Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žydrūnas Bertašius, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens AB SEB bankas atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-31 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims BIG BANK AS filialui, AB SEB bankui, UAB „Mokilizingas“, BAB bankui SNORAS, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Gelvora“, AB „Citadele“ bankui, UAB „General Financing“, UAB „Moment Credit“, UAB „Ūkio banko lizingui“, UAB „MCIP“, AB „Klaipėdos vanduo“, R. M., UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, AB „Klaipėdos energija“, DNSB „Smiltelė“, R. G., O. R. dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad plane nurodyta fizinio asmens turto pardavimo tvarka nepažeidžia kreditorių interesų ir gali būti patvirtinta. Bankroto administratorius plano įgyvendinimo laikotarpiu vykdys nustatytas funkcijas bei atliks įstatyme numatytas pareigas, todėl plane numatytos administravimo išlaidos yra realios, pagrįstos bei atitinka šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas skunde nurodo, jog teismo patvirtintas planas neatitinka FABĮ 7 str. reikalavimų, nes jame nėra pateiktas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas ir tuo pažeidžiama kreditorių teisė žinoti apie kreditoriams mokėtinų lėšų dydį. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytu atskirojo skundo argumentu nesutinka. FABĮ 7 str. 1 d. 12 p. yra numatytas reikalavimas pateikti kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos. Iš pateikto plano matyti, kad plano 12 dalyje yra nurodyti bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo etapai, nurodomos tikslios dienos, kuriomis bus išmokamos kreditorių reikalavimų tenkinimui skirtos lėšos, o taip pat nurodoma procentinė kiekvieno kreditoriaus patvirtinto reikalavimo dalis, kuri plane nurodytomis dienomis bus tenkinama kiekviename reikalavimų tenkinimo etape. Pagal pateiktą planą pareiškėjos būtiniesiems poreikiams patenkinti skirta 1 000 Lt suma, administravimo išlaidoms - 200 Lt plius mokėtini mokesčiai. Pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis pagal planą sudaro apie 1 500 Lt. Plane nurodoma ir tai, kad pareiškėjos būtinuosius poreikius viršijanti pajamų dalis šiuo metu sudaro apie 500 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu plane esantys duomenys nagrinėjamu atveju yra pakankami kreditoriams nustatyti tai, kokia pareiškėjos pajamų dalis bus paskirstoma kreditoriams ir kokį numatomų lėšų dydį gaus kiekvienas kreditorius. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenumato reikalavimo kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike nurodyti tikslias kreditoriams mokėtinas sumas, nes mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojančio fizinio asmens gaunamų pajamų dydis gali pasikeisti. Taigi tikslios kreditoriams mokėtinų lėšų sumos nurodymas plane savaime negarantuotų, jog tokio dydžio sumos kreditoriams būtų išmokamos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjos mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ 7 str. 1 d. 12 p. reikalavimus ir nepažeidžia kreditorių teisėtų interesų.

Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo AB SEB bankas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino mokumo atkūrimo planą, į kurį bankroto administratorius įtraukė administravimo išlaidų sąmatą, kuriai kreditorių susirinkimas nepritarė. Apelianto teigimu į planą galėjo būti įtraukta kreditorių susirinkimo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, kurios dydžio kreditoriai neginčija. Šie atskirojo skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014-07-24 bankroto administratorius UAB „Principo reikalas“ teismui pateikė skundą dėl 2014-07-18 kreditorių susirinkimo 6-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo dėl administravimo išlaidų dydžio. Taigi administratorius pasinaudojo FABĮ 25 str. 11 d. numatyta teise apskųsti kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą ir šią teisę jis įgyvendino laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje atskirai dėl administratoriaus skundo nepasisakė, tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas analizavo ir vertino AB SEB banko ir administratoriaus nurodytas aplinkybes, susijusias su administravimo išlaidų dydžiu. Teismas nutarties motyvuose pasisakė dėl administratoriaus atlyginimo dydžio ir jo pagrįstumo, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų dydžio įstatymo nustatyta tvarka nebuvo ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto nurodytais argumentais, jog į fizinio mokumo atkūrimo planą galėjo būti įtrauktos tik kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos administravimo išlaidos. FABĮ numato, kad mokumo atkūrimo planą rengia bankrutuojantis asmuo, o bankroto administratorius dėl jo įgyvendinimo parengia išvadą (FABĮ 8 str.). FABĮ 7 str. nustato privalomuosius reikalavimus mokumo atkūrimo planui. Šiame plane be kita ko turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas (FABĮ 7 str. 1 d. 12 p.). Įstatyme numatyta, kad kreditoriai turi teisę teikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo (FABĮ 26 str. 5 p.), tačiau įstatymas nenumato kreditorių susirinkimo teisės keisti mokumo atkūrimo planą. Nors FABĮ 26 str. 4 p. numatyta kreditorių teisė tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti bankroto administravimo išlaidų mokėjimo tvarką, tačiau minėtos FABĮ nuostatos dėl mokumo atkūrimo plano leidžia konstatuoti, kad ši kreditorių teisė gali būti įgyvendinama kitose bankroto proceso stadijose, tačiau ne mokumo atkūrimo plano patvirtinimo metu. Kreditorių susirinkimui nepritarus mokumo atkūrimo planui, šio plano tvirtinimas, įskaitant ir plano privalomąją dalį dėl administravimo išlaidų, priskirtinas teismo kompetencijai ir teismas teisėtai sprendė dėl administravimo išlaidų dydžio (FABĮ 8 str. 3 d.).

Atskirajame skunde nurodyta ir tai, kad suinteresuotas asmuo nesutinka su mokumo atkūrimo plane nurodytu atlyginimo bankroto administratoriui dydžiu. Ši skundo nuostata yra nepagrįsta. Administratoriaus atlyginimo dydis turi būti pagrįstas, jis turi atitikti administratoriaus vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą. Nagrinėjamu atveju mokumo atkūrimo plane numatytas atlyginimas bankroto administratoriui sudaro 180 Lt per mėnesį, kitos administravimo išlaidos 20 Lt, atlyginimas už nekilnojamojo turto pardavimą sudarys 6 proc., bet nemažiau kaip 3 300 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja turi 18 kreditorių, pareiškėja taip pat turi nekilnojamojo turto, kuris bus realizuojamas bankroto procese. Taigi plano įgyvendinimo laikotarpiu bankroto administratorius vykdys pareigas, numatytas FABĮ 12 str., ir tai pareikalaus atitinkamų administratoriaus laiko, darbo sąnaudų. Byloje nėra duomenų, kad teismas iš esmės nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir patvirtino nepagrįstai dideles administravimo išlaidas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog skundžiama nutartimi patvirtintame plane numatyta bankroto administravimo išlaidų suma, skiriama bankroto administratoriui, neviršija FABĮ 22 str. 5 d. numatyto maksimalaus administravimo išlaidų dydžio, nėra per didelė bei atitinka administratoriaus vykdomų funkcijų pobūdį, mastą, taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė FABĮ nuostatas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 335-339 str., teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-31 nutartį palikti nepakeistą.