pasipasakojo apie S. Š. nužudymo aplinkybes.

Gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad M. B. tariamą dalyvavimą S. Š. nužudyme patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, taip pat yra nepagrįsti. Nė vienoje iš byloje esančių specialistų išvadų nėra duomenų, patvirtinančių, kad smurtą prieš S. Š. naudojo ir M. B.. Nuteistojo V. K. ir liudytojo M. B. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. su M. B., eidami pas S. Š., tikrai nešėsi du metalinius strypus, tie strypai kratos metu pas V. K. buvo paimti ir apžiūrėti. Teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 52-54) nurodyta, kad sužalojimai S. Š. galėjo būti padaryti suduodant smūgius įrankiais, paimtais kratos metu pas V. K., tačiau kuriuo konkrečiu įrankiu padaryti mirtini sužalojimai, identifikuoti negalima, nes žaizdose neužsifiksavo požymių, nurodančių į konkrečias traumavusių paviršių savybes. Byloje nustatyta, kad kraujo pėdsakų buvo rasta ir ant kito metalinio strypo, tačiau atlikus DNR tyrimą buvo konstatuota, kad nustatyti, kam priklauso kraujas negalima, nes dėl per mažo kraujo kiekio negautas DNR reakcijos produktas. Kraujo pėdsakų atsiradimas ant kito metalinio strypo gali būti paaiškinamas tuo, kad abu metaliniai strypai galėjo liestis juos nešant ar juos atneštus padėjus toje pačioje vietoje. M. B. visų apklausų metu parodė, kad abu strypus nešė V. K., to nepaneigė ir pats nuteistasis. Tai, kad ant metalinio įrankio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, buvo daug kraujo, kuriuo galėjo būti suteptas ir kitas įrankis, patvirtina įvykio vietos apžiūros metu rastos kraujo dėmės lauke, netoli laiptų ir ant keliuko. Todėl vienam asmeniui nešant abu įrankius, kraujo galėjo atsirasti ir kito įrankio. Nuteistojo V. K. gynėjui abejonių, kad visus sužalojimus S. Š. padarė vienas V. K., kilo ir dėl to, kad S. Š. galvoje buvo nustatytos skirtingų krypčių žaizdos - trys horizontalios ir dvi įstrižos krypties. Tai, apelianto nuomone, patvirtina, jog vienus sužalojimus galėjo padaryti V. K., o kitus M. B.. V. K., stovėdamas iš šono prie lovoje gulinčio nukentėjusiojo, būdamas girtas ir turėdamas 5 kg sveriantį metalinį strypą, negalėjo padaryti 3 horizontalių žaizdų kaktoje. Be to, ant spintos buvo rasta užtiškusio kraujo, kai tuo tarpu ant V. K. drabužių ir batų kraujo nerasta. Todėl gynėjas mano, kad kažkurie smūgiai, po kurių tiško kraujas, galėjo būti padaryti kitokiomis aplinkybėmis. Argumentus dėl sužalojimų padarymo mechanizmo ir nukentėjusiojo bei jam smūgius sudavusio asmens tarpusavio padėties paneigia pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto paaiškinimai. Ekspertas parodė, kad užpuolikui stovint šalia lovos ir smūgiuojant toje lovoje gulinčiam žmogui galimi ir horizontalūs, ir vertikalūs, ir įstriži smūgiai. Apie tai buvo nurodyta ir pačiame nuosprendyje. Apeliantas tokius eksperto parodymus vadina tik teoriniais pasvarstymais, tačiau apeliaciniame skunde pats daro prielaidą apie tokių žaizdų atsiradimą būtent V. B. nuoširdžiame prisipažinime nurodytomis aplinkybėmis. Apeliantas skunde taip pat tik spėlioja apie tai, kad ant spintos užtikšti kraujas galėjo irgi suduodant smūgius kitokiomis nei nustatyta aplinkybėmis, nes ant V. K. rūbų ir batų nerasta kraujo. Tai, kad ant V. K. drabužių nerasta kraujo, nereiškia, kad jam smūgiuojant kraujas tiško nuo sužalotos nukentėjusiojo galvos, jis galėjo ant spintos užtikšti nuo žalojančio įrankio, juo užsimojant. Įvertinus V. K. ir M. B. parodymų apie tai, ką kiekvienas veikė ir kuris pirmas išėjo iš S. Š. namo, nesutapimą, visiškai atmesti tikimybę, kad smūgius nukentėjusiajam galėjo suduoti ir M. B., negalima, tačiau jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o ir pats apeliantas skunde apie tai daro tik niekuo nepagrįstas prielaidas. Taigi specialisto išvados M. B. naudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nepatvirtina, pats M. B. smūgių sudavimą neigia, vienintelis tai patvirtinti galintis asmuo nuteistasis V. K. taip pat neparodė, kad M. B. sudavė S. Š. smūgius, todėl tvirtinti, kad M. B. dalyvavo nužudant S. Š., pagrindo nėra. Tuo tarpu apelianto nurodomų liudytojų parodymai apie buvusį konfliktą ir kažkokią S. Š. skolą M. B. patvirtina tik buvusį pretekstą eiti pas S. Š. tai išsiaiškinti, bet ne M. B. smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį faktą. Iš dalies galima sutikti su apelianto argumentais, kad M. B. su S. Š. nusikaltimo dieną, bet ne dvi dienas, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, telefonu konfliktavo ir tai buvo ėjimo pas S. Š. priežastis. Kita vertus, tiek telefoninių pokalbių išklotinės, tiek ir apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad konfliktas telefonu vyko tarp dviejų grupių neblaivių asmenų, o grasinimai bei keiksmai taip pat buvo išsakyti iš abiejų pusių. Nelabai aiški yra to konflikto kilimo priežastis. Tos pačios telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad pirmas M. B. skambino S. Š., o kad jis galėjo skambinti jam todėl, kad norėjo nusipirkti cigarečių, kuriomis prekiavo jo motina, byloje nepaneigta. Tačiau taip pat nustatyta, kad prieš nuteistajam ir M. B. nueinant pas S. Š., nukentėjusiajam buvo skambinta ir iš V. K. telefono. Pats buvęs telefoninis konfliktas nepatvirtina, jog M. B., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, turėjo motyvą S. Š. nužudyti. Teisme apklaustų policijos pareigūnų liudytojų T. B. ir V. J., dalyvavusių tiriant S. Š. nužudymą, parodymai apie jų įtarimą, kad nužudyme dalyvavo ir V. K., ir M. B., taip pat neduoda pagrindo manyti, kad S. Š. namuose įvykiai klostėsi taip, kaip M. B. nurodė savo „nuoširdžiame prisipažinime“.

Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi visų priemonių siekiant nustatyti galimą M. B. dalyvavimą nužudyme, tačiau įvertinus surinktus duomenis ikiteisminis tyrimas įtariamojo M. B. atžvilgiu prokuroro nutarimu (t.3, b. l. 3-4) buvo nutrauktas pagrįstai, kadangi nebuvo surinkta pakankamai M. B. kaltę patvirtinančių duomenų. Aplinkybės dėl M. B. galimo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje buvo aiškinamos ir teisiamajame posėdyje. Teisme išnagrinėjus ir įvertinus visus bylos duomenis, jokių įrodymų, patvirtinančių M. B. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, nebuvo nustatyta.

Tuo tarpu, kad smūgius sudavė ir nukentėjusiajam S. Š. mirtinus sužalojimus padarė V. K., patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma: pirmiausia, paties nuteistojo V. K. parodymai teisme bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo parodymų patikrinimo vietoje, akistatos su M. B., teismo medicinos specialisto išvada ir teisme apklausto eksperto paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys, liudytojų parodymai bei kiti įrodymai. Tie įrodymai yra tarpusavyje susiję nuoseklia ir logiška grandine, jie buvo išsamiai išdėstyti ir aptarti nuosprendyje.

Nuteistasis V. K. teisme kaltu prisipažino iš dalies dėl to, kad gerai neprisimena visų nusikaltimo padarymo detalių, tačiau iš jo teisme duotų parodymų matosi, kad kai kurias įvykio aplinkybes jis prisimena pakankamai gerai. Teisme jis parodė, kad 2010 m. sausio 1 d. savo namuose su M. B. gėrė. M. B. telefonu skambino S. Š. ir keikėsi. Po kurio laiko M. B. pasiūlė nueiti pas S. Š. išsiaiškinti, ko šis jam skambinėja ir plūstasi, vienas eiti bijojo, nes tuo metu, kai S. Š. jam skambino, girdėjosi daugelio neblaivių žmonių balsai. Jis prisimena, kad išeidami jie pasiėmė du metalinius strypus – vieną plonesnį, kitą su pastorintu galu, kad reikalui esant galėtų apsiginti. Dar pasiėmė ir degtinės likučius. Iš pradžių sakė, kad eis pasikalbėti, manė, kad kartu išgers ir išeis susitarti, kad S. Š. neskambinėtų ir negrasintų M. B.. Užėjus į namo vidų, jis nuėjo į virtuvę, o M. B. visur apėjo ir netrukus pasikvietė jį „ateik čia, čia Slibinas yra“. Slibinas yra S. Š. pravardė. Jis priėjo ir nežino kodėl, bet iš karto turėtu metaliniu vamzdžiu sudavė S. Š. 1 kartą, ir, jam atrodo, kad jis iš karto ir išėjo į lauką. Kai jis priėjo prie S. Š., šis gulėjo, bet ar miegojo, negali pasakyti, sunkiai prisimena įvykio detales. Strypu sudavė nukentėjusiajam į galvą, nes prisimena jo veidą. Po minutės į lauką išėjo ir M. B. ir jie abu nuėjo pas jį toliau gerti. Po to užmigo, o kitą dieną atėjęs pas jį M. B. pasakė, kas vakar įvyko. Sakė, kad jis (V. K.) sudavė tris smūgius, nors jis pats to nežino. Jis neprisimena ir kur padėjo parsineštus strypus, M. B. pasakė, kad padėjo juos prie malkų, toje vietoje atvykusi policija tuos strypus ir surado. Kai ėjo iš S. Š., jis nekreipė dėmesio, ar ant įrankių buvo kraujo, jis kraujo nevalė. Einant pas S. Š. vienu momentu jis gal ir abu strypus nešė, o atgal gal irgi jis nešė abu strypus, M. B. po pažastimi pasikišęs nešė degtinę. Prieš pat įeinant į S. Š. namus, M. B. rankose turėjo butelį ir mažą strypą, bet ar jis tuos daiktus turėjo tuomet, kai jis (V. K.) sudavė smūgius S. Š., nepamena. Jis neprisimena ir to, kad M. B. jam būtų siūlęs suduoti S. Š.. Prisimena, kad pats sudavė S. Š. didesniu vamzdžiu, bet kiek kartų ir kodėl, neprisimena. Taip pat jis nematė, kad M. B. S. Š. būtų sudavęs smūgius. Kitą dieną su M. B. jie dar kalbėjosi ir apie tai, kad kaltę prisiimtų kuris nors iš jų, kurį pirmą sulaikys. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. K. buvo apklaustas papildomai, o taip pat buvo perskaityti ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 3, b. l. 24, 29-32, 34-41, 48-50). Ir apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad pareigūnams papasakojo apie tokias aplinkybes, kokias jam papasakojo M. B., t. y. kad jis sudavė S. Š. 2-3 smūgius į galvą. Patvirtino, kad jis nešėsi didesnį strypą, nors parodė, kad ir to tiksliai nepamena. Jis neneigia, kad buvo nukentėjusiojo name, tačiau visų įvykio aplinkybių neprisimena. Aplinkybės, kurias jis pats prisimena, jam yra susimaišę su M. B. papasakotomis aplinkybėmis, tačiau bendras vaizdas, ką jis atsimena, su perskaitytais jo parodymais maždaug sutampa. Iš perskaitytų V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad įvykio aplinkybes jis aiškino panašiai kaip ir teisme. Parodė, kad viską prisimena kaip per rūką, kad jis nukentėjusiajam į galvą didžiuoju metaliniu strypu sudavė 1-2 kartus, galėjo suduoti ir tris kartus, tiksliai visko neprisimena, nes buvo labai girtas. Po to, kai sudavė tuos smūgius, suvokė, ką padarė, kad labai blogai pasielgė, išėjo į lauką ir norėjo kuo greičiau eiti namo. Galėjo nešti ir abu strypus, padėjo juos savo kieme ten pat, iš kur buvo paėmęs. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duodamas parodymus, V. K. taip pat parodė, kad didesniu metaliniu strypu sudavė miegančiam S. Š. į galvą, o ar sudavė M. B., jis nematė. Prisimena, kad grįžtant iš S. Š. jis nešė abu strypus ir atrodo, kad juos abu padėjo savo kieme prie „auglinės“ kampo.

Teisme apklaustas liudytojas M. B. parodė, kad dar Parovėjos k. su draugais švenčiant Naujuosius metus 2010 m. sausio 1 d. jam skambinėjo S. Š., kuris buvo įjungęs telefono garsiakalbį. Jis taip pat įjungė savo telefono garsiakalbį, o jo telefonu kalbėjo visi jo draugai, jie juokėsi ir nusišnekėjo. Iš S. Š. pusės irgi rėkavo, koliojosi keli asmenys, jie galvojo, kad kalbasi su nuteistojo V. K. broliu A. K.. Jam dėl tokių kalbų buvo linksma. Taip pat jis parodė, kad S. Š. skambinti jam galėjo dėl to, kad norėjo nusipirkti cigarečių, nes jo motina pardavinėja cigaretes, tačiau jos namuose nebuvo, nes ji buvo išvykusi į Biržus. Vakare išgerti jį pas save pasikvietė V. K., jie gėrė, žaidė kortomis. Jam būnant pas V. K. irgi skambino S. Š., bet jis vieną kartą nekėlė ragelio, o kitą kartą palaikė 15 sekundžių, nieko nekalbėjo ir padėjo ragelį. Tada V. K. paprašė duoti S. Š. telefono numerį ir jis skambino S. Š., bet tas neatsiliepė. Lauke parūkę jie su V. K. nutarė nueiti pas S. Š., pasiėmė „pūslę“ su degtine. Jis pasakė V. K., kad šiandien ten buvo daug koliojimosi, o V. K., nieko nesakęs, nuėjo už kambariuko, pasiėmė du strypus, prie malkų vieną davė ir jam, bet jis jį sugrąžino V. K. ir nešėsi tik butelį degtinės. Kiemais jie nuėjo pas S. Š., jo namuose šviesa nedegė, tik buvo įjungtas televizorius. Jis gerai žinojo šiuos namus ir nuėjo tiesiai į kambariuką, kur S. Š. miegojo, pasakė V. K., kad miega žmogus, reikia eiti iš čia, bet V. K. pasakė, kad reikia užtrenkti ir ėjo link S. Š.. Tada jis išbėgo iš kambario, o būdamas virtuvėje išgirdo smūgio garsą ir išbėgo į lauką. Išėjusio V. K. klausė, ar smarkiai užtrenkė, o tas atsakė „biškį“, Jie, grįžę pas V. K., dar išgėrė ir jis nuėjo namo. Kitą dieną jis matė S. Š. kieme policiją, apie tai pranešė V. K., buvo pas jį nuėjęs. Jie rūkė ir tarėsi, kad kurį pirmą pagaus, tas ir prisipažins.

Vertinant nuteistojo V. K. ir liudytojo M. B. parodymus, matosi, kad dėl daugelio aplinkybių jie sutampa, skiriasi tik toje dalyje, kas įvyko S. Š. namuose. Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino M. B. parodymų keitimo, t. y. to, kad M. B. iš pradžių parodęs, jog niekam nesakė apie tai, kad buvo pas S. Š. namuose, vėliau jau nurodė, kad apie tai sakė savo broliui. Taip pat M. B. skirtingai aiškino ir aplinkybes apie S. Š. skolą jam, o jo parodymų apie S. Š. namuose buvusį įjungtą televizorių niekas nepatvirtino. Šie apelianto argumentai yra pagrįsti tik iš dalies. M. B. skirtingų apklausų metu iš tikrųjų savo parodymus papildydavo naujomis aplinkybėmis, todėl jo parodymuose yra kai kurių nesutapimų, tačiau jie nėra esminiai. Dėl smurto panaudojimo prieš S. Š. M. B. vienodai parodė visų apklausų metu, t. y. kad jis pats nesudavė nukentėjusiajam smūgių, nematė ir to, ar smūgius sudavė V. K., tačiau girdėjo suduodamų smūgių garsą. Kaip jau buvo nurodyta, tokių jo parodymų niekada nepaneigė ir pats nuteistasis V. K..

Tuo tarpu paties nuteistojo V. K. parodymus, o taip pat ir jo kaltę nužudžius S. Š. patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas T. B. teisme parodė, kad 2010 m. sausio 2 d. jis sulaikė ir į policijos komisariatą nuvežė M. B., taip pat buvo nuvykęs į įvykio vietą – S. Š. namus. S. Š. lavoną rado ant nugaros gulintį lovoje apsiavusį kedais, apsiklojusį antklode, rankos sudėtos ant krūtinės. Jo galva buvo suknežinta, virš galvos ant sienos buvo ištiškę kraujo. Jam susidarė įspūdis, kad S. Š. prieš mirtį miegojo. Nuvažiavus pas V. K. daryti kratą, pasakė V. K. „supranti, ko atvažiavom, renkis“. V. K. išbalo, pradėjo drebėti, tylėjo ir nieko nesakė. Būnat V. K. namuose jam paskambino pareigūnas V. J. ir pasakė, kad reikia ieškoti prie ūkinio pastato metalinio vėzdo. Paprašius V. K. pats nuvedė ir parodė tą įrankį. Po kurio laiko vėl paskambino V. J. ir pasakė, kad turi būti dar vienas įrankis, kurį V. K. lydimi jie paėmė iš tos pačios vietos. Nuvežus į policijos komisariatą V. K. liepė rašyti, kaip viskas buvo. V. K. sakė, kad jis trenkė S. Š., o M. B. nieko nedarė. Liudytojas A. M. teisme parodė, kad su operatyvine grupe irgi buvo nuvykęs į įvykio vietą. Rado S. Š. lavoną gulintį lovoje, jo kojos buvo sukryžiuotos, buvo apsiklojęs antklode. Jam taip pat susidarė įspūdis, kad S. Š. buvo nužudytas miegantis. Liudytojas parodė ir apie tai, kad jis atliko kratą M. B. namuose, paėmė M. B. sportinius batelius, kurių pavadinimo jis neprisimena, aprašė tik jų bendrą vaizdą, kraujo dėmių ant jų nepastebėjo. Bateliai buvo padėti koridoriuje tarp sienos ir skalbimo mašinos, jie buvo šlapi. Liudytojas V. J. teisme parodė, kad dalyvavo S. Š. nužudymo bylos tyrime. Į įvykio vietą nuvyko su T. B., rado S. Š. gulintį lovoje ant nugaros, jo rankos buvo sudėtos ant krūtinės, o koja uždėta ant kojos, per antklodę buvo nubėgęs kraujas. Virš nužudytojo galvos ant sienos buvo kraujo, jo buvo ir ant spintos, stovinčios maždaug už pusės metro nuo lovos. Kadangi prieš vykstant į įvykio vietą buvo apklausta daug kaimo žmonių, paaiškėjo, kad iš vakaro S. Š. konfliktavo su M. B.. Nuvykus pas M. B., matėsi, kad šis labai nervinosi, jam drebėjo rankos. Nuvežus į policijos komisariatą jam buvo duotas popieriaus lapas, kad pats parašytų kaip buvo. Jis taip daro visada, pirma duoda rašyti pačiam, o paskui jau užduoda įtariamajam klausimus. Vėliau atvežus V. K., ir šiam buvo duotas popieriaus lapas, kad parašytų kaip viskas buvo. Šių liudytojų parodymus apie tai, ką jie matė įvykio vietoje, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 22-36). Jame nurodyta, kad apžiūrint S. Š. gyvenamąjį namą ir jo prieigas, keli metrai nuo namo ant keliuko matosi smulkios kraujo dėmės, jos taip pat matomos ir ant sniego šalia betoninių laiptų. Kambaryje rastas vyro lavonas, gulintis ant nugaros ir apklotas antklode. Lavonas guli su rūbais ir apsiavęs sportiniais batais, jo rankos sudėtos ant krūtinės, o kojos ištiestos ir sukryžiuotos. Galvoje matyti kirstinės žaizdos. Virš lavono ant sienos stebimos smulkios į kraują panašios dėmės. Apžiūros metu buvo paimti du telefonai „Nokia“. Asmens kratos metu iš M. B. buvo paimtas ir apžiūrėtas mobilaus ryšio telefonas „Samsung“ (t. 1, b. l. 59, 62-63). Kratos protokolas (t. 1, b. l. 78-79) patvirtina, kad V. K. pateikė už malkų krūvos prie ūkinio pastato stovėjusius metalinius strypu, vieną lenktu galu, kitą su pastorinimu gale. Šie daiktai buvo apžiūrėti, aprašyti ir pateikti Serologijos ir DNR tyrimui. Specialisto išvada patvirtina, kad atlikus DNR tyrimą, nustatyta, kad ant metalinio vamzdžio yra nukentėjusiojo S. Š. kraujas. Tai patvirtina, kad smūgiai nukentėjusiajam S. Š. buvo suduoti būtent metaliniu vamzdžiu su pastorintu galu, kurį nusikaltimo metu savo rankose turėjo V. K.. Asmens kratos metu iš V. K. buvo paimtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia“ su SIM kortele, juos apžiūrėjus nustatyta, kad 2010 m. sausio 1 d., 22.10 val. buvo rinktas S. Š. priklausančio telefono numeris. Iš tarnybinio pranešimo dėl įtariamiesiems M. B. ir V. K. priklausančių telefonų apžiūros ir išklotinių matosi, kad 2010 m. sausio 1 d. M. B. iš S. Š. priklausančio telefono buvo skambinta 14 kartų nuo 12.59 val. iki 17.29 val., o iš M. B. telefono į S. Š. telefoną nuo 15.42 val. iki 20.26 val. buvo skambinta 13 kartų. Tą pačią dieną, 22.10 val. iš V. K. telefono buvo rinktas telefono numeris, kuris priklauso S. Š.. Šio tarnybinio pranešimo duomenys patvirtina liudytojo M. B., nuteistojo V. K., o taip pat ir liudytojų parodymus apie tarp M. B. ir S. Š. buvusius telefoninius pokalbius, o taip pat ir M. B. parodymus apie tai, kad S. Š. 2010 m. sausio 1 d. vakare skambino ir V. K..

Teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 52-54) nurodyta, kad S. Š. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio penkiomis muštinėmis žaizdomis kaktoje, dešinio antakio srityje bei dešinio skruosto viršutinėje dalyje, kraujosruvomis kaktos minkštuosiuose audiniuose, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimu kaktos dešinėje pusėje, galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiškymu, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalais, skeveldriniais įspaustiniais kaktikaulio dešinės pusės lūžiais, dešinio momenkaulio ir pakauškaulio dešinės pusės lūžiais, kaukolės pamato kairės ir kairės vidurinės duobių kaulų lūžiais, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu. S. Š. mirtis galėjo įvykti maždaug prieš tris paras iki lavono tyrimo 2010 m. sausio 5 d., 11 val. S. Š. lavone nustatyti šie sužalojimai: penkios muštinės žaizdos kaktoje, dešinio antakio srityje bei dešinio skruosto viršutinėje dalyje, kraujosruvos kaktos minkštuose audiniuose, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimas kaktos dešinėje pusėje, galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties medžiagos sutraiškymas, kraujo išsiliejimai po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalais, skeveldriniai įspaustiniai kaktikaulio dešinės pusės lūžiai, dešinio momenkaulio ir pakauškaulio dešinės pusės lūžiai, kaukolės pamato kairės priekinės ir kairės vidurinės duobių kaulų lūžiai. Sužalojimai padaryti suduodant smūgius kietais bukais daiktais aplinkybėse nurodytu laiku. S. Š. lavone nustatyti sužalojimai padaryti prieš mirtį vienu metu, greitai vieni po kitų penkių smūgių pasekoje, tai nurodo muštinių žaizdų veide kiekis ir jų lokalizacija. S. Š. mirtis įvyko nuo sužalojimų galvoje visumos. Sužalojimų rankose, kurie galėtų gautis kovos ar savigynos metu, nerasta. Po padarytų sužalojimų S. Š. atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, pvz., judėti, gintis, šaukti, negalėjo. Po sužalojimų padarymo S. Š. mirė tuoj pat, nes buvo sutraiškyta galvos smegenų kaktinių skilčių medžiaga. Sužalojimai S. Š. galėjo būti padaryti suduodant smūgius tiek vienu, tiek keliais įrankiais, nes žaizdose neužsifiksavo požymių, nurodančių į konkrečias traumavusių paviršių savybes. Sužalojimai padaryti suduodant smūgius stipria jėga, nes įvyko skeveldriniai įspaustiniai kaukolės skliauto ir pamato lūžiai. Sužalojimai S. Š. galėjo būti padaryti suduodant smūgius įrankiais, paimtais kratos metu iš V. K.. Kuriuo konkrečiai įrankiu padaryti mirtini sužalojimai, identifikuoti negalima, nes žaizdose neužsifiksavo požymių, nurodančių į konkrečias traumavusių paviršių savybes. Muštinės žaizdos galvoje padarytos buku, ribotą paviršių ir buką briauną turinčiu įrankiu ar įrankiais. S. Š. kraujyje rasta 2,82 promilės etilo alkoholio, kas gyvam asmeniui atitinka sunkų girtumo laipsnį.

Šios specialisto išvados patvirtina ne tik nukentėjusiojo S. Š. mirties priežastį bei nužudymo laiką, bet ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo galvoje padarytų sužalojimų visumos, suduodant penkis vienas po kito smūgius kietais bukais daiktais, kuriais galėjo būti ir įrankiai, paimti kratos metu pas V. K.. Smūgiai suduoti didele jėga, nes įvyko skeveldriniai įspaustiniai kaukolės kaulų lūžiai, o tai gali būti paaiškinama ir tuo, kad V. K. smūgius sudavė metaliniu vamzdžiu, sveriančiu daugiau kaip 5 kg. Nors nuteistasis teisme parodė, kad nukentėjusiajam sudavė tik 2-3 smūgius, tačiau vertinant jo paties parodymus, kad dėl girtumo jis kai kurių įvykio aplinkybių, ypač susijusių su tuo, kas vyko S. Š. namuose, neprisimena, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. nukentėjusiajam S. Š. į galvą metaliniu vamzdžiu sudavė 5 smūgius. Tokia išvada padaryta ne tik dėl to, kad pats nuteistasis neprisimena įvykio aplinkybių, bet ir todėl, kad nenustatyta, jog kas nors kitas galėjo suduoti smūgius S. Š.. Įvertinus visus išdėstytus ir aptartus įrodymus, kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusiajam S. Š. galvos sužalojimus padarė būtent V. K., o jo veiksmai (smūgių sudavimas į galvą metaliniu vamzdžiu), buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo S. Š. mirtimi. Duomenų apie tai, kad V. K. būtų siekęs nukentėjusiojo S. Š. mirties, byloje nėra, tačiau suduodamas nukentėjusiajam smūgius metaliniu vamzdžiu, jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atimti kitam žmogui gyvybę, ir nors jo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams (mirčiai) atsirasti. Teismas padarė išvadą, kad V. K. S. Š. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Įvertinus S. Š. nužudymo būdą, panaudotą nusikaltimo įrankį ir suduotų smūgių skaičių, šios aplinkybės leistų padaryti išvadą netgi apie tai, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Tačiau teismo išvada, kad V. K. nužudymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, šiuo atveju tik patvirtina, kad kilusias abejones teismas įvertino būtent nuteistojo naudai.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog S. Š. buvo nužudytas bejėgiškos būklės. Tokią išvadą, jo nuomone, paneigia teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad sužalojimų padarymo metu S. Š. pačioje pradžioje galėjo stovėti ar sėdėti veidu į užpuoliką, nes sužalojimai yra išsidėstę galvos priekiniame paviršiuje. Ekspertas į šį klausimą ilgai negalėjo atsakyti, nes laukė, kol bus ištirti nukentėjusiojo žaizdų mėginiai. Tačiau teismas tokios išvados nuosprendyje neįvertino, nors ją logiškai paaiškina M. B. nuoširdžiame prisipažinime nurodytos aplinkybės. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą paskirti naują ekspertizę, nes teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad į klausimą, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis ir užpuolikas, jis galėtų atsakyti, jeigu turėtų galimybę įvertinti visus bylos duomenis. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti ir atmetami. Jau nurodytos teismo medicinos specialisto išvados 11 p. tokia apelianto skunde dėstoma išvada tikrai yra nurodyta. Tačiau dėl šios išvados teisme apklaustas ekspertas G. Serbenta davė išsamius paaiškinimus. Teisme ekspertas patvirtino visas savo išvadas, o dėl nukentėjusiojo ir užpuoliko galimai buvusios tarpusavio padėties davė papildomus paaiškinimus. Jis paaiškino, jog yra tokia tyrimo taktika, kad dažniausiai imamos žaizdos, kurios siunčiamos ištirti tam, kad būtų nustatyta, ar jos yra muštinės, ar šautinės, ar pjautinės. Specialistai tuo pačiu tiria ir įrankį, su kuriuo galimai buvo padaryti sužalojimai. Taip buvo ir šiuo atveju. S. Š. galvoje jis nustatė horizontalias ir įstrižas žaizdas. Jam buvo tyrėjo užduotas standartinis klausimas iš klausimyno apie nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtį. Jeigu tyrėjas būtų uždavęs klausimą konkrečiai nurodant, kad pagal liudytojų parodymus žmogus buvo žalojamas gulintis, būtų konkrečiai ir atsakyta. Tyrimo metu jis tokių duomenų neturėjo, todėl kategoriškai teigti, ar žmogus tikrai buvo žalojamas gulintis ar sėdintis, ar stovintis, jis negalėjo. Teismui perskaičius įvykio vietos apžiūros protokolą ir parodžius ekspertui prie šio protokolo pridėtas fotonuotraukas (t. 1, b. l. 23-31), ekspertas paaiškino, kad pilnai įmanoma, jog sužalojimai S. Š. galėjo būti padaryti jam gulint. Taip pat parodė, kad šalia lovos stovintis žmogus gulinčiam lovoje galėjo suduoti ir horizontalius, ir vertikalius, ir įstrižus smūgius. Tokie eksperto paaiškinimai išsklaidė bet kokias abejones dėl nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėties, todėl teismas gynėjo prašymą skirti naują ekspertizę atmetė pagrįstai. Apeliantas skunde nurodo, kad tokie eksperto paaiškinimai yra tik teoriniai pasvarstymai, prielaidos, tačiau ir jo paties skunde taip pat daromos tik prielaidos, kad specialisto išvada atitinka M. B. prisipažinime nurodytas aplinkybes. Specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai yra tik vienas iš įrodymų, kad S. Š. buvo nužudytas bejėgiškos būklės. Pats nuteistasis ir kartu su juo buvęs liudytojas M. B. parodė, kad jiems atėjus į S. Š. namus ir prieš jam suduodant smūgius nukentėjusysis miegojo. Nuteistasis V. K. teisme parodė, kad S. Š. gulėjo lovoje, tačiau negali pasakyti, ar miegojo, bet prieš tai su nukentėjusiuoju nekalbėjo, taip gavosi, kad priėjo prie jo ir iš karto sudavė smūgį. Liudytojas M. B. teisme parodė, kad jis S. Š. namus gerai žinojo, nuėjo tiesiai į kambarį, kur jis miegojo, V. K. pasakė „miega žmogus, einam iš čia“. Apie tai, kad S. Š. buvo nužudytas miegantis, įspūdis susidarė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams T. B., A. M. ir V. J.. Jie parodė, kad S. Š. lavonas gulėjo ant nugaros, jo kojos buvo ištiestos ir uždėtos viena ant kitos, o rankos sudėtos ant krūtinės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimo žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Įvertinęs nuteistojo bei liudytojų parodymus, o taip pat teismo medicinos specialisto išvadas bei eksperto paaiškinimus dėl sužalojimų mechanizmo bei dėl savigynai būdingų sužalojimų nebuvimo ir nukentėjusiojo galimybės po patirtų sužalojimų atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, o taip pat tai, kad miegantis nukentėjusysis buvo dar ir apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, teismas pagrįstai pripažino įrodyta, kad V. K. nužudė S. Š., buvusį bejėgiškos būklės dėl miego ir girtumo, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 2 p.

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo apie daugybę teismo tariamai padarytų BPK pažeidimų, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, išnagrinėjo ir įvertino visus tiek nuteistąjį V. K. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus. Nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytus reikalavimus. Joje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija visus įrodymus įvertino dar kartą ir jokių esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė. Apeliantas yra iš dalies teisus, kad prokuroras, 2010 m. liepos 22 d. priėmęs nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl įtariamojo M. B., nesulaukęs šio nutarimo apskundimui skirto 14 d. termino, 2010 m. rugpjūčio 3 d. baudžiamąją bylą perdavė teismui. Tačiau prokuroras turėjo pagrindo manyti, kad šio nutarimo apskundimo teise proceso dalyviai nepasinaudos, nes įtariamasis ir jo gynėjas, 2010 m. liepos 27 d. susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir daiktiniais įrodymais, prašymo panaikinti minėtą prokuroro nutarimą nepareiškė. Skundas dėl nurodyto prokuroro nutarimo buvo gautas jau bylą perdavus į teismą, jis buvo išnagrinėtas ir prokuroro, ir ikiteisminio tyrimo teisėjo ir buvo atmestas. Be to, nuteistojo gynėjas teisiamojo posėdžio metu turėjo teisę prašyti perduoti baudžiamąją bylą prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo. Šis BPK pažeidimas negali būti laikomas esminiu, juo labiau tokiu, kuris būtų sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Skiriant bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Nors nuteistasis savo kaltę teisme pripažino iš dalies, nes visų bylos aplinkybių dėl girtumo jis neprisimena, priimdamas nuosprendį teismas jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau teismas pagrįstai pripažino ir V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad S. Š. jis nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai be abejonės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pats nuteistasis visų apklausų metu parodė, kad buvo labai girtas ir dėl to net neprisimena visų įvykio aplinkybių, o ir pačios nusikalstamos veikos padarymą jis pats paaiškino tik savo girtumu. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, atsižvelgė į tai kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei bei nužudytojo artimiesiems. Smūgius nukentėjusiajam jis sudavė ir jį nužudė panaudojęs metalinį vamzdį, o pats nusikaltimas padarytas dėl nemotyvuoto pykčio protrūkio, visa tai rodo ne tik padidintą padarytos nusikalstamos veikos, bet ir paties kaltininko asmenybės pavojingumą. Taip pat buvo įvertinta ir kaltininko asmenybė. Nors V. K. neteistas ir nebaustas administracine tvarka, Biržų r. Širvenos seniūnijos charakterizuojamas patenkinamai. Seniūno išduotoje V. K. charakteristikoje nurodyta, kad V. K. gyvena šeimoje, kuri kelia daug triukšmo, nėra darbštus, neturi nuolatinio darbo, dažnai be tikslo išvyksta iš namų. BK 129 str. 2 d. sankcija numato terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų. Teismo paskirta V. K. 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už sankcijos vidurkį. Įvertinus tai, kad nustatyta vieną jo atsakomybę sunkinanti ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o taip pat visas kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, V. K. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.