- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-191-651/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35372-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė
- Nuteistasis
- L. J.
- Advokatai
- Valdas Andrijauskas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. gynėjo advokato Valdo Andrijausko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas šešiems (6) mėnesiams, įpareigojant visą bausmės laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis bausmės subendrintos visiškai sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda ir laisvės apribojimas šešiems (6) mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1, 2 dalimis L. J. į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., į baudos bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2020 m. vasario 26 d. ir nustatyta, kad neatliktos baudos bausmės dalis yra 46 MGL (2300 Eur).Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu L. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 5 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu L. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise – vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones trejus (3) metus, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. vasario 26 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2, 3 dalimis konfiskuotas automobilis „Volkswagen Vento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. L. J. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2019 m. rugpjūčio 18 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose po žodinio konflikto su broliu H. J. du kartus kumščiu sudavė jam į veidą, taip padarydamas H. J. nosies ir viršutinės lūpos sumušimą, tuo nukentėjusiajam H. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
2. Be to, L. J. 2020 m. vasario 25 d., apie 16.20 val., (duomenys neskelbtini), vairavo keleivinį automobilį „Volkswagen Vento“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. J. gynėjas advokatas Valdas Andrijauskas nesutinka su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu, prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
- L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką;
- L. J. išteisinus dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo, panaikinti sprendimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl 2019 m. rugpjūčio 18 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalį), kuris buvo nutrauktas kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius.
4. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: byloje nustatytas aplinkybes aiškinosi ir vertino neišsamiai, nevisapusiškai, jų tinkamai neišanalizavo ir nesugretino, selektyviai vertino pavienius bylos duomenis, o ne surinktų įrodymų visumą, nepagrįstai suteikdamas vieniems įrodymams pranašumą, nepašalino esminių prieštaravimų ir nukrypo nuo aktualios nagrinėjamam klausimui teismų praktikos.
4.2. Teismas pagrįstai nesivadovavo kaltinamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jį apklausiant kaip įtariamąjį, nes apklausa buvo atlikta iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas – sulaikytas įtariamasis buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui. Taip pat teismas pagrįstai pripažino, kad byloje esantis Neblaivumo nustatymo aktas nėra tinkamai užpildytas, nes jame nėra nurodytas asmuo, kuris, įtariama, yra neblaivus, todėl teismas šiuo įrodymu pagrįstai nesivadovavo.
4.3. Pirmosios instancijos teisme nepaneigta kaltinamojo versija, kad jis automobilį vairavo blaivus, nebuvo nustatyta neblaivumo požymių, o alkoholio jis išgerė po vairavimo, kai pėsčiomis parėjo į namus. Teismas rėmėsi vienintelio liudytojo M. R. deklaratyviais parodymais apie tai, kad neva L. J. vairuojamas automobilis įtartinai manevravo, nors kas tai yra įtartinas vairavimas, taip ir liko neaišku. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad tiek pats L. J., tiek liudytojai G. B. ir G. B. vienodai parodė, kad buvo sugedęs kaltinamojo automobilio ratas, iš jo nuolat ėjo oras, todėl su nuleista padanga važiuojantis automobilis galėjo neįprastai atrodyti ir keistai manevruoti. Tai, kad liudytojui M. R. paklausus L. J., ar šis nėra neblaivus, pastarasis nieko neatsakė, taip pat nepatvirtina kaltinamojo neblaivumo. Tai, kad M. R. neva juto nuo L. J. sklindantį alkoholio kvapą, nėra jokiais duomenimis užfiksuota, todėl ši aplinkybė taip pat negali būti laikoma įrodyta.
4.4. Nesuprantami teismo motyvai remtis liudytojų policijos pareigūnių parodymais apie tai, kad joms atvykus L. J. atrodė neblaivus (nerišli kalba, veiksmų koordinacija, alkoholio kvapas), nes kaltinamasis neneigia, kad po vairavimo grįžęs į namus su broliu H. J. išgėrė nemažą kiekį alkoholio, todėl ir buvo apsvaigęs. Kaltinamasis neturėjo prievolės po vairavimo nevartoti alkoholio, nes jis jokiame eismo įvykyje nedalyvavo.
4.5. Šiuo atveju po automobilio vairavimo L. J. nebuvo nustatyta neblaivumo požymių, alkoholį jis vartojo jau po vairavimo sugrįžęs į namus, todėl jam neturėjo būti nustatinėjamas neblaivumas ir jis turėjo pagrindą tokio tikrinimo atsisakyti.
4.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą vienintelio liudytojo parodymams, kurių nepatvirtino kiti bylos duomenys, todėl teismas padarė neteisingas faktinių aplinkybių vertinimo bei įstatymo neatitinkančias išvadas, kad pakanka įrodymų, jog L. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas nevertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teisme ištirtų įrodymų, jų nesusiejo į vientisą ir nuoseklią bei logiškai paaiškinamą grandinę, o kaltinamojo versija liko nepaneigta. Aptartos aplinkybės yra pakankamos, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o skirdamas bausmę tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nurodydamas, jog apylinkės teismas buvo šališkas, padarė faktinių duomenų neatitinkančią išvadą, nepašalino bylos nagrinėjimo metu kilusių abejonių, kurios turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai, tai ir sutrukdė byloje priimti teisingą sprendimą.
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
9. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-216-489/2020). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020).
10. Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, kaip nagrinėjamos bylos atveju, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019).
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai L. J. pripažino kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nusprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde išsakytų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Tauragės apylinkės teismas byloje esančius duomenis įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
12. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
13. Nagrinėjamu atveju L. J. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad 2020 m. vasario 25 d., apie 16.20 val., (duomenys neskelbtini), vairavo keleivinį automobilį „Volkswagen Vento“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
14. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas advokatas akcentuoja, jog teismas buvo šališkas ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip pat detaliai analizuoja liudytojų G. B. ir G. B. parodymus, teigdamas, kad teismas nepagrįstai neįvertino jų nurodytų aplinkybių, susijusių su nuleistu automobilio ratu, kas ir galėjo turėti įtakos keistam automobilio manevravimui, taip pat teigia, jog šiuo atveju apkalinamąjį nuosprendį teismas priėmė remdamasis iš esmės tik vienintelio liudytojo M. R. parodymais, kurie negali būti vertinami kaip visiškai objektyvūs. Apeliaciniame skunde minima ir tai, jog policijos pareigūnės nepagrįstai nenurodė L. J. atlikti Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 (toliau – Aprašas), 5.1.1–5.1.2 punktuose nurodytų veiksmų, kuriais būtų patikrinti neblaivumo požymiai.
15. Visų pirma, kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra grindžiamas konkrečiais motyvais. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog nuteistojo gynėjas teismo šališkumą sieja su netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl būtent dėl šių argumentų kolegija ir pasisakys ir plačiau.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniame skunde pagrindinis argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo ir neteisėtumo yra tas, kad nagrinėjant bylą buvo sureikšminti liudytojo M. R. parodymai ir nepaneigta nuteistojo versija, jog jis vairavo blaivus, o alkoholį vartojo tik po įvykio, o keistą automobilio manevravimą lėmė nuleista transporto priemonės padanga.
17. Kolegijos vertinimu, tiek nuteistojo, tiek liudytojo M. R. versijai patikrinti ir įvertinti būtina abi įvykių versijas ir kiekvieną jų pagrindžiančius bylos duomenis pirmiausiai palyginti tarpusavyje ir iš palyginimo rezultatų padaryti atitinkamas išvadas dėl tikrųjų bylos aplinkybių.
18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistasis nuosekliai laikėsi versijos, jog keistas automobilio manevravimas, kuris liudytojui M. R. sukėlė abejonių dėl vairuotojo blaivumo, buvo nulemtas oro trūkumo padangoje. Aplinkybes, jog L. J. buvo atvažiavęs ir minėjo apie pradurtą ratą, patvirtino liudytojas G. B.. Apie tai, kad L. J. prašė sutvarkyti automobilio ratą, parodė ir liudytojas G. B.. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė – oro trūkumas automobilio rate – nėra pakankama išvadai, jog būtent dėl to nuteistasis keistai manevravo kelyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo vairavimas kėlė grėsmę eismo saugumui – liudytojas M. R. parodė, jog, pervažiavus prieš (duomenys neskelbtini) esančią pervažą, išvažiavo raudonas automobilis, kuris važiavo apie 50 km/h greičiu manevruodamas iš kelkraščio į priešpriešinio eismo juostą, o M. R. pradėjus lenkimo manevrą ir susilyginus su L. J. vairuojamu automobiliu, pastarasis pasuko į M. R. automobilio pusę, dėl to M. R. vos nenuvažiavo į griovį. Pastebėtina, kad byloje ne tik nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog, esant oro trūkumui padangoje, eliminuojama galimybė vairuoti stabiliai ir saugiai, tačiau įvertinus bylos duomenis negalima daryti ir vienareikšmiškos išvados, jog L. J. vairuotos transporto priemonės rate (ratuose) trūko oro. Tai yra, įvertinus byloje esantį 2020 m. vasario 25 d. Apžiūros protokolo priedą – fotolentelę, nenustatyta akivaizdaus oro trūkumo automobilio „Volkswagen Vento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ratuose (1 t., b. l. 92–94). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint įvykio vietą buvo nustatyta, jog „<...> ant automobilio kėbulo matosi nežymūs apgadinimai <...>“. Iš 2020 m. vasario 25 d. transporto priemonės aprašo nustatyta, kad techninės būklės skiltyje nurodytos analogiškos jau minėtos aplinkybės – ant automobilio kėbulo matomi įbrėžimai (1 t., b. l. 107). Taigi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima patvirtinti nuteistojo versiją, jog keistą manevravimą lėmė oro trūkumas jo vairuotos transporto priemonės rate.
19. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi pagrindo abejoti liudytojo M. R. parodymais. Pastebėtina, jog nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie M. R. suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat nėra pagrindo išvadai, jog minėto asmens parodymai yra nenuoseklūs ar prieštaringi. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentą, jog M. R. parodymai, kuriais buvo remtasi konstatuojant, jog L. J. vairavo neblaivus, negali būti laikomi pakankami tokiai išvadai, kadangi jis nėra kompetentingas konstatuoti asmens blaivumą ar neblaivumą. Pastebėtina, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra įtvirtintas specialus subjektas, turintis išskirtinę teisę nustatyti neblaivumo požymius. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas M. R. parodė, kad, nuteistajam sustojus, liudytojas priėjo prie automobilio, atidarė dureles ir norėjo ištraukti automobilio raktelius, tačiau L. J. jam jų nedavęs. M. R. teigimu, pradarius automobilio dureles, iš automobilio salono sklido stiprus alkoholio kvapas, L. J. nesiorientavo aplinkoje ir nerišliai kalbėjo. Kaip matyti iš į bylą pateikto liudytojo M. R. daryto vaizdo įrašo, liudytojui priėjus prie sustojusio automobilio ir paklausus L. J., ar šis nevairuoja neblaivus, nuteistasis nieko neatsakė. Nuteistojo gynėjo skunde pateiktas paaiškinimas, jog L. J. į M. R. pateiktą klausimą nieko neatsakė todėl, kad klausimą uždavė jam nepažįstamas žmogus, kolegijos vertinimu, nėra įtikinamas. Kaip jau anksčiau nurodyta ir ką pripažįsta nuteistasis, L. J. vairavimas (keistas manevravimas, išvažiavimas iš kelkraščio į priešpriešinę eismo juostą) galėjo sukelti kitiems eismo dalyviams pagrįstų abejonių dėl galimo vairuotojo neblaivumo, todėl nėra įtikima, kad asmuo, sustabdytas dėl nesaugaus vairavimo ir paklaustas dėl galimo neblaivumo, nesiektų paneigti įtarimų. Priešingai, nei teigiama skunde, liudytojo M. R. teiginius, jog L. J. vairavo neblaivus, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, kad nuteistasis neneigia, jog 2020 m. vasario 25 d. jis buvo nuvykęs pas draugą G. B., kuris gyvena (duomenys neskelbtini), ir pas jį būdamas išgėrė vieną stikliuką, iki 50 gramų (teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. B. parodė, jog L. J. išgėrė kelis stikliukus). Taigi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad, iki jį sustabdant M. R., L. J. vartojo alkoholį. Kadangi nuteistojo ir liudytojo G. B. parodymai dėl L. J. išgerto alkoholio (degtinės) kiekio nesutampa, šiuo atveju negalima daryti neabejotinos išvados, kokį tiksliai kiekį alkoholio išgėrė nuteistasis prieš sėsdamas už automobilio vairo, tačiau tai nepaneigia jau minėto alkoholio vartojimo fakto. Aplinkybė, jog nuteistasis nesijautė neblaivus, todėl manė galintis vairuoti transporto priemonę, nėra pakankama konstatuoti, jog alkoholio kiekis kraujyje neabejotinai neviršijo leistinos ribos. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, jog L. J. vairavo transporto priemonę neblaivus, sustiprina ir aplinkybė, jog kitą dieną po įvykio L. J. atvykęs pas G. B. jį informavo, kad policijoje įvykio dieną duodamas parodymus pareigūnams nurodė, jog po automobilio vairavimo su juo gėręs alkoholinius gėrimus, nors tokią aplinkybę G. B. kategoriškai paneigė. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis vėliau nurodė, kad alkoholį po įvykio vartojo ne su G. B., o su broliu H. J.. Taigi nuteistojo veiksmai – bandymas tartis su G. B. dėl bendros versijos – suponuoja nuteistojo siekį išvengti atsakomybės už vairavimą neblaiviam.
20. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju nėra pagrindo sureikšminti aplinkybių, susijusių su neblaivumo požymių nustatymu tuo metu, kai jis jau buvo grįžęs į namus, t. y. po maždaug valandos nuo įvykio. Tačiau tai, jog policijos pareigūnės K. T. ir A. S. nustatė neblaivumo požymius (alkoholio kvapas, kalba, eisena) po maždaug valandos po įvykio, nepaneigia jau anksčiau nurodytų aplinkybių, t. y. to, jog nuteistasis vairavo transporto priemonę neblaivus.
21. Taigi teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistojo versija, kad alkoholį jis vartojo tik po įvykio, nėra pagrįsta patikimais įrodymais. Ir priešingai – liudytojo M. R. versija, jog L. J. vairavo transporto priemonę neblaivus, laikytina pagrįsta, kadangi ją patvirtinta ir kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.
22. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nepakanka, jog asmeniui būtų nustatyti neblaivumo požymiai, šiuo atveju turi būti nustatytas ir vengimas neblaivumo patikrinimo. Tačiau kadangi šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog L. J. atsisakė neblaivumo patikrinimo, teisėjų kolegija plačiau dėl šios aplinkybės nepasisako.
23. Nurodytos ir aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, jog šioje nutartyje nurodytos BPK įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, todėl abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla – L. J. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
24. Atsižvelgusi į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir išteisinti nuteistojo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, ir įvertinusi, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajam skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.
25. Nurodytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą nuteistojo L. J. gynėjo advokato Valdo Andrijausko apeliacinį skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. J. gynėjo advokato Valdo Andrijausko apeliacinį skundą atmesti.