Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Erinijos Kazlauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Alinsta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Alinsta“ ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, E. D. dėl skolos už buto remonto darbus priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Byloje kilo ginčas dėl to, tarp kokių šalių buvo sudaryta buto, adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbų rangos sutartis ir kam kyla pareiga atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne; šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. Sadoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustatyto rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 2 d.). CK nenumato specialių reikalavimų sudaromo rangos sandorio formai, todėl šalys sutartį gali sudaryta bet kokia forma, taip pat ir žodžiu. Rangos sutarties esmė yra ta, kad viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o kita šalis (užsakovas) įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 644 str. 1 d.). Pagal CK 6.645 straipsnio 1 dalį rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino byloje esančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad žodinė statybos rangos sutartis buvo sudadaryta tik tarp ieškovės ir N. B., nustatydamas, jog tarp ieškovės ir atsakovės E. D. rangos santykiai nesusiklostė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad į byą yra pateikta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog faktiniai statybos rangos santykiai susiklostė tarp ieškovės, N. B. bei atsakovės R. D.. Iš jų akivaizdu, kad atsakovė E. D., dar nebūdama remontuojamo buto savininke, jau dalyvavo užsakant darbus, laikotarpiu nuo 2011-10-25 iki 2011-10-26, elektoriniu būdu derino buto elektros įvadų schemą su dizaineriu S. Ž. (t. 1, b. l. 20). Dizainerio S. Ž. pateituose buto projektiniuose sprendiniuose klientais nurodyti N. B. ir E. D. (t. 1, b. l. 20-21, 25-27). Atsakovės E. D., kaip užsakovės, pasirašyta su ieškove 2011-10-14 orientacinė – lokalinė sąmata, dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), remonto patvirtina, kad atsakovė tarėsi dėl darbų kainos ir jų apimties (t. 2, b. l. 102). Taip pat akivaizdu, kad atsakovė E. D. 2012-01-04 sumokėjo ieškovei 4 000 Lt avansinį mokėjimą už buto, adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbus. Iš atsakovės E. D. atstovo pateikto rašto dėl įrodymų prijungimo matyti, kad atsakovė neneigia, kad dar neįsigijusi buto mokėjo ieškovei už statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos buto remontui (t. 2, b. l. 101, 113). Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad žodinė statybos rangos sutartis dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbų buvo sudaryta tarp ieškovės ir N. B. bei E. D.. Nustatytina, kad aplinkybė, jog remontuojamas butas nuosavybės teise priklausė N. B., o atsakovė E. D. nebuvo šio buto savininke, neturi jokios reikšmės, nes rangos darbų užsakovu gali būti ne tik buto savininkas, bet ir kitas asmuo, kuris suinteresuotas dėl darbų atlikimo ir jų rezultato. Be to, svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad vėliau suremontuotą butą nuosavybės teise įsigijo būtent atsakovė E. D.. Tai patvirtinta, kad atsakovė buvo suinteresuota užsakyti šio buto remonto darbus ir gauti šių darbų rezultatą. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad žodinės statybų rangos sutarties, kurios dalykas - buto, adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbai, šalimis - užsakovais buvo N. B. ir E. D., todėl jiems abiem ir atsirado prievolė atsikaityti su ieškove už atliktus buto remonto darbus (CK 6.444 str.). Iš to kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė E. D. nebuvo žodinės rangos sutarties šalimi ir neturi pareigos atsiskaityti su ieškove už atliktus buto remonto darbus.

Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad 2013-03-28 mirė atsakovas N. B.. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 1 punktu, 2013-03-19 nutartimi sustabdė bylą ir įpareigojo ieškovę pateikti įrodymus apie atsakovo N. B. materialinių teisių ir pareigų perėmimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po atsakovo N. B. mirties, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (t. 1, b. l. 84, 86), todėl ieškovė nurodė, kad po N. B. mirties turtą paveldėjo valstybė ir ją įtraukė į bylą atsakove. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl tinkamo atsakovo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad esant šešioms įpėdinių eilėms kreiptis dėl paveldėjimo, valstybė galėtų priimti N. B. palikimą ne anksčiau kaip po 18 mėnesių nuo jo mirties, todėl valstybę pripažino netinkama atsakove. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino CK 5.11 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Teisjėų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors įstatyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau ano, kad visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog vadovaujantis CK 5.11 str. valstybė galėtų priimti N. B. palikimą tik po 18 mėnesių nuo jo mirties. Toks šios normos aiškinimas nesuderinamas su paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimo paskirtimi, nes be pagrindo varžoma atitinkamos eilės įpėdinio teisė į palikimą tais atvejais, kai nėra aukštesnės eilės įpėdinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-441/2009). Tai reiškia, kad kai įpėdinių nėra, valstybei atstovaujanti institucija gali kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nelaukdama, kol sueis aštuoniolika mėnesių nuo palikėjo mirties.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti. Tačiau paveldėdama pagal įstatymą valstybė nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimą. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 str. 2 d.), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Tuo tarpu kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar neatliks palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Taip pat pažymėtina, kad atsakovės valstybės, atsovaujamos institucijos VMI minimas LR Vyriausybės 2004-05-26 nutarimo Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių redakcijos 44 punktas, pagal kurį mokesčių inspekcija, gavusi pranešimą apie numatomą palikimo perėjimą valstybei, turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, nebeaktualus, nes nuo 2009-12-29 šis reikalavimas panaikintas ir nenustatyta, kad palikimo perėjimas valstybei gali būti įforminamas tik šiai kreipiantis dėl apyrašo sudarymo. Valstybė visais atvejais atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.), todėl papildoma apsauga priimant palikimą pagal apyrašą nereikalinga. Palikimo perėjimą valstybei patvirtinantis paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduodamas pareiškimo, paduodamu valstybę atstovaujančios institucijos, palikimo atsiradimo vietos notarui, pagrindu (CK 5.66 str.).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimo ir kasacinio teismo išaiškinimus, šioje byloje valstybė yra tinkama atsakove, nepriklausomai nuo to, kad valstybę atstovaujanti institucija neatliko palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmų, nes valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju susisklostė tokia situacija, kad palikėjas N. B. turėjo motiną ir sesę, kurios yra paveldėtojos pagal įsatymą. Jos į palikimo atsiradimo vietos notarą per įstatyme nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, testamentų registre nėra registruotų palikimo priėmimo faktų (t. 1, b. l. 84, 86). Esant nurodytoms aplinkybėms galima daryti prielaidą, kad paveldint pagal įstatymą įpėdinės neišreiškė noro įstoti į paveldėjimo teisinius santykius ir palikimo atsisakė. Tačiau nesant objektyvių įrodymų, apie galimų įpėdinių valią priimti ar atsisakyti palikimo, pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių išsiaiškint, kas mirus N. B. šioje byloje yra tinkamas atsakovas. Atkreiptinas dėmesys, kad N. B. motinai ar seserei išreiškus valią priimti po palikėjo mirties likusį paveldimą turtą, šioje byloje atsakovu taptų jau nebe valstybė, o palikėjo motina arba sesuo, priėmusios palikimą. Be to, svarbu išsiaškinti koks turtas po palikėjo mirties yra likęs. Ieškovė pateikė įrodymus, kad po N. B. mirties liko nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau iš viešų registrų centro duomenų matyti, kad nuosavybės teisė į minėtą turtą priklauso A. K. (t. 1, b.l. 80-83), o juridiniuose faktuose nurodyta, kad N. B. sudarė pirkimo pardavimo sutartį, apie ką įrašas registre atliktas notaro 2012-12-20 pranešimo pagrindu (t. 1, b. l. 82). Pažymėtina, kad turto registracija viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Tai, kad N. B. neįregistravo sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties ir taip neišviešino nuosavybės teisių perėjimo jam fakto, nėra pagrindas konstatuoti, kad N. B. neįgijo nuosavybės į minėtą turtą ir, kad šis turtas negali būti paveldimas. Teisėjų kolegijos nuomone šioje byloje būtina surinkti įrodymus apie tai, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir išsireikalauti duomenis apie N. B. sudarytą sandorį, turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri patvirtintų faktą apie nuosavybės teisės įsigijimą. Apibendrinant darytina išvada, kad teismas tinkamai neišsiaiškino visų esminių bylos aplinkybių, susijusių su tuo, ar palikėjo N. B. motina ir sesuo būdamos įpėdinės pagal įstatymą atsisakė palikimo, ar jos žinojo apie N. B. priklausančią turtinę teisę į nekilnojamąją turtą. Tuo atveju, jeigu įpėdinės pagal įsatymą atsiskė priimti palikimą, mirusio turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei ir valstybė būtų tinkama atsakove šioje byloje.

Išdėstytų aplinkybių visumos pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nesurinko ir neįvertino jas patvirtinančių arba paneigiančių įrodymų, neišsiaiškino apie N. B. materialinių subjektinių teisių ir pareigų perėmimą, neįtraukė į bylą atsakovais ar trečiaisiais asmenims N. B. motinos ir sesers, neteisingai aiškino materialines teisės normas reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius ir nepagrįstai nurodė, kad valstybė galėtų priimti N. B. palikimą tik po 18 mėnesių nuo jo mirties bei laikė valstybę netinkama atsakove nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą darytina išvada, jog būtina šioje byloje surinkti ir vertinti naujus įrodymus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir pagal byloje pateiktus įrodymus negali išnagrinėti ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo už remonto darbus iš esmės. Todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-12 sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). Kadangi civilinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepaskirstytinos. Dėl jų turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325–331 str., teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.