Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB BPC Servisas, kuriai atstovauja administratorius UAB „SBS Legale“, ieškinį atsakovui J. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo bankrutavusios UAB BPC Servisas, kuriai atstovauja administratorius UAB „SBS Legale“, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nustatyta, kad ieškovas bankrutavusi UAB BPC Servisas, kuriai atstovauja administratorius UAB „SBS Legale“, kreipėsi su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo J. A. 23 342,16 Eur žalą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Reiškiamo reikalavimo užtikrinimui, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškovu. Nurodė, kad atsakovas neperdavė viso ieškovui priklausančio turto, pateikti įrodymai tikėtinai pagrindžia ieškovo atsakovo atžvilgiu reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Pažymėjo, kad yra tikimybė, jog atsakovas elgsis nesąžiningai, gali perleisti savo turtą tretiesiems asmenims arba imtis kitų veiksmų, dėl kurių ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar būti neįvykdomas. Be to, grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui gali lemti ir didelė ieškinio suma, kuri yra atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 15 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, laikytina didele. Kadangi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis atsakovo atžvilgiu teismuose buvo užvestų daugiau bylų, tikėtina, kad jis gali imtis priemonių paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitais suvaržyti savo turimą turtą, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė šiuos atskirojo skundo argumentus:

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visiškai nepagrįstą ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė, nesiaiškino ir nevertino visų svarbių aplinkybių, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių sukeliamų tikrųjų pasekmių. Teismas, nepranešdamas atsakovui apie pareikšto prašymo nagrinėjimą, nesuteikdamas galimybės pateikti išsamius paaiškinimus, iš esmės apribojo atsakovui galimybę surinkti visą reikšmingą informaciją. Ginčijama teismo nutartis nėra motyvuota, priimta remiantis tik deklaratyviais ieškovo teiginiais;Ieškovo ieškiniu reiškiamas reikalavimas nėra pagrįstas, nes tariamai patirtą žalą ieškovas įrodinėja tik esančių 2014-05-06 balanse ir debitorių sąraše bei 2014-01-01 – 2014-04-30 laikotarpio buhalteriniuose registruose esančių įrašų neatitikimu, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė bendrojo pobūdžio pasvarstymus dėl tariamos grėsmės, tačiau nepateikė jokių esminių motyvų, pagrindžiančių tokio prašymo pagrįstumą;Teismas turėjo parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios mažiau suvaržytų atsakovo teises. Atsakovas yra asmuo, kuris išlaiko šeimą ir mažamečius vaikus, moka paskolą už butą ir išlaidas jam išlaikyti, todėl atsakovo gaunamų lėšų areštas yra neproporcingas, neužtikrina laikinosios apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, pažeidžia mažamečių vaikų teisėtus interesus, daro didesnę žalą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovo atžvilgiu pareiškė reikalavimą dėl 23 342,16 Eur žalos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų bei patirtas bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog didelė reikalavimo suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau akcentuoja, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, taip pat, be skolos dydžio kriterijaus, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą skolininko finansinę padėtį ir kitas aplinkybes.

Tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o įsiskolinimo suma, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, laikytina didele; taip pat aplinkybe, jog atsakovo atžvilgiu teismuose buvo užvestų daugiau bylų, dėl ko tikėtina, kad jis gali imtis priemonių paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitais suvaržyti savo turimą turtą.

Nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas nurodė, jog teismas, nepranešdamas atsakovui apie pareikšto prašymo nagrinėjimą, nesuteikdamas galimybės pateikti išsamius paaiškinimus, iš esmės apribojo atsakovui galimybę surinkti visą reikšmingą informaciją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paprastai klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiamas nepranešus apie tai atsakovui, todėl prašymo nagrinėjimo metu teismas neturi galimybės vertinti atsakovo argumentų ir vadovaujasi tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais. Teisinis reguliavimas nenumato, jog nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas visais atvejais apie tokio prašymo gavimą ir nagrinėjimą privalo pranešti skolininkui, kad šiam būtų suteikta galimybė pateikti motyvuotus paaiškinimus ir leistinus rašytinius įrodymus. Konstatuotina, jog šiuo atveju, pranešti ar nepranešti atsakovui apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo pirmosios instancijos teismo diskrecijos teisė.

Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Atskirajame skunde nurodydamas, jog ginčijama teismo nutartis nėra motyvuota ir priimta remiantis tik deklaratyviais ieškovo teiginiais, apeliantas nepateikė šį savo teiginį pagrindžiančių įrodymų.

Skunde apeliantas nurodė, jog pareikštas ieškinys nėra pagrįstas, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Kaip žinia, sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimo klausimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tik preliminariai vertinamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas – nustatoma tikimybė, ar gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1241/2014; 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-924/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2647/2013).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovo pateiktus įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, tik preliminariai vertino ieškovo pareikštus reikalavimus, taigi, nesprendė ir nevertino pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, grėsmę dėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galėtų kelti jau vien faktas, kad ieškovo prašoma priteisti suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra gana didelė. Minėtas aplinkybes patvirtina atsakovo atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, jog jis vienas išlaiko šeimą ir mažamečius vaikus, moka paskolą už butą ir kitus mokesčius.

Pasak apelianto, teismas turėjo parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios mažiau suvaržytų atsakovo teises. Kadangi atsakovas yra asmuo, kuris išlaiko šeimą ir mažamečius vaikus, moka paskolą už butą ir išlaidas jam išlaikyti, todėl atsakovo gaunamų lėšų areštas yra neproporcingas, neužtikrina laikinosios apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, pažeidžia mažamečių vaikų teisėtus interesus, daro didesnę žalą.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovui sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė atsakovui priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad nebūtų pažeisti ekonomiškumo, šalių (ieškovo ir atsakovo) interesų pusiausvyros principai. Nurodytina, jog nuspręsdamas tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas netikrina duomenų apie atsakovui priklausantį turtą, todėl prašymo nagrinėjimo metu neturi duomenų, būtent kokiam atsakovui priklausančiam turtui ar piniginėms lėšoms bus uždėtas areštas. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri galimai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų taip pat gali patirti ar patiria nuostolių.

Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.