Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Žibutės Budžienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-85-301/2011 pagal V. S. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam asmeniui M. T. dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovas prašė pripažinti, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties ir šį terminą atnaujinti, pripažinti negaliojančiu nuo išdavimo dienos ieškovo O. M. parašytą įgaliojimą, patvirtintą 2002 m. spalio 1 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus M. T., registro Nr. 135, priteisti iš atsakovo 7 157,5 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl įgaliojimo teisėtumo

tuo, kad įgaliojimą gavo O. K. O. M. vardu, neturėdamas pastarojo įgalinimų pavedimo sandoriui sudaryti;

teisinių pasekmių neišaiškinimu.

Apeliacijos dalykas apima visais šiais pagrindais padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, išskyrus įgaliojimo gavimą apgaulės būdu ( bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu ieškovas nurodė, jog jį apgavusiais laiko pavedimo vykdytojus).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl niekinio įgaliojimo turinio.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad įgaliojimo patvirtinimo metu Marijampolės pataisos namuose ieškovas kalėjo pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2000 gegužės 22 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje nr. 1-3-371/2000, kuriuo jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams ir šešeriems mėnesiams, konfiskuojant visą turtą. 2001 m. balandžio 18 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl arešto V. S. turtui – butui (duomenys neskelbtini), automobiliui Opel Ascona valst. nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir šio turto konfiskavimo, butas į valstybės pajamas paimtas 2003 m. gegužės 9 d. Taigi, ieškinio dalyku esančio vienašalio sandorio - įgaliojimo - tvirtinimo metu ieškovas neturėjo teisės šiuo butu disponuoti ir ta aplinkybė pagal veiklos pobūdį atsakovui bei trečiajam asmeniui turėjo būti žinoma.

Apeliacine tvarka peržiūrimu sprendimu teisingai nustatyta, jog pagal CK 2.138 str. 1 dalies 1 punktą įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma, turi būti patvirtintas notaro, o to paties straipsnio 2 dalies 3 punktą - kad notaro patvirtintiems įgaliojimams prilyginami asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų. Nagrinėjamu laikotarpiu galiojusių Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinių taisyklių, patvirtintų LR Teisingumo ministro 1999-12-20 įsakymu Nr. 362, 1 ir 4 punktai reglamentavo, kad pagal šias metodines Taisykles, kurios nustato notaro atliekamų notarinių veiksmų principus ir ypatumus, notarinius veiksmus atlieka ir kiti asmenys, kuriems įstatymais suteikta teisė atlikti notarinius veiksmus. Pagal Taisyklių 17 punktą notaras privalo atsisakyti atlikti notarinius veiksmus, jeigu pateiktas notariniam tvirtinimui sandoris neatitinka įstatymo reikalavimų ( 17.2;17.10p.). Taisyklių 26 punktas leido notarine forma patvirtinti bet kokį sandorį, kuris įstatymu nedraudžiamas ir neprieštarauja galiojantiems įstatymams.

Valstybės naudai konfiskuoto ieškovo nekilnojamojo turto perleidimo sandoris įgaliojimo patvirtinimo metu nei fiziškai, nei teisiškai nebūtų įmanomas, nes to, ką V. S. pavedė O. M., objektyviai nebuvo galima įvykdyti ( šis turtas buvo areštuotas), tačiau ginčo dalykas yra ne pirkimo – pardavimo sandoris. 2002 m. spalio 1 d. atsakovas patvirtino įgaliojimą, kuriuo ieškovas O. M. suteikė įgalinimus tokį sandorį sudaryti, tokiu būdu šio vienašalio sandorio dalykas yra pavedimas įgaliotojui įgyvendinti įgaliotinio valią. Įgalinimų turinio nustatymas yra ne atsakovo, o įgaliotojo teisė ( CK 6.757 str. 1 d.). Aukščiau minėtosios Taisyklės nekonkretizavo, kokius dokumentus įgaliotojas privalo pateikti notarui, tvirtinant įgaliojimą, tačiau nustatė, kad pažymos apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį pagal 27 punktą reikalautina tik tuomet, kai tvirtinamas sandoris dėl nekilnojamojo turto perleidimo. Darytina išvada, jog pavedimą tvirtinęs asmuo neprivalėjo patikrinti įgaliotojo valios įgyvendinimo įmanomumo tos valios išreiškimo momentu.

Tai, kad pavedimo metu ieškovas neturėjo įgaliojime nurodyto buto nuosavybės teisės, nereiškia, jog pavedimo sandoris neatitinka įstatymo reikalavimų arba yra sudaromas, turint žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą. Formuodamas teismų praktiką bylose dėl pirkimo – pardavimo sandorio kvalifikavimo niekiniu, kai nėra jo dalyko, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad prievolės galiojimui įvertinti, t. y. nuspręsti, ar ji yra absoliučiai negaliojanti – niekinė, ar santykiškai negaliojanti – nuginčijama, turi reikšmės neįmanomumo pobūdis. Pagal tai neįmanomumas gali būti absoliutus (visiškas) ir santykinis. Sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimui yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Kaip minėta, ginčo dalykas yra ne pirkimo – pardavimo sandoris, o pavedimas jį sudaryti. 2003 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto 3-jo apylinkės teismo nutartimi, įsigaliojusia 2003 m. birželio 23 d., nuo papildomos bausmės ( turto konfiskavimo) V. S. buvo atleistas, taigi – po kelerių mėnesių nuo įgaliojimo patvirtinimo pavedimo sandoris galėjo būti įvykdytas.

Tuo vadovaujantis teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamu įgaliojimu patvirtintas pavedimas parduoti turtą nebuvo absoliučiai niekinis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pavedimo patvirtinimo metu galiojęs V. S. turto areštas draudė šiuo turtu disponuoti, naudotis ar valdyti, tačiau nedraudė ieškovui išreikšti savo valią dėl pavedimo kitam asmeniui atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus.

Apeliantas neteisingai teigia pirmosios instancijos teismą pripažinus, jog jis moka lietuvių kalbą. Tokios išvados apeliacine tvarka peržiūrimame sprendime nėra, nes lietuvių kalbos mokėjimo lygmens ištyrimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.

Ieškinį V. S. grindė tuo, kad jis, nemokėdamas lietuvių kalbos, negalėjo aiškiai suprasti įgaliojimo turinio. Jo pateikti argumentai neįrodo, jog ieškovas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu ir Lietuvoje gyvendamas nuo 1990 metų ( duomuo iš baudžiamosios bylos), lietuvių kalbos absoliučiai nesupranta. Tai paneigia pirmosios instancijos teismo nurodyti rašytiniai įrodymai - mokymasis 2000 m. rugsėjo 1 d. - 2001 m. birželio 28 d. komunalininkų mokykloje vien lietuvių kalba, kalbos kultūros dalyko įvertinimas 6 balais, įgyto išsilavinimo įvertinimą pagrindžiančio kvalifikacijos pažymėjimo nenuginčijimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo 106 punktu V. S. skundo dalis dėl negalėjimo dalyvauti jokioje socialinėje ir lavinimosi veikloje, kalint Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose 2000-2001 metais, atmesta kaip aiškiai nepagrįsta), liudytojo S.B. Č. parodymai ( priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojo parodymų viršenybe prieš rašytinius įrodymus). Faktą, kad ieškovas supranta lietuviškai, įrodo ir dalinis šios kalbos naudojimas apeliacinės instancijos teismui jo pateiktame pareiškime, kurį rašė ne advokatas (t. 3 b.l. 41).

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime, kuriuo remiasi apeliantas, nėra pasisakyta apie V. S. turimas lietuvių kalbos žinias. Juo išnagrinėtas V. S. skundas dėl įkalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose 1999-2002 metais. Tarp skunde nurodomų aplinkybių buvo minima ir Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose V. S. nesuteikta nemokama teisinė bei vertėjo pagalba, rengiantis įvairiems teismo procesams dėl tariamai pažeistų teisių gynimo, negalėjimas gauti dokumentų, susijusių su kalinių teisėmis ir pareigomis, vertimų bei paaiškinimų apie juos. Pastarąją V. S. skundo dalį teismas laikė nepagrįsta. Konstatavo, kad, nepaisant tariamų finansinių ir kalbos nepatogumų, pareiškėjas skundėsi, o svarbiausiais klausimais jam buvo suteikta papildoma pagalba, pavyzdžiui, vertimas žodžiu ( 113 punktas).

Kaip visiškai nepagrįstas atmestinas apelianto paaiškinimas apie atsakovo įgyvendinamą valstybės kontrolę, dėl kurios, nieko neprarasdamas, pasirašyti galėjo bet kokio turinio įgalinimus. Kaip minėta, įgalinimų turinio nustatymas yra ne atsakovo, o įgaliotojo teisė ( CK 6.757 str. 1 d.), todėl atsakovas nepažeidė įstatymo, tvirtindamas esant įgaliotojo valią atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus. V. S. apibrėžtas su kalba susijęs ieškinio pagrindas įpareigojo teismą nustatyti ne lietuvių kalbos mokėjimo lygį, o tai, ar jis suprato savo suteikiamų rašytinių įgalinimų turinį. Vadovaudamasis visomis nurodytomis aplinkybėmis bei ieškovo pripažinimu pirmosios instancijos teisme, kad, prieš pasirašydamas ginčo įgaliojimą, jis neprašė vertėjo, o apygardos teismui nurodė žinojęs, kad O. K. ir O. M. nebūtų teikę pasirašyti absurdiškų įgalinimų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, pasirašant įgaliojimą, V. S. pats arba per įgaliojimą jam pristačiusį asmenį suvokė lietuvių kalba išdėstyto teksto reikšmę rusiškai, todėl vertėjas jam nebuvo reikalingas.

Tuo, kad įgaliojimo teksto ieškovas nesuprato dėl braižo, ieškinys nebuvo grindžiamas.

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nepriklausomai nuo vertėjo nebuvimo įgaliojimo pasirašymo metu, O. M. suteiktieji įgalinimai atitiko V. S. valią. Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu V. S. paaiškino, kad, žinodamas apie savo turto konfiskavimą ir suteikdamas įgalinimus O. M., siekė tikslo taip organizuoti savo socialines garantijas, kad, pasibaigus bausmės atlikimo laikui, turėtų gyvenamąjį būstą ( pvz., kambarį bendrabutyje). Teigė, jog teisės butą parduoti nesuteikė, nes jos ir neturėjo, tačiau jam nebuvę svarbu, kaip O. M. spręs jo gyvenamosios vietos sukūrimo klausimą – manė, kad jis, kaip specialistas, žino nurodyto tikslo įgyvendinimo būdą. Apelianto teiginį apie teisės parduoti butą nesuteikimą paneigia ieškinys, kuriame jis nurodė, jog O. K. pasiūlė duoti įgaliojimą antstoliui O. M. disponuoti turtu – parduoti butą, už gautus pinigus sumokėti civilinį ieškinį 5498,27 Lt, už likusius pinigus- nupirkti mažesnį gyvenamąjį būstą. Ginčijamu įgaliojimu V. S. įgaliojo O. M. gauti dokumentus, pažymas, dublikatus bei leidimus, reikalingus jį išregistruoti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), parduoti savo nuožiūra, pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį, gauti pinigus, atstovauti kontoroje bei teismuose, žemės ir kito nekilnojamojo turto registro valstybinės įmonės Vilniaus filiale. Akivaizdu, jog šiuo įgaliojimu buvo patvirtintas V. S. pavedimas atlikti būtent tuos veiksmus, kurių ir siekė įgaliotojas.

Skundo argumentą, kad įgaliojimą gavo O. K. O. M. vardu, neturėdamas pastarojo įgalinimų pavedimo sandoriui sudaryti, paneigia įgaliojimo išdavimą įgaliotiniui patvirtinantis rašytinis įrodymas ( t. 1 b.l. 141-142). Nei nagrinėjamoje byloje, nei įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose su V. S. įgalinimais O. M. susijusiose bylose bylose nėra duomenų apie tai, kad O. M. nežinojo apie jam suteikiamus įgalinimus ir nesutiko būti V. S. įgaliotiniu ginčo pavedime nurodytais klausimais.

Dėl to, kad pavedimu suteikiamų įgalinimų pasekmių tretysis asmuo ieškovui neaiškino, ginčo nėra, tačiau šis Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinių taisyklių 22 punkto nesilaikymas nesudaro pagrindo įgaliojimą pripažinti neteisėtu.

Pastarasis taisyklių punktas įpareigoja notarinius veiksmus atliekantį asmenį išaiškinti sudaromų sandorių prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos sudaryti. Apie tai, kad V. S. aiškiai suprato suteikiamų įgalinimų prasmę, jau pasisakyta ( nustatant bylos nagrinėjimo ribas svarbu, kad prasmės nesuvokimo aplinkybe negrindžiamas nei pirminis bei patikslintas ieškinys, nei apeliacinis skundas).

O. M. buto nepardavė, taigi, nuosavybės teisės praradimo pasekmių apeliantui neatsirado.

Nors įgaliojimo patvirtinimo pasekmių neaiškinimu atsakovo įstaigos direktorius nesilaikė bendrosios pareigūno, turinčio vadovautis notarinių veiksmų atlikimo taisyklėmis, rūpestingumo pareigos bei bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, tarp bendrosios pareigos nesilaikymo ir ieškovo nurodytų pasekimų nėra priežastinio ryšio. Tai, kad įgaliotinis, apelianto teigimu, jį apgavo, civilinį ieškinį atlygindamas V. J. sumokėtais pinigais, įleisdamas nuomininkus ir pradangindamas bute buvusius daiktus, nėra susiję su įgalinimų turiniu ir jų sukeliamomis pasekmėmis. Atsakovas patvirtino ieškovo suteiktus įgalinimus O. M. iš buto jį išregistruoti ir butą parduoti. Įgalinimų tvarkyti ieškovo baldus, kitą bute buvusį turtą ar atlyginti civilinį ieškinį pinigais, nepriklausančiais ieškovui, O. M. neturėjo ( ši aplinkybė nustatyta iš įgaliojimų turinio bei įsiteisėjusio Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimo, priimto 2005 m. vasario 15 d. civilinėje byloje nr. 2-644-30/2005, kurioje buvo atmestas V. S. ieškinį O. M. dėl 63610 Lt žalos atlyginimo), todėl įgaliojimo tvirtinimo metu atsakovo atstovas neprivalėjo aiškinti ieškovui apie galimą įgaliotinio nesąžiningumą, vykdant įgaliojime nenurodytus veiksmus dėl nekilnojamojo turto perleidimo ar civilinį ieškinį atlyginant kitais, nei nurodyta įgaliojime, būdais.

Pažymėtina, jog apeliacijos metu ieškovas akcentavo buvus visišką pasitikėjimą O. K. ir O. M., ginčijamą pavedimą pasirašė, būdamas veiksnus ir tikėdamasis, kad įgaliotinis butą parduos, o už gautus pinigus nupirks mažesnį būstą. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad ieškovas siekė pavedime nurodytų pasekmių. Bausmę jis atliko iki 2003 m. liepos 30 dienos. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje nr. 2-9898-734/2006 pagal V. S. ieškinį O. M., O. K. ir V. J. nustatyta, kad ieškovo buto raktus jo kalinimo laikotarpiu turėjo visi šie asmenys, nurodę, jog juos gavo iš O. K. Taigi, ieškovas neįrodė, jog iki įgaliojimo patvirtinimo joks pašalinis asmuo neturėjo jo buto raktų ir su tuo susijusios galimybės tvarkyti bute esančius daiktus, o tokia galimybė atsirado, tik patvirtinus ginčo įgaliojimą. Tuo vadovaudamasis apygardos teismas sprendžia, jog, tvirtinant įgaliojimą, atsakovas neprivalėjo aiškinti ieškovui apie įgalinimų viršijimo ar žalos padarymo kitais įgaliojime nenumatytais būdais grėsmę.

Apelianto nurodomos pozicijos civilinėje byloje Nr. 2-8865-110/2008 analizė nėra apeliacijos dalykas nagrinėjamoje byloje.

Dėl žalos atlyginimo

Deliktinę atsakomybę reglamentuojančios civilinės teisės normos, įtvirtinančios pareigą atlyginti padarytą žalą, nustato kiekvieno asmuo pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). CK 6.246 straipsnio pirmoji dalis numato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos ( neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus ( neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str. 1 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė (6.271 str. 1d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais ( veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų ( veikimo, neveikimo) rezultatu ( CK 6.247 straipsnis).

Apeliantas neįrodė žalos fakto.

Pagal CK 6.249 straipsnio pirmąją dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos ( tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Teismo nuosprendžiu, kuriuo V. S. buvo nuteistas laisvės atėmimu ir kalėjo atsakovo įstaigoje, iš jo buvo priteista 5196,03 Lt nukentėjusiųjų asmenų civiliniams ieškiniams atlyginti. Šį teismo procesinį sprendimą ieškovas įvykdyti privalėjo. Iš įsiteisėjusio Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006m. vasario 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal V. J. ieškinį V. S. dėl įsiskolinimo priteisimo, bei 2006 m. vasario 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties nr. 2A-17/6 dėl bylos peržiūros apeliacine tvarka matyti, jog V. J. į antstolių kontoros sąskaitą įmokėjo 5241,03 Lt teismo nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių atlyginimui. Dėl to, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, nepriklausomai nuo civilinių teisinių aplinkybių, kuriomis civilinio ieškinio atlyginimu pasirūpino V. J., nei priteistoji suma, nei jai išieškoti skirtos vykdymo išlaidos negali būti pripažintos V. S. patirta turtine žala. Ieškovo prašymas priteisti iš valstybės pinigus, kuriuos jis privalėjo sumokėti nukentėjusiems asmenims baudžiamojoje byloje, vertintinas kaip prieštaraujantis geros moralės principams.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Ji atlyginama visais atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais ( CK 6.250 str.). Nesant įstatymuose numatyto pagrindo, neturtine žala nepripažintina ieškovo nurodoma žala, atsiradusi dėl teismo procesuose jo sugaišto laiko turtinei žalai išieškoti bei kitais pagrindais iškeltose civilinėse bylose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose procesuose. Ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal specialiąsias normas kiekvienu konkrečiu atveju.

Byloje nebuvo nagrinėjamas ieškinys atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl įvairių kalinimo sąlygų, todėl su tuo susiję apelianto argumentai netirtini (ieškinio pateikimo ir sprendimo priėmimo metu galiojusios CPK 135 str. redakcijos 1 d. 4 p., 5 str. 3,4 dalys).

Nenuginčijus 2002 m. spalio 1 d. atsakovo patvirtinto įgaliojimo nėra pagrindo laikyti, jog šis aktas neteisėtas. Neįrodžius ieškinyje nurodomos žalos padarymo fakto, nenustačius atsakovo kaltės, nėra priežastinio ryšio tarp ieškinyje nurodomos žalos ir atsakovo veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas ieškinyje nurodytai teisei ginti nėra praleistas. Atsakovas dėl to apeliacine tvarka nesiskundė, todėl nepasisakytina dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų motyvų netinkamai taikytos ieškinio senaties klausimu.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, 2011 m. kovo 18 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.