Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 5 d., kai pareiškėjo teigimu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – kamerose buvo pažeistas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, kamerose buvo didelė drėgmė, tamsu ir šalta, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat neturtinė žala kildinama iš netinkamo pareigūno elgesio bei nuolatinių provokacijų. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus.

7. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

8. Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad pagal pateiktus duomenis, pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Taip pat teigia, kad asmens apžiūra vyko pagal teisės aktų numatytą tvarką. Pabrėžia, kad pareiškėjo kildinama neturtinė žala iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų yra nepagrįsta, grindžiama objektyviais, netiesioginiais ir subjektyviais įrodymais.

9. Dėl pareiškėjo skundo, jog kameroje nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui:

9.1. Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

9.2. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 m² plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

9.3. Iš atsiliepime į skundą (b. l. 10-13) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 120, 262, 315, 274.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 4 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, plotas – 7,38 m² ir joje buvo dar su kitu asmeniu. Nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gegužės 6 d. kameroje Nr. 120 pareiškėjas buvo vienas. 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 262, kurios plotas 7,86 m² ir joje buvo vienas, o nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. toje pačioje kameroje buvo su kitu asmeniu (dviese). 2018 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 315, kurios plotas 7,3 m² ir joje buvo vienas, o nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 3 d. toje pačioje kameroje gyveno dviese. Pareiškėjas 2018 m. birželio 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 274, kurios plotas 7,84 m² ir kurioje gyveno dviese. Nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. birželio 26 d. kameroje Nr. 274 pareiškėjo gyveno kartu su kitu asmeniu, o nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2018 m. birželio 28 d. toje pačioje kameroje gyveno vienas, o nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. liepos 4 d. toje pačioje kameroje gyveno su kitu asmeniu.

9.4. Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. liepos 4 d., t. y. iš viso 61 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų, taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba su kitu asmeniu. Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyrius pateikė informaciją apie gyvenamojo plotą Lukiškių TI-K kamerose ir nurodė, kad miegamų vietų buvo tiek, kad būtų užtikrinamas tuo metu galiojęs Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ bei šiuo metu galiojantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p. laikymasis, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinė kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Baldai ir kitas inventorius gyvenamosiose kamerose buvo išdėstytas taip, kad būtų patogu jais naudotis. Pažymėtina, kad galiojantys teisės akai nenumato kiek laisvo ploto turėtų likti, atskaičius gyvenamojoje kameroje esančius baldus ir inventorių. Taip pat pažymi., kad nereikalingų gultų išmontavimo darbai buvo atliekami nuo 2016 m. iki 2017 m. birželio mėn. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,65 m² iki 7,84 m², todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

9.5. Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikoma perpildytose kamerose ir todėl pareiškėjui trūko erdvės atmestini kaip nepagrįsti.

10.1. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Asmuo, esant žemai oro temperatūrai buvo verčiamas nusirengti iki apatinių drabužių ir drabužius dėti į nešvarias dėžes. Taip pat skunde nurodo, kad patirtą žalą kildina ir iš pareigūnų netinkamo elgesio, nuolatinių provokacijų.

10.2. Teismas dėl kratos ir asmens apžiūros atlikimo sąlygų konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentas, kad krata ir asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai tokios sąlygos egzistavo, kad Lukiškių TI-K administracijai reiškė pretenzijas dėl kratos ir asmens apžiūros atlikimo sąlygų.

10.3. Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (ginčui aktuali Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 įsakymo Nr. V-325 redakcija; toliau - Instrukcija), 148–157 punktai reglamentuoja kratų ir apžiūrų atlikimo bendrąsias nuostatas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Instrukcijos 153.1 punktas). Visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.

10.5. Pažymėtina, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (netinkamas pareigūnų elgesys ir provokacijos), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Teismas daro išvadą, kad skundžiamos aplinkybės dėl asmens ir jo daiktų apžiūros bei netinkamo pareigūnų elgesio yra abstraktaus pobūdžio neįrodžius egzistavusių aplinkybių, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

11.1. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kamerose buvo didelė drėgmė, tamsu ir šalta, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, kas kenkia regėjimui. Teigia, kad rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Taip pat savo papildomuose paaiškinimuose į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodo, kad nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti rūbų, kamerose nebuvo pagalbos skambučio, nebuvo priešgaisrinės saugos priemonių t. y. dūmų detektorių, sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, kamerose buvo tarakonų.

11.2.1. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

11.3.1. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nepakankamas apšvietimas, tačiau nesukonkretina, kokiose iš jo nurodytų kamerų šios sąlygos egzistavo. Pažymėtina, kad skundas parengtas užpildant trafaretinę formą, tuščiose vietose įrašant tik kamerų numerius, su pareiškėjo buvimu Lukiškių TI-K susijusius laikotarpius ir reikalaujamą priteisti sumą. Jokių su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių skunde nepateikta. Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2517-502/2018). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokioje byloje yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

11.3.2. Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

11.3.3. Byloje duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčo (nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.) ar jam artimu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikęs visuomenės sveikatos kontrolę ir nustatęs Higienos normų reikalavimų pažeidimus, nėra. Priešingai, 2018 m. rugsėjo 5 d patikrinimo metu konstatuota, kad patikrinimo metu išmatuota bendra dirbtinė šviesa kameroje Nr. 274 buvo 315 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 p. reikalavimą, kuriame numatytas ne mažesnis kaip 200 lx. Higienos norma 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. Kaip matyti iš į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos kortelės, nusiskundimų, susijusių su regėjimu, pareiškėjas neturėjo. Patikrinimo metu Lukiškių TI-K santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 274 buvo 56 proc., tai atitiko Higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti ne mažesnė kaip 35 proc. ir ne didesnė kaip 65 proc.

11.4. Pareiškėjas skundžiasi, jog nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti rūbų, kamerose nebuvo pagalbos skambučio, nebuvo priešgaisrinės saugos priemonių t. y. dūmų detektorių, sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų (nėra atitvarų iki lubų, vėdinimo, nepritaikytos neįgaliesiems), kamerose buvo tarakonų. Pareiškėjo skundžiamos aplinkybės yra abstrakčios, jis jų nesieja su jo paties patirtais konkrečiais nepatogumais, nepagrįstos jokiais įrodymais, kad šios aplinkybės iš tikrųjų egzistuoja. Teismas dėl įrodymų trūkumų daro išvadą, kad pareiškėjo aukščiau išvardintos skundžiamos aplinkybės yra atmestinos kaip nepagrįstos.

12. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.