Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 223 str. 1 d., 300 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. L. laikotarpiu 2007-01-01 – 2011-12-31 būdamas D. A. L. firmos, įmonės kodas 234344330, registracijos adresas V. S. g. 4, Kaunas, savininku ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, Nr. IX-574) 21 str. nuostatas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, vykdydamas veiklą D. A. L. firmos vardu bei pats tvarkydamas šios įmonės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nurodymus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 str. 4 d. nurodymus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 str. 1 d. nurodymus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose bei 4 d., kad apskaitos registrai gali būti sudaromi rankiniu būdu arba techninėmis priemonėmis; 19 str. 1 d. nurodymus, kad apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą D. A. L. firmos buhalterinę apskaitą, nevedė D. A. L. firmos buhalterinės apskaitos sintetinių bei analitinių registrų (pajamų, sąnaudų, prekių pajamavimo bei išlaidavimo), žiniaraščių, ataskaitų, suvestinių, apyskaitų (inventorizacijų duomenų, atskaitingų asmenų avansinių apyskaitų) ir kitų suvestinės apskaitos dokumentų, į kuriuos įtraukiami visi pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, atkeliami visi ankstesnių laikotarpių likučiai, kurių pagrindu turi būti išvedami atitinkamų laikotarpių suvestiniai rodikliai, reikalingi firmos ūkinės finansinės veiklos rezultatui (deklaruotinam pelnui, pelno mokesčio prievolės dydžiui arba nuostoliui) už 2007 – 2011 m. nustatyti, dėl ko iš dalies negalima nustatyti D. A. L. firmos ūkinės finansinės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2007 – 2011 m.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d.

Pagal teismų praktiką, aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (pvz., nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo, gali būti skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011, 2K-285/2012).

Todėl nepriklausomai nuo to, ar nagrinėjamu atveju būtų galima nustatyti D. A. L. įmonės veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą ir pan. po to, kai būtų atliktas kitų įmonių ūkinės finansinės veiklos patikrinimas, teisinis vertinimas dėl nustatytų padarinių, numatytų BK 223 str. 1 d., negalėtų būti kitoks. Šiuo atveju tai reiškia, kad atsakomybei atsirasti visiškai nereikia nei ieškoti (reikalauti) dokumentų kitose įmonėse, nei atlikti priešpriešinio patikrinimo.

Teismas pažymi, kad, būtent D. A. L., kaip D. A. L. įmonės vadovas (ūkio subjekto vadovas), pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį buvo atsakingas už apskaitos organizavimą, o kadangi buvo nusprendęs tvarkyti ją pats asmeniškai, tai ir už jos tinkamą tvarkymą. Todėl kaltinamasis privalėjo į įmonės apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), apskaitos registruose ūkines operacijas ir ūkinių įvykių duomenis užregistruoti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis), ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis užregistruoti apskaitos registruose, sudaromuose rankiniu būdu arba techninėmis priemonėmis (Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 4 dalys) bei šiuos apskaitos registrus iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugoti ūkio subjekto vadovo, o tai reiškia paties savo, nustatyta tvarka, numatančia ir priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad D. A. L. firma ūkinės finansinės veiklos tyrimui atlikti iš viso nepateikė buhalterinės apskaitos sintetinių bei analitinių registrų (pajamų, sąnaudų, prekių pajamavimo bei išlaidavimo ir kt.) / žiniaraščių, ataskaitų, suvestinių, apyskaitų (inventorizacijų duomenų, atskaitingų asmenų avansinių apyskaitų ir kt.) ir kitų dokumentų, reikalingų firmos ūkinės finansinės veiklos rezultatui (deklaruotinam pelnui, pelno mokesčio prievolės dydžiui arba nuostoliui) už 2007 – 2011 m. nustatyti. Šie dokumentai nebuvo gauti ir Kauno apskrities VMI atliekamo mokestinio patikrinimo metu, nors mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti apskaitos registrus buvo nurodytas iki 2013-02-18, vėliau dar pratęstas iki 2013-08-01 ir iki 2014-05-02. Todėl teismas konstatuoja, kad kaltinamasis D .A. L., nepaisant pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą jam tekusios pareigos tvarkyti savo paties įmonės buhalterinę apskaitą bei už tai numatytos atsakomybės, dėl nusikalstamo pasitikėjimo tai atliko pažeisdamas aukščiau paminėtas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Todėl tarp tokios D. A. L. veikos ir kilusių padarinių yra nustatytas priežastinis ryšys.

Taigi, darytina išvada, kad visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą D. A. L. pripažinti kaltu padarius BK 223 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti bausmę.

Dėl kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d.

D. A. L. buvo atiduotas teismui jį kaltinant padarius ir nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d., kuris buvo inkriminuojamas jam kartu su jau minėtu nusikaltimu, numatytu BK 223 str. 1 d.

D. A. L. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis laikotarpiu 2011-04-01 – 2011-08-21 būdamas D. A. L. firmos, įmonės kodas 234344330, registracijos adresas V. S. g. 4, Kaunas, savininku ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, Nr. IX-574) 21 str. nuostatas atsakingas už apskaitos organizavimą, tyčia, siekdamas panaikinti prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, suklastojo tikrus dokumentus:

– D. A. L. firmos 2011 m. balandžio mėnesio PVM deklaraciją 29 eilutėje – „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašydamas žinomai neteisingus duomenis – „0“, kai pagal D. A. L. firmos pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo deklaruoti 12520 Lt (3626,04 Eur), tokiu būdu nedeklaravo 3626,04 Eur (12520 Lt) sumos bei žinodamas, kad minėtoje deklaracijoje įrašyti melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, 2011-08-21 internetu per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė minėtą suklastotą PVM deklaraciją Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Europos pr. 105, Kaunas;

– D. A. L. firmos 2011 m. gegužės mėnesio PVM deklaraciją 29 eilutėje – „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašydamas neteisingus duomenis – „0“, kai pagal D. A. L. firmos pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo deklaruoti 13654 Lt (3954,47 Eur), tokiu būdu nedeklaravo 3954 Eur (13654 Lt) sumos bei žinodamas, kad minėtoje deklaracijoje įrašyti melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, 2011-08-21 internetu per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė minėtą suklastotą PVM deklaraciją Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Europos pr. 105, Kaunas;

– D. A. L. firmos 2011 m. birželio mėnesio PVM deklaraciją 29 eilutėje – „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašydamas neteisingus duomenis – „0“, kai pagal D. A. L. firmos pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo deklaruoti 15136 Lt (4383,69 Eur), tokiu būdu nedeklaravo 4383,69 Eur (15136 Lt) sumos bei žinodamas, kad minėtoje deklaracijoje įrašyti melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, 2011-08-21 internetu per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė minėtą suklastotą PVM deklaraciją Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Europos pr. 105, Kaunas.

Kaip matyti, šio kaltinimo esmė buvo ta, kad D. A. L. į 2011 metų trijų mėnesių PVM deklaracijas tyčia, siekdamas panaikinti prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, įrašė žinomai neteisingus, melagingus duomenis, tai yra visais atvejais deklaracijos eilutėje apie standartinio tarifo pardavimo PVM nurodė „0“, o ne pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus turėtų nurodyti konkrečių sumų, po ko šias deklaracijas per Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninio deklaravimo informacinę sistemą pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Šis kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas 2016-01-25 Specialisto išvada Nr. AU22-1 kurioje teigiama, kad D. A. L. firma Kauno apskrities VMI elektroniniu būdu pateikė nulines PVM deklaracijas (už 2008 m. gegužės – lapkričio mėnesiu, bei 2011 m. balandžio – birželio mėnesius), nors apskaitos duomenimis, pardavimai bei prekių įsigijimai buvo vykdomi, ir specialistės Marijos Černienės tiek rašytiniais, tiek ir teisme duotais žodiniais paaiškinimais, iš kurio matyti, kad D. A. L. firma VMI pateikė nulines PVM deklaracijas už 2011 m. balandžio – birželio mėn., nors apskaitos duomenimis, pardavimai bei prekių įsigijimai buvo vykdomi ir tą faktą apskaitą tvarkęs asmuo savininkas D. A. L. privalėjo žinoti.

BK 300 straipsnio 1 dalyje, pagal ką buvo kvalifikuota kaltinime nurodyta kaltinamojo veika, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą.

Būtinas pažymėti, kad nors įstatymas ir nenustato reikalavimų dokumento formai, dėl ko dokumentu pagal BK 300 str. 1 dalies prasmę gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau toks dokumentas turėtų suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį, nustatyti, pakeisti ar panaikinti teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai reiškia, kad tokio dokumento (jame esančio įrašo) panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Tik tokius požymius atitinkantis dokumentas bendra prasme galėtų būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., dalyku.

Tokia dokumento samprata yra bendra visiems dokumentams, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta, neteisingi duomenys, o konkrečiai nulinė suma buvo įrašyta PVM deklaracijų už 2011 m. balandžio – birželio mėn. 29 eilutėje, kurioje nurodomas standartinio tarifo pardavimo PVM. Tai pagal kaltinimo formuluotę ir sudarė pagrindą kaltinti D. A. L. šiuose dokumentuose įrašius žinomai melagingus duomenis apie jo vadovaujamos įmonės mokėtiną PVM.

Taigi, nagrinėjamu atveju pagal kaltinimą, tos veikos, kurios padarymas buvo inkriminuojamas D. A. L., ir kuri buvo kvalifikuojama kaip nusikaltimas pagal BK 300 str. 1 d., dalykas yra konkretus, specialiai VMI duomenims teikti skirtas dokumentas - PVM deklaracija.

Nustatytų aplinkybių kontekste būtina pažymėti, kad žinomai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašymo į deklaraciją ir jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai nusikalstamumo matą pirmiausia nustato specialioji neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo norma (BK 220 straipsnis).

Pažymėtina, kad ši norma suformuluota specifiniais teisiniais požymiais, pabrėžiančiais jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo tvarka; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris pagal teisės aktus turėdamas pareigą teikti deklaracijas ar kitokius dokumentus apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, į deklaraciją ar kitus dokumentus įrašo žinomai neteisingus duomenis ir juos pateikia atitinkamai valstybės įgaliotai institucijai; veika įvardyta kaip žinomai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašymas į deklaraciją ar kitokį dokumentą bei pateikimas valstybės įgaliotai institucijai; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti tam, kad išvengti mokesčių.

Būtent šiuos požymius įrodinėjant įmanoma atsakyti į klausimą, ar žinomai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą įrašymas į deklaraciją ir jos pateikimas valstybės įgaliotai institucijai pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu.

Tuo tarpu BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų bendrąja prasme ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Šiuo atveju dokumento suklastojimas (jo panaudojimas) pagal BK 300 straipsnį traktuotinas kaip bendroji norma (lot. lex generalis), o neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas pagal BK 220 straipsnį – kaip specialioji (lot. lex specialis), nes ji skirta būtent subjektų, turinčių pareigą tokius duomenis teikti valstybės įgaliotai institucijai deklaracijos ar kitokio dokumento pagalba, veiksmams vertinti.

Taigi įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, neišvengiamai atsižvelgiama į tai, koks buvo tokios veikos tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tuomet, jeigu neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių. Tai yra specialus požymis, kurio nenustačius, tai yra nesant tokio tikslo, asmeniui atsakomybė gali kilti tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 172 ¹ str. 1 d (Ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas). Tai yra taip pat lex specialis tokiems atvejams, kai žinomai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą buvo pateikti valstybės įgaliotai institucijai, tačiau tikslo tokia veika išvengti mokesčių nebuvo nustatyta.

Tuo tarpu BK 300 str. 1 d. norma suformuluota neatsižvelgiant į šiuos specialius požymius ir pirmiausia skirta apskritai saugoti dokumentų bendrąja prasme ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrinti normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Teismo vertinimu, žinomai neteisingų duomenų įrašymas į deklaraciją galėtų būti kvalifikuojamas kaip dokumento suklastojimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tik tokiu atveju, jeigu tai neturėtų nieko bendra su duomenų apie pajamas, pelną ar turtą bei jų naudojimą pateikimu valstybės įgaliotai institucijai, pavyzdžiui, tokiu būdu suklastojant deklaraciją kaip įrodymą kokiame nors teisminiame procese.

. Todėl tokiu atveju, kai BK specialios dalies straipsnio dispozicijoje, kaip ir šiuo atveju BK 220 str. dispozicijoje (taip pat žiūrėti pavyzdžiui BK 213, 214, 224 straipsnių dispozicijas), nurodomi konkretūs dokumentai (deklaracija, netikri pinigai ar vertybiniai popieriai, suklastoti pašto ženklai, banderolės ir pan.), tai esant specialios normos konkurencijai su BK 300 straipsniu, šis straipsnis negali būti taikomas, o veika turi būti kvalifikuojama pagal specialią normą. Savaime aišku, kaip jau minėta, jeigu yra nustatyti ir įrodyti visi būtini ir specialūs tokios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Nors šioje byloje kaltinimo D. A. L. kvalifikacija pagal BK 300 str. 1 d., o ne pagal BK 220 str. 1 d., buvo grindžiama tuo, kad nebuvo nustatytas būtinas šio straipsnio požymis, žinomai neteisingų duomenų apie pajams pateikimas siekiant išvengti mokesčių, bei tuo, kad nesant apskaitos dokumentų, registrų, mokesčių administratorius negalėjo apskaičiuoti tikslios išvengtos prievolės dydžio, tačiau, kaip matyti iš paties kaltinimo formuluotės, formuluojant kaltinimą pagal BK 300 str. 1 d. dėl D. A. L. veiksmų tiek, kiek jie buvo susiję su nulinės sumos įrašymu į PVM deklaracijų už 2011 m. balandžio – birželio mėn. 29 eilutę ir jų pateikimu VMI, jam buvo inkriminuojamas tikslas išvengti mokesčių, tai yra jis buvo kaltinamas padaręs šią veiką tyčia, siekdamas panaikinti prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą. Tačiau neatsižvelgiant į tai, D. A. L. inkriminuojamos šios veikos nusikalstamas pobūdis buvo nustatinėjamas, kaltinamajame akte kvalifikuojamas ir įrodinėjamas visiškai ignoruojant specialią BK 220 straipsnyje numatytą normą, nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nesant jokių racionalių teisinių argumentų, kurie paneigtų tokią būtinybę. Todėl laikytina, kad baudžiamųjų įstatymų taikymas pateikiant D. A. L. kaltinimą pagal BK 300 str. 1 d. šioje byloje neatitinka teisės principo, pagal kurį specialiosios normos turi viršenybę prieš bendrąsias normas (lot. lex specialis derogat legi generali).

Vertinant, ar D. A. L. veikoje nėra BK 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių visumos sudėties, svarbu yra nustatyti, ar jo veika padaryta turint tikslą išvengti mokesčių. Minėta, tik tokia veika, kai deklaracijoje pateikiami žinomai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną ar turtą, turint tikslą išvengti mokesčių, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kitu atveju, tai yra nesant tokio tikslo, atsakomybė gali kilti tik pagal ATPK 172 ¹ str. 1 d.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad tyčios (tikslo išvengti mokesčių) apibrėžtumas lemia ir pačios veikos pavojingumą. Pagal BK 220 str. įtvirtintas dvi minėtos nusikalstamos veikos sudėtis, tikslas išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 10 MGL, yra pagrindas tokią veiką kvalifikuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą (BK 220 str. 2 d.). Tuo tarpu padarius analogišką veiką, tačiau turint tikslą išvengti didesnės nei 10 MGL mokesčių sumos, ji kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas (BK 220 str. 1 d.). Iš to matyti, kad mažesnė mokesčių, kurių siekiama išvengti, suma atitinkamai lemia ir mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, o tikslo išvengti mokesčių nebuvimas leidžia spręsti tik galimos administracinės atsakomybės taikymo klausimą.

Tuo tarpu pagal byloje D. A. L. dėl BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo pateikto kaltinimo logiką išeitų taip, kad tokio tikslo išvengti mokesčių nebuvimas ar negalėjimas tiksliai apskaičiuoti (nustatyti) tokio mokesčio sumos, nesudaro pagrindo spręsti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes tokią veiką daro vėl pavojingesne (BK 300 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra nesunkus) už veiką, kuomet yra siekiama išvengti mokesčių, kurių suma neviršija 10 MGL (BK 220 str. 2 d.) ir lygiai tokio paties pavojingumo kaip ir siekiant išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL. (BK 220 str. 1 d.).

Toks įstatymo taikymas ir aiškinimas formuluojant kaltinimą D. A. L. dėl žinomai neteisingų duomenų įrašymo PVM deklaracijose prieštarauja tiek jau minėtam principui lex specialis derogat legi generali, tiek ir vienai pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.).

Kaip nustatyta iš byloje ištirtų įrodymų, D. A. L., nors ir aplaidžiai tvarkė savo įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau įrašydamas nulines sumas į PVM deklaracijų už 2011 m. balandžio – birželio mėn. 29 eilutę ir jas pateikdamas VMI, neturėjo tikslo išvengti jokių mokesčių. Kaip nustatyta, tokie duomenys deklaracijose buvo nurodomi turint tikslą juos vėliau patikslinti, kai tinkamai sutvarkius buhalterinės apskaitos visus dokumentus bus nustatyti teisingi duomenys. Tokie įrodymai patvirtina, kad D. A. L. savo veika nesiekė išvengti mokesčių. Pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl aplaidaus D. A. L. įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, jis realiai negalėjo žinoti teisingų duomenų, reikalingų nurodyti PVM deklaracijos 29 eilutėje, todėl ir įrašė nulius, kuriuos ateityje, kai bus sutvarkyta buhalterinė apskaita, ketino patikslinti. Tyčios D. A. L. veikoje nebuvimą patvirtina ir tos aplinkybės, rodančios, kad kaltinamasis mokesčius tiek, kiek jis sugebėjo juos apskaičiuoti pagal pirminius dokumentus, mokėjo, o tikslias PVM deklaracijas už kaltinime minimus laikotarpius, nors ir pavėluotai, tačiau pateikė teisingas (5 t., b.l. 165-171), ką duodama paaiškinimus teisme patvirtino ir specialistė. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad D. A. L. veiką, kuomet jis įrašė nulines sumas į PVM deklaracijų už 2011 m. balandžio – birželio mėn. 29 eilutę ir jas pateikė VMI, nulėmė jo dėl nusikalstamo pasitikėjimo aplaidžiai tvarkyta D. A. L. įmonės buhalterinė apskaita, o ne siekis tokiu būdu išvengti mokesčių.

Todėl nesant įrodyto kaltinamojo D. A. L. veikoje tikslo išvengti mokesčių, nėra pagrindo konstatuoti, kad jo padaryta veika, nurodant neteisingus duomenis PVM deklaracijų už 2011 m. balandžio – birželio mėn. 29 eilutėje ir jas pateikiant VMI, atitinka tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Vien tik žinomai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas deklaracijoje neturint tikslo išvengti mokesčių nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei nei pagal BK 220 str., nei pagal BK 300 str. kilti, nes užtraukia tik administracinę atsakomybę pagal ATPK 172 ¹ str. 1 d.

Todėl D. A. L. iš kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 1 d., 3 d., 6 d., 307 str. 1 d., 2 d., 4 d., 6 d., 7 d., 308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 d., ir paskirti jam bausmę 25 MGL (941,50 Eur) baudą.

Išaiškinti D. A. L., kad jam paskirtoji bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, o dokumentą, patvirtinantį baudos sumokėjimą, pristatyti Kauno apylinkės teismo Baudžiamųjų bylų raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 120) tarnautojui. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškoma priverstinai.

D. A. L. iš kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

D. A. L. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios. Nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti juo paskirtą bausmę, minėtą kardomąją priemonę panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus byloje: 2014-12-04 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (Dėžė Nr. 1 – 2977 lapai; Dėžė Nr. 2 – 2946 lapai; Dėžė Nr. 3 – 2065 lapai) (2 t. b. l. 64), 2014-12-04 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (Dėžė Nr. 4 – 1363 lapai; Dėžė Nr. 5 – 1476 lapai) (2 t. b. l. 65), 2014-12-16 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (Dėžė Nr. 6 – 1825 lapai; Dėžė Nr. 7 – 2083 lapai) (2 t. b. l. 66), 2014-12-29 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (Dėžė Nr. 8 – 2473 lapai; Dėžė Nr. 9 – 2654 lapai) (2 t. b. l. 67), 2015-08-26 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus –99 lapai (2 t. b. l. 71), 2015-10-26 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus – 33 lapai (2 t. b. l. 33), 2015-10-28 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus – 221 lapas (2 t. b. l. 80), 2016-01-28 D. A. L. firmos lydraščiu pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus – 45 lapai (2 t. b. l. 104), saugomus FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos NVTS, adresu Spaustuvininkų g. 7, Kaunas, grąžinti D. A. L. firmai..

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.