- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-18
- Bylos Nr.
- eI2-6550-809/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00039-2026-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- A. O. E.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Valdas Kavaliauskas
- Kategorijos
- 8.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990 (toliau – ir Sprendimas 25SD24990) ir 2026-01-08 sprendimą Nr. 26S5534 (toliau – ir Sprendimas Nr. 26S5534).
Nurodo, kad 2025-11-01 pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neišvykus iš Lietuvos (Prašymas), kuriuo pareiškėjas prašė leisti pareiškėjui neišvykstant iš Lietuvos pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, arba suteikti pareiškėjui galimybę kitu pagrindu teisėtai likti gyventi Lietuvoje (pvz. nacionalinės vizos pagrindu) ir atsižvelgiant į pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje, stabdyti jo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos sprendimo klausimą. Departamentas Sprendimu Prašymo netenkino.
Pažymi, kad į Lietuvą atvyko iš Ukrainos 2022-12-16 dėl karo veiksmų šioje šalyje. Ukrainoje pareiškėjas turėjo tarptautinę apsaugą – buvo prieglobsčio prašytojas. Tačiau iki karo pradžios šioje šalyje jo prašymo nespėta išnagrinėti. Prieš atvykdamas į Lietuvą jis kreipėsi prieglobsčio Estijoje, tačiau jokių sprendimų dėl jo priimta nebuvo. Jo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo studijos Lietuvos sporto universitete. 2023-01-18 jis kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas Lietuvoje tikėjosi gauti apsaugą kaip nuolatinis Ukrainos gyventojas, kuris buvo priverstas palikti šalį dėl karo veiksmų. Jis taip pat Migracijos departamentui raštu paaiškino ir pateikė dokumentus, kad 2014 – 2022 gyveno Ukrainoje, kur baigė medicinos studijas. Laikinosios apsaugos kaip nuolatinis Ukrainos gyventojas pareiškėjas Lietuvoje negavo. 2024-01-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą priimti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. 2025-09-23 Migracijos departamentas sprendimu Nr. 25S208037 nutraukė prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje neturi jokio teisėto migracinio statuso ir Departamente yra sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025-11-19 nutartimi Nr. A-2824-822/2025 nusprendė pareiškėjui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę - užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) apie savo buvimo vietą. Pareiškėjas šiuo metu gyvena jo vaiko motinai priklausančiame bute. 2025-08-23 Lietuvoje pareiškėjui ir jo sužadėtinei Lietuvos pil. I. B. gimė dukra, kuri yra Lietuvos pilietė. Prašyme Departamentui pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, jei yra šeimos susijungimo atvejis, t. y., jei Lietuvoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos pilietis. Taigi, pareiškėjo vaikas, kuris yra Lietuvos pilietis, gyvena Lietuvoje, todėl egzistuoja leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo atveju pagrindas. Pareiškėjas Prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą priimti sprendimą leisti pareiškėjui kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju išdavimo bei atsiėmimo, neišvykus iš Lietuvos. Atsakovas savo sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą iš esmės remdamasis tik viena aplinkybe – pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai. Nurodo, kad atsakovo atsakymas yra formalus, priimtas neįvertinus reikšmingų individualių su pareiškėju bei jo šeima susijusių aplinkybių, nepaisant proporcingumo principo, prieštaraujantis Europos teismų bei LVAT praktikai, todėl naikintinas.
Pareiškėjo teigimu, kadangi jo atžvilgiu yra priimtas galutinis sprendimas atsisakyti jam suteikti prieglobstį Lietuvoje, jo atžvilgiu bus vykdomas išsiuntimo iš Lietuvos sprendimas. Susidaro tokia situacija, kad pareiškėjas bet kurią dieną gali būti deportuotas (deportavimas į Nigeriją iš Lietuvos faktiškai yra vykdomas). Taigi, be tėvo bet kurią dieną gali likti jo kelių mėnesių duktė, jo partnerė, bus išskirta šeima. Pareiškėjo dukrai diagnozuota įgimta ir agresyviai profileruojanti apatinės lūpos hemangioma, prasideda lūpos deformacija. Gydytojas nurodė, kad būtinas gydymas sistemine terapija. Pareiškėjo sužadėtinei po gimdymo liko sunkiai koreguojama hipertenzija, ji patiria stiprų stresą, dingo pienas. Pareiškėjas niekaip negali išvykti iš Lietuvos, nes taip išsiskirs su sergančia šeima, kuriai labai reikalingas nuolatinis jo buvimas šalia, nepertraukiama pagalba. Pažymi, kad pareiškėjo šeima niekaip negali išvykti su juo.
2025 m. saugumo padėtis Nigerijoje pasiekė tarptautinio pavojaus lygį. Jungtinės Valstijos Nigeriją paskelbė „šalimi, keliančia ypatingą susirūpinimą“ (CPC) dėl siaubingo antikrikščioniško smurto ir sistemingo persekiojimo. Kaip krikščioniška šeima, pareiškėjo šeima susidurtų su sistemingu persekiojimu šalyje, paskelbtoje „šalimi, keliančia ypatingą susirūpinimą“. Be to, pareiškėjo asmeninė istorija, pažymėta tikslingu išpuoliu, kurio metu buvo nušautas jo tėvas, įrodo, kad grėsmė žmonių gyvybei nėra teorinė, bet asmeninė ir nuolatinė. Lietuvoje gyvena ir pareiškėjo partnerės seneliai, kurie dažnai prižiūri anūkę. Jei pareiškėjo dukra bus priversta vykti su pareiškėju į Nigeriją, kad neiširtų pareiškėjo šeima, du senyvi Lietuvos piliečiai liks be savo dukters pagalbos ir praras ryšį su anūke, kurią labai myli. Pareiškėjo dukra jau laukia vietos Lietuvos darželyje. Nigerijoje nėra panašios galimybės. Atimti iš pareiškėjos dukters šią teisę reiškia sustabdyti jos intelektualinį ir socialinį vystymąsi. Pareiškėjas studijavo Lietuvoje ir įgijo sveikatos mokslų magistro laipsnį, o Ukrainoje jis yra įgijęs gydytojo specialybę. 2024-06-20 jam išduotas Lietuvos sporto universiteto diplomas. Pareiškėją su Lietuva sieja akademinė, mokslinė ir profesinė veikla. Jo ryšiai su Lietuva apibrėžiami indėliu į jo intelektualinę ir visuomenės sveikatos struktūrą. Įgijęs Lietuvos sporto universiteto visuomenės sveikatos ir fizinio aktyvumo magistro laipsnį, jis parodė aukštą profesinės integracijos lygį. Šeima gyvena pareiškėjo draugei nuosavybės teise priklausančiame būste. Jei jam bus suteikta galimybė oficialiai integruotis Lietuvoje, jam būtų didžiausias džiaugsmas gerai išmokti lietuvių kalbą ir integruotis oficialiai, nes jis čia turi šeimą ir tai yra jo visų interesų centras. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į atsakovą tiek su prašymu leisti jam pateikti dokumentus leidimo laikinai gyventi (vizos) išdavimui, neišvykstant iš Lietuvos, tiek ir dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos sustabdymo (kol sprendimas dar neįvykdytas), tačiau atsakovas tik formaliai nurodė, kad ta aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos pilietis, savaime nesuteikia užsieniečiui teisės likti Lietuvoje, nevykdyti išsiuntimo sprendimo bei neįpareigoja Migracijos departamento įteisinti užsieniečio buvimą Lietuvoje. Tačiau ši išvada padaryta, neatsižvelgiant į ESTT praktikoje akcentuojamą pareigą atlikti vertinimą priklausomybės santykio aspektu. Atsakovo sprendime priklausomybės santykis pagal SESV 20 str. išvis neanalizuotas, kas savaime daro skundžiamą sprendimą nepagrįstu ir sudaro pagrindą jį naikinti. ESTT yra nurodęs, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies nėra ir negali būti kliūtis išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad tarp visų šeimos narių yra toks priklausomumo santykis, kuris sudaro pagrindą taikyti SESV 20 str.
Pabrėžia, kad užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ir Konvencijos nuostatos bei EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kai pareiškėjas grindžia prašymą šeiminiais ir socialiniais ryšiais su Lietuva. Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Nurodo, kad skundžiamame sprendime visiškai neatsižvelgta ir į objektyvius logistinius ir ekonominius sunkumus Prašymą pateikti iš Nigerijos. Praktinės kliūtys „teisėtam grįžimui“ yra beveik neįveikiamos. Lietuva neturi ambasados Nigerijoje, todėl vizos prašymo pateikimo procesas tampa logistiniu košmaru, dėl kurio pareiškėjui tektų keliauti į trečiąsias šalis, kas sukeltų didžiules finansines išlaidas bei negarantuotų tokio kreipimosi sėkmės.
Sprendimu Nr. 26S5534 Departamentas nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos į kilmės valstybę (Nigeriją) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į Nigeriją; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 6 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje 6 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Pareiškėjas šio sprendimo neteisėtumą grindė iš esmės analogiškais argumentais, pabrėždamas, kad vadovaujantis suformuota tiek Europos teismų, tiek LVAT praktika bei atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes t. y. šeimos gyvenimą Lietuvoje, galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo išsiuntimas ir draudimas pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai, todėl taip pat naikintinas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjo situacija Migracijos departamentui buvo žinoma, pareiškėjas pateikė turimą informaciją bei dokumentus apie save, savo padėtį, taip pat ir dukros gimimą. Kaip ir buvo nurodyta ginčijamame sprendime, Migracijos departamentas negali tenkinti pareiškėjo prašymų, nes kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo gali tik tie užsieniečiai, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, t. y., Įstatymas nenustato išimčių, kada galėtų būti netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad jeigu užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsniu, priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos arba, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsniu, sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjui nėra kliūčių teisėtai sugrįžus į Lietuvą, teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, o vien tai, kad pareiškėjas turi nepilnametę dukrą, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, nesudaro pagrindo nesivadovauti imperatyviomis, užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančiomis, teisės normomis ir taikyti šiam užsieniečiui išimtines taisykles bei sąlygas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis bet kurią dieną gali būti deportuotas, taigi, be tėvo gali likti jo kelių mėnesių duktė, bus išskirta šeima, yra nepagrįsti bei pateikti iškraipant situaciją. 2026-01-08 pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas Nr. 26S5534, kuri yra sąlyginis, t. y. pareiškėjui buvo suteiktas laikotarpis savanoriškam išvykimui, kurį įvykdžius pareiškėjas nebūtų nei išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jam taip pat nebūtų taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, būtent nuo paties pareiškėjo veiksmų (ar neveikimo) ir
Šalies argumentai
priklausė, ar jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Be to, pareiškėjas ne kartą buvo informuotas, kad jam išvykus iš Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos, jis galėtų pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo per išorės paslaugų teikėją, arba teisėtai grįžus į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamente.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, sietinų su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV), pabrėžia, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2017-05-10 sprendime byloje Nr. C-133/15 yra nurodęs, jog Sutarties dėl Europos SESV nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, nesuteikia jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, o iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis, kildinamos teisės. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti (2016-09-13 Sprendimo Rendon Marin, C 165/14, EU:C:2016:675, 72 ir 73 punktai ir 2016-09-13 Sprendimo CS, C 304/14, EU:C:2016:674, 27 ir 28 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėjas nėra laikytinas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu Įstatymo prasme. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai cituoja ir ESTT 2018-05-08 sprendimą byloje Nr. C-82/16, nes jame Teismas pirmiau pateikia išaiškinimą dėl SESV nuostatų, kad jos nesuteikia jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams, o tokios teisės yra iš esmės siejamos su Sąjungos piliečių teisėmis. Daro išvadą, kad draudimas įteisinti savo buvimą trečiosios šalies piliečiui gali būti neproporcingas tik tuo atveju, jeigu tokiu sprendimu būtų pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir jis būtų priverstas dėl priklausomumo ryšio išvykti iš Sąjungos teritorijos. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra pasinaudojusi laisvo judėjimo teisę ar tokia teise planuoja naudotis, o dėl Migracijos departamento sprendimo jai būtų apribota teisė laisvai judėti ar ji būtų priversta išvykti iš Sąjungos teritorijos. Departamento vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamu argumentų, kad tarp jo ir sutuoktinės bei jos vaikų egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarieji būtų priversti lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2011-11-15 Sprendimo Dereci ir kt., C 256/11, EU:C:2011:734, 65–67 punktus; 2012 -12-06 Sprendimo O ir kt., C 356/11 ir C 357/11, EU:C:2012:776, 56 punktą ir 2017-05-10 Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C 133/15, EU:C:2017:354, 69 punktą). Pasisakydami dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad, vadovaujantis Įstatymo 128 straipsnio nuostatomis, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą, atkreipia dėmesį, jog ginčijamu sprendimu nebuvo spręsta pareiškėją grąžinti ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, o 2026-01-08 priimtame sprendime dėl pareiškėjo grąžinimo, visos aplinkybės buvo detaliai ir išsamiai įvertintos. Pareiškėjas šeiminius ryšius kūrė žinodamas apie priimtus sprendimus ir tai, kad į Lietuvą atvyko neteisėtai.
Pažymi, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai, 2024-01-18 pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 140⁹ straipsniu, prieglobsčio prašytojas teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turi iki bus priimtas sprendimas dėl jo teisinės padėties. Priėmus sprendimą nutraukti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, pareiškėjas neteko teisės likti Lietuvos Respublikoje ir turi būti vykdomas grąžinimas / išsiuntimas į kilmės valstybę. Atsižvelgiant į tai, grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, būtų pasiektas teisėtas tikslas. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti bendravimą su Lietuvos Respublikos pilietėmis (dukterimi ir jos motina). Nei išvykimas ir grįžimas, nei laikas, būtinas gyvenimo Lietuvos Respublikoje legalizavimui nelaikytini faktoriais, kurie sutrikdytų jo asmeninį ar šeimos gyvenimą tokia apimtimi, kuri pažeistų EŽTK 8 straipsnį. Be to, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos bei tvarkantis dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, jo materialinė pagalba dukteriai ir jos motinai galėtų būti tęsiama atliekant piniginių lėšų pervedimus šeimos išlaikymui, o kontaktas su vaiku ir vaiko motina – pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų. Pasisakydami dėl draudimo pareiškėjui atvykti ar Šengeno informacinės sistemos (toliau – SIS) perspėjimo, atkreipia dėmesį, jog, įvertinus tai, kad pareiškėjas turi dukterį, Lietuvos Respublikos pilietę, o draudimas jam atvykti pažeistų nepilnamečio vaiko interesus, apribotų jų bendravimo galimybes ir pobūdį, laikytina, jog tai gali turėti realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių šeiminiams santykiams, todėl jam taikytinas perpus sumažintas draudimo atvykti laikotarpis, t. y. 6 mėnesiai, duomenis įrašant į Nacionalinį sąrašą. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Pažymi, kad pareiškėjo bendradarbiavimo su Migracijos departamentu grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, kaip numato Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas, atveju jam nebus taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Tačiau pareiškėjui per Migracijos departamento nustatytą 14 dienų terminą nuo sprendimo įteikimo dienos savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos bei jį išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, tikslinga nustatyti 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atveju bei atsižvelgus į tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir į tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 4, 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-12-05 sprendimo Nr. 25SD24990 ir 2026-01-08 sprendimo Nr. 26S5534 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2023-01-18 pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu.
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas 2022-03-12 buvo sulaikytas Estijos Respublikoje ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau gavo neigiamą atsakymą, įpareigojimą išvykti iš Šengeno erdvės per 30 dienų ir draudimą atvykti 3 metams; 2022-05-27 pareiškėjui buvo pateiktas neigiamas atsakymas į jo prieglobsčio prašymą, jokie kiti dokumentai jam nebuvo išduoti.
Gavus Estijos Respublikos policijos ir sienos apsaugos tarnybos sutikimą atsiimti pareiškėją pagal Dublino reglamentą, Migracijos departamentas 2023-04-14 priėmė sprendimą Nr. 23S48089 perduoti jį Estijos Respublikai. Pareiškėjas su minėtu sprendimu nesutiko ir jį apskundė teismui. 2023 07-11 Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs užsieniečio skundą, jį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023-08-23 nutartimi perdavė užsieniečio skundą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. 2023-10-24 Vilniaus apygardos administracinis teismas užsieniečio skundą patenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą pradėti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo procedūrą. Migracijos departamentas šį sprendimą apskundė, tačiau 2023-12-06 LVAT atmetė Migracijos departamento apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pareiškėjas 2024-01-18 gavęs Migracijos departamento raštą dėl prieglobsčio procedūros vykdant teismo sprendimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2024-01-19 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S22473 priimti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
2024-05-23 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S128379 pareiškėją perduoti Estijai ir perdavimo tikslais išduoti kelionės dokumentą. Pareiškėjas nebuvo perduotas Estijos Respublikai, kadangi pasislėpė ir jo buvimo vieta nebuvo nustatyta.
2025-09-23 Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 85 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nes jis pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir negrįžo ilgiau kaip 72 valandas. 2025-12-22 apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog jis nesiekia prieglobsčio statuso Lietuvos Respublikoje.
2025-11-01 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neišvykus iš Lietuvos. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei įvertinęs jo motyvus, 2025-12-05 priėmė ginčijamą 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymai netenkinami.
Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, todėl jis turi būti grąžintas į užsienio valstybę. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė 2026-01-08 sprendimą Nr. 26S5534 dėl pareiškėjo savanoriško išvykimo į kilmės šalį.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
Liudytoja I. B. teismo posėdžio metu parodė, kad su pareiškėju yra susižadėję, gyvena jos nuosavame būste, turi dukrą. Šiuo metu vaikas ir ji serga. Vaikui yra nustatytas auglys ant lūpos. Ji papati turi hipertenzija, jos spaudimas yra nestabilus. Dabar ypač patiria didelį stresą, būklė dar labiau pablogėjusi. Pažymėjo, jog svarbu, kad sužadėtinis būtų čia Lietuvoje, nes jis labai padeda, rūpinasi vaiku, jį gydo, kadangi turi medicininį išsilavinimą, edukuoja. Padeda finansiškai moka paskolą perka maistą. Jei jis būtų deportuotas į Nigerija būtų prarastas vaiko ryšys su tėvu. Jam išvykus į Nigeriją jis ssidurs su didele finansine našta, nes jis Nigerijoje turės ieškoti darbo, namų. Jis ten neturi šeimos ryšių. Nigerijoje turės išbūti šešis mėnesius ir tik tada galės teikti prašymą. Procesas gali užtrukti dar šešis-aštuonis mėnesius. Šeima būtų išskirta neapibrėžtam laikotarpiui. Be to, Nigerijoje nėra ambasados, ji tik Pietų Afrikoje. Tam, kad nuvykti, jam bus reikalinga viza, kuri gaunama ne iš pirmo karto. Pietų Afrikoje turėtų gyventi dar apie dvidešimt dienų, kol priduos visus duomenis. Situacija Nigerijoje taip pat labai sudėtinga, nėra socialinio, sveikatos saugumo. Nurodė, kad nesiekia išvengti įstatymo, o prašo tik leisti sužadėriniui užpildyti dokumentus jam esant Lietuvoje, taip užtikrinant šeimos gerovę. Nurodė, kad su sužadėtiniu susipažino 2024 m. rugpjūčio mėn.
Į atsakovės atstovės klausimą nurodė, kad kai susipažino apie sužadėtinio teisinį statusą nešnekėjo, tada pastojo, nėštumas buvo sunkus, todėl jis pasakojo, kad nesukelti daugiau streso. Viską ppasakojo jau gimus vaikui. Kartu nusprendė klausimą dėl legalizavimo spręsti teisiniu keliu. Su Departamento sprendimu yra susipažinusi.
UTPĮ 28 strapsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti per išorės paslaugų teikėją, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 11 punkte taip pat nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikia Migracijos departamentui. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad prašymą dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis Departamentui gali teikti tik būdamas Lietuvoje teisėtai.
Pareiškėjas su Prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas priimti sprendimą leisti pareiškėjui kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju išdavimo bei atsiėmimo, jam neišvykus iš Lietuvos. Taigi, pareiškėjas prašymą teikė Lietuvoje būdamas neteisėtai. Atsakovas Sprendimu Nr. 25SD24990 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą remdamasis tuo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai. Atsakovo teigimu, nepalankaus sprendimo priėmimas netrukdo pareiškėjui išvykus į kilmės valstybę, per MIGRIS pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.
Ginčo dėl pareiškėjo teisinio statuso – neteisėtas būvimas Lietuvoje, nėra. Pareiškėjas jo atžvilgiu priimtus skundžiamus sprendimus iš esmės ginčija tuo aspektu, kad Departamentas, priimdamas sprendimus, neįvertino reikšmingų individualių su pareiškėju bei jo šeima (sužadėtinė, vaikas) susijusių aplinkybių. Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisinės padėties teisingam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kadangi, kaip nustatyta, pareiškėjas Prašymą leisti pateikti dokumentus neišvykus iš Lietuvos, grindžia būtent šeimos susijungimo pagrindu, t. y., kad Lietuvoje gyvena jo sužadėtinė ir jo vaikas (dukra).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sužadėtinė ir dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Byloje dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Taip pat priešingai nenustatyta, kad visi asmenys kartu gyvena sužadėtinei nuosavybės teise priklausančiame bute; pareiškėjas rūpinasi tiek sužadėtinės, tiek dukros sveikata ir gerove, prisideda finansiškai (buto paskola, maistas, mokesčiai). Šiuo metu tiek sužadėtinė, tiek dukra turi sveikatos problemų, todėl, kaip teismo posėdžio metu patvirtino ir pati sužadėtinė, pareiškėjo pagalba, įgytos žinios (pareiškėjas turi medicininį išsilavinimą) yra labai reikalingos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentui, priimant skundžiamą 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990, šios faktinės aplinkybes nors ir buvo žinomos, tačiau Departamentas neatliko išsamaus šeimyninių ryšių vertinimo, t. y. susiklosčiusios pareiškėjo situacijos neindividualizavo sužadėtinės ir vaiko ryšių prasme (vaiko amžius, vaiko ir tėvo ryšys, pareiškėjo ryšys su sužadėtine, vaiko, sužadėtinės sveikatos būklė ir kt.). Departamentas neįvertino, ar pareiškėjo sužadėtinė su vaiku be pareiškėjo paramos galėtų užtikrinti savo ir vaiko pagrindinių teisių ar laisvių įgyvendinimą. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo sužadėtinė šiuo metu turi hipertenzija, dukrai šiuo metu taip pat reikalinga medicininė pagalba, todėl galima teigti, kad sužadėtinei likus vienai su vaiku jai būtų apsunkinta galimybė vienai užtikrinti tiek savo, tiek vaiko priežiūrą ir sveikatą. Kaip teigiama, pareiškėjo teikiama psichologinė, finansinė ir kita pagalba šiuo metu yra ypač reikšminga. Departamentas taip pat neįvertino aplinkybės, kad, net ir siekiant išlaikyti tarpusavio ryšius, pareiškėjo sužadėtinė su vaiku negalėtų vykti su pareiškėju į jo kilmės šalį – Nigeriją dėl šios šalies nesaugumo ir kitų socialinių poreikių neužtikrinimo (nebūvimo). Departamentas skundžiamą 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990 iš esmės argumentavo tik viena aplinkybe, kad pareiškėjas prašymo pateikti negali, nes jis Lietuvoje yra neteisėtai. Tačiau, kaip akcentuojama ir teismų praktikoje, esant tokiai faktinei situacijai (kaip vienas iš partnerių yra Lietuvoje, yra mažametis vaikas) turėtų būti atsižvelgiama ne vien į asmens neteisėto buvimo faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4174-463/2022). Teismas daro išvadą, kad Departamento argumentai dėl atsisakymo leisti pareiškėjui pateikti Prašymą jam būnant Lietuvoje nėra įtikinamai argumentuoti, o taikytas ribojimas yra neproporcingas siekiamam tikslui, ypač atsižvelgus ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokios informacijos, kad pareiškėjas keltų grėsmę visuomenės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai.
Nagrinėjamu atveju Departamentas tinkamai ir išsamiai neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo šeiminiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, nustatant draudimą pateikti Prašymą jam būnant Lietuvoje, todėl nėra pagrindo vertinti, kad skundžiamas Departamento 2025-12-05 sprendimas Nr. 25SD24990 yra teisėtas ir pagrįstas, ypač įvertinus šiame sprendime aptartą nacionalinę ir tarptautinę teismų praktiką byloje aktualiu klausimu.
Departamento 2025-12-05 sprendimas Nr. 25SD24990 yra administracinis sprendimas, kurį priimdamas Departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Konstitucija) bei tarptautiniuose dokumentuose (žr., pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Teismo vertinimu, Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą turėjo atlikti išsamesnį šeiminių (pareiškėjo, jo sužadėtinės ir jų dukters) ryšių vertinimą, tačiau, kaip jau pirmiau aptarta, Departamentas susiklosčiusios pareiškėjo situacijos neindividualizavo šeimyninių ryšių prasme – nebuvo atsižvelgta į individualią jo ir kitų narių situaciją – į tai, kad pareiškėjas turi mažametį vaiką, jam reikalinga medicininė pagalba, būtina nuolatinė priežiūra, neatsižvelgta į pareiškėjo, kaip tėvo ryšį su vaiku ir vaiko mama, į bendro gyvenimo sutrikdymą ir kt. aplinkybes. Tuo pagrindu darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990 tinkamai neatsižvelgė į Įstatymo nuostatas, kuriose nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant užsieniečio teises ribojančius sprendimus (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju skundžiamas Migracijos departamento 2025-12-05 sprendimas Nr. 25SD24990 negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytų reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Atsižvelgiant į tai Migracijos departamento 2025-12-05 sprendimas Nr. 25SD24990 naikintinas ir atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo prašymą leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu arba išduoti nacionalinę vizą, esant neteisėtai Lietuvos Respublikoje, iš naujo.
Įstatymo 127 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina pagrindą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, t. y. neteisėtai, Departamentas nusprendė, kad egzistuoja teisėtas pagrindas grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę – Nigeriją. Tuo pagrindu Departamentas priėmė sąlyginį 2026-01-08 sprendimą Nr. 26S5534, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjui savanoriškai neišvykus bus vykdomos antrame punkte nustatytos sąlygos.
Pareiškėjas Departamento 2026-01-08 sprendimo Nr. 26S5534 neteisėtumą ginčija iš esmės tais pačiais jau pirmiau aptartais argumentais. Tuo tarpu Departamentas, nors pareiškėjo išsiuntimo klausimą ir analizavo Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų apimtyje ir jas aptarė, tačiau sprendimas, priimtas taip pat remiantis ir išvadomis dėl pareiškėjo nelegalumo, sąlygojusio pagrindą priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į jo kilmės valstybę – Nigeriją.
Nagrinėjamu atveju teismas priėmė išvadą, kad Migracijos departamento 2025-12-05 sprendimas Nr. 25SD24990, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui pateikti Prašymą tik dėl to, kad jis Lietuvoje yra neteisėtai, naikintinas kaip priimtas neatlikus išsamaus vertinimo pareiškėjo, jo sužadėtinės, vaiko ir kitų socialinių ir ekonominių aplinkybių kontekste. Teismui panaikinus šį sprendimą ir įpareigojus atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą leisti jam pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu arba išduoti nacionalinę vizą, esant neteisėtai Lietuvos Respublikoje, iš naujo, atitinkamai vėlesnio 2026-01-08 sprendimo Nr. 26S5534 teisinis vertinimas nėra tikslingas. Teismas, nagrinėdamas 2025-12-05 sprendimo Nr. 25SD24990 teisėtumą jau pasisakė dėl pareiškėjo atžvilgiu atlikto vertinimo iš esmės, kuris yra pateiktas ir 2026-01-08 sprendime Nr. 26S5534, todėl pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas (pareiškėjo ryšys su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, ekonominiai ir kt. santykiai) būtų tik pakartotinis. Tuo labiau, kad panaikinus 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990 pareiškėjo teisinė padėtis iš esmės pasikeičia – pareiškėjo prašymas leisti pateikti prašymą turėtų būti vertinamas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra teisinis pagrindas panaikinti ir Departamento 2026-01-08 sprendimą Nr. 26S5534.
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas pateikia 2025-12-19 sąkaitą, suma 1 000 Eur (skundo parengimas) ir 2026-01-13 sąskaitą, suma 700 Eur (skundo parengimas) bei įrodymus apie išlaidų apmokėjimą.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiama Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos).
Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, tiek už skundo parengimą administracinėje byloje Nr. eI2-7003-535/2026 galimas priteisti dydis, tiek administracinėje byloje Nr. eI2-6550-809/2026, viso 1 700 Eur, neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, todėl ši suma galėtų būti priteista.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017); 2018-08-21 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018). Sprendžiant dėl išlaidų už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo ir kitų rašytinių įrodymų turinį ir apimtį, taip pat į tai, kad skundų turinys didžiąja dalimi yra pasikartojantis, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, yra pagrindas prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki sumos, kuri atitiktų teisingumo ir protingumo principus. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, bylinėjimosi išlaidos mažintinos atitinkamai iki 1 000 Eur. Pareiškėjas bylose sumokėjo po 22,50 Eur žyminio mokesčio, kuris priteistinas. Pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 045 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. O. E. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-12-05 sprendimą Nr. 25SD24990 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl išsiuntimo iš Lietuvos stabdymo bei leidimo pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu neišvykstant iš Lietuvos.
Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2026-01-08 sprendimą Nr. 26S5534.
Pareiškėjui A. O. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti 1 045 Eur (vienas tūkstantis keturiasdešimt penki eurai) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.