- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-01
- Bylos Nr.
- eA-2327-624/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01417-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- V. J.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Jonavos klientų aptarnavimo skyriaus (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2020 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-372 (toliau – ir Sprendimas) 2 punktą; 2)pavesti Užimtumo tarnybai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam skyrimo. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti: ar Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5¹,13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo“, pakeitusio 2020 m. kovo 17 d. įstatymą Nr. XIII-2822 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 papildymo 5¹ straipsniu ir 24, 25, 35, 37, 41, 42, 44 straipsnių pakeitimo“, 5¹ straipsnio dalis ta apimtimi, kuria buvo panaikinta teisė į išmoką iš Garantinio fondo asmeniui, savarankiškai dirbančiam ir iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdžiusiam veiklą ir sumokėjusiam visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirbusiam pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu, tačiau neturėjusiam trijų mėnesių veiklos registracijos termino iki karantino paskelbimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams; 2) 2) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 papildymo 5¹ straipsniu ir 24, 25, 35, 37, 41, 42, 44 straipsnių pakeitimo“ 5¹ straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5¹, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo“ 5¹ straipsnio 2 dalyje nustatytas išmokos dydis savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris yra lygus vienam einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžiui, apskaičiuotam Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka, nediskriminuoja savarankiškai dirbančių asmenų, palyginti su nustatytu paramos dydžiu kitiems dirbantiesiems, tai yra ar ši įstatymo norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam asmenų lygybės principui.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. vasario 25 d. įregistravo individualią advokato veiklą, atidarydamas advokato kontorą (duomenys neskelbtini). 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbta ekstremali situacija ir įvestos karantino priemonės. Individualios veiklos pajamas pareiškėjas pradėjo gauti tik nuo 2020 m. balandžio mėnesio ir jos nesiekė minimalaus nustatyto atlyginimo dydžio, todėl elektroniniu paštu 2020 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo.
3. Pareiškėjas, teikdamas prašymą atsakovui, vadovavosi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. kovo 19 d., kurioje buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino metu savarankiškai dirbantis asmuo gali kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo. Išmoka asmeniui skiriama, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 8 d. elektroniniu paštu gavo iš Užimtumo tarnybos atsakymą, jog turi registruotis Užimtumo tarnyboje internetu ir pateikti nustatytos formos prašymą. Pareiškėjui Užimtumo tarnybos elektroninėje sistemoje pildant prašymą, buvo nurodytas reikalavimas turėti 3 mėnesių individualios veiklos stažą, nors galiojančioje įstatymo redakcijoje to nebuvo. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 9 d. pakartotinai kreipėsi į Užimtumo tarnybą, tačiau jam buvo pranešta, kad bus priimta nauja straipsnio redakcija, kurioje bus numatytas reikalavimas turėti 3 mėnesių individualios veiklos stažą. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 20 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją prašydamas pavesti Užimtumo tarnybai išnagrinėti jo 2020 m. balandžio 7 d. prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam skyrimo pagal pirmojo prašymo metu galiojusią įstatymo normą.
4. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 7 d. iš Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento gavo atsakymą, jog pareiškėjas į Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Jonavos klientų aptarnavimo skyrių nesikreipė dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo, Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje (edbirza) duomenų apie pareiškėjo prašymo registraciją nėra. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 8 d. per elektroninę Užimtumo tarnybos sistemą www.ut.lt registravo prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo. Pareiškėjas 2020 m. gegužės 12 d. elektroniniu paštu gavo Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Jonavos klientų aptarnavimo skyriaus 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą, kad išmoka nebus skirta, kadangi pareiškėjas neturi teisės gauti išmokos, nes jo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.).
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teigė, jog pagal pirminį 2020 m. balandžio 7 d. prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam asmeniui jis atitiko visas sąlygas išmokai gauti, numatytas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d.). Naujojoje Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2020 m. balandžio 10 d., buvo išbraukti iš sąrašo asmenys, kurie buvo mokesčių mokėtojai. Anksčiau galiojęs Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d.) nustatė būtinumą realiai vykdyti veiklą ir 3 mėnesius per pastaruosius metus sumokėti privalomus mokesčius. Naujoji Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d., nustatė būtinumą vykdyti veiklą ne mažau kaip 3 mėnesius iki ekstremalios situacijos paskelbimo dienos, prievolės sumokėti mokesčius nenumatė. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors įstatymo leidėjas supaprastino reikalavimus, tačiau jie yra diskriminuojantys, kadangi neatsižvelgta į asmens ar jo darbdavio sumokėtus mokesčius, tar jų ir į Garantinį fondą. Taip pat nustatytas reikalavimas vykdyti tris mėnesius savarankišką veiklą iki ekstremalios padėties paskelbimo dienos, tačiau neatsižvelgta į kitą anksčiau vykdytą darbinę veiklą (pvz., darbą pagal darbo sutartį ir pan.).
6. Pareiškėjas akcentavo, kad toks teisinis reguliavimas yra ydingas, nes sukuria nelygiavertes konkurencines sąlygas neteikiant paramos asmenims, pradedantiems veiklą.
7. Pareiškėjas pabrėžė, jog, nepaisant ekstremalios situacijos, atsakovui išlieka prievolė laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, užtikrinti asmenų lygybę prieš įstatymą, sudaryti vienodas sąlygas išsilaikyti rinkoje.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad Užimtumo tarnyboje 2020 m. gegužės 8 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo.
10. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimo 2 punktu buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui. Išmoka neskirta, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo pateikimo metu nuo 2020 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gegužės 14 d. galiojusi Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija), kuriame nurodyta, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas, t. y. savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, bei kitas sąlygas, numatytas minėtoje teisės normoje.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog 2020 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą elektroniniu paštu dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam asmeniui, prašymą grįsdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d. redakcija. Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje (edbirza) duomenų apie pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymo registraciją nebuvo. Atsakovas nurodė, kad tikėtina, jog pareiškėjas nepabaigė vykdyti registracijos internetu, kadangi po prašymo skirti išmoką dar yra keletas žingsnių, ir tik po to asmeniui ateina pranešimas dėl sėkmingos registracijos, todėl pareiškėjo prašymas nebuvo gautas Užimtumo tarnyboje ir šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo registracinė kortelė.
12. Atsakovas nurodė, kad sprendimu išmoka nebuvo skirta, nes pareiškėjas neturėjo teisės gauti išmokos, kadangi savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas savo skunde neginčija aplinkybės, jog neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų išmokai savarankiškai dirbančiam asmeniui gauti. Šią aplinkybę, kad pareiškėjo savarankiška veikla buvo vykdoma trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per paskutinius 12 mėnesių, patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, kurioje yra nurodyta pareiškėjo darbinė veikla.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
14. Ministerija nurodė, kad jog pareiškėjas 2020 m. balandžio 20 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu pavesti išnagrinėti prašymą dėl išmokos iš Garantinio fondo savarankiškai dirbančiam skyrimo pagal pirmojo prašymo metu galiojusią įstatymo normą.
15. Ministerija 2020 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (8.6 E-45)SD-2297 informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai Ministerijai nesuteikia teisės priimti sprendimo dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, nes išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims skiria Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, todėl kreipimasis pagal kompetenciją buvo persiųstas nagrinėti Užimtumo tarnybai.
16. Ministerija pažymėjo, kad 2020 m. kovo 17 d. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija nustatė, kad Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino metu savarankiškai dirbantis asmuo gali kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo. Ši išmoka asmeniui kiekvieną mėnesį mokama vieno einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžio, apskaičiuoto Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu.
17. 2020 m. balandžio 9 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio pakeitimai, kuriais numatyta, kad, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
18. 2020 m. gegužės 15 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 5¹, 20, 25, 35, 37, 38, 41, 42, 43, 44, 47, 55 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 48¹ straipsniu įstatymas Nr. XIII-2882, nustatęs, kad savarankiškai dirbantis asmuo turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
19. Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad Užimtumo įstatyme nustatytas 3 mėnesių veiklos vykdymo per paskutinius 12 mėnesių reikalavimas pagrįstas būtinybe įsitikinti, ar asmuo tikrai bent dalį laiko vykdė savo laisvai pasirinktą savarankišką veiklą iki karantino pradžios. Skiriant išmoką nėra vertinamos praeityje (prieš daugiau kaip 12 mėnesių) mokėtos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, turimi valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įsiskolinimai, nes šios išmokos tikslas yra sumažinti neigiamus padarinius asmenims, kurie nustatytą laikotarpį vykdė savarankišką veiklą iki karantino pradžios. Pareiškėjo jo prašymas dėl išmokos skyrimo savarankiškai dirbančiam asmeniui neatitinka būtinos įstatymo leidėjo numatytos sąlygos, t. y. savarankiška veikla buvo vykdyta trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per pastaruosius 12 mėnesių – nuo 2020 m. vasario 25 d.
20. Ministerija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo svarstytas siūlymas savarankiškai dirbančio asmens išmoką mokėti ir tiems asmenims, kurie iki karantino pradžios veiklą vykdė nors vieną dieną. Šiam pasiūlymui Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete buvo nepritarta (2020 m. gegužės 6 d. išvada Nr. 103-P-21). Taigi, įstatymo leidėjas sąmoningai nustatė taisykles, pagal kurias savarankiškai dirbantiems asmenims yra mokamos atitinkamos išmokos.
II.
21. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.
22. Teismas nurodė, kad ginčo dalykas – Sprendimo 2 punkto, kuriuo buvo neskirta pareiškėjui savarankiškai dirbančio asmens išmoka, kadangi pareiškėjas savarankišką veiklą buvo registravęs trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, pagrįstumas ir teisėtumas.
23. Teismas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo ir grindžiamas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia nuo 2020 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gegužės 14 d., kurioje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos bei atitinka kitas sąlygas, numatytas minėtoje teisės normoje.
24. Teismas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas savarankišką veiklą pradėjo vykdyti nuo 2020 m. vasario 25 d., ir byloje ginčo dėl to nėra.
25. Teismas nurodė, kad galiojęs Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. balandžio 10 d.) numatė, jog išmoka mokama, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu.
26. Teismas pabrėžė, kad Sprendimas dėl pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo buvo priimtas vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. balandžio 10 d., kurioje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. balandžio 10 d., ir Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d., buvo skirtingai lingvistiškai suformuluotos, tačiau abiejose redakcijose buvo numatytas 3 mėnesių terminas. Pirmojoje redakcijoje, savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos privalėjo faktiškai vykdyti veiklą ir būti sumokėjęs socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir antrojoje – savarankiška veikla turėjo būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebūti išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad, net ir pripažinus, jog pareiškėjas dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims į atsakovą kreipėsi 2020 m. balandžio 7 d., galiojant Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d įstatymo Nr. XIII-2822 redakcijai, pareiškėjas taip pat nebūtų atitikęs minėtos Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijoje numatytos sąlygos sumokėti socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos, nes savarankišką veiklą pradėjo vykdyti nuo 2020 m. vasario 25 d. ir kreipimosi dėl išmokos metu negalėjo būti sumokėjęs socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos.
28. Teismas akcentavo, kad sprendimas priimtas dėl pareiškėjo 2020 m. gegužės 8 d. prašymo, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija, įsigaliojusia nuo 2020 m. balandžio 10 d. Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje (edbirza) nebuvo duomenų apie pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymo registraciją. Pareiškėjo susirašinėjimas elektroniniu paštu su atsakovo darbuotoja negali būti vertinamas kaip jo prašymo registracija. Atsakovo darbuotoja elektroniniu paštu teikė pareiškėjui tik informaciją dėl jo prašymo registracijos techninių galimybių, pareiškėjo prašymas informacinėje sistemoje nebuvo registruotas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo 2 punktu pareiškėjui pagrįstai nebuvo skirta išmoka iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d., kadangi pareiškėjas neturėjo teisės gauti išmokos, nes savarankišką veiklą buvo įregistravęs trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.).
29. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, Užimtumo įstatymo nuostatomis (1 str., 2 str. 3 d., 5¹ str.). Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, sudarydamas prielaidas sumažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, numatė savarankiškai dirbantiems asmenims ir tam tikras sąlygas gauti išmoką, siekdamas apriboti ir sumažinti piktnaudžiavimo riziką. Būtent Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, jog pretenduojantis gauti išmoką asmuo privalo ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos vykdyti pasirinktą savarankišką veiklą, nes priešingai įstatymo leidėjui nenumačius jokių išmokos gavimo sąlygų ir išmokų gavėjų ratui nepagrįstai išsiplėstus, teisę gauti išmoką įgytų net jokios veiklos realiai nevykdę ir nemokėję privalomų socialinių įmokų asmenys.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismas konstatavo, kad nėra teisinių prielaidų kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal pareiškėjo 2020 m. spalio 1 d. prašymą, nes šioje administracinėje byloje nekyla abejonių dėl taikytino Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konstituciniams asmenų lygybės, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams. Apibendrinęs, teismas nurodė, kad, nagrinėjant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nekilo abejonių dėl byloje taikyto Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2 dalis nagrinėjamoje administracinėje byloje netaikytina, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.
III.
31. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
32. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
32.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad prašymas dėl išmokų gavimo turėjo būti pateiktas per elektroninę Užimtumo tarnybos sistemą. Ši sistema buvo paruošta pagal dar nepriimtą įstatymo pataisą – Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d. todėl negalėjo būti naudojama iki 2020 m. balandžio 10 d. Naudojantis šia sistema, privalėjau pateikti ir patvirtinti žinomai klaidingus duomenis, todėl remdamasis principu, kad nepaskelbtas aktas negalioja, pasinaudojau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 5 punktu, bei 2020 m. balandžio 7 d. pateikiau prašymą Užimtumo tarnybai bendrai nurodytu elektroniniu paštu info@uzt.lt, todėl terminas nebuvo praleistas ir prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją.
32.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad abi Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijos nustatė būtinąją sąlygą – 3 mėnesius vykdyti individualią veiklą. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio (2020 m. kovo 18 d. redakcija) nustatė du kriterijus: 3 mėnesius per paskutinius 12 mėnesių būti sumokėjusiam privalomas socialinio draudimo įmokas ir vykdyti individualią veiklą, o Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto 2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija nustatė kitą kriterijų - būti įregistravusiu iki karantino paskelbimo dienos individualią veiklą ne mažiau kaip 3 mėnesius. Buvo atsisakyta prievolės vykdyti individualią veiklą bei 3 mėnesius mokėti privalomas socialinio draudimo įmokas. Tokiu būdu buvo palengvintas išmokų mokėjimo administravimas, nes sutikrinti, ar buvo mokamos įmokos, per 3 darbo dienas praktiškai neįmanoma. Be to, 2020 m. balandžio 7 d., svarstant Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijos pakeitimus, buvo atmesti Lietuvos Respublikos Seimo narės G. S. siūlymai netaikyti privalomo 3 mėnesių termino, o atsižvelgti į mokėtas socialinio draudimo įmokas net ir dirbant pagal darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, prievolė vykdyti 3 mėnesius savarankišką veiklą atsirado su 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija.
32.3. Teisinis reglamentavimas, kai yra asmenys išskiriami pagal veiklos pobūdį, o ne pagal atliktas prievoles valstybei, prieštarauja asmens lygybės prieš įstatymus principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą Konstitucinį asmens lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais , įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojamos skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai). Išeliminuodamas asmenis, kurie savarankišką veiklą vykdė mažiau nei 3 mėnesius, bet buvo sumokėję visas privalomas socialinio draudimo įmokas, įstatymo leidėjas pažeidė šių asmenų teises ir teisėtus lūkesčius, todėl toks įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir negali būti taikomas.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja teisės aktus ir taiko teisės aktų redakcijas.
35. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas registravosi Užimtumo tarnyboje ir tuo pat metu pateikė prašymą skirti savarankiškai dirbančio asmens išmoka. Pareiškėjui suteiktas užimto asmens statusas nuo 2020 m. gegužės 8 d. 2020 m. gegužės 11 d. Užimtumo tarnyba priėmė Sprendimą neskirti pareiškėjui savarankiškai dirbančio asmens išmokos, nes jis neatitiko konkrečiai Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto “<... >savarankiška reikia buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių<...>”. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pateikė duomenis iš kurių matyti, kad pareiškėjas pradėjo vykdyti savarankišką veiklą tik nuo 2020 m. vasario 25 d., t. y. iki karantino paskelbimo dienos (2020 m. kovo 15 d.) veiklą vykdė apie mėnesį. Kadangi pareiškėjas pateikė prašymą skirti savarankiškai dirbančio asmens išmoką 2020 m. gegužės 8 d., priimant sprendimą dėl savarankiškai dirbančio asmens išmokos neskyrimo buvo vadovaujamasi prašymo pateikimo dienai galiojančia Užimtumo įstatymo redakcija (2020 m. balandžio 30 d. Nr. XIII-2877 redakcija, galiojusia nuo 2020 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gegužės 14 d.).
36. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo teiginys, jog turėjo būti nagrinėjamas 2020 m. balandžio 7 d. pareiškėjo teiktas prašymas, yra nepagristas. Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatų patvirtintų Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-129 (toliau – ir Nuostatai) 4 punktas numato, kada asmenys gali teikti prašymą skirti savarankiškai dirbančio asmens išmoką. t. y. neregistruotiems asmenims – užsiregistravus Užimtumo tarnyboje (Nuostatų 4.1. p.), o registruotiems – siunčiant prašymą elektroniniu paštu arba paštu į aptarnavimo skyrių, kuriame asmuo yra registruotas (Nuostatų 4.2 p.). Pareiškėjo prašymas skirti savarankiškai dirbančio asmens išmoką teiktas 2020 m. gegužės 8 d., kadangi iki tol pareiškėjas net nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, todėl ir prašymo skirti savarankiškai dirbančio asmens išmoką negalėjo pateikti, taigi noras įpareigoti Užimtumo tarnybą nagrinėti prašymą, kinio asmuo nepateikė, neturi jokio teisinio pagrindo ir yra nepagrįstas.
37. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais ir nurodė, kad teismas aiškiai, pagrįstai ir nedviprasmiškai išdėstė ir paaiškino, kodėl buvo taikyta būtent tokia Užimtumo įstatymo redakcija, kokią Užimtumo tarnyba taikė priimdama Sprendimą, o ne pareiškėjo reikalaujama redakcija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo 2 punkto, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti savarankiškai dirbančio asmens išmoką, ir prašymo pavesti Užimtumo tarnybai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymą.
39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje (edbirza) nebuvo duomenų apie pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymo registraciją, o pareiškėjo susirašinėjimą elektroniniu paštu su Užimtumo tarnybos darbuotoja negalimai vertinti pareiškėjo prašymo registraciją. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimo 2 punktu pareiškėjui pagrįstai nebuvo skirta išmoka iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą (2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d.), kadangi pareiškėjas neturėjo teisės gauti išmokos, nes savarankišką veiklą buvo įregistravęs trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Teismas papildomai pažymėjo, kad, net pripažinus, jog pareiškėjas dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims į atsakovę kreipėsi 2020 m. balandžio 7 d., galiojant Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d įstatymo Nr. XIII-2822 redakcijai, pareiškėjas taip pat nebūtų atitikęs minėtos Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijoje numatytos sąlygos sumokėti socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos, nes savarankišką veiklą pradėjo vykdyti nuo 2020 m. vasario 25 d. ir kreipimosi dėl išmokos metu negalėjo būti sumokėjęs socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos.
40. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog prašymas dėl išmokų gavimo turėjo būti pateiktas per elektroninę Užimtumo tarnybos sistemą, taip pat pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog abi Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijos nustatė būtinąją sąlygą – 3 mėnesius vykdyti individualią veiklą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teisinis reglamentavimas, kai yra asmenys išskiriami pagal veiklos pobūdį, o ne pagal atliktas prievoles valstybei, prieštarauja asmens lygybės prieš įstatymus principui.
41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
42. Iš Sprendimo 2 punkto matyti, kad pareiškėjui buvo atsisakyta skirti išmoką vadovaujantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu (Asmuo neturi teisės gauti išmoką – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos (pareiškėjo Registracinė kortelė) matyti, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 8 d. pateikė naują prašymą, kurį atsakovas išnagrinėjo ir priėmė Sprendimą. Akcentuotina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Sprendimo turinio ir aplinkybės, kad Sprendimo priėmimo metu galiojusių Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje nustatytų reikalavimų išmokai gauti neatitiko. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas turėjo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymą, kuriuo pateikimo metu galiojo Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. kovo 19 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis atitiko nurodytoje Užimtumo įstatymo nuostatoje įtvirtintus reikalavimus, todėl, jei pareiškėjo 2020 m. balandžio 7 d. prašymas būtų išnagrinėtas pagal nurodytą Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija, jis būtų gavęs išmoką.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija) nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino metu savarankiškai dirbantis asmuo gali kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl išmokos iš Garantinio fondo skyrimo ir mokėjimo. Ši išmoka asmeniui kiekvieną mėnesį mokama vieno einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžio, apskaičiuoto Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu savarankiškai dirbantis asmuo iki kreipimosi gauti išmoką dienos faktiškai vykdė veiklą ir yra sumokėjęs visas privalomas mokėti socialinio draudimo įmokas už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos ir nedirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu.
45. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad VMI 2020 m. vasario 25 d. įregistravo individualią advokato veiklą, atidarydamas advokato kontorą (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų apie pareiškėjo veiklą, kuri atitiktų savarankiškai dirbančio asmens sąvoką byloje nėra, tokios informacijos nenurodo ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjas nebūtų atitikęs Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija) numatytos sąlygos sumokėti socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos, nes savarankišką veiklą pradėjo vykdyti nuo 2020 m. vasario 25 d. ir kreipimosi dėl išmokos metu negalėjo būti sumokėjęs socialinio draudimo įmokų už ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo dienos.
46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kildinami teisingumo vykdymo imperatyvai suponuoja, kad procedūrinis teisingumas neatitinka tikrosios teisingumo esmės ir negali būti pateisinamas viešosios teisės reguliuojamuose teisiniuose santykiuose (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.).
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o tik išdėstė argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais atmestas nurodytas pareiškėjo prašymas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nekyla abejonių dėl byloje taikyto Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Papildomai pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose teisiškai pagrįstų argumentų šiuo aspektu, t. y. dėl pasak jo, diferencijuoto teisinio reguliavimo neatitikimo konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principui, iš esmės nenurodė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati.
48. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.