Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Irena Stacevičienė, sekretoriaujant Vaidai Umbrasienei, dalyvaujant pareiškėjai A.O. Č., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui L. K., suinteresuotiems asmenims G. D., Z. M. ir M. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjus civilinę bylą pagal pareiškėjos A.O. Č. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. D., Z. M. ir M. R. dėl juridinio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustato:

Pareiškėja A.O. Č. pareiškime ir posėdžio metu prašė teismą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinį faktą, kad jos tėvas J. M. laikotarpiu iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 11,07 ha miško, esančio pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti PNTINTAĮ 10 str. 4 d. nustatytą terminą.

Pareiškėja nurodė, jog jos tėvas J. M. kartu su savo broliu M. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 11,07 ha miško, kuris pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą buvo dabartinio (duomenys neskelbtini). Šį mišką jie buvo įsigiję pagal 1930-1933 m. sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis. Pareiškėjos tėvas buvo išsaugojęs nurodytas miško pirkimo sutartis, kurias ji kartu su motina perdavė Daugailių agrarinės reformos tarnybos pirmininkui S. S..

1992-04-02 agrarinės reformos tarnyba išdavė pareiškėjos motinai pažymą Nr. 97, kad P. M. – pareiškėjos senelis iš tėvo pusės, 1940 m. liepos 22 d. turėjo ir 11,07 ha miško. Tačiau nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į P. M. turėtą žemę, o į pareiškėjos tėvo J. M. turėtą miško sklypą neatkurtos, nėra dokumentų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėjos tėvas J. M. iki nacionalizacijos valdė miško sklypą, nes, kaip nurodė pareiškėja, institucijos ėmė neigti, kad buvo pateikti rašytiniai įrodymai dėl tėvo nuosavybės teisių į mišką.

Pareiškėja taip pat nurodė, jog terminą pateikti dokumentus ji praleido dėl senyvo amžiaus, prastos sveikatos būklės bei teisinių žinių trūkumo.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjos motina P. M. 1991-10-24 kreipėsi į Daugailių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į jos vyro J. M. turėtą žemę, kurią jis paveldėjo iš savo tėvo P. M., pareiškime pasirašė kiti pretendentai, tai yra P. M. vaikai, tame tarpe ir pareiškėja A.O. Č. (Žemės tvarkymo bylos (toliau - ŽTB) 1, 4-6, 8-9 b.l.). Tačiau nuosavybės teisės buvo atkuriamos į P. M. turėtą žemę. Žemės tvarkymo byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėja ar jos motina kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. turėtą mišką, tačiau suinteresuotas asmuo, nei nuosavybės teisės atkūrimo klausimus svarsčiusi Utenos apskrities viršininko administracija neginčijo, kad pareiškėja laiku nesikreipė dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo, ką patvirtina tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Žemės tvarkymo byloje esantys susirašinėjimo dokumentai, todėl teismas vertina, kad pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos nuomone jos tėvo turėtą mišką buvo išreikšta tinkamai.

Kaip jau buvo nurodyta, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog 1991-10-24 M. P. kreipėsi į Daugailių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į jos vyro M. J., s. P. D. kaime, (duomenys neskelbtini), turėtą žemę (pareiškime pasirašė kiti pretendentai, tai yra P. M. vaikai, tame tarpe ir A.O. Č.) (ŽTB 1 b.l.). Iš šios bylos duomenų taip pat matyti, kad žemės, į kurią pareiškėjos motina pretendavo atkurti nuosavybės teises, savininkas iki 1940 metų nacionalizacijos buvo P. M. – pareiškėjos tėvo J. M. ir M. M. tėvas (ŽTB 14, 15, 28, 68-70, 75 b.l.). Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad nuosavybės teisės į P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį 14,43 ha ploto žemės sklypą nuosavybės teisės atkurtos ir ginčo dėl šio sklypo nėra.

Tačiau pareiškėja teigia, jog jos tėvas J. M. kartu su broliu M. M. (duomenys neskelbtini) 1930-1933 metais pagal pirkimo – pardavimo sutartis nusipirko 11,07 ha bendro ploto miško sklypus, tačiau nei pareiškėjos tėvo J. M., nei jo brolio M. M. miško nuosavybės įsigijimo dokumentai nėra išlikę, kaip paaiškino pareiškėja, ji juos perdavė Daugailių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, tačiau šių dokumentų Žemės tvarkymo byloje nėra.

Nesant pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos 1940 m. valdė 11,07 ha ploto miško sklypą, pareiškėja pateikė įrodymus – liudytojų parodymus.

Liudytoja T.E. K. parodė, kad jos tėvų ir pareiškėjos tėvo žemės ribos jai žinomos, jai žinoma, kad M. senais laikais buvo įsigiję miško. Liudytoja parodė, jog nežino, kiek M. turėjo žemės, tačiau žinojo, kad miško jie turėjo apie 11 ha, nes jai apie tai sakė Daugailiuose, kai ji ieškojo savo miško, o apie miško įsigijimą jai nieko nėra žinoma.

Liudytoja B.L. G. parodė, kad jos su pareiškėja kilę iš tos pačios parapijos. Liudytoja parodė, kad jos tėvai miško neturėjo, pareiškėja pakvietė ją į savo tėvų mišką riešutauti ir sakė, kad tai jos tėvų miškas, kaip miškas buvo įsigytas, ji nesiteiravo.

Liudytoja N.Z. D. parodė, jog su pareiškėja pažįstamos iš vaikystės, gyveno gretimuose kaimuose. Apie miško įsigijimo faktą nieko nežino, tačiau eidavo riešutauti, grybauti į M. mišką.

Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog ji kreipėsi į archyvą dėl duomenų apie iš jos tėvo ir jo brolio nacionalizuotą žemę. Pareiškėja archyvo atsakymo į tokį prašymą nepateikė, nurodė (138 b.l.), jog ten nustebo dėl tokio kreipimosi. Todėl teismas iš Utenos apskrities archyvo išreikalavo duomenis apie tai, kiek buvo nacionalizuota žemės ar miško, esančių (duomenys neskelbtini), iš J. M. ir M. M.. Iš archyvo atsakymo matyti, jog 1944 metų Daugailių valsčiaus Sudeikių apylinkės valstiečių ūkių sąrašų bylos duomenimis ūkio valdytojui J. M. priklausė 7,9 ha bendras valdomos žemės plotas. 1948 metų žemės apskaitos žiniaraščių byloje esančiame (duomenys neskelbtini) žemės apskaitos žiniarašytyje, surašytame 1948 metų gegužės 12 d., įrašytas žemės naudotojas J. M., kuriam (duomenys neskelbtini) priklausė vienas žemės sklypas, turintis 7,21 ha ploto (167-168 b.l.). Archyvo pažymoje nurodyti duomenys patvirtina, jog M. M. 1948 metais buvo vieno 7,22 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojas (170-171 b.l.).

Iš archyvo pažymos matyti, kad Lietuvos centriniame archyve žinių apie P. M., J. ir M. M. (duomenys neskelbtini) turėtą mišką bei jo pirkimą nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta (9 b.l.). Nei Žemės tvarkymo byloje, nei nagrinėjamos civilinės bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie J. M. ir M. M. nuosavybės teise valdytą 11,07 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini). Žemės tvarkymo byloje yra tik 1921 metų (duomenys neskelbtini) žemės paėmimo, jos perdavimo Vyriausybės žinion ir išparceliavimo kariškių, bežemių bei mažažamemių reikalams planas (75 b.l.), bei 1930 - 1931 metų duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) (70 b.l.) nuosavybės teise P. M. priklauso 14,43 ha žemės.

Iš žemės tvarkymo byloje esančio Valstybinės miškotvarkos tarnybos atsakymo ir pateikto archyvinio plano fragmento 1937 metų duomenimis matyti, jog pareiškėjos teigimu nurodytas kaip pirktas miško sklypas 1937 metais priklausė miškų urėdijos Utenos girininkijos Utenos bloko 5 kv., o informacijos apie miško pirkimą nėra (77-78 b.l.)

Likusieji nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai yra pareiškėjos ir Utenos apskrities viršininko administracijos bei kitų institucijų susirašinėjimas, taip pat giminystės ryšį patvirtinantys bei su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis susiję dokumentai, o Žemės tvarkymo byloje esantys dokumentai yra giminystės ryšį patvirtinantys, pareiškėjos susirašinėjimo dokumentai bei susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis dokumentai, todėl kiekvienas iš jų nėra aptariamas.

Sprendžiant klausimus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą.

Pareiškėja ne kartą kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos teigimu tėvo turėtą 11,07 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko administracija nurodė, jog nėra išlikusių jokių dokumentų apie tai, kad jos tėvui J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė miškas (duomenys neskelbtini), išaiškino pareiškėjai galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (14, 29 b.l.).

Kadangi neišliko J. M. nuosavybės teisės į mišką įgijimą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o tokiu atveju pareiškėja turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jos tėvas J. M. valdė nuosavybės teise 11,07 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) nuosavybės nacionalizavimo momentu.

Lietuvoje 1918-1940 metais galiojusio Civilinių įstatymų (X t. 1 d.) 420 str. apibrėžė nuosavybės teisės sąvoką, kuri buvo suprantama kaip teisė, įgyta „įstatymų nustatyta tvarka išskirtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens turėti, naudoti, ir rikiuoti“ turtą.

Pagal LR CPK 177 str. įrodymai yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. O įrodinėjimo priemonėmis yra: šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, nuotraukos ir kiti (LR CPK 177 str. 2-3 d.). Taigi pareiškėja turėjo teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą.

Pagal LR CPK 177 str. nuostatas įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas gali konstatuoti, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba kad jų nėra. Šia prasme įrodymais laikomos liudytojų žinios apie faktus, o ne liudytojo samprotavimai, spėliojimai, prielaidos. Faktų įvertinimo elementai, liudytojui duodant parodymus, įrodomosios galios neturi.

Vertindamas įrodymus, teismas daro išvadą, kad liudytojų T.E. K., B.L. G., N.Z. D. parodymai, kurie yra gana nekonkretūs valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo prasme, todėl tokie liudytojų parodymai laikytini nereikšmingais dėl jų subjektyvaus pobūdžio ir jie turi silpnesnę įrodomąją galią, taip pat pažymėtina ir tai, kad apklaustų liudytojų parodymai yra mažai informatyvūs dėl liudytojų amžiaus (liudytojos gimę 1935 m., 1937 m., 1940 m.) 1940 metais vykdomos nacionalizacijos ir net pokario metu.

Teismas taip pat vertina, kad pareiškėjos, suinteresuoto asmens G. D. ir liudytojų nurodytas aplinkybes paneigia Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenys apie tai, kad nurodytas kaip pirktas žemės sklypas 1937 metais priklausė Utenos miškų urėdijai (ŽTB 77-78 b.l.), taip pat 1921 metų Deksnių dvaro žemės paėmimo, jos perdavimo Vyriausybės žinion ir išparceliavimo kariškių, bežemių bei mažažamemių reikalams planas (75 b.l.), kur nurodyta jog plotas, kuris pareiškėjos nurodomas buvus tėvo mišką, šio plano gretimybės „G-K“ plane nurodytas kaip valdiškas miškas, bei 1930 - 1931 metų duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) (69-70 b.l.) nuosavybės teise P. M., kuris mirė (duomenys neskelbtini) (ŽTB 6 b.l.), priklauso 14,43 ha žemės. Taip pat laikytinas reikšmingu byloje tas faktas, kad tiek J. M., tiek M. M. 1948 metų gegužės 12 d. žemės apskaitos žiniaraščių duomenimis buvo tik 7,21 ha ploto žemės ir 7,22 ha ploto žemės sklypų naudotojai (167-171 b.l.).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, nurodydama aplinkybes dėl tėvo miško pirkimo, šias aplinkybes nurodo skirtingai arba net priešingai: pareiškime nurodo, jog jos tėvas J. M. kartu su broliu M. M. pirko miško sklypus, posėdžio metu nurodė (136 b.l., protolo 4 psl.), jog miško pirkimo dokumentai buvo J. vardu, o M. vardu dokumentų ji nematė, tačiau abiejų brolių buvo 11,07 ha miško, reikalavime nurodo nustatyti juridinį faktą, kad jos tėvas J. M. nuosavybės teise valdė 11,07 ha miško (duomenys neskelbtini).

Nors suinteresuotas asmuo G. D. ir palaikė pareiškėjos prašymą, tačiau jos nurodyti duomenys iš dalies taip pat prieštarauja pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, nes ji nurodo, kad tėvukas iš jos sesers paaiškinimų turėjo 10-11 ha miško, taip pat nurodo, jog mišką pirko senelis ir ruošėsi nupirkti iki dvaro.

Teismas vertindamas įrodymus, pasisako ir dėl pareiškėjos nurodytos 1992-04-02 pažymos Nr. 97 (25, 88 b.l.), kuri buvo išduota ta pačia data, tuo pačiu numeriu, tačiau skirtingo turinio ir kuria remiasi pareiškėja, nurodydama, kad duomenys pažymos viename variante apie 11,07 ha ploto mišką (25 b.l.) rodo, jog ji buvo perdavusi jos tėvo pirkimo – pardavimo sutarčių originalus, kurie vėliau dingo. Iš ginčo pažymos matyti, jog joje yra kalbama apie buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, o kaip nurodo pareiškėja, 11,07 ha ploto mišką jos tėvas kartu su broliu M. M. nusipirko 1930-1933 metais. Be to pažymoje nurodyti duomenys apie bendrą P. M. turėtą žemę iki 1940 metų nacionalizacijos atitinka žemės tvarkymo byloje esančiuose dokumentuose duomenis apie jo turėtos žemės sklypo dydį. Taip pat pažymėtina, kad pagal pažymoje (25 b.l.) nurodytus duomenis apie P. M. turėtos žemės plotus pagal jos paskirtį neatitinka pažymoje nurodytos visos turėtos žemės bendram kiekiui, todėl yra pagrindo manyti, kad šioje pažymoje padaryta rašymo apsirikimo klaida, tačiau tai nesukelia pasekmių šioje nagrinėjamoje byloje, nes šis dokumentas yra dėl buvusio savininko P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės.

Vertindamas byloje esančių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad liudytojų parodymai yra nepakankami miško valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti, o kitų byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina aplinkybių, kad pareiškėjos tėvas J. M. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teise valdė 11,07 ha ploto miško sklypą (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad pareiškėja neįrodė aplinkybių (LR CPK 178 str.), kuriomis rėmėsi, prašydama nustatyti miško valdymo nuosavybės teise faktą, dėl ko pareiškimas atmestinas.

Pareiškėja prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą. Minėto įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėja nurodė, jog ji praleido įstatymo nustatytą terminą dėl senyvo amžiaus, prastos sveikatos būklės, teisinių žinių stokos.

Sveikatos būklę patvirtinančių aplinkybių pagrindimui pareiškėja pateikė medicininį pažymėjimą, patvirtinantį jos susirgimus (134 b.l.), o onkologijos instituto išrašas patvirtina, jog pareiškėja dėl susirgimo kreipėsi 2012-05-15 (141 b.l.).

Laikytina, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos tokią sveikatos būklę, kuriai esant ji iki 2003 metų gruodžio 31 d. ar tuoj po šio termino negalėjo pateikti valstybės institucijai reikiamų nuosavybės teises patvirtinančių įrodymų, nes kaip patvirtina byloje esantis gausus pareiškėjos susirašinėjimas su Utenos apskrities viršininko administracija bei kitomis įstaigomis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėja dar nuo 2003 metų gegužės mėnesio ne kartą kreipėsi su įvairiais prašymais bei raštais į valstybės institucijas.

Negalima nesutikti su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis dėl jos amžiaus bei dėl teisinių žinių stokos, tačiau tai negali būti laikoma svarbiomis priežastimis, kurioms esant, būtų pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, nes pareiškėjai ne kartą atsakymuose buvo nurodyta, jog nėra J. M. nuosavybės teises į 11,07 ha ploto mišką įrodančių dokumentų, taip pat ne kartą buvo nurodyta, jog pareiškėja gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjos praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pažymėtina, kad teismui nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas nebeturi teisinės reikšmės.

Atmetus pareiškimą, iš pareiškėjos A.O. Č. valstybės biudžeto naudai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 443 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 185 str., 259 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos A.O. Č., a.k. (duomenys neskelbtini), valstybės biudžeto naudai 27,79 Lt teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant šią sumą į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, (įmokos kodas 5660) ir pateikiant teismui sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Įsiteisėjus sprendimui, Žemės tvarkymo bylą grąžinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos rajono apylinkės teisme.