Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. patikslintą skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5¹,13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo“, pakeitusio 2020 m. kovo 17 d. įstatymą Nr. XIII-2822 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 papildymo 5¹ straipsniu ir 24, 25, 35, 37, 41, 42, 44 straipsnių pakeitimo“, 5¹ straipsnio dalis ta apimtimi, kuria buvo panaikinta teisė į išmoką iš Garantinio fondo asmeniui, savarankiškai dirbančiam ir iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdžiusiam veiklą ir sumokėjusiam visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirbusiam pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu, tačiau neturėjusiam trijų mėnesių veiklos registracijos termino iki karantino paskelbimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams;

2) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 papildymo 5¹ straipsniu ir 24, 25, 35, 37, 41, 42, 44 straipsnių pakeitimo“ 5¹ straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5¹, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo“ 5¹ straipsnio 2 dalyje nustatytas išmokos dydis savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris yra lygus vienam einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžiui, apskaičiuotam Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka, nediskriminuoja savarankiškai dirbančių asmenų, palyginti su nustatytu paramos dydžiu kitiems dirbantiesiems, tai yra ar ši įstatymo norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam asmenų lygybės principui.

Teikdamas prašymą atsakovei, pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. kovo 19 d., kurioje buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino metu savarankiškai dirbantis asmuo gali kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo. Išmoka asmeniui skiriama, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu.

Pareiškėjas 2020 m. gegužės 12 d. elektroniniu paštu gavo Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Jonavos klientų aptarnavimo skyriaus 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą, kad išmoka nebus skirta, kadangi pareiškėjas neturi teisės gauti išmokos, nes jo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.).

Naujojoje Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2020 m. balandžio 10 d., buvo išbraukti iš sąrašo asmenys, kurie buvo mokesčių mokėtojai. Anksčiau galiojęs Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d.) nustatė būtinumą realiai vykdyti veiklą ir 3 mėnesius per pastaruosius metus sumokėti privalomus mokesčius. Naujoji Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d., nustatė būtinumą vykdyti veiklą ne mažau kaip 3 mėnesius iki ekstremalios situacijos paskelbimo dienos, prievolės sumokėti mokesčius nenumatė.

Skundžiamo 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-372 2 punktu buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui. Išmoka neskirta, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo pateikimo metu nuo 2020 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gegužės 14 d. galiojusi Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija), kuriame nurodyta, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas, t. y. savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, bei kitas sąlygas, numatytas minėtoje teisės normoje.

Skundžiamu sprendimu išmoka nebuvo skirta, nes pareiškėjas neturėjo teisės gauti išmokos, kadangi savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde neginčija aplinkybės, jog neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų išmokai savarankiškai dirbančiam asmeniui gauti. Šią aplinkybę, kad pareiškėjo savarankiška veikla buvo vykdoma trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per paskutinius 12 mėnesių, patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, kurioje yra nurodyta pareiškėjo darbinė veikla (savarankiškai dirbantis asmuo nuo 2020-02-25).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei šio teisinio ginčo reglamentavimą, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo 2 punktą, nes skundžiama jo dalis yra pagrįsta ir teisėta, pareiškėjo skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad 2020 m. kovo 17 d. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija nustatė, kad Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino metu savarankiškai dirbantis asmuo gali kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo. Ši išmoka asmeniui kiekvieną mėnesį mokama vieno einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžio, apskaičiuoto Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu.

2020 m. balandžio 9 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio pakeitimai, kuriais numatyta, kad, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

2020 m. gegužės 15 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5¹, 20, 25, 35, 37, 38, 41, 42, 43, 44, 47, 55 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 48¹ straipsniu įstatymas Nr. XIII-2882, nustatęs, kad savarankiškai dirbantis asmuo turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Jonavos klientų aptarnavimo skyriaus 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-372 2 punktas, kuriuo buvo neskirta pareiškėjui savarankiškai dirbančio asmens išmoka, kadangi pareiškėjas savarankišką veiklą buvo registravęs trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių.

Skundžiamas sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo ir grindžiamas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia nuo 2020 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gegužės 14 d., kurioje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos bei atitinka kitas sąlygas, numatytas minėtoje teisės normoje.

Pareiškėjas skundą argumentavo tuo, jog Užimtumo tarnyba turėjo priimti sprendimą pagal pirminį pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo ir taikyti Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija), įsigaliojusį nuo 2020 m. kovo 19 d., pagal kurį pareiškėjas atitiko visas sąlygas išmokai gauti.

Pareiškėjo teigimu, pagal naują Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2020 m. balandžio 10 d., buvo išbraukti iš sąrašo asmenys, kurie buvo mokesčių mokėtojai, kadangi anksčiau galiojęs Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d.) nustatė būtinumą realiai vykdyti veiklą ir 3 mėnesius per pastaruosius metus sumokėti privalomus mokesčius. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d., nustatė būtinumą vykdyti veiklą ne mažau kaip tris mėnesius iki ekstremalios situacijos paskelbimo dienos, jokios prievolės sumokėti mokesčius nebuvo nustatyta.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas savarankišką veiklą pradėjo vykdyti nuo 2020 m. vasario 25 d., ir byloje ginčo dėl to nėra.

Pažymėtina, jog galiojęs Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. balandžio 10 d.) numatė, jog išmoka mokama, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu.

Skundžiamas sprendimas dėl pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo buvo priimtas vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. balandžio 10 d., kurioje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, jog Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. balandžio 10 d., ir Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d., buvo skirtingai lingvistiškai suformuluotos, tačiau abiejose redakcijose buvo numatytas 3 mėnesių terminas. Pirmojoje redakcijoje, savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos privalėjo faktiškai vykdyti veiklą ir būti sumokėjęs socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir antrojoje – savarankiška veikla turėjo būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebūti išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

Todėl net pripažinus, jog pareiškėjas dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims į atsakovę kreipėsi 2020 m. balandžio 7 d., galiojant Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d įstatymo Nr. XIII-2822 redakcijai, pareiškėjas taip pat nebūtų atitikęs minėtos Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijoje numatytos sąlygos sumokėti socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos, nes savarankišką veiklą pradėjo vykdyti nuo 2020 m. vasario 25 d. ir kreipimosi dėl išmokos metu negalėjo būti sumokėjęs socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos.

Ginčijamas sprendimas priimtas dėl pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. balandžio 10 d.

Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje (edbirza) nebuvo duomenų apie pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymo registraciją. Pareiškėjo susirašinėjimas elektroniniu paštu su atsakovės darbuotoja negali būti vertinamas kaip jo prašymo registracija. Atsakovės darbuotoja elektroniniu paštu teikė pareiškėjui tik informaciją dėl jo prašymo registracijos techninių galimybių, pareiškėjo prašymas informacinėje sistemoje nebuvo registruotas.

Taigi, skundžiamo sprendimo 2 punktu pareiškėjui pagrįstai nebuvo skirta išmoka iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d., kadangi pareiškėjas neturėjo teisės gauti išmokos, nes savarankišką veiklą buvo įregistravęs trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.).

Išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims tikslas yra sumažinti neigiamus padarinius asmenims, kurie nustatytą ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių vykdė pasirinktą savarankišką veiklą iki karantino pradžios (Užimtumo įstatymo 1 str., 2 str. 3 d., 5¹ str.).

Užimtumo įstatymo leidėjas, sudarydamas prielaidas sumažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, numatė savarankiškai dirbantiems asmenims ir tam tikras sąlygas gauti išmoką, siekdamas apriboti ir sumažinti piktnaudžiavimo riziką. Būtent Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, jog pretenduojantis gauti išmoką asmuo privalo ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos vykdyti pasirinktą savarankišką veiklą, nes priešingai įstatymo leidėjui nenumačius jokių išmokos gavimo sąlygų ir išmokų gavėjų ratui nepagrįstai išsiplėstus, teisę gauti išmoką įgytų net jokios veiklos realiai nevykdę ir nemokėję privalomų socialinių įmokų asmenys.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinių prielaidų kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal pareiškėjo 2020 m. spalio 1 d. prašymą, nes šioje administracinėje byloje nekyla abejonių dėl taikytino Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konstituciniams asmenų lygybės, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d.), dėl kurios pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, reglamentuoja išmokos dydį. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dėl išmokos dydžio nėra. Skundžiamo sprendimo 2 punktu išmoka pareiškėjui apskritai nebuvo skirta. Todėl nėra pagrindo, numatyto Konstitucijos 110 straipsnyje, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalies (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d.) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalis nagrinėjamoje administracinėje byloje netaikytina.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjant ginčo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl byloje taikyto Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai, o Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalis nagrinėjamoje administracinėje byloje netaikytina, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pareiškėjos skundas nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas ir yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.