- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-14
- Bylos Nr.
- I-443-279/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00083-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. O. Č.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus atstovui L. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu (1 t., b. l. 2-3) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir NŽT Utenos skyrius) 2017 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2017 m. vasario 15 d. NŽT Utenos skyriui pateikė skundą dėl nuosavybės teisių į jos tėvui priklausiusį mišką atkūrimo. Skundžiamu Sprendimu pareiškėja buvo informuota apie tai, kad jos skundas nebus nagrinėjamas, kadangi dėl to paties klausimo per vienerius metus ji jau kreipėsi į NŽT Utenos skyrių, kuris šį klausimą išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjai atsakymą. NŽT Utenos skyrius Sprendime taip pat nurodė, kad asmens prašymas nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Be to, pagal pareiškėjos pareiškimą dėl to paties klausimo Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr.2-48-228/2013. Pareiškėjos paaiškinimais, nesutikdama su teismo sprendimu, ji pakartotinai kreipėsi į NŽT Utenos skyrių prašymu, kuriuo prašė pakartotinai ištirti jos skunde nurodytas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis priimtas neatsižvelgiant į jos skundo aplinkybes ir jame nurodytus faktus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja teigė, kad nuosavybės teisių jai nepavyksta atkurti dėl korupcinių apraiškų, vandalizmo ir terorizmo atvejų jos atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT Utenos skyrius atsiliepimu (1 t., b. l. 81-83) teismui ir jo atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, jame nurodyti tik pareiškėjos įsitikinimai ir prielaidos, kurios neturi jokios teisinės reikšmės. Be to, pareiškėja skunde taip pat nenurodė nei vienos teisės akto normos, kurią atsakovas būtų pažeidęs, ar aplinkybių, jog ginčijamas Sprendimas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatoms, kad jis būtų nepagrįstas, nemotyvuotas, nebūtų išdėstytos ir nurodytos faktinės aplinkybės, dėl kurių priimtas toks sprendimas, nenurodyta jo apskundimo tvarka bei tokie teisės akto pažeidimai, padaryti priimant šį sprendimą, pareiškėjai sukėlė neigiamas pasekmes. Atsakovas patvirtino, kad pareiškėjos skunde keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami, kadangi atsakovas ne kartą yra atsakęs į jos klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko J. M. Degsnio kaime, Daugailių apylinkėje, Utenos rajone, galimai valdytą 11,07 ha miško plotą. Atsakovas taip pat nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-48-228/2013 pagal pareiškėjos pareiškimą dėl praleisto įstatyme nustatyto termino nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto, t. y., kad J. M. Degsnio kaime, Daugailių apylinkėje, Utenos rajone, valdė 11,07 ha miško plotą, nustatymo. Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Po šio sprendimo įsiteisėjimo pareiškėja ne kartą kreipėsi į NŽT ir NŽT Utenos skyrių su analogiško pobūdžio skundais ir prašymais, kuriuose išdėstyti motyvai bei argumentai buvo išnagrinėti ir į juos atsakyta. Patikslino, kad 2016 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. sausio 1 d. skundais, pateikdama tapačius klausimus, pareiškėja kreipėsi į NŽT Utenos skyrių. Atsakovas pareiškėjai atsakė 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr(duomenys neskelbtini) ir 2017 m. sausio 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Skundžiamu Raštu atsakovas informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 12 punktu, asmens prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienerius metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Atkreipė dėmesį, kad 2017 m. vasario 15 d. pateiktame skunde pareiškėja nenurodė naujų faktinių aplinkybių bei argumentų, jokios kitos papildomos informacijos, ar nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, jog J. M. iki nacionalizacijos būtų turėjęs miško, todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjos prašymas nebuvo nagrinėjamas, atsižvelgiant į tai, jog analogiško pobūdžio anksčiau teiktuose prašymuose ir skunduose išdėstyti klausimai buvo ne kartą išnagrinėti ir į juos atsakyta NŽT Utenos skyriaus raštais: Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, Utenos skyriaus 2017 m. sausio 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl NŽT Utenos skyriaus 2017 m. vasario 22 d. Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjos 2017 m. vasario 15 d. skundas paliktas nenagrinėtas, nustačius, kad pareiškėja tuo pačiu klausimu į atsakovą kreipiasi pakartotinai, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 19 straipsnio 1 dalis įtvirtino administracinės procedūros apibrėžimą, pagal kurį, administracinė procedūra – tai pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte, pagal kurį, pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės; aktuali akto redakcija galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 12 punkte nustatyta, kad prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu; kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo institucijoje praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis.
Aptartų teisės aktų nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad yra numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant, viešojo administravimo subjektas gali atsisakyti nagrinėti skundą (prašymą): 1) jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba 2) tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2181-492/2016; 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-888/2013, 2016 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-305-492/2016 ir kt.). Taigi, tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2181-492/2016; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1743-552/2016 ir kt.).
Byloje surinktais rašytiniais duomenimis ir proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad 2012 m. kovo 5 d. pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo (1 t., b. l. 187-289) pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą ir prašė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinį faktą, kad jos tėvas J. M. laikotarpiu iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,07 ha miško, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esančio Degsnio kaime, Daugailių apylinkėje, Utenos rajone, bei atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-48-228/2013) pareiškėjas pareiškimą atmetė (1 t., b. l. 169-171).
Iš byloje pateiktos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. balandžio 4 d. skundu (I t., b. l. 45-48) pareiškėja kreipėsi į NŽT Utenos skyrių dėl nuosavybės teisių į galimai išlikusį nekilnojamąjį turtą, jos senelio P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 11,07 ha ploto mišką, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esantį Degsnio kaime, Daugailių sen., Utenos rajone. NŽT Utenos skyrius 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (1 t., b. l. 41-44) informavo pareiškėją apie tai, jog iš NŽT Utenos skyriaus turimų archyvinių dokumentų, t. y. iš 1921 m. Deksnio dvaro parceliacijos plano, patvirtinto 1934 m., ir iš 1930 m. patvirtinto Rūšimis paskirstytų žemių sąrašo matyti, kad Deksnio kaime žemės savininku nurodytas P. M., kuris nuosavybės teise valdė 14,43 ha žemės plotą. Minėtuoju raštu atsakovas taip pat informavo pareiškėją apie tai, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų bei vadovaujantis Lietuvos archyvų departamento Lietuvos Centrinio valstybės archyvo (toliau – ir Lietuvos Centrinis valstybės archyvas) 1999 m. kovo 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad duomenų apie P. M. arba J. ir M. M. Daugailių valsčiuje, Degsnio kaime, turėtą mišką bei jo pirkimą nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nėra. Tokia pati informacija pateikiama ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. balandžio 22 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokios informacijos ar rašytinių įrodymų bei dokumentų, kurie patvirtintų faktą, jog buvęs savininkas valdė 11,07 ha miško Degsnio kaime, Daugailių seniūnijoje, Utenos rajone, todėl ir NŽT Utenos skyrius nurodė, jog neturi teisinio pagrindo pripažinti minėtąjį faktą. Šiuo sprendimu pareiškėja taip pat buvo informuota apie jo apskundimo tvarką bei terminus. Nesutikdama su minėtuoju atsakovo 2016 m. gegužės 3 d. rašte išdėstytu atsakymu, pareiškėja pakartotinai 2017 m. sausio 1 d. skundu kreipėsi į NŽT Utenos skyrių ir prašė panaikinti minėtąjį 2016 m. gegužės 3 d. raštą, bei kompensuoti jai senelio P. M. turėtą žemės sklypą, taip pat jai ir jos seseriai padalinti tėvo J. M. turėtą mišką (1 t., b. l. 29). NŽT Utenos skyrius, atsakydamas į pastarąjį pareiškėjos skundą, 2017 m. sausio 24 d. rašte nurodė, kad išnagrinėjo analogiško pobūdžio pareiškėjos 2016 m. balandžio 4 d. skundą ir jame nurodytas faktines aplinkybes, rašytinius bei žodinius įrodymus, ir 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė pareiškėjai atsakymą, todėl negali tenkinti pareiškėjos skundo – atkurti nuosavybės teisių į mišką, neturint nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Taip pat informavo pareiškėją apie tai, jog NŽT Utenos skyrius negali panaikinti pareiškėjos ginčijamo NŽT Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 3 d. rašto, kadangi minėtąjį raštą pareiškėja per 1 mėnesio laikotarpį turėjo skųsti Panevėžio apygardos administraciniam teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo. 2017 m. vasario 15 d. raštu pareiškėja pakartotinai kreipėsi į NŽT Utenos skyrių, išreikšdama savo nusiskundimus dėl NŽT Utenos skyriaus 2017 m. sausio 24 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstytų argumentų ir motyvų. Skundžiamu 2017 m. vasario 22 d. Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 4) atsakovas, remdamasis Taisyklių 12 punkto nuostatomis, informavo pareiškėją apie tai, kad asmens prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienerius metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Ginčijamu Sprendimu NŽT Utenos skyrius taip pat informavo, kad pareiškėja, pateikdama 2017 m. vasario 15 d. skundą, jame nenurodė ir nepateikė naujų faktinių aplinkybių bei argumentų, jokios kitos papildomos informacijos ar nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad žemės savininkas P. M. iki nacionalizacijos būtų turėjęs miško, todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjos prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi analogiško pobūdžio anksčiau teiktuose prašymuose ir skunduose išdėstyti klausimai ir pretenzijos buvo išnagrinėtos ne vieną kartą ir į juos atsakyta minėtaisiais NŽT Utenos skyriaus raštais: 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, Utenos skyriaus 2017 m. sausio 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. Skundžiamame Sprendime atsakovas taip pat nurodė, kad tuo pačiu klausimu Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjos pareiškimą bei nurodė šio Sprendimo apskundimo tvarką.
Atsižvelgdamas į skundžiamo Sprendimo turinį bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS-476-261/2017) išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, jog atsakovas NŽT Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2017 m. vasario 15 d. skundą bei vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje reglamentuotos administracinės procedūros tvarka, priėmė aiškų sprendimą atsisakyti nagrinėti 2017 m. vasario 15 d. pareiškėjo skundą, nurodant tokio atsisakymo motyvus, kadangi analogiško pobūdžio pareiškėjos anksčiau teiktuose 2016 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. sausio 1 d. skunduose išdėstyti klausimai ir pretenzijos buvo išnagrinėtos ne vieną kartą ir į juos atsakyta minėtaisiais atsakovo raštais.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš byloje pateiktos pareiškėjos vardu užvestos ir NŽT Utenos skyriaus sudarytos Žemės tvarkymo bylos duomenų matoma, kad pareiškėja Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. kovo 29 d. raštu buvo informuota apie tai, kad nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta žinių apie P. M. arba J. M. Utenos apskrityje, Daugailių valsčiuje, Degsnio kaime, turėtą mišką bei jo pirkimą (1 t., b. l. 96). Be to, Žemės tvarkymo bylą sudarančiuose Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus raštuose (t. y. 2003 m. liepos 14 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat ir 2003 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. spalio 27 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2004 m. sausio 22 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės bei motyvai taip pat patvirtina, kad pareiškėja ne kartą buvo informuota apie tai, jog nėra žinių apie P. M. ir J. M. nuosavybės teise valdytą mišką Degsnio kaime (1 t., b. l. 99, 103, 104, 105). Pažymėtina ir tai, jog minėtuoju 2003 m. spalio 27 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja buvo informuota apie pareigą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. (1 t., b. l. 104). Taigi, nors pareiškėja 2012 m. kovo 5 d. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą, tačiau teismas 2013 m. sausio 24 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-48-2228/2013 pareiškėjos pareiškimą nusprendė atmesti. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas, jis yra įsiteisėjęs. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Utenos rajono apylinkės teismui 2013 m. sausio 24 d. sprendimu padarius išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina aplinkybių, jog pareiškėjos tėvas J. M. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teise valdė 11,07 ha ploto miško sklypą Degsnio kaime, Daugailių sen., Utenos apskrityje, nusprendė, jog teismui nenustačius juridinę reikšmė turinčio fakto, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas nebeturi teisinės reikšmės, todėl pareiškėjos pareiškimą atmetė. Aptariamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovas negali nevykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotų išvadų, kurios paneigia pareiškėjos reikalavimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į jos tėvo J. M. iki nacionalizacijos valdytą mišką.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administracinio įstatymo 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas konstatuoja, jog jis yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis, nurodytos aplinkybės dėl kurių pareiškėjos 2017 m. vasario 15 d. skundas paliktas nenagrinėtu, nurodyta jo apskundimo tvarka. Apibendrinus byloje išdėstytas faktines aplinkybes bei remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjos skundą nagrinėti kaip pateiktą pakartotinai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir panaikinti ginčijamą atsakovo Sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87straipsniais, 88 straipsnio 1punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos A. O. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.