Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1606-815/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-01-17
Bylos Nr.: I-1606-815/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00406-2016-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Iveta Pelienė, Violeta Petkevičienė, Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: S. L.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-1606-815/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00406-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3; 57.4; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja S. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), kurį tikslino (b. l. 17), prašydama panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 2 d. turto arešto aktą Nr. (23.1-08)-319-1621 (toliau – ir Turto arešto aktas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 18 d. nutartyje šią administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal teritorinį administracinių bylų teismingumą (b. l. 93–94).

Šalies argumentai

3. Pareiškėja skunde nurodo, kad: Turto arešto akte VMI areštuota 75 proc. pareiškėjai priklausančio turto – 65/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies; turto areštas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, jis nėra būtinas, o jo taikymas, nesant pagrįstos rizikos, yra negalimas; nurodomas 11 895,18 Eur arešto mastas – nepagrįstai apskaičiuota suma, kuri yra ginčijama, areštuojamas turtas nėra įkainotas; VMI priimti sprendimai apskųsti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija); pareiškėja dirba ir gauna stabilų darbo užmokestį ( 2016 m. gegužės mėn. išmokėtas užmokestis po mokesčių – 1 014,49 Eur. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

3.1. Ginčas su VMI kilo 2016 m. sausio mėn. ir per visą laiką iki Turto arešto akto surašymo dienos (daugiau kaip per 8 mėnesius) pareiškėjos turtinė padėtis nepasikeitė, t. y. neįvyko turto pardavimo sandorių, pareiškėja dirba tą patį darbą ir gauna stabilias pajamas, šios ir kitos aplinkybės mokesčių administratoriui yra žinomos. Pažymėtina, kad gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 25 300 Eur, žemės sklypo vertė – 18 100 Eur, šios vertės nustatytos masinio vertinimo matu ir yra minimalios. Atlikus individualų vertinimą turto vertė būtų dar didesnė, tačiau ir pareiškėjos teikiami dokumentai įrodo, kad VMI areštas yra neteisėtas.

3.2. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis, nurodo, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatytos 2 sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; yra pagrista rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausanti turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusiu sumų. MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (administracinė byla Nr. A556-194/2008).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo praktiką ir vertinant faktinių aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų kontekstą konstatuotina, kad nesant pagrįstai rizikai, jog pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti, VMI nepagrįstai areštavo pareiškėjos turtą.

3.3. Pažymėtina, kad yra nustatytas draudimas ir negalima areštuoti daugiau, negu būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Areštuojamas turtas turėjo būti įkainotas rinkos kainomis. Remiantis Turto arešto aktu neaišku, kokia yra areštuojamo turto vertė, yra pateikiami skaičiai 11 895,18 Eur ir 12 334 Eur, nurodoma, kad areštuojama 75 proc. turimo turto. Pareiškėja iš VMI yra gavusi ir kitus dokumentus, iš kurių matyti, kad apskaičiuota suma yra mažesnė, negu nurodyta Turto arešto akte. Taigi, nesant tinkamai įkainotam areštuojamam turtui, turto areštas yra neteisėtas, nes yra areštuota daugiau, negu reikia. VMI, taikydama minėtą sankciją, sąmoningai daro psichologinį spaudimą, kad pareiškėja atsisakytų skundų ir sutiktų su mokesčių administratoriumi, nepagrįstas turto arešto taikymas sukelia pareiškėjai psichologinius išgyvenimus, nerimą, nesaugumo jausmą, o teisinėje valstybėje negali būti situacijos, kai dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo pareiškėją nepagrįstai persekioja valstybės institucijos, jai daromas nepagrįstas psichologinis spaudimas.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir kitų Konstitucijos nuostatų kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą; asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

II

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad pareiškėjos argumentai dėl Turto arešto akto panaikinimo yra nepagrįsti, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 34–38).

1. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. (36.9)FR0682-190 (toliau – ir Sprendimas) dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtintos Inspekcijos 2016 m. vasario 9 d. patikrinimo akte Nr. (42.72) FR0680-98 pareiškėjai papildomai apskaičiuotos 9 189,64 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 1 787,00 Eur GPM delspinigių sumos ir skirta 918,00 Eur bauda (bendra pagal sprendimą mokėtina suma sudarė 11 895,18 Eur). VMI. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016 m. birželio 30 d. sprendime Nr. 68-168 (toliau – ir sprendimas Nr. 68-168) patvirtino Sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl sprendimo Nr. 68-168, 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. S-192 (7-152/2016) sprendimą Nr. 68-168 patvirtino.

2. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų sumų išieškojimą, tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, t. y. vykstant mokestiniams ginčams turtas gali būti areštuotas, tačiau nenukreipiant išieškojimo į turtą. VMI, vadovaudamasi MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai, apskaičiuota suma nėra mažareikšmė, yra pagrįstas pavojus, jog pareiškėja turimą turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti patikrinimo metu apskaičiuotas sumas, mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimui Turto arešto akte areštavo 75 procentus pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio 0,65 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalies.

3. Remiantis LVAT praktika mokesčių surinkimas yra viešasis interesas (administracinės bylos Nr. A6-206/2007, Nr. A415-1088/2006). Turto areštas – vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, mokesčiai – įstatyme nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą, mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį, yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų; nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (1997 m. liepos 10 d., 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Valstybė gali tinkamai vykdyti jai priskirtas funkcijas, tik turėdama tam pakankamai biudžeto pajamų. Nepatenkinus reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, biudžetas negautų pajamų, taigi, būtų ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.

4. Remiantis LVAT praktika, MAĮ įtvirtintas turto arešto pagrindas – kai yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; vertinant lingvistiniu aspektu minėtą turto arešto sąlygą matyti, kad ji sukonstruota tokiu būdu, jog užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui; mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu papildomai asmeniui apskaičiuotos mokesčių ir su jais susijusios sumos, kas taip pat suponuoja rizikos, jog asmuo jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti, ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ar su juo susijusių sumų, atsiradimą; aiškinant paminėtą turto arešto sąlygą (gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos) darytina išvada, kad visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos pastarajam atlikus, mokestinės nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra pavojingi; iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalies matyti, kad nėra pateiktas užbaigtas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, o pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų (administracinės bylos Nr. A8-944-04, Nr. A575–907/2011, Nr. A438-249/2011).

5. Pareiškėjos turtas buvo areštuotas, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 punktu (mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti) ir remiantis Sprendimu. Sąvoka „pavojus“, kad mokesčių mokėtojas savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį ir pan. informacijos visuma, iš ko galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas (MAĮ 101 straipsnio komentaras). Turto arešto akte aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti. Mokestinės nepriemokos padengimui būtina užtikrinti, kad ji turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Darytina visiškai pagrįsta išvada, kad šiuo atveju turto areštas yra pateisinamas, nes pareiškėja nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių duomenų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės (LVAT administracinė byla Nr. A442?1497/2011). VMI konstatavus tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui, darytina visiškai pagrįsta išvada, kad VMI, vadovaudamasi MAĮ 112 straipsnio 1 dalimi, siekdama užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymą ar mokestinės nepriemokos išieškojimą, turėjo teisę ir pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą.

6. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, jog mokesčių administratorius nevertino ir neanalizavo realaus pavojaus dėl mokesčių mokėtojo galimybės paslėpti, parduoti ar kitaip netekti turto, savaime nereiškia, kad nėra rizikos, jog gali taip įvykti, dėl ko būtų sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką, tačiau, kaip minėta, Turto arešto akte aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota suma (11 895,18 Eur) yra nemažareikšmė ir netaikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Priimant sprendimą areštuoti pareiškėjos turtą, buvo įvertintas mokestinio patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų pobūdis.

7. Pareiškėja nurodo, kad turto areštas nėra būtinas, ji yra dirbanti ir gauna stabilų darbo užmokestį.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 736 straipsnį iš darbo užmokesčio dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio, išieškoma 20 procentų, o nuo dalies, viršijančios minimalią mėnesinę algą, – 70 procentų. CPK 663 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia įrodymus, jog išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per 6 mėnesius, darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Tokių duomenų pareiškėja VMI nepateikė.

8. Pareiškėja nurodo, kad negalima turto areštuoti daugiau, negu kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turtu areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

VMI, nustatydama areštuojamo turto vertę, vadovaujasi valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) centrinio duomenų banko pateiktomis vidutinėmis rinkos vertėmis. Remiantis Registrų centro 2016 m. sausio 1 d. duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančios dalies vidutinė rinkos vertė sudarė 16 445,00 Eur, atitinkamai areštuotos dalies – 12 334,00 Eur. Vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 2 dalimi, turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą bei padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Turto arešto akte nurodytas 11 895,18 Eur arešto mastas, o areštuoto turto vertė sudaro 12 334,00 Eur. Pareiškėjos areštuoto turto vertė 438,82 Eur didesnė negu mokestinė nepriemoka, kas sudaro nežymią dalį nuo bendros mokestinės nepriemokos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėja pagal darbo sutartį dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (dabar – UAB (duomenys neskelbtini)“) nuo 2001 m. rugsėjo 10 d., sekretore-referente, nuo 2015 m. spalio 1 d. buvo nustatytas 1 240 Eur mėnesio atlyginimas, nuo 2016 m. liepos 1 d. mėnesio atlyginimas – 1 448 Eur (darbo sutartis (b. l. 7–8, 18–22). Pareiškėjos darbo užmokestis (po mokesčių) sudaro: 2016 m. sausio mėn., vasario mėn., balandžio mėn. ir birželio mėn. – po 960,40 Eur, 2016 m. kovo mėn. – 979,66 Eur, 2016 m. gegužės mėn. – 1014,49 Eur (pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 2 (b. l. 13, 23).

2. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija 2016 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. (36.9)FR0682-190 dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtino Inspekcijos 2016 m. vasario 9 d. patikrinimo akte Nr. (42.72) FR0680-98 pareiškėjai papildomai apskaičiuotas 9 189,64 Eur GPM ir 1 787,54 Eur GPM delspinigių sumas ir skyrė 918,00 Eur baudą, t. y. bendra pagal Sprendimą mokėtina suma sudarė 11 895,18 Eur (b. l. 54–63). Sprendimą patvirtino VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendime Nr. 68-168 „Dėl S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-04-21 skundo“ (b. l. 45–53), o sprendimą Nr. 68-168 – Komisija 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. S-192(7-152/2016) „Dėl S. L. 2016-07-25 skundo“ (b. l. 65–81).

3. VMI 2016 m. balandžio 13 d. pranešime (toliau – ir Pranešima) pranešė pareiškėjai, kad: ji skolinga valstybei, kad Pranešimo rengimo dieną jos nesumokėtos (nesugretintos) prievolės (skolos) yra: GPM nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 10 977,18 Eur, t. y. 9 189,64 Eur skola ir 1 787,54 delspinigiai (mokėjimo terminas – 2014 m. gegužės 2 d.), už 2016 m. balandžio 5 d. – 918,00 Eur (mokėjimo terminas – 2016 m. balandžio 5 d.), bendra skolos suma – 11 895,18 Eur; jeigu iki Pranešimo gavimo dienos pareiškėja nėra sumokėjusi nurodytų prievolių, rekomenduojama nedelsiant sumokėti į vieną iš nurodytų sąskaitų; jeigu pareiškėja nemokės nurodytų prievolių, VMI turi teisę vykdyti išieškojimą pagal MAĮ nustatytą tvarką; jeigu pareiškėja negali įvykdyti mokestinės prievolės, ji prašoma kreiptis dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo; nepriemoką už pareiškėją gali sumokėti ir kitas asmuo, užpildęs išplėstinį mokėjimo nurodymą (b. l. 5–6, 25–26).

4. VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 101 straipsnio 3 dalimi, remdamasi Sprendimu, 2016 m. rugpjūčio 2 d. turto arešto akte Nr. (23.1-08)-319-1621 areštavo pareiškėjos turtą, – 75 proc. pareiškėjai priklausančios gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 65/100 dalies, t. y. apribojo disponavimo turtu teisę, arešto mastas – 11 895,18 Eur, viso areštuoto turto vertė – 12 334,00 Eur, be kita ko, nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pažeidimai, Sprendime apskaičiuotos sumos nėra mažareikšmės, todėl yra pavojus kad mokesčių mokėtoja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką (b. l. 11–12, 83–84).

5. Remiantis Registrų centro NTR centrinio duomenų banko 2016 m. gegužės 6 d. išrašu, gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2005 m. gegužės 13 d. – 8 689 Eur, pareiškėjai 2016 m. gegužės 6 d. nuosavybės teise priklausė 65/100 šio turto, (b. l. 85–88).

Remiantis Registrų centro NTR centrinio duomenų banko 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašais, gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2016 m. rugsėjo 28 d., yra 25 300 Eur (pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosavybės teise priklausė 65/100 šio turto); ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)-8001-3026, vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2016 m. rugsėjo 28 d., yra 1 720 Eur (pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosavybės teise priklausė 100 proc. šio turto); žemės sklypo, unikalus Nr. 2701-0040-0194, vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2016 m. rugsėjo 28 d., yra 18 100 Eur (pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosavybės teise priklausė 718/2002 šio turto) (b. l. 31, 32–33).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. skundą sprendžiama, ar Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 2 d. turto arešto aktas Nr. (23.1-08)-319-1621 (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą) yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja nurodo, kad mokestinis ginčas tebevyksta, ji nesutinka su priskaičiuotais mokesčiais, todėl turto arešto negalima buvo taikyti; be to, jos pajamų yra pakankamai, nėra argumentų, kad ji paslėps turtą ar parduos, be to, turto arešto aktu areštuota neproporcinga turto dalis.

2. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų sumų išieškojimą, tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, t. y. vykstant mokestiniams ginčams turtas gali būti areštuotas, tačiau nenukreipiant išieškojimo į turtą. Todėl pareiškėjos argumentai, jog mokestinis ginčas tebevyksta, ji nesutinka su priskaičiuotais mokesčiais, nėra kliūtis priimti turto arešto aktą.

3. Pareiškėja taip pat teigia, kad ji gauna pakankamai pajamų, kad mokesčių administratorius nepagrindė nuostatų, jog ji paslėps turtą ar jį parduos, t. y. iš esmės abejoja, ar mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016, be kita ko, konstatavo: „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-711/2014). Sąlyga turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011)“. Nagrinėjamu atveju vertintina, jog turto areštas yra pateisinama priemonė, nes nebuvo nurodyta, pateikta faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus galimybės padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Nagrinėjamu atveju matyti, kad gali būti priskaičiuota pakankamai didelė mokestinės prievolės suma ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jokių faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė jokių argumentų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, bus užtikrinta galimybė padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės.

4. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad turto arešto aktu areštuota neproporcinga turto dalis. Teismas nesutinka su tokia pozicija. Kadangi mokėtina bendra mokesčių suma sudaro 11 895,18 Eur (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2, 3, 4 punktus), tai areštuotas turtas 12 334 Eur sumai (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4, 5 punktus) yra visiškai proporcingas.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos S. L. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 2 d. turto arešto aktas Nr. (23.1-08)-319-1621 paliekamas nepakeistas.

6. Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Iveta PelienėVioleta PetkevičienėErnestas Spruogis