Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-07 · Administracinė byla Nr. I-1472-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-09-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-07
Bylos Nr.
I-1472-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00494-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1472-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00494-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 7 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. S. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 21-27).

Pareiškėjas skunde, kurį patikslino, nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje 5 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma iki 18 asmenų. Gyvenamosios patalpos plotą dar labiau mažino joje įrengtų baldų užimamas plotas. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, pareiškėjas ne visada galėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu. Paaiškino, kad 5 būryje buvo laikoma apie 250 nuteistųjų, kuriems buvo skirta viena virtuvėlė, joje viena elektrinė viryklė, du šaldytuvai, kriauklė, stalas. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo galimybės pasigaminti maisto ar laikyti jo šaldytuve. Virtuvėlės patalpoje taip pat buvo tarakonų. Pažymėjo, kad sanitarinių mazgų patalpos buvo neremontuotos, netvarkingos, jose neįrengta vėdinimo sistema, dėl ko kaupėsi nemalonus kvapas. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi jame neįrengtos kabinos su durelėmis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą, fobiją aplinkai.

Atsiliepimas

Skundo papildyme (b. l. 51-52) pareiškėjas su atsakovo atsiliepimu nesutiko. Nurodė, kad atsiliepime pateikti duomenys apie nuteistųjų skaičių 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje neteisingi, nes patalpoje gyveno 22 asmenys.

Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 30-35) pažymėjo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose atliko nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Tvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 5 būrio 2 miegamąjį (bendrabučio tipo patalpa), kurio plotas 44,81 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų. Darė išvadą, kad pareiškėjui kalint Alytaus pataisos namų 5 būrio 2 miegamajame ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Paaiškino, kad 5 būryje yra įrengtos dvi virtuvėlės, kurių plotai 17,85 kv. m. ir 17,80 kv. m., taip pat nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susidėti maistą. Penktame būryje yra įrengta 11 tualetų, 9 pisuarai ir 22 prausyklės, sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija, švarą juose palaiko tvarkiniai. Akcentavo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje ir pan. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo gydytas dėl narkotikų vartojimo, ŽIV, hepatito C. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. gegužės 21 d.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 28 d. (b. l. 16), todėl praleido senaties terminą daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą, fobiją aplinkai. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė minėtus nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2014 m. kovo 27 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpoje pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. spalio 14 d., nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. sausio 27 d. ir nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) buvo laikomas Alytaus pataisos namų 5 būrio 2 miegamojoje patalpoje (bendrabučio tipo patalpa), kurios plotas 44,81 kv. m., patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,73 kv. m. (44,81/12) ploto (b. l. 37, 38).

Skundo papildyme pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių 5 būrio 2 miegamajame (12 vietų) neatitinka tikrovės, kadangi minėtu laikotarpiu patalpoje gyveno 22 nuteistieji (b. l. 51-52). Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjo skunde ir skundo papildyme duomenys apie nuteistųjų skaičių yra prieštaringi (skunde nurodo, kad patalpoje gyveno 18 nuteistųjų, skundo papildyme – 22), todėl, teismas pareiškėjo pateiktais duomenimis nesiremia ir jų nevertina. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu būrio 2 miegamojoje patalpoje pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte reglamentuota minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus neturėjo vietos gaminti ir laikyti maistą, nes virtuvėlėje buvo įrengta tik viena viryklė ir vienas šaldytuvas. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad bendrabučio tipo virtuvėlėje, be kita ko, įrengiama elektrinė viryklė (kiekis - pagal plotą ir reikmę), buitinis šaldytuvas (kiekis -1 vnt.). Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato, kokio konkrečiai ploto turi būti pataisos namų būrio virtuvėlė. Tačiau nagrinėjamu atveju iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad 5-me būryje buvo įrengtos dvi virtuvėlės (17,85 kv. m. ir 17,80 kv. m.), be to, nuteistieji yra maitinami greta esančioje pataisos namų valgykloje. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie virtuvėlių įrengimą pataisos namų būriuose. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl patiriamų sunkumų gaminant ar saugojant maistą. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl galimybės gaminti ar saugoti maistą neturėjimo atmestini kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad būrio virtuvėlėje buvo tarakonų.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 60 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl parazitų veisimosi paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436, iš kurio matyti, kad pataisos namuose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekami naikinimo darbai. Minėtais duomenimis nustatyta, kad Alytaus pataisos namai yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su V. Mulersko įmone (b. l. 47-49). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus būryje jis ne visada galėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu. Sanitarinių mazgų patalpos buvo neremontuotos ir nešvarios, jose neįrengta vėdinimo sistema, dėl ko kaupėsi nemalonus kvapas.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad tualete turi būti įrengta po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad 5 būryje yra įrengti 4 miegamieji, kuriuose yra 48 miegamosios vietos, o sanitariniame mazge - 11 tualetų, 9 pisuarai, 22 praustuvės. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie nuteistųjų skaičių bei sanitarinių patalpų įrengimą 5 būryje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog įrengtų sanitarinių mazgų skaičius būryje atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo patalpoje yra įrengta vėdinimo sistema, o šias patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad pataisos namų patalpas valo ir tvarko tvarkiniai, jie yra aprūpinti specialiu inventoriumi (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Kiekvienos savaitės ketvirtadienį pataisos namuose organizuojamos sanitarinės dienos (b. l. 44-46, 47-49). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo nešvaru patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už tvarką asmuo neatliko tinkamai pareigos. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginiai dėl netvarkingų patalpų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti (nebuvo durelių), kas sąlygojo diskomfortą, privatumo stoką. Atsakovo atstovas duomenų apie unitazų atskyrimą nuo sanitarinio mazgo patalpos (durų įrengimą) nepateikė, byloje nėra jokių įrodymų, kad tualete buvo užtikrintas bent minimalus būtinas privatumas, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2192-822/2016).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai neįrodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 5 būrio sanitariniame mazge buvo užtikrinamas bent minimalus būtinas privatumas, todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, įtampą, nemigą, fobiją aplinkai. Tačiau į bylą pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėjas vartoja narkotines medžiagas (b. l. 39). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl aukščiau minėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus nustatytus pažeidimus, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą, papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis