- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-30
- Bylos Nr.
- 2S-2618-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23574-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Skolininkas
- D. K., Z. K.
- Pareiškėjas
- D. S.
- Kreditorius
- D. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės D. K. ir pareiškėjos D. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl skolininkės turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys: skolininkė D. K., Z. K., išieškotojas D. S., antstolis S. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl skolininkės turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, prašydama nustatyti, kad skolininkės D. K. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad antstolis S. M. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-06 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-657-779/2013 dėl 17 377,20 EUR skolos, 4 344,30 EURpalūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos 21 721,50 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 678,97 EUR bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės D. K. išieškotojos D. S. naudai.
Per teismo nustatytą terminą byloje gautas suinteresuotų asmenų (skolininkės) D. K. ir jos sutuoktinio Z. K. atsiliepimas į prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo, kuriame nurodo, jog pareiškėjos prašymas nepagrįstas. Nurodė, kad pareiškėja suklydo arba klaidina teismą, vertindama tai, kad turtas: ½ dalis inžinerinių tinklų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso skolininkei ir jos sutuoktiniui kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Teigia, kad prie pareiškimo nebuvo pridėti jokie Nekilnojamojo turto registro išrašai, iš kurių būtų galima nustatyti, kam priklauso nekilnojamas turtas ir koks nuosavybės teisinis režimas šiam turtui yra nustatytas bei kokiu pagrindu šis turtas buvo įgytas. Nurodė, kad minėtas turtas priklauso asmeninės nuosavybės teise tik skolininkės sutuoktiniui Z. K., tai įrodo prie atsiliepimo pateikiami atkuriamosios nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Taip pat nurodė, kad pareiškime nurodytas prašymas nustatyti, kad skolininkės turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, kadangi tokiu būdu būtų pažeistos skolininkės sutuoktinio Z. K. nuosavybės teisės, kadangi tik šis turtas yra jo ir D. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimas nekilnojamas turtas. Todėl, nustačius tik D. K. turto dalį minėtame bute, Z. K. teisinė padėtis būtų iš esmės pabloginta, kadangi jokio kito nekilnojamojo turto, kurį sutuoktiniai turėtų bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra, o į Z. K. asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą bet koks išieškojimas pagal skolininkės prievoles yra negalimas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutartimi nutarė prašymą tenkinti iš dalies: nustatė, kad skolininkei D. K. priklauso ½ dalis buto –, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra bendra jungtinė D. K. ir Z. K. nuosavybė. Likusioje dalyje reikalavimus atmetė.Teismas nurodė, kad sutuoktiniams nenustatyta sveikatos sutrikimų ir panašių ypatingų aplinkybių, todėl nenustatė pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas nurodė, jog byloje surinkti duomenys liudija, kad šalių turimas nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių D. K. ir Z. K. nuosavybė, kurioje skolininkės ir jos sutuoktinio dalys yra lygios. Duomenų, liudijančių, kad skolininkė D. K. turėtų pakankamai asmeninio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas šioje vykdomojoje byloje Nr. 0170/14/01303, teismas nenustatė. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teismas nustatė, kad iš skolininkei ir jos sutuoktiniui bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise turimo bendro turto skolininkei D. K. priklauso ½ šio turto. Teismas taip pat nustatė, jog ne visas turtas, kaip antstolis nurodė pareiškėjai, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas sprendė, kad asmeninės atkuriamosios nuosavybės teisės įregistravimas po santuokos sudarymo, nedaro tokio turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jis išlieka asmenine atkurtąja Z. K. nuosavybe.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą tenkinti visa apimtimi. Skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai sprendė, jog asmeninės atkuriamosios nuosavybės teisės įregistravimas po santuokos sudarymo nedaro tokio turto bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jis išlieka asmenine atkurtąja Z. K. nuosavybe ir dėl to neteisingai nustatė, jog inžineriniai tinklai, žemės sklypas adresu Mažųjų Gulbinų k., Vilniaus m. sav. bei žemės sklypas adresu Darželių k., Vilniaus r., priklauso kaip asmeninės atkuriamosios nuosavybės teise tik skolininkės sutuoktiniui Z. K.. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, o tik subjektyviai ne pagal teisės nuostatas traktavo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo paskirtį. Teismas konstatavo, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo įgyta po santuokos tarp D. K. ir Z. K.. Tiek teisės aktų, tiek teismų jurisprudencijos išaiškinimai patvirtina, jog žemės sklypai nagrinėjamu atveju laikytini ne asmenine Z. K. nuosavybe, o bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994-05-27 nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010. Kalbėti apie nuosavybės teisę į žemės sklypą galima tik nuo 1994-01-05, kadangi teismas nustatė, kad būtent 1994-01-05 Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu buvo nuspręstas atstatyti Z. K. nuosavybės teisę į jo turėtą žemę, o 2008-11-25 įsakymu žemė buvo perduota skolininkės sutuoktinio nuosavybėn. Šalių santuoka sudaryta 1972-04-08, vadinasi 2008 m. skolininkės vyras nesudaręs priešvedybinės sutarties dėl atskirojo turto režimo, šią žemę įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pareiškėjos pareiškime nurodytas turtas laikytinas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl išieškotoja laikosi pozicijos, kad reikia nustatyti, jog skolininkės turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra vieno kambario butas, o skolininkės sutuoktinio turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra likęs turtas. Pažymi, kad teismo prašoma nustatyti skolininkės turto dalį taip, kad jos turto dalis būtų individualizuojama atskiru turto objektu, nes tik taip būtų galima realiai ir efektyviai vykdyti išieškojimą. Bute nuosavybės teisės dalys negali būti nustatomos per pusę ar kitomis proporcijomis, nes jame yra tik vienas kambarys.
Žemesnės instancijos teismas
Atskiruoju skundu skolininkė D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmė. Skundas grindžiamas šiais argumentas: Pareiškime buvo suformuluotas reikalavimas padalinti sutuoktinių turtą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnio pagrindu paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas. Teismas, nustatęs aplinkybes, dėl kurių pareikšto reikalavimo nėra galimybės tenkinti, civilinio proceso tvarka turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą ir pasiūlyti pareiškėjai pareikšti atitinkamą reikalavimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, nurodant konkrečią procentinę išraišką. Iš skundžiamos nutarties akivaizdu, kad teismas atliko turto padalinimo procedūrą, bet ne skolininko turto dalies nustatymą. Teismas netinkamai taikė procesinės teismas normas, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį. Apeliantė įsitikinusi, kad teismas iš dalies tenkindamas pareiškimą, viršijo pareiškėjos pareiškime iškeltų reikalavimų ribas. Teismas, teisingai padaręs išvadą, kad atitinkamas turtas priklauso jos sutuoktiniui Z. K. asmeninės nuosavybės teise, vis tik neteisingai nustatė, kad apeliantei priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris yra bendra jungtinė D. K. ir Z. K. nuosavybė. Pareiškėja neprašė D. K. turto dalį, t.y. ½ nustatyti turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Akivaizdu, kad teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Šis klausimas nėra išspręstas. Teismas nesilaikydamas CPK 443 straipsnio 8 dalies reikalavimų, nesigilino ir neanalizavo, ar pareiškėja D. S. gali išieškoti iš vienintelio D. K. ir Z. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto. Teismas nesigilino į tai, ar pareiškėjas išnaudojo kitas procesines galimybes išieškoti iš kito D. K. priklausančio turto. Teismas neanalizavo ir CPK 668 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, neleidžiančių nukreipti išieškojimo į turtą, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai. 2015-10-27 adresu, esančiu (duomenys neskelbtini), be kitų asmenų, buvo deklaruota ir mažamečio asmens gyvenamoji vieta. Kadangi apeliantė neturi jokio kito nekilnojamojo turto, todėl išieškojimo nukreipimas į turtą, kuriame gyvena nepilnametis asmuo, yra negalimas.
Pareiškėja D. S. atsiliepimu į pateiktą skolininkės atskirąjį skundą, prašo atmesti atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo rugpjūčio 11-16 d. nutarties. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Skolininkės teiginiai apie tariamą pareiškėjos siekį padalinti skolininkės ir jos sutuoktinio turtą neatitinka tikrovės. Šių teiginių pareiškėja nebuvo pateikusi atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą. Pareiškėja aiškiai suformulavo savo reikalavimą bei paaiškino jo motyvus ir siekį – nustatyti skolininkės turto dalį taip, kad iš jos būtų galima išieškoti skolą. Nustatant skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nebūtina nustatyti šią dalį kiekviename daikte, dalys gali būti nustatomos ir priskiriant skolininkui konkretų turtą, o ne tik jo dalį (Vilniaus apygardos teismo 2011-06-13 nutartis civ. b. Nr. 2S-324-467/2011). Nepagrįstai skolininkė teigia, kad teismas turėjo nustatyti pareiškimui terminą trūkumams pašalinti, kadangi pareiškėjos pareiškimas neturi trūkumų. Trūkumų šalinimo institutas taikomas procesinio dokumento priėmimo stadijoje ir negali būti taikomas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.Skolininkė nepagrįstai teigia, kad tariamai pareiškėjos reikalavimai buvo suformuluoti netinkamai, o pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškimą, netinkamai taikė procesines teisės normas. Pažymi, kad teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ne visiškai, o tik iš dalies. Pareiškėja siekia veiksmingo skolininkės turto dalies individualizavimo, kad iš skolininkės turto būtų galima išieškoti.Skolininkės teiginys, kad teismas viršijo pareiškėjos pareiškime iškeltų reikalavimų ribas, neatitinka tikrovės. Skolininkė nenurodo, kokia konkrečia teismo nutarties dalimi viršytas pareiškėjos reikalavimas.Skolininkei yra žinoma, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėja bei kokios procesinės galimybės išnaudotos. Teismas iš antstolio išreikalavo vykdomąją bylą, ją įvertino ir teisingai sutiko su tuo, kad pareiškimu reikalaujama skolininkės atžvilgiu pritaikyti išieškojimo priemonė yra adekvati ir proporcinga šioje vykdomojoje byloje.Įrodymai dėl nepilnamečio vaiko deklaruotos gyvenamosios vietos ginčo objekte galėjo būti pateikti su atsiliepimu į pareiškimą, todėl apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti juos priimti. Skolininkė nepaaiškina priežasčių, sutrukdžiusių pateikti rašytinį įrodymą į bylą anksčiau. Be to, skolininkė ir jos sutuoktinis neturi tiesioginės pareigos rūpintis nepilnamečiu vaiku, kadangi šias pareigas privalo įgyvendinti vaiko tėvai. Papildomai pažymi, kad CPK 668 straipsnyje nėra tiesioginio draudimo išieškoti iš buto, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai.
Žemesnės instancijos teismas
Skolininkė D. K. atsiliepimu į pateiktą pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutarties. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
Nesutinka su apeliantės argumentais, jog inžineriniai tinklai, žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), priklauso šalims bendra jungtine nuosavybe. Remiasi argumentais nurodytais atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą, kuriais teismai civilinėje byloje išaiškino, jog vien asmeninės atkuriamosios nuosavybės įregistravimas po santuokos sudarymo, nedaro tokio turto bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jis išlieka asmenine atkurtąja nuosavybe. Analogiškai buvo išaiškinta ir Panevėžio apygardos teismo 2015-10-21 nutartyje (skolininkė civilinės bylos Nr. nenurodo). Skolininkė taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimais 2010-06-07 nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-259/2010, jog 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Respublikos 1997-07-01 piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymu siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistas teises.
Žemesnės instancijos teismas
Antstolis S. M. atsiliepimu į pateiktą skolininkės D. K. atskirąjį skundą, prašo atmesti D. K. atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: CPK 667 straipsnio nuostatos teismo nutartimi nebuvo pažeistos. Skolininkė nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo, o skundas ir šioje dalyje paremtas tik hipotetinėmis prielaidomis bei išvedžiojimais, nepateikiant jokių argumentų. Nustatyti naudojimosi tvarką vieno kambario bute nėra įmanoma nei praktiškai nei teoriškai. Nėra suprantamas skundo argumentas dėl išieškojimo eilės ir kuo jis yra susijęs su skolininko turto dalies nustatymu CPK 667 straipsnio prasme.Vykdomojoje byloje nėra duomenų apie galimus apribojimus, taikomus išieškant iš fizinio asmens turto; turtą, iš kurio negali būti išieškoma; pinigų sumas, iš kurių išieškoti negalima. Tokių duomenų nepateikė ir pati skolininkė. Todėl nepilnamečio asmens registracija areštuotame turte visiškai nėra susijusi su CPK 668 straipsnyje išvardintais apribojimais.
Antstolis S. M. atsiliepimu į pateiktą pareiškėjos D. S. atskirąjį skundą, prašo tenkinti pareiškėjos skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Išieškotoja turi teisę reikalauti nustatyti skolininkės dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti. Skundžiama teismo nutartimi buvo nustatyta skolininkės ½ dalis areštuotame vieno kambario bute, tačiau toks skolininkės turto dalies nustatymas ne tik pažeidžia išieškotojos teises ir teisinius lūkesčius, bet ir apsunkina teismo sprendimo įvykdymą ar daro jį neįvykdomą visiškai. Nukreipti išieškojimą į ½ dalį vieno kambario buto praktiškai nėra įmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutartimi nutarė nustatyti skolininkės dalį sutuoktinių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirieji skundai dėl 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutarties yra iš esmės nepagrįsti dėl žemiau nurodytų motyvų.
Dėl išieškotojos D. S. atskirojo skundo
Išieškotoja atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ½ dalis inžinerinių tinklų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) priklauso Z. K. asmeninės nuosavybės teise. Pasaka išieškotojas teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, o tik subjektyviai ne pagal teisės nuostatas traktavo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo paskirtį ir detaliau neatskleidė tos paskirties.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atkurto turto nuosavybė yra asmeninio pobūdžio, nes teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatsiejama nuo asmens turėto nuosavybės iki jos nacionalizavimo. Teismas nustatė, jog Z. K. teisės įsigijimo sandoriu įsigijo V. K. (tėvo) teisę atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokiomis pats teisėmis ir tvarka, kaip būtų atkurta V. K. su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, tame tarpe ir nuosavybės rūšimis. Teismas sprendė, kad asmeninės atkuriamosios nuosavybės teisės įregistravimas po santuokos sudarymo, nedaro tokio turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jis išlieka asmenine atkurtąją Z. K. nuosavybe.Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Išieškotoja D. S. remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-13 nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010 išaiškinimais, tačiau šios kasacinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl atkurtos nuosavybės teisinės formos (asmeninė ar bendroji jungtinė), tuo tarpu kasacinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą tais atvejais, kai kiti asmenys pretenduoja atkurti teises į tą patį turtą. Teismas konstatuoja, jog ši kasacinio teismo nutartis buvo priimta, esant kitokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms, t. y. nagrinėjamos ir nurodytos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis šia nutartimi.Byloje nustatyta, jog Z. K. administracinių aktų pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo objektus, kurie priklausė Z. K. tėvui V. K.. Z. K. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisės perėjo paveldėjimo būdu t. y. giminystės ryšio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ½ dalį inžinerinių tinklų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) pripažino Z. K. asmenine nuosavybe.
Dėl suinteresuoto asmens D. K. atskirojo skundo
Suinteresuotas asmuo D. K. atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 667 straipsnį, kadangi atliko turto padalinimo procedūrą, bet ne skolininko turto dalies nustatymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais.CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko bendros dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Tačiau išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šios dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti.Išieškotoja D. S. pareiškimu dėl skolininkei priklausančios turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo prašė nustatyti, kad skolininkės turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Išieškotoja savo tokį prašymą grindė aplinkybėmis, jog toks skolininkės turto dalies nustatymas leis užtikrinti realų ir efektyvų skolos išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas įstatymo nuostatas, vertina, jog išieškotojos prašymas atitinka CPK 667 straipsnio nuostatas ir juo nėra prašoma padalinti sutuoktinių turtą. Taip pat teismas neturi pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas padalino sutuoktinių turtą, kadangi skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodyta, jog nustatoma skolininkei D. K. priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris yra bendra jungtinė D. K. ir Z. K. nuosavybė.D. K. taip pat nurodo, kad teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes viršijo pareiškimo reikalavimų ribas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, jog skundžiama nutartimi teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Kaip minėta ankščiau, išieškotoja pareiškimu prašė nustatyti, kad skolininkės turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Skundžiama nutartimi teismas išieškotojos prašymą tenkino iš dalies ir nustatė, kad skolininkei D. K. priklauso tik 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini). CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, jog rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti nurodyta teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti. CPK 291 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomas teismo nutarimas. Akivaizdu, kad teismas šalių prašymus gali tenkinti ir iš dalies, ką nagrinėjamu atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas atmetė suinteresuoto asmens D. K. argumentus dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo kaip nepagrįstus.Atskiruoju skundu D. K. nesutinka su skundžiama nutartimi taip pat dėl to, jog teismas nenustatė nekilnojamojo daikto dalies naudojimosi tvarkos pagal CPK 667 straipsnio 2 dalies nuostatas. CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Nagrinėjamuoju atveju byloje nėra realios galimybės nustatyti naudojimosi tvarką skolininkei D. K. priklausančia 1/2 dalimi nurodyto buto, nes jis yra vieno kambario ir gali būti naudojamas tik bendrai. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju būtų galima pripažinti, jog teismas tik formaliai pažeidė CPK 667 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tačiau tai neįtakoja nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog nustatyti naudojimosi tvarką turi būti suinteresuotas skolininkė, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jai priklausančią turto dalį realizuoti už kuo aukštesnę kainą. Nagrinėjamu atveju D. K. nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokios galimos skolininkei priklausančios nekilnojamojo daikto dalimi naudojimosi tvarkos.D. K. atskirajame skunde nurodo, kad teismas nesilaikė CPK 443 straipsnio 8 dalies reikalavimų ir netikrino, ar neišnaudotos kitos galimybės išieškoti skolos iš skolininkės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais, kadangi iš vykdomojoje byloje 2014-07-28 D. K. prašymo matyti, jog ji pati nurodo, jog lėšų kredito įstaigose neturi, pas trečiuosius asmenis turto neturi, gauna pensiją ir jokių kitų pajamų neturi, vienintelis turtimas nekilnojamasis turtas yra ginčo butas. Taigi, darytina išvada, kad teismas nepažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies, nes iš bylos medžiagos matyti, jog kitų galimybių išieškoti skolos nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad D. K., remdamasi šia aplinkybe, pati nenurodo, kokiomis kitomis galimybės galima būtų išieškoti skolą.
D. K. įsitikinimu, teismas neanalizavo ir CPK 668 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, neleidžiančių nukreipti išieškojimo į turtą, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atskirojo skundo argumentus kaip nepagrįstus, kadangi CPK 668 straipsnis nenumato apribojimo išieškoti iš turto, kuriame yra deklaruota nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Papildomai pažymėtina, kad atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 338 str.). Kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šių D. K. argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11-16 d. nutartį palikti nepakeistą.