- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-12
- Bylos Nr.
- 1A-716-648-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Teresėlė Kazlauskienė
- Nuteistasis
- L. M.
- Nukentėjusysis
- Ž. M., J. M.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas
Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-716-648/2011
Teisėja Nina Butnorienė Teisminio proceso 1-70-1-00275-2010-6
Žemesnės instancijos teismas
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. liepos 12 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Vladislavo Lenčiko ir Teresėlės Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės-suėmimo laikas, todėl bausmės pradžia pradėta skaičiuoti nuo 2010 m. lapkričio 1 d.
Nukentėjusiojo Ž. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, solidariai priteisiant iš J. P. ir L. M. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei po 40 Lt turėtoms advokato išlaidoms apmokėti.
Nukentėjusiojo J. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš L. M. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 80 Lt turėtoms advokato išlaidoms apmokėti.
Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, solidariai priteisiant iš J. P. ir L. M. 161,71 Lt nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms padengti.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas taip pat J. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2010-10-31, apie 21 val., viešoje vietoje, prie parduotuvės „Aibė“, nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Alėjos g. 5, Leipalingyje, Druskininkų sav., jis, veikdamas kartu su J. P., kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad be jokios priežasties prikibo prie nukentėjusiųjų Ž. G., Ž. M. ir J. M., po ko J. P. sudavė ranka ne mažiau kaip tris smūgius į veidą automobilio salone ant priekinės automobilio sėdynės sėdėjusiam Ž. G., o L. M. – ne mažiau kaip du smūgius rankos kumščiu automobilio salone prie automobilio vairo sėdėjusiam Ž. M.. L. M. ištempė Ž. M. iš automobilio salono ir sudavė ranka ne mažiau kaip du smūgius pastarajam į veidą, po to, jis sudavė smūgį ranka prie automobilio stovinčiam J. M., o J. P. sudavė lazda vieną smūgį Ž. M. į nugarą. Ž. M. bandant pasišalinti iš įvykio vietos, L. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, pasivijo Ž. M. ir jį pargriovęs ant žemės namo, esančio Dzūkų g. 14, Leipalingyje, Druskininkų sav., kieme tyčia spyrė koja ne mažiau kaip keturis kartus nugriuvusiam ant žemės Ž. M. į galvos sritį. Taip minėtais veiksmais L. M. ir J. P., sukeldami Ž. G. fizinį skausmą ir jam padarydami kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, kuris kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o J. M. sukeldami fizinį skausmą ir jam padarydami nosies kaulų lūžį, muštinę nosies srities žaizdą, poodines kraujosruvas dešinio smilkinio srityje, dešinės akies apatinio voko išoriniame krašte, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei Ž. M. sukeldami fizinį skausmą ir jam padarydami nosies kaulų lūžį, paviršinius odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, kairio smilkinio srityje, poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelio srityje, kairės akies apatiniame voke, kairio smilkinio srityje, smakro kairėje, muštinę žaizdą dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011-04-22 nuosprendį ir jam paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad nukentėjusieji teisiamajame posėdyje kelis kartus keitė savo parodymus, eksperto išvadose yra paaiškinta, kad vienam iš nukentėjusiųjų sumušimai atsirado krentant. Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, kad muštynės įvyko ne iš chuliganiškų priežasčių, tačiau teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl L. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Priešingai nei deklaratyviai teigia nuteistasis L. M., nukentėjusiųjų Ž. G., Ž. M. ir J. M. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, yra nuoseklūs. Nukentėjusysis Ž. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010-10-31, apie 21.00 val., jis kartu su draugu Ž. M. automobiliu „Mercedes Benz“ atvažiavo prie parduotuvės „Aibė“, esančios Leipalingyje. Aikštelėje susitiko su J. M., kuris taip pat buvo atvažiavęs automobiliu „Audi 80“. Jie sėdėjo automobilyje kalbėjosi. Bekalbant pamatė, kad nuo Merkinės gatvės pusės jų link ateina trys jaunuoliai. Jie priėjo prie jų automobilio. Nei vieno iš jaunuolių nepažinojo. Vienas iš jaunuolių, kaip vėliau sužinojo, buvo pravarde „Rėksnys“, t. y. J. P., o kitas – L. M.. L. M. priėjo Ž. M. ir paklausė, ar jie nepažįsta Savolskio. Jis atsakė, kad tokio nepažįsta, tačiau žino, bet su juo nebendrauja. Kadangi vaikinai nepatikėjo, jog jie nepažįsta Savolskio, kažkuris iš jų paprašė, kad Ž. M. patikrintų savo telefone ar neturi jo numerio. Tuomet L. M. iš Ž. M. rankų ištraukė telefoną, matyt, įsitikinti, ar tikrai telefone nėra Savolskio telefono numerio. Pasakęs, kad jie nenori išduoti Savolskio, staiga L. M. per atidarytą automobilio langą sėdinčiam prie vairo Ž. M. kumščiu sudavė 2 smūgius į veidą. Tuo metu J. P. priėjo prie priekinių keleivio durelių, jas atidaręs paklausė, ar pasakys kur „Savolskis“ ir sudavė jam tris smūgius dešinės rankos kumščiu į veidą bei praskėlė lūpą, pradėjo bėgti kraujas, nosis nelūžo. Po to L. M. ištraukė Ž. M. iš automobilio, o J. P. nuo seniūnijos pastato parsinešė medinę lazdą, kuria sudavė smūgį Ž. M. per nugarą pečių srityje. Sudavus smūgį, lazda lūžo ir J. P. atsitraukė. Nukentėjusysis matė, kaip L. M. sudavė vieną smūgį prie automobilio stovėjusiam J. M., tačiau nepastebėjo, ar J. M. buvo suduotas antras smūgis ir kas jį sudavė. Ž. M. pradėjus bėgti, jį nusivijo L. M.. Ž. M. grįžo maždaug po 10 minučių, jis pasakojo, kad L. M. prisivijo jį ir jie abu nukrito ant laiptelių, po to L. M. spardė jį kojomis (t. 4, b.l. 106-107).
Nukentėjusysis Ž. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2010-10-31, vakare, Leipalingyje, prie parduotuvės „Aibė“ esančioje aikštelėje, jam sėdint automobilyje prie vairo, Ž. G. ant priekinės keleivio sėdynės ir kalbantis su J. M., stovinčiu prie automobilio, prie jų priėjo L. M. bei J. P., kurie ieškojo Savolskio. Jam atsakius neigiamai, t. y. kad nežino kaip jį surasti, L. M. iš rankų ištraukė telefoną, norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis neturi Savolskio telefono numerio, o po to, matyt, manydami, kad nenorima suteikti informacijos apie Savolskį, abu su J. P. pradėjo juos įžeidinėti ir be jokios priežasties L. M. jam sudavė 3-4 smūgius į veidą, po to ištempė jį iš automobilio, bei sudavė dar kelis smūgius ranka prie automobilio. J. P. su kažkokiu pagaliu sudavė jam per nugarą. Po to jis pradėjo bėgti ir įbėgo į kažkokį kiemą. Laipteliais užbėgęs skambino į namo duris, tuo metu pribėgo L. M., stvėrė jį, abu nukrito, besigrumdami nusirideno nuo laiptų, kur jį gulintį L. M. pradėjo spardyti. Spyrė apie 4 kartus, tuo metu išėjo namo savininkas, kažką sušuko ir L. M. pabėgo (t. 4, b.l. 108-109).
Nukentėjusysis J. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010-10-31 jis automobiliu „Audi 80“ su G. Č. atvažiavo prie parduotuvės „Aibė“ į automobilių stovėjimo aikštelę. Ten jau buvo atvažiavęs Ž. M. su Ž. G. automobiliu „Mercedes Benz“. Netrukus jis pamatė jų link ateinančius du asmenis. Jie priėjo prie Ž. M. automobilio ir paklausė, ar pažįsta „Zapą“, t. y. Savolskį. Jam išlipus iš automobilio, priėjo M. ir paklausė, „kas yra“ bei sudavė alkūne į nosį, po to lyg J. P. ranka taip pat sudavė smūgį į nosį. Nuo šio smūgio jis nukrito. Atsikėlęs juto didelį skausmą, iš nosies bėgo kraujas. Jis matė, kaip J. P., nuo seniūnijos pastato paėmęs ir atsinešęs pagalį, juo sudavė smūgį Ž. M. į nugarą, pagalys lūžo. Po to L. M. nubėgo vytis Ž. M.. Šis vėliau grįžo sumuštas ir kruvinas (t. 4, b.l. 115). Nukentėjusiųjų Ž. G., Ž. M. ir J. M. parodymai dėl apelianto veiksmų ir kitų aplinkybių yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad šie nukentėjusieji, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, davė analogiškus parodymus (t. 1, b.l. 8-9, 27-28, 52-54). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti jų parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, teisingumu ir objektyvumu.
Nuteistojo pateikiamas ekspertizės akto išvadų vertinimas, kad vienam iš nukentėjusiųjų sumušimai atsirado krentant, nėra tikslus. Ekspertizės akte Nr. E-G 159/11 (06) užfiksuota, kad tikėtina, jog daugiau tikimybės, kad sužalojimai Ž. M. galvos srityje, tarp jų ir nosies kaulo lūžis, galėjo būti padaryti nukentėjusiajam ir L. M. krentant bei ridenantis nuo trijų pakopų laiptų, kurių aukštis apie 80-100 cm (t. 4, b.l. 82-85), tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, kadangi ekspertas pateikė tikėtiną išvadą. Ekspertas toje pačioje ekspertizės išvadoje nurodė, jog Ž. M. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu galimai byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis, o sužalojimai galvos srityje – tiek suduodant smūgius kumščiais, tiek spardant. Pabrėžtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad L. M. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo Ž. M. atžvilgiu pastarajam sėdint automobilio salone prie vairo, ištraukus jį automobilio bei jam gulint. Ekspertizės akte Nr. E-G 158/11 (06) apskritai nėra nurodyta, kad kitam nukentėjusiajam J. M. padaryti sužalojimai galėjo atsirasti jam krentant (t. 4, b.l. 78-81).
Apylinkės teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad L. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kas vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos ar panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-469/2010). Byloje nustatyta, jog L. M. kartu su kitu nuteistuoju J. P. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, kadangi jie nesuteikė informacijos apie asmenį, pavarde Savolskis. Tokia fizinio smurto naudojimo priežastis laikytina mažareikšme, demonstruojanti niekinantį požiūrį į nukentėjusiuosius, todėl darytina išvada, kad L. M. ir jo bendrininko veiksmai padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Kita vertus, Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009).
Be to, pasakytina, kad nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
L. M. padarė baigtą nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai, veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantas praeityje teistas net dešimt kartų, jis vėl nusikalto, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pažymėtina, kad jis padarė nusikalstamą veiką praėjus mažiau nei 1 mėnesiui nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad L. M. padarė nusikalstamą veiką ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninės nuostatos, kuri jau buvo susiformavusi iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Taigi, apylinkės teismas teisingai L. M. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę.
Apylinkės teismas, skirdamas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už jos vidurkį, atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybę, bendrininko darant nusikalstamą veiką vaidmenį (buvo nusikalstamos veikos iniciatorius), nusikalstamos veikos pobūdį (nuteistasis padarė sužalojimus dviem asmenims). Paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo švelninti L. M. paskirtą bausmę. Taigi, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, keisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011-04-22 nuosprendžio apeliacinio skundo išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo L. M. apeliacinį skundą atmesti.