Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Giedraitis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarties A. J. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo specialisto 2020 m. gegužės 20 d. nutarimu A. J. pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalyje, 415 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas galutine 440 Eur pinigine bauda už tai, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė vairuoti transporto priemones jam buvo atimta, o pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemones, t. y. neįvykdė Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatyme (toliau – SEKĮ) 24 straipsnyje numatytų sąlygų susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Transporto priemonė nustatyta tvarka neįregistruota (sustabdyta registracija) ir neapdrausta privalomuoju valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Šiais veiksmais A. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 226 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. A. J. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 415 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje padarymo, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šiuos administracinius nusižengimus. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su tuo, jog A. J. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (ANK 652 straipsnis).

7. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Šiame kontekste pažymima, kad administraciniu nusižengimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo sudėtis. Sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

8. A. J. apeliaciniame skunde nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir prašo administracinio nusižengimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde A. J. teigia, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas Lietuvoje jau pasibaigęs, jis turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą, išduotą V. F. R., kuris pagal Europos Sąjungos teisę ir Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus turi būti pripažįstamas ir Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei visą administracinio nusižengimo bylos medžiagą, sprendžia, kad skunde nurodyti argumentai nėra nauji ir skundžiama apylinkės teismo nutartimi argumentuotai įvertinti. Jie tiek Institucijos, tiek apylinkės teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, jų vertinimo bei atitinkamai – išvados dėl A. J. kaltės, nekeičia.

9. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais ir administracinio nusižengimo bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad A. J. 2020 m. kovo 1 d. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė vairuoti yra atimta, o pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemones, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Byloje neabejotinai nustatyta, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarimu, A. J. nubaustas už tai, kad jis vengė neblaivumo patikrinimo ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo, tai yra pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį ir 124¹ straipsnio 8 dalį 723 eurų bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 30 mėnesių. Minėtas nutarimas įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 4 d. Pažymima, kad SEKĮ 24 straipsnio 5 dalis numato, jog asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos baigus papildomą vairuotojų mokymą ir perlaikius vairavimo egzaminą. Nors apeliantas šiuo metu nėra nuolatinis Lietuvos gyventojas ir yra pasibaigęs atimtos teisės vairuoti transporto priemones laikas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog jis turi teisę vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, nes iki šiol jis nerealizavo įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos šiai teisę susigrąžinti, t. y. perlaikyti vairavimo egzaminą.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Kelių eismo taisyklių 14 punktą draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Kelių eismo taisyklių 14 punkte vartojama sąvoka „neturintiems teisės vairuoti“ apima tiek tuos atvejus, kai asmuo niekada nebuvo įgiję teisės vairuoti, tiek ir tuos atvejus, kai teisė vairuoti yra atimta. Vadovaujantis SEKĮ 22 straipsnio 3 dalimi, asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir VĮ „(duomenys neskelbtini)“ išduotas vairuotojo pažymėjimas. Nors A. J. apeliaciniame skunde tvirtina, kad turi būti pripažįstamas jo pateiktas vairuotojo pažymėjimas išduotas V. F. R., tačiau aukštesnysis teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog V. A. J. vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2015 m. lapkričio 2 d., o A. J. išvykimą iš Lietuvos Respublikos deklaravo tik 2015 m. gruodžio mėn., 2015 m. metais jis net du kartus baustas administracine tvarka už pažeidimus, padarytus Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios aplinkybės pagrįstai apylinkės teismui leido manyti, jog A. J. iki 2015 m. gruodžio mėn. gyveno būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. J. vairuotojo pažymėjimą V. F. R. įgijo nei kaip nuolatinis šios valstybės gyventojas. Skunde A. J. teigia, jog jis iš Lietuvos Respublikos išvyko dar 2014 m. ir tais pačiais 2014 m. jam buvo išduotas J. K. vairuotojo pažymėjimas, kuris 2015 m. lapkričio 2 d. buvo pakeistas į V. F. R., o Lietuvos Respublikos išduotas vairuotojo pažymėjimas 2014 m. buvo grąžintas VĮ „(duomenys neskelbtini)“. Apygardos teismas konstatuoja, kad pastarieji apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš administracinio nusižengimo byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad A. J. nėra grąžinęs Lietuvos Respublikos išduoto vairuotojo pažymėjimo (administracinio nusižengimo bylos ROIK Nr.20111461826 b. l. 8). Taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, 2015 m. apelianto atžvilgiu vyko ne vienas teisminis procesas, kuriuose jis dalyvavo ir nenurodė, kad yra išvykęs gyventi į kitą valstybę, be to, jo atžvilgiu buvo taikoma ir probacija.

11. Aukštesnio teismo vertinimu apylinkės teismas teisingai aiškino ir SEKĮ 13 straipsnio nuostatas. Šio straipsnio 9 dalyme numatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje. Aukštesnysis teismas pažymi, kad minėtame įstatyme yra įgyvendinta ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL 2006 L 403, p. 18) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos direktyva 2009/113/EB. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad tiek Institucija, tiek apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti A. J. pateiktą V. F. Respublikos išduotą pažymėjimą kaip suteikiantį teisę vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje.

12. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nevertino pateiktos Europos Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas teisingai aiškino Ženevos kelių eismo 1949 m. ir Vienos kelių eismo 1968 m. konvencijų nuostatas bei atsižvelgęs į pateiktą Europos Teisingumo Teismo praktiką, pagrįstai sprendė, jog A. J. atstovo skunde minimoje byloje faktinės aplinkybės skirtingos, kadangi buvo sprendžiamas klausimas dėl kitoje valstybėje išduoto vairuotojo pažymėjimo pripažinimo, kuris buvo išduotas jau pasibaigus draudimo prašyti išduoti pirmoje valstybėje naują vairuotojo pažymėjimą terminui. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas cituoja Europos teisingumo teismo suformuotą praktiką, kurioje nurodyta, kad jokiu būdu neleidžiama atsisakyti pripažinti vairavimo dokumentą, vėliau išduotą tam pačiam asmeniui kitoje valstybėje narėje po joje atlikto tinkamumo patikrinimo, nors A. J. vairuotojo pažymėjimą V. F. R. įgijo anksčiau nei jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones Lietuvoje. Apygardos teismo nuomone, skundžiamos nutarties išvadų nepaneigia ir skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliantas nuolatos negyvena Lietuvos Respublikos bei nurodomas Motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos aprašas. Pagrįstai skunde akcentuojama, kad pagal minėto aprašo 5 punktą egzaminus gali laikyti tik egzaminuojamasis, kuris paprastai gyvena Lietuvos Respublikoje bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu asmuo darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad pagal to paties punkto nuostatas egzaminuojamasis, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, egzaminus gali laikyti tik tada, kai Lietuvos Respublikoje yra jo asmeninių ryšių vieta ir asmuo čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai egzaminuojamasis užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį). Iš A. J. paaiškinimo pirmosios instancijos teisme matyti, kad jį su Lietuva sieja artimas giminystės ryšys, tai yra Lietuvoje gyvena jo tėvas.

13. Aukštesnysis teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmenų, kurie neįvykdė įstatymų reikalavimų vairuotojo pažymėjimui atgauti, teisinis statusas negali būti prilygintas asmenims, kurie turi įstatymo nustatyta tvarka jiems išduotą vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2AT-22/2014, Nr. 2AT-28/2014, Nr. 2AT-8-976/2015). Atsižvelgiant į tai, kad A. J., 2020 m. kovo 1 d. nebuvo įvykdęs Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 5 dalies reikalavimų siekiant susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, jis 2020 m. kovo 1 d. vairavo automobilį neturėdamas tam teisės, todėl pagrįstai jis buvo pripažintas padaręs ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

14. Administracinė nuobauda skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1, 2 dalys). Administracinės nuobaudos rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).

15. Pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį už transporto priemonės vairavimą neturint teisė ją vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, skiriama bauda nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. Institucija 2020 m. gegužės 20 d. nutarimu, A. J. už minėto nusižengimo padarymą buvo paskyrusi 440 Eur dydžio baudą, tai yra didesnę nei sankcijos vidurkis. Apylinkės teismas įvertinęs tai, jog Institucija nepagrįstai A. J. atžvilgiu buvo nustačiusi jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, šią klaidą ištaisė ir už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 2 dalyje padarymą A. J. baudą sumažino iki 375 Eur. Apygardos teismo vertinimu, A. J. paskirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, yra ne per griežta, adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus, todėl švelninti apeliantui paskirtą baudą nėra nei faktinio, nei juridinio pagrindo.

16. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas skundžiamo Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal A. J. atstovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes patikrino tinkamai, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro jokio pagrindo ją keisti ar naikinti, todėl A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartį nepakeistą ir A. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.