Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 259 straipsnio 2 dalį, ir nubaustas 35 MGL (1 750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (viena diena), ir R. R. paskirta 33 MGL (1650 EUR) dydžio bauda, kurią jis įpareigotas sumokėti per 12 mėnesių nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 105 straipsnio 1 dalimi, 75 eurai už automobilio Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nutempimą pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo R. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

3. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistojo R. R. apeliacinio skundo motyvais, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl R. R. kaltės padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas R. R. kaltę grindė neteisėtais būdais gautais duomenimis ir prieštaringomis išvadomis, yra nepagrįsti. Skunde apeliantas savaip interpretuoja liudytojų parodymus, specialisto paaiškinimus bei vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas, o vien tai, kad įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidavo nuteistasis, savaime nereiškia, kad juos vertino netinkamai. Jokių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus, galėjusius turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neturėjo pagrindo vadovautis vaizdo įraše užfiksuotu R. R. paaiškinimu, kad automobilyje rastos narkotinės medžiagos yra jo, nes nuo to momento, kai automobilyje buvo surastos narkotinės medžiagos, nuteistajam, kaip įtariamajam, turėjo būti išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad, apelianto nuomone, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatas pažeidžia ne tik bandymai neteisėtais būdais gauti įtariamo nusikalstamos veikos padarymu asmens parodymus, tačiau iš esmės bet kokie pareigūnų veiksmai, kurių metu iš asmens gaunami jį kaltinantys duomenys. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat, kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Platesnė draudimo versti duoti parodymus prieš save traktuotė nėra išplėtota nei Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (tai yra niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017, 2K-8-699/2019).

5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai, gavo pranešimą apie tai, jog (duomenys nesklebtini), automobilyje „Volvo S 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vaikinai galimai vartoja narkotines medžiagas. Atvykę prie šio automobilio ir paprašę R. R. išlipti iš automobilio, pareigūnai pamatė maišelį su įtartina medžiaga bei pasiteiravo kas tai, ir kam priklauso. Liudytoja R. V. patvirtino, kad į klausimą, kokios tai medžiagos, ar turi daugiau draudžiamų medžiagų, R. R. atsakė, kad tai jo medžiagos. Vaizdo įraše, kuris darytas įvykio vietoje, taip pat girdėti, kad nuteistasis nurodo, jog narkotinės medžiagos yra jo. Be to, vaizdo įraše užfiksuota, kad pokalbio metu R. R. pats nurodė, kur buvo antrasis maišelis su kanapėmis. Duomenų, kad įvykio vietoje policijos pareigūnai skatino R. R. prisipažinti dėl draudžiamų medžiagų, jį provokavo ar kokiais nors kitais neteisėtais veiksmais siekė jo prisipažinimo, byloje nėra, tokios aplinkybės nenurodomos ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad R. R., tuo metu, kai į pareigūnės klausimą atsakė, kad jo automobilyje rasta medžiaga yra „žolė“ ir ji yra jo, dar nebuvo sulaikytas, taigi jis nebuvo įgijęs įtariamojo statuso (BPK 21 straipsnio 2 dalis). Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų bendravimas su R. R., negali būti vertinamas kaip faktinė įtariamojo apklausa. Nuo tada, kai paaiškėjo, kad nuteistasis galimai padarė nusikalstamą veiką, jokios jo faktinės apklausos, nefiksuojant jų rezultatų procesiniuose dokumentuose, nebuvo atliekamos.

6. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą ir R. R. vairuojamame automobilyje suradę galimai narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą surinkti visą su šiuo įvykiu susijusią informaciją, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiriant įvykius pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai. Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK nustatytus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013). Nagrinėjamu atveju nustatę, kad automobilyje rastos medžiagos gali būti narkotinės ar psichotropinės, tai yra paaiškėjus galimos nusikalstamos veikos požymiams, pareigūnai ėmėsi neatidėliotinų veiksmų – apžiūrėjo automobilį, sulaikė asmenį tuoj po nusikalstamos veikos padarymo ir nedelsdami pradėjo ikiteisminį tyrimą. R. R. buvo pristatytas į policijos komisariatą, jam, kaip sulaikytajam, buvo išaiškintos BPK nustatytos procesinės teisės, kuriomis jis savo nuožiūra naudojosi, nuteistajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jis buvo apklaustas, vadovaujantis BPK 178, 179, 188 straipsnių nuostatomis. Apklausos metu R. R. neprisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vėlesnių apklausų metu nuteistasis pasinaudojo savo teise atsisakyti duoti parodymus.

7. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė pareigūnų vaizdo kameromis padarytus įrašus, teisme buvo apklausti įvykio vietoje buvę pareigūnai E. K. ir R. V., kurių vaizdo kameromis ir buvo padaryti šie įrašai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė apeliaciniame skunde ginčijamą aplinkybę – tai, kad automobilyje rastos narkotinės medžiagos priklauso R. R.. Sugretinęs į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymus, liudytojo V. V. parodymus apie tai, kad jis matė kaip vairuotojas (R. R.) nesiorientavo aplinkoje ir pranešė apie tai policijai, specialisto išvadas, kuriose nurodyta kad R. R. šlapime buvo rasta amfetamino ir tetrahidrokanabinolio karboksi rugšties bei specialistų paaiškinimus, kad toks minėtų medžiagų kiekis gali atsirasti tik vartojant, kitus byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą dėl R. R. neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

8. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir dėl nuteistojo versijos, kad jis narkotinių medžiagų nevartojo, o jo šlapime narkotinių medžiagų atsirado, kai jas rūkė šalia sėdėjęs D. S.. Tokius parodymus paneigia liudytojai T. P., kuris, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad automobilyje rastos narkotinės medžiagos priklausė R. R., V. V. bei pirmosios instancijos teisme apklausti specialistai J. Z. ir M. P.. Nors specialistai nepaneigė galimybės, jog narkotinių medžiagų asmens organizme teoriškai gali atsirasti pasyviai rūkant, paaiškindami, kad neturi duomenų, ar galėjo atsirasti narkotinių medžiagų šlapime, jeigu asmuo buvo šalia rūkančiojo, bet tokios galimybės ir nepatvirtino. Kaip matyti iš bylos duomenų, policijos pareigūnams apžiūrint automobilį, R. R. keikėsi, sakė, kad jį išmes iš darbo. Be to, tiek R. R., tiek ir kartu buvusio T. P. šlapime rasta amfetamino, tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties, o D. S. šlapime - tik tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo šlapime rasti ne nurodytų medžiagų pėdsakai, o pačios medžiagos, kas liudija, kad šių medžiagų koncentracija šlapime buvo reikšminga. Be to, apklaustas specialistas M. P. patvirtino, kad amfetaminas R. R. šlapime galėjo atsirasti tik jo pavartojus, lygiai kaip ir tetrahidrokanabinolio karboksi rūgštis.

9. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys duomenys visumoje jungiasi į nuoseklią, chronologinę bei logišką įrodymų grandinę, kuri patvirtina, kad R. R. nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2020 m. lapkričio 23 d. 18.57 val., be tikslo platinti, automobilyje ,,Volvo S 80“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė tris plastikinius maišelius su narkotinėmis medžiagomis kanapėmis ir psilocybe genties grybų vaisiakūniais. Tokie nuteistojo veiksmai, atsižvelgiantį į byloje nustatytus narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, teisingai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuotas kitas alternatyvus BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 259 straipsnyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-159/2011).

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos faktinės aplinkybės, kad R. R. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytu laiku bei nenustatytoje vietoje, neteisėtai įsigijo nedidelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: plastikinį maišelį su kanapėmis (antžeminėmis dalimis) kurių masė 1,083 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 1,2 %), plastikinį maišelį su kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 1,040 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 1,7 %) ir plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga – psilocybe genties grybų vaisiakūniais ir jų dalimis, turinčiais psilocino, kurio masė yra 0,788 g, aukščiau aptartų reikalavimų neatitinka, nes baudžiamosios bylos duomenimis nenustatytos jokios BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios veikos – įgijimo padarymo faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl alternatyvios veikos – įgijimo padaryta, remiantis tik prielaidomis, todėl nesant objektyvių įrodymų, visas abejones aiškinant R. R. naudai, šis alternatyvios veikos požymis iš nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių šalintinas (BPK 328 straipsnio 3 dalis).

11. Nors apeliaciniame skunde R. R. paskirta bausmė nėra ginčijama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir dėl bausmės skyrimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino tinkamai, bei paskyrė nuteistajam teisingą bausmę. Įvertinus tai, kad R. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, skundžiamu nuosprendžiu jam pagrįstai buvo paskirta švelniausia bausmė – 33 MGL (1650 Eur) dydžio piniginė bauda, kurios dydis yra mažesnis už šios bausmės rūšies, skiriamos už baudžiamuosius nusižengimus, vidurkį (BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Be to, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę buvo įskaitytas nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas. Paskirta bausmė, tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai per griežta, atitinka nuteistojo asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš nustatytų R. R. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių aplinkybę, kad R. R. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytu laiku bei nenustatytoje vietoje, neteisėtai įsigijo nedidelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: plastikinį maišelį su kanapėmis (antžeminėmis dalimis) kurių masė 1,083 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 1,2 %), plastikinį maišelį su kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 1,040 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 1,7 %) ir plastikinį maišelį su psichotropine medžiaga – psilocybe genties grybų vaisiakūniais ir jų dalimis, turinčiais psilocino, kurio masė yra 0,788 g.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.