Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-130-202/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-13
Bylos Nr.: 1A-130-202/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-05-1-01107-2014-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Albinas Bielskis, Linas Žukauskas
Nuteistasis: E. V.
Advokatai: Stanislovas Liutkevičius

Kategorijos

1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-202/2017Proceso Nr. 1-05-1-01107-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2., 1.1.4.4.5., 1.1.9.8., 1.2.28.2.2. (N) (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Albino Bielskio ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam E. V.,nuteistojo gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei tęsti darbą arba pradėti dirbti.

E. V. paskirta kardomoji priemonė – užstatas palikta galioti. Tuo atveju, jeigu E. V. nepažeis kardomosios priemonės – užstato sąlygų ir jo atžvilgiu bus pradėtas vykdyti nuosprendis, tai pradėjus bausmės vykdymą kardomąją priemonę – užstatą panaikinti, o užstatą – 4 000 Eur grąžinti L. V.. Priešingu atveju užstatą – 4 000 Eur pervesti valstybei.

Tuo atveju, jeigu bausmės vykdymo atidėjimas būtų panaikintas ir E. V. pasiųstas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, įskaityti į bausmę laiką išbūtą sulaikyme nuo 2015-01-29 iki 2015-01-30, tai yra 1 (vieną) dieną.

Iš T. M., E. T. ir E. V. priteista po 3,15 Eur iš kiekvieno valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Iš E. T. ir E. V. priteista po 5,22 Eur iš kiekvieno valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškotina valstybės naudai iš E. T. ir E. V. iš kiekvieno po 530 Eur konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės – „SAAB 9-5“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 10 620 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškotina valstybės naudai iš T. M., E. T. ir E. V. iš kiekvieno po 586,67 Eur konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės – „Ford Mondeo“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 760 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškotina valstybės naudai iš E. T., E. V. ir T. M. iš kiekvieno po 713,33 Eur konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės – „Opel Omega“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 140 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotina navigacija „Garmin“, mobiliojo ryšio telefonai „Samsung SM-G900F“ IMEI 354886066395611 su SIM kortele; „Samsung GT-E1200R“ IMEI 356646067888354 su SIM kortele; „Samsung GT-E1080W“ IMEI 351856026632596 (išlikusi telefono atmintyje), IMEI ant telefono korpuso 359779041233939 su SIM kortele; „Black Berry 9220“, kurio IMEI Nr. 358208053177389 su SIM kortele „Labas“ ir micro SD kortele; „Black Berry 8900“, kurio IMEI Nr. 357238039696534, be akumuliatoriaus, su mikro SIM kortele; „HTC“ IMEI Nr. 357871055154036 su SIM kortele; „Samsung GT-E1200“, IMEI Nr. 355269/05653578/6 be SIM kortelės, vieną SIM kortelę.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. M. ir E. T., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. T. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų padėjo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką neteisėtai gabenti du nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, V. S. Respublikos piliečius T. N. T. ir T. V. T. (T. N. D.), kuriems paskirta alternatyvi sulaikymo priemonė – patikėti socialinei įstaigai prižiūrėti, apgyvendinant juos Pabėgėlių priėmimo centre; taip pat jis, veikdamas bendrininkų grupe su E. T. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų padėjo per valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką neteisėtai gabenti keturis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, V. S. Respublikos piliečius, kurių dviem, T. H. V. ir L. H. N., paskirta alternatyvi sulaikymo priemonė – patikėti socialinei įstaigai prižiūrėti, apgyvendinant juos Pabėgėlių priėmimo centre, o kitiems dviem – prieglobsčio prašytojams, kuriems suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis: H. V. L. ir T. T. L.; taip pat, jis, veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupe su E. T. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų, pasikėsino per valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką gabenti vieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčią užsienietę, V. S. Respublikos pilietę T. N. T., kuriai paskirta alternatyvi sulaikymo priemonė – patikėti socialinei įstaigai prižiūrėti, apgyvendinant ją Pabėgėlių priėmimo centre, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes bendrininkas buvo sulaikytas, o būtent:

1.1. 2014 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014-10-17, gavęs informaciją, kad Pabėgėlių priėmimo centre, esančiame Karaliaus Mindaugo g. 18, Rukloje, yra apgyvendinti V. S. Respublikos piliečiai T. N. T. ir T. V. T. (T. N. D.), kuriems paskirta alternatyvi sulaikymo priemonė – patikėti socialinei įstaigai prižiūrėti, apgyvendinant juos Pabėgėlių priėmimo centre, kurie siekia neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, surado ir pasiūlė E. T. už atlygį – apie 1500 Lt (434,43 Eur), neteisėtai gabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečius, E. T. sutiko. Po ko jis (E. V.) davė E. T. nusikalstamos veikos priemones, t. y. navigaciją su įvestu maršrutu ir koordinatėmis, kur reikės nugabenti į Lenkijos Respubliką užsieniečius, mobiliojo ryšio telefoną, kad būtų užtikrintas ryšio palaikymas ir informacijos perdavimas. E. T. vykdant susitarimą, gavus informaciją apie užsieniečių paėmimo laiką ir vietą, 2014-10-17 nuvyko į Ruklos miestelį išnuomotu automobiliu „SAAB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu Lietuvos asociacijai „Jaunimas-pirmyn“, paėmė sutartoje vietoje užsieniečius, kuriuos 2014 m. spalio 18 d., apie 21.05 val., Akmenių kaime, Lazdijų r. sav., Kalvarijos užkardos veikimo teritorijoje neteisėtai pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, o jis (E. V.), siekdamas užtikrinti saugų užsieniečių nugabenimą į Lenkijos Respubliką, vyko priekyje E. T. automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotu I. K. vardu, kaip keleivis, kurį vairavo E. K., kuris nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, nuolat palaikė ryšį su E. T. ir pagal susitarimą telefonu turėjo perspėti apie pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir valstybės sienos rajone.

1.2. Be to, E. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014-11-15, gavęs informaciją, kad Pabėgėlių priėmimo centre, esančiame Karaliaus Mindaugo g. 18, Rukloje, yra apgyvendinti V. S. Respublikos piliečiai T. H. V. ir L. H. N., ir gavęs informaciją, kad Užsieniečių registracijos centre, esančiame Vilniaus g. 100, Pabradėje, yra apgyvendinti V. S. Respublikos piliečiai H. V. L. ir T. T. L., kurie siekia neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, jis (E. V.) pasiūlė E. T. už atlygį – apie 1000 Lt (289,62 Eur), neteisėtai padėti gabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečius, taip pat surado ir pasiūlė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui už 2000 Lt (579,24 Eur) atlygį neteisėtai gabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečius, o šie sutiko. Po ko jis (E. V.) nurodė E. T. naudotis iš anksto duota navigacija, mobiliojo ryšio telefonu ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu susitikti kelyje Vilnius – Pabradė, vykti į užsieniečių paėmimo vietą jo iš anksto nurodytu laiku ir juos neteisėtai kertant valstybės sieną nugabenti į Lenkijos Respubliką, Varšuvos miestą. 2014-11-15 E. T. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui vykdant jo (E. V.) nurodymą, susitiko, ir toliau E. T. automobiliu „Mazda“, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo automobiliu „Opel“, kurių registracija ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nuvyko į Pabradės miestą, paėmė sutartoje vietoje du užsieniečius, po ko nuvyko į Ruklos miestelį, paėmė sutartoje vietoje kitus du užsieniečius, kuriuos 2014 m. lapkričio 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, Salaperaugio kaime, Kalvarijos sav., Kalvarijos užkardos veikimo teritorijoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo automobiliu „Opel“, padedant E. T., kuris vyko priekyje jo, stebėjo kelią ir pagal susitarimą telefonu turėjo perspėti apie pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir valstybės sienos rajone, neteisėtai pergabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką nurodytus užsieniečius, ir E. V. nurodymu perdavė juos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui.

1.3. E. V. nuteistas ir už tai, kad 2014 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014-12-29, gavęs informaciją, kad Pabėgėlių priėmimo centre, esančiame Karaliaus Mindaugo g. 18, Rukloje, yra apgyvendinta V. S. Respublikos pilietė T. N. T., kuri siekia neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos, jis (E. V.) pasiūlė E. T. už nenustatyto dydžio atlygį padėti neteisėtai gabenti per valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką nurodytą užsienietę ir pasiūlė surasti asmenį, kuris sutiktų už nenustatyto dydžio atlygį neteisėtai nugabenti nurodytą užsienietę į Lenkijos Respubliką, E. T. sutiko. Po ko E. T. suradus ir įkalbėjus T. M., o šiam sutikus, jis (E. V.) nurodė naudotis iš anksto duota navigacija ir mobiliojo ryšio telefonu, 2014-12-29 vykti į užsienietės paėmimo vietą jo iš anksto nurodytu laiku ir, nesant galimybės tą pačią dieną neteisėtai išgabenti į Lenkijos Respubliką, ją atvežus apgyvendinti Vilniaus mieste esančiuose nakvynės namuose. E. T. ir T. M. vykdant jo (E. V.) nurodymą nuvyko į Ruklos miestelį, paėmė sutartoje vietoje nurodytą užsienietę, kurią apgyvendino nakvynės namuose Vilniuje, o 2014 m. gruodžio 30 d., 16.30 val., padedant E. T., kuris važiavo kartu su A. A., nežinojusiu apie daromą nusikalstamą veiką, automobiliu „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekyje T. M., stebėjo kelią ir pagal susitarimą telefonu turėjo perspėti apie pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir valstybės sienos rajone, T. M. pasikėsino dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai pergabenti automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčią užsienietę – V. S. Respublikos pilietę T. N. T., tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo T. M. valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2014-12-30, apie 16.30 val., buvo sulaikytas VSAT Lazdijų rinktinės pareigūnų.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendį, grąžinti užstato davėjui L. V. 4 000 eurų, taip pat grąžinti mobilaus ryšio telefoną HTC ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas teigia, jog nuosprendžio dalis dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną ir pasikėsinimo neteisėtai gabenti žmogų visiškai atitinka kaltinamąjį aktą, nes teismas pažodžiui perrašė ikiteisminio tyrimo metu duotus E. T. parodymus. Be to, kaip ir kaltinamajame akte, nuosprendyje aprašyti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti T. M. parodymai ir kiti duomenys. Tačiau nuosprendyje nėra konkretizuota, kuriais duomenimis teismas rėmėsi grįsdamas apelianto kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

2.2. Skundo autoriaus nuomone, vertindamas E. T. parodymus teismas praleido kai kurias svarbias detales bei nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu E. T. keitė parodymus. Pastarasis vien tik 2015 metų sausio mėnesį buvo apklaustas šešis kartus, iš jų vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

2.2.1. Pirmos apklausos 2014-12-31 metu E. T. parodė, kad su E., kurio pavardės nežino, susipažino 2014 metų vasarą. E. jam pasiūlė užsidirbti, vežant į Lenkiją vietnamiečius. Iš viso vietnamiečius į Lenkiją gabeno penkis kartus. Kai kuriais atvejais gabeno iš Estijos per Lietuvą į Lenkiją. Visais atvejais nurodymus gavo iš E., su kuriuo palaikė ryšį telefonu, iš pastarojo gavo mobilaus ryšio telefono aparatą, navigaciją. Keliais atvejais vietnamiečius jam šalia Vilniaus jam perdavė rusiškai kalbantis asmuo (t. 5, b. 1. 39-45).

2.2.2. 2015-01-07 E. T. iš dalies pakeitė ankstesnius parodymus ir paaiškino, kad jis vietnamiečius vežė 2014-10-18, lapkričio mėnesį ir 2014-12-30. Kelionės 2014-10-18 metu jis palaikė ryšį SMS žinutėmis, kaip jis (E. T.) suprato, su E., tačiau paties E. nematė. Kitos kelionės – lapkričio mėnesį – metu ryšį jis taip pat palaikė telefonu, tačiau su kuo susirašinėjo žinutėmis, jis nežino. E. T. taip pat parodė, kad E. jis galėtų atpažinti iš nuotraukos (t. 5, b. 1. 48-52).

2.2.3. Apklausos 2015-01-08 metu E. T. dar kartą akcentavo, kad 2014-12-31 jo duoti parodymai buvo tik iš dalies teisingi, nes 8 vietnamiečių iš Estijos ir prie Vilniaus negabeno. E. T. negalėjo paaiškinti, kodėl pirmos apklausos metu davė kitokius parodymus. Nurodė, kad vežė arba lydėjo tris kartus – 2014-10-18, 2014-11-14 ir 2014-12-30 (t. 5, b. 1. 54-55).

2.2.4. 2015-01-23 E. T. buvo pateikti atpažinimui pagal nuotraukas keturi asmenys, iš kurių vieną atpažino kaip E.. E. T. nurodė, kad asmuo, kurio nuotrauka yra Nr. 3, yra panašus į vyrą, apie kurį davė parodymus, ir kurį žino E. vardu. E. T. nebuvo visiškai įsitikinęs, kad tai jo (E.) nuotrauka, bet pagal bendrus veido bruožus atvaizdas Nr. 3 buvo labai panašus į E..

2.2.5. Papildomos apklausos 2015-01-26 metu E. T. parodė, kad nuotraukoje Nr. 3 esantis asmuo panašiausias į E., taip pat paprašė jo nesuvesti į veiksmus, kuriuose dalyvaus E.. Šios apklausos metu E. T. taip pat davė parodymus apie neteisėtą asmenų gabenimą 2014-10-18, 2014-11-15 ir 2014-12-30. Pastarasis parodė, kad prieš pirmą gabenimą E. jam perdavė mobilaus ryšio telefoną bei navigaciją. Į perduotą mobilaus ryšio telefoną gavo pranešimą, kada reikės vykti. Suprato, kad žinutes rašo E.. Kelionės metu taip pat gaudavo žinutes, kaip manė, iš E., tačiau jo paties nematė. Gabenimo lapkričio 15 d. metu jis taip pat susirašinėjo žinutėmis, tačiau ne su E., o kitu asmeniu. Po šios kelionės grįžus į Vilnių gavo SMS žinutę, kurioje buvo nurodyta nueiti prie „Mandarino” prekybos centro ir susitikti su moterimi, kuri jam perdavė 3 000 Lt, iš kurių jis 2 000 Lt perdavė nepažįstamam „Opel Astra” vairuotojui, vykusiam kartu su juo į Lenkiją ir nelegaliai vežusiam keturis vietnamiečius. Paskutinį kartą išvažiuodamas iš Vilniaus (2014-12-30), jis telefonu pranešė ne E., o numeriu, kuris telefone įvestas „A”. Apie vyrą, vardu E., nieko negali pasakyti, nes nežino nei kur jis gyvena, nei kur dirba (t. 5, b. 1. 58-63).

2.2.6. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2015-01-27 metu E. T. praktiškai pakartojo parodymus, duotus 2015-01-26. Parodė, kad kelionės 2014-11-15 metu kontaktavo su kitu asmeniu (t. 5, b. 1. 69-71).

2.2.7. 2015-01-30 papildomos apklausos metu įtariamasis E. T. pažadėjo niekur nesislėpti nuo pareigūnų ir kviečiamas atvykti. Taip pat parodė, kad 2014-12-29 E. išėmė iš bankomato ir davė jam 500 Lt, kurie buvo reikalingi kelionei ir kurui (t. 5, b. 1. 72-73).

2.2.8. 2014-12-31 E. T. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui (t. 5, b. 1. 88), 2015-01-28 E. T. paskirtas užstatas (t. 5, b. 1. 100-101).

2.2.9. Teisiamojo posėdžio 2016-02-25 metu E. T. davė parodymus apie visus tris kaltinimo epizodus, pakartodamas 2015-01-27 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duotus parodymus. Uždavus klausimą, kas davė mobilaus ryšio telefoną ir navigaciją, buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti E. T. parodymai. Pastarasis paaiškino, kad jo parodymai apie keliones yra teisingi, tik parodymai apie E. yra netiesa. Su E. bendravo tik kaip su draugu, apie E. melavo, nes ant jo pyko, kad gruodžio mėnesio pradžioje jam (E. T.) paprašius paskolinti pinigų kelionei į Norvegiją, E. pinigų nepaskolino. Sulaikius pareigūnai minėjo E. vardą, todėl pagalvojo, kad E. yra įsivėlęs. Prieš lapkričio mėnesio kelionę jį (E. T.) sutikęs E. paprašė atvežti detalę. 2014-11-15 su E. V. susirašinėjo SMS žinutėmis dėl detalės.

2.2.10. Nuteistojo E. V. nuomone, iš išdėstytų ikiteisminio tyrimo metu duotų E. T. parodymų matyti, jog pastarojo parodymai nenuoseklūs, tyrimo eigoje kito, vis labiau išryškinant E. vaidmenį. Jei pirmų apklausų metu E. T. kalbėjo apie 5 nusikalstamos veikos epizodus, paminėdamas rusiškai kalbančius asmenis, tiksliai negalėjo nurodyti datų, kuriomis buvo neteisėtai gabenami užsieniečiai, tai vėlesnių apklausų metu dalies epizodų atsisakė, nekalbėjo apie rusiškai kalbančius asmenis, be to, jau tiksliai nurodė datas, kada gabeno ar dalyvavo gabenant Vietnamo piliečius. Apeliantas mano, jog tokia parodymų kaita galėjo būti susijusi su pareigūnų pažadu pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę (šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu nurodė E. T. paaiškinęs, kad tiek tyrėja, tiek dalyvavęs advokatas sakė, kad „laikykis savo parodymų ir eisi namo”), jei bus „prisimenamos” vis tikslesnės ir naujesnės detalės.

2.3. Skundo autorius taip pat nurodo, jog E. T. parodymai yra vieninteliai įrodymai, kuriais rėmėsi teismas. Pastarajam teisme pakeitus parodymus ir tvirtinant, kad apeliantas nieko nežinojo apie neteisėtus Vietnamo piliečių gabenimus, neliko nė vieno asmens, galinčio nurodyti, kad E. V. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad E. T. teisiamojo posėdžio metu parodymus davė pirmas, teigdamas, kad E. V. su jų padarymu nėra susijęs. Nuteistasis įsitikinęs, kad nuosprendyje beveik pažodžiui atkartojant ikiteisminio tyrimo metu duotus E. T. parodymus, teismas nepagrįstai išryškino tik tą jų dalį, kurioje jis (E. T.) davė parodymus apie E. vaidmenį inkriminuojamų nusikaltimų padaryme, nutylint aplinkybes, kurias nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde. Tokiu būdu teismas, tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų duomenų, kuriuos savo parodymuose nurodė E. T., nesusiejęs jų į vieningą visumą, nenurodęs iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi viena parodymų dalimi, ir nepaminėjo kitos dalies (nurodytos šiame skunde), nepašalino prieštaravimų tarp atskirų E. T. parodymų, padarė neteisingas išvadas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje konstatuota, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nurodyta proceso teisės norma nustato reikalavimus teismui bylos duomenų tyrimo ir vertinimo procese. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia kruopštų ir nuoseklų visų teisiškai reikšmingų bylos faktų nustatymą. Nešališkumo reikalavimas – pirmiausia teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus. Abu šie reikalavimai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, nes šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes vertina selektyviai, t. y., vienoms aplinkybėms (kaltinančioms ar teisinančioms) suteikia prioritetą kitų atžvilgiu. Taip gali pasireikšti teismo pozicija, kad nesigilinant, be aiškaus pagrindo ar remiantis teisiškai nepriimtinais argumentais, atmetamos ar pripažįstamos nereikšmingomis aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas ar gynyba byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-l4/2009).

2.4. Be to, apeliantas teigia, jog teismas, nurodęs, kad informaciją apie užsieniečių buvimą Užsieniečių registracijos centre gavo ir ją perdavė E. V., nepaaiškino, kaip vertina byloje surinktus duomenis apie tai, kad abiejų nusikaltimų (2014-10-18 ir 2014-11-15) išvakarėse arba tą pačią dieną E. T. telefonu intensyviai bendravo su kitu asmeniu (telefono abonento numeris +XXXXX), kuris jungėsi prie tų pačių celių, kaip ir E. T. mobilaus ryšio telefono numeris.

2.5. Teismas nepasisakė ir apie tai, kad, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl 2014-11-15 epizodo E. T. parodė, jog kelionės metu kontaktavo su kitu asmeniu (t. 5, b. 1. 69-71). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2016-04-20 teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad E. T. seniai pažįsta, kad juos sieja bendri draugai. Jų (E. V. ir E. T.) tarpusavio intensyvius telefoninius kontaktus patvirtina byloje surinkti duomenys. Dėl šios priežasties apeliantui nesuprantama E. T. pozicija ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis apibūdino asmenį, vardu E.. E. T. nuteistąjį gerai pažinojo ir be jokių abejonių galėjo jį (E. V.) atpažinti (atpažinimo metu E. T. nebuvo tikras, kad atpažino būtent E.). Apeliantui keisti ir E. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad apie vyrą vardu E. jis nieko negalėjo pasakyti, nes nežinojo nei kur jis gyvena, nei kur dirba, kadangi E. T. žinojo, kuo ir kur dirbo E. V.. Apeliantas mano, kad toks E. T. elgesys paaiškina pastarojo duotus parodymus teisiamojo posėdžio metu apie tai, kad jis E. V. apkalbėjo ir dėl to jam buvo nemalonu. Teismas šių aplinkybių neanalizavo.

2.6. Toliau skundo autorius nurodo, jog byloje apklausti liudytojai nenurodė, kad E. V. yra kaip nors susijęs su nuteistiesiems inkriminuojamomis veikomis.

2.6.1. Ikiteisminio tyrimo metu T. M. parodė, kad E. V. nepažįsta (t. 4, b. 1. 159-161). Šiuos savo parodymus jis (T. M.) patvirtino ir apklaustas teisme. Pastarasis taip pat patvirtino, kad nurodymus apie važiavimą į Lenkiją gavo iš E. T..

2.6.2. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų kaip liudytojais Vietnamo piliečių T. N. T. ir T. N. D. parodymų matyti, jog pastarieji taip pat nedavė jokių parodymų apie E. V. (t. 1, b. 1. 133-134, 143-144, 137-138). Liudytoja T. N. T. parodymų atpažinti pagal fotonuotraukas metu atpažino E. T. ir T. M. (t. 1, b. 1. 135-136, 145-148 ir 149-152). Liudytojas T. N. D. parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu atpažino E. T. (t. 1, b. 1. 139-140). Liudytojai I. M., E. V., A. P., A. A. bei L. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu (A. A.), tiek bylą nagrinėjant teisme (I. M., E. V., A. P., L. N.) savo parodymuose taip pat E. V. neminėjo.

2.7. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo E. K. parodymų, kurie patvirtina jo (E. V.) parodymus apie kelionės tikslą į Lenkiją. Liudytojas E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su apeliantu yra geri draugai, ar E. V. buvo pažįstamas su E. T., jis nežino. 2014-10-18 jis (E. K.) su apeliantu vyko į Lenkiją susitikti su lenku dėl automobilio detalės. Į Lenkiją išvyko per Lazdijų kontrolės punktą. Lenkijoje prabuvo apie 2-3 valandas. Į Lietuvą grįžo per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą, nes šiuo maršrutu važiuoti naktį saugiau dėl žvėrių. E. V. kartu važiavo liudytojo prašymu. Pastarasis neprisiminė, ar kelionės metu nuteistasis bendravo su kuo nors SMS žinutėmis. Kelionės metu E. V. su niekuo susitikęs nebuvo (t. 2, b. 1. 53-54).

2.8. Nuteistasis E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo neprisipažino ir davė nuoseklius parodymus apie tai, kad E. T. pažįsta, o T. M. pirmą kartą pamatė tik teismo posėdžio metu. 2014 m. spalio mėnesį kartu su E. K., pastarojo siūlymu, vyko į Lenkiją, į Augustovą. Augustove buvo sustoję prie prekybos centro. Atgal į Lietuvą grįžo kitu keliu pro Kalvarijas. Pravažiavę pasienį, Lietuvos pusėje sustojo kolonėlėje. Važiuojant link Kauno, Evaldas pasigedo piniginės, todėl apsisuko ir važiavo atgal. Apeliantui tarp sėdynių radus piniginę, tęsė kelionę į Vilnių. Apklaustas dėl lapkričio mėnesio epizodo nuteistasis nurodė, kad jam reikėjo automobilio multimedijos bloko, kurį draugai surado Lenkijoje. Prisiminęs, kad į Lenkiją važinėja E. T., pastarojo paprašė jį atvežti. E. T. sutiko. Su lenku bendravo per E. K.. Lenkas buvo informuotas, kad Edgaras atvažiuos automobiliu „Mazda“ lietuviškais numeriais. Tą lapkričio dieną šventė draugo gimtadienį. Tuo metu iš E. T. gavo telefoninę žinutę su klausimu, ar jis yra. Atsakė – taip. Vėliau E. T. paklausė, kur galima rasti keityklą. Nuteistasis žinute paaiškino, kaip lenkiškai yra keitykla ir kaip ją rasti. Tą vakarą susirašinėjo tik apie detalės paėmimą. Po kelių dienų sutikęs E. T. sužinojo, kad jis lenko nesulaukė. Gruodžio mėnesį prieš šventes bendravo su E. T., kuris prašė paskolinti pinigų. Jiems susitikus, iš bankomato išėmė ir padavė E. T. 500 Lt (t. 2, b. 1. 137-138). E. T. seniai pažįsta, turi bendrų draugų. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis paaiškino, kad E. T. atsisakė su juo (E. V.) akistatos, nes jam (E. T.) tikriausiai buvo gėda. Su E. T. niekada nekalbėjo apie jokius važiavimus, taip pat niekada nebuvo susitikę trise – E. V., E. T. ir T. M.. Pastarąjį pirmą kartą pamatė teisme.

2.9. Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, sugretinęs 2015-01-28 tarnybiniame pranešime (t. 2, b. l. 32-34) išdėstytas aplinkybes su ikiteisminio tyrimo metu duotais E. T. parodymais, padarė išvadą, kad 2014-10-18 E. V. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, nes E. V. mobilaus ryšio telefonas jungėsi toje pačioje geografinėje vietovėje, kurioje buvo gabenami asmenys. Teismas atmetė E. V. versiją, kad 2014-10-18 jis (E. V.) su draugu vyko į Lenkiją kitais, ne nusikalstamos veikos tikslais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu E. T. patvirtino E. V. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Apelianto nuomone, teismo nurodytas aplinkybes paneigia ne tik liudytojas E. K., nurodęs, kad į Lenkiją važiavo su E. V. jam (E. K.) prašant ir pastarojo reikalais, bet ir tai, jog 2015-01-29 kratos metu iš nuteistojo paėmus du mobilaus ryšio telefonus buvo nustatyta, kad kontaktuose nėra abonento +XXXXX, kuriuo naudojosi E. T. (t. 3, b. 1. 125-133). Dėl nurodytų priežasčių apeliantui nesuprantama teismo išvada, kad 2014-10-18 kelionės į Lenkiją metu jis (E. V.) palaikė ryšį su E. T.. Todėl teismas ir šiuo atveju pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus išsamumo bei nešališkumo principus (rėmėsi nuteistąjį kaltinančiais duomenimis, tačiau teisiančių duomenų neaptarė). Iš byloje esančių telefoninių kontaktų išklotinių matyti, jog 2014-10-18 14:08:27 val. nuteistasis iš savo telefono numerio +XXXXX skambino E. T. (+XXXXX). Pagal celės buvimo vietą E. T. tuo metu turėjo būti Kėdainiuose. Teismas šios aplinkybės neaptarė. Apeliantas nurodo, kad jis šios aplinkybės išsamiau taip pat neaptarinės, nes neatsimena, apie ką kalbėjo su E. T..

2.10. 2015-06-17 papildomai apklaustas kaip įtariamasis E. T. parodė, kad 2015-11-15 nuo 20:32:61 val. iki 21:40:57 val. susirašinėjo SMS žinutėmis su E. V., jam (E. T.) būnant Lenkijoje. Žinutėmis jis pranešė, kad nelegalus nuvežė į Lenkiją, kad sugedo telefonas, kuriuo jis bendravo su kitu asmeniu, be to, klausė, kur rasti valiutos keityklą. Tuo tarpu apeliantas viso bylos proceso metu nuosekliai aiškino, kad prašė E. T. iš Lenkijos parvežti multimedijos bloką automobiliui. Žinodamas, kurioje vietoje bus E. T., nupasakojo Varšuvoje vietą, kurioje jo turi laukti lenkas. Galimai sumaišęs laiką, E. T. sutartoje vietoje lenko nesulaukė, todėl detalės neatvežė. Nuteistasis E. T. taip pat paaiškino, kur rasti valiutos keityklą. Šiuos apelianto parodymus teisiamojo posėdžio metu E. T. patvirtino.

2.11. Be to, apeliantas teigia, jog E. T. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus apie tai, kad E. V. nesusijęs su neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną, bei tai, kad 2014-11-15 kelionės į Lenkiją metu E. T. telefonu kontaktavo su kitu asmeniu, patvirtina telefoninių kontaktų išklotinės. Iš byloje esančių išklotinių matyti, kad abonentas +XXXXX (paimtas iš E. T. sugyventinės L. Š., todėl, tikėtina, kad juo nuolat naudojosi E. T.) 2014-10-17 per trumpą laiko tarpą kontaktavo su abonentu +XXXXX penkis kartus, o nuo 2014-11-14 21:11:20 val. iki 2015-11-15 21:45:52 val. pastoviai ir daug kartų kontaktavo vietovėse, kuriose buvo organizuojamas neteisėtas asmenų gabenimas. Be to, abonentas Nr. +XXXXX 2014-11-15 nuo 16.07 val. jungėsi prie Lenkijos Respublikos operatorių tinklo. Šio telefono aparate, kataloge „Gautos SMS žinutės“ 2014-11-15 užfiksuoti kontaktai su tuo pačiu abonentu +XXXXX. Iš žinučių turinio galima spręsti, kad nurodoma važiavimo kryptis arba maršrutas (t. 3, b. 1. 36). Apeliantas yra girdėjęs, jog dėl telefonų „BlackBerry“ techninių savybių yra neįmanoma iššifruoti jų perduodamos informacijos, todėl išklotinėse yra nurodyta nulinė kontaktų trukmė. Į šiuos techninius klausimus turėjo atsakyti specialistai, tačiau tokia užduotis specialistams pateikta nebuvo. Teismas taip pat nepasisakė dėl apelianto nurodytų telefoninių kontaktų ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais E. T. parodymais bei 2014-11-15 vakare vykusiu susirašinėjimu SMS žinutėmis. Nuteistojo įsitikinimu, nurodyti techniniai duomenys patvirtina E. T. teisme duotus parodymus apie tai, kad nurodymus apie asmenų gabenimą jis gaudavo iš jam nežinomo žmogaus, iš kurio galėjo gauti ir navigaciją bei mobilaus ryšio telefonus.

2.12. Nuteistasis taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu E. T. parodė, jog telefoniniai pokalbiai buvo susiję su pasiruošimu gabenti užsieniečius į Lenkiją, tačiau bylą nagrinėjant teisme E. T. paaiškino, kad E. V. su užsieniečių gabenimu nesusijęs, jie (E. V. ir E. T.) buvo susitikę pinigų skolinimosi klausimu. Teisme E. T. pakeitus parodymus nuosprendyje nurodyti telefoniniai pokalbiai (t. 2, b. l. 147-160) prarado bet kokią įrodomąją reikšmę, priešingai, jie patvirtina tiek apelianto, tiek E. T. parodymus apie susitikimo tikslą. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad pokalbiai tarp jo ir E. T. yra neinformatyvūs, iš jų galima suprasti, kad tariamasi tik dėl susitikimo, tuo tarpu E. T. pokalbiai su T. M. ir A. A. yra mažai koduoti, iš jų turinio galima lengvai suprasti, kad kalbama apie važiavimą į Lenkiją ir asmenų vežimą. Nuteistojo nuomone, mažai tikėtina, kad E. T., atvirai bendravęs su T. M. ir A. A., staiga pereitų prie visiškos konspiracijos bendraujant su E. V..

2.13. Be to, apeliantas mano, kad nuosprendžio 52-55 lapuose pateikta informacija apie tai, kad E. T., E. V., T. M. buvo pateikti jų įrašytų pokalbių garso įrašai, jokios įrodomosios reikšmės neturi, nes jie dar kartą patvirtina tarimąsi su E. T. susitikti prie jo namų. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, jog yra užfiksuota ir daugiau E. T. telefoninių kontaktų su abonentiniais numeriais, kurių priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nustatyta nebuvo, tačiau nei prokuroras, nei teismas šių aplinkybių neaptarė. Kiti nuosprendyje nurodyti dokumentai – Valstybės sienos apsaugos tarnybos įvairių struktūrų, Lenkijos sienos apsaugos tarnybos, Lazdijų rajono apylinkės teismo, iš Pabėgėlių priėmimo centro ir kt., apelianto nuomone, su juo visiškai nesusiję.

2.14. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiai kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-699/2015 ir nurodo, kad kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama vien kito kaltinamojo parodymais. Kaltinamojo E. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, galėtų turėti įrodomąją reikšmę, jei juos patvirtintų kiti byloje surinkti įrodymai bei jų visuma. Išanalizavęs visus byloje surinktus duomenis, nuteistasis daro išvadą, jog kitų įrodymų, išskyrus kito kaltinamojo E. T. parodymus, byloje nėra.

2.15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Tokias pačias nuostatas ne kartą yra konstatavęs ir Europos Žmogaus teisių Teismas (Barber, Messegue and Jabardo v. Spain; Telfner v. Austria ir kt.).

2.16. BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, kuris reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje Nr. 2K-252/2005). Apeliantas mano, jog teismas pažeidė šiuos teismų praktikos suformuotus principus, nes neatsižvelgė į gynėjo argumentus, išsakytus baigiamojoje kalboje, ir jų nuosprendyje neaptarė. Be to, teismas neįvertino liudytojo E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pagarsintų bylos nagrinėjimo teisme metu. Į gynėjo argumentus po prokuroro baigiamosios kalbos, kad E. K. turi būti iškviestas į teismo posėdį ir apklaustas, teismas nesureagavo ir nuosprendyje šios aplinkybės neaptarė. Formuojamoje teismų praktikoje nuolat pabrėžiama, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuteistojo nuomone, teismo pozicija priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė ne tik suformuotą teismų praktiką, bet ir nepaisė konstitucinių teisinės valstybės principų, kurie reiškia, kad teismo nuosprendyje negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui. Teismo nuosprendis turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos K. T. 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

2.17. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis teismas nusprendė išieškoti valstybės naudai iš E. V. ir E. T. konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės – „SAAB 9-5“ vertę atitinkančią pinigų sumą. Nurodydamas vertę teismas rėmėsi muitinės pateikta rekomendacine transporto priemonės kaina – 10 620 eurų. Apeliantas įsitikinęs, kad ši suma neatitinka tikrovės. Kituose viešai prieinamuose kataloguose (autoplius.lt) tokio pat tipo bei tų pačių pagaminimo metų automobilio kaina yra nuo 4 400 eurų iki 5 200 eurų. Dėl nurodytos priežasties, konfiskuotino automobilio „SAAB 9-5“ kaina turi būti sumažinta iki 4 800 eurų (verčių vidurkis).

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl apelianto argumentų dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimų

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais bei patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą įrodymų, kurių pakanka išvadai, jog E. V. padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, 292 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje, 292 straipsnio 2 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 292 straipsnio 2 dalyje. Apygardos teismas nuteistojo E. V. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas bei paskyrė nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį atitinkančią bausmę.

5.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas visus įrodymus privalo tirti ir tikrinti, laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o vertinti – pagal to paties straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pasiūlymų ar versijų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja nuteistasis, jų vertinimas teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451-895/2016, 2K-36-895/2014).

5.2. Priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas, kuriais įrodymais tiki, pripažįsta tinkamais, pakankamais ir remiasi nustatydamas bylos aplinkybes ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmeta. Skunde apeliantas dėsto savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų nuoseklumą ir patikimumą (būtent savo paties parodymų teisingumą) ir nuteistojo E. T. parodymų prieštaringumą ir nepatikimumą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nuteistojo E. T. parodymus vertina vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, akcentuodamas neturinčius didesnės reikšmės teismo išvadoms parodymų netikslumus, ir nesiedamas jų su kitais bylos duomenimis, sutampančiais su šio asmens parodymais. Taip pat akcentuoja neturinčius reikšmės nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimui liudytojų T. N. T., T. N. D., T. N. D., I. M., E. V., A. P., A. A., L. N. bei nuteistojo T. M. parodymus. Taip pat nepagrįstai nurodo, jog viso proceso metu jis nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokių nusikalstamų veikų nepadarė, kadangi vien tik savo kaltės neigimas nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Be to, apeliuodamas į BPK įstatymų pažeidimus, kurie esą pasireiškė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalyje nuostatų nesilaikymu, nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nuteistasis taip pat iš esmės ginčija jam nepalankų įrodymų vertinimą, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini iš esmės deklaratyviais. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.

5.3. Nuteistasis apeliaciniame skunde vadovaudamasis BPK 270 straipsnio 3 dalies, BPK 287 straipsnio nuostatomis teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teismų praktikoje suformuotus principus, įpareigojančius teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Apelianto nuomone šie pažeidimai pasireiškė tuo, kas pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus, be to, po prokuroro baigiamosios kalbos nereagavo į gynėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį liudytoją E. K.. Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

5.3.1. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėjas po prokuroro baigiamosios kalbos prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą ir į kitą teisiamąjį posėdį iškviesti liudytoją E. K. nepareiškė (t. 6, b. l. 180). Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ankstesnių teisiamųjų posėdžių metu tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai pritarė teismo siūlymui į kitą teisiamąjį posėdį kviesti liudytoją E. K. (t. 6, b. l. 135). Į 2016 m. gegužės 12 d. teisiamąjį posėdį be pateisinamos priežasties neatvykus liudytojui E. K., nuteistieji ir jų gynėjai sutiko su prokuroro nuomone, kad šio liudytojo kviesti nereikia, pakanka liudytojo parodymus perskaityti teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 149). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog gynėjo atsikirtime į prokuroro baigiamąją kalbą nurodytas teiginys, kad <...> Buvo apklaustas liudytojas K. tuo klausimu, mes tokio klausimo nepateikėme. <...>, taip pat negali būti vertinamas kaip prašymas į kitą teisiamąjį posėdį iškviesti liudytoją E. K.. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje pateikti siūlymai dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomi. Šioje nutartyje jau minėta, kad proceso dalyvių pasiūlymų ar versijų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja nuteistasis, jų vertinimas teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. BPK 270 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai sutiko su teismo pasiūlyta įrodymų tyrimo apimtimi, taip pat nepareiškė prašymų papildyti įrodymų tyrimą. Iš apeliacinio skundo turinio negalima suprasti, kokius konkrečiai, apelianto nuomone, teismas savo iniciatyva turėjo iškviesti naujus liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus. Taigi aptartų aplinkybių kontekste skundo argumentai, kuriais nuteistasis apeliuoja į neišsamų bylos išnagrinėjimą, neatitinka bylos duomenų ir vertintini kaip deklaratyvūs.

5.4. Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo skundo argumentu, jog nuosprendis atitinka kaltinamąjį aktą. Pagal BPK 255 straipsnį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, kaltinamasis aktas bei jo turinys riboja teismo veiksmus. Teismo uždavinys yra teismo posėdyje ištirti, kiek bylos nagrinėjimas patvirtina tas aplinkybes, kurios nustatytos kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotų veikų požymių buvimo, apklausė liudytojus, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Aplinkybė, kad dėl E. V. padarytų veikų kaltinamojo akto ir nuosprendžio turinys tam tikrose vietose sutampa, nėra koks nors įstatymo pažeidimas, juo labiau, kad ir baudžiamojo proceso įstatymas tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio turiniui nustato labai panašius reikalavimus (BPK 219 straipsnis, BPK 305 straipsnis). Minėtas apeliacinio skundo teiginys tik patvirtina aplinkybę, kad ištyrus kaltinamajame akte nurodytus įrodymus pareikštas kaltinimas pasitvirtino, dėl ko E. V. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų veikų padarymo.

5.5. Atmestini ir apelianto teiginiai, kad skundžiamame nuosprendyje neaptarti E. T. kontaktai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu suformuluotame E. V. įtarime, tiek pirmos instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra konstatuoti E. V. nusikalstami veiksmai, kurie buvo pagrįsti ir įrodyti byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Apelianto skunde akcentuojami kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų kontaktai su E. T. nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme pagrįstai nebuvo tiriami. Teismas vadovavosi BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir bylą nagrinėjo tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi apelianto skundo teiginiai dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl E. V. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį

6. Nuteistasis E. V. viso bylos proceso metu neigė dalyvavęs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Nurodė, jog 2014 m. spalio mėnesį važiavo į Lenkiją draugo E. K. prašymu palaikyti draugiją. 2014-11-15 su E. T. susirašinėjo žinutėmis tik apie detalės paėmimą, kurią, apelianto prašymu, E. T. sutiko parvežti iš Lenkijos. Gruodžio mėnesį su E. T. bendravo dėl pinigų, kuriuos pastarasis prašė paskolinti. Jiems susitikus, E. V. iš bankomato išėmė ir padavė E. T. 500 Lt.

6.1. Nuteistojo E. V. dalyvavimas padėjus per valstybės sieną neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius bei, pasikėsinus padėti per valstybės sieną neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčią užsienietę, įrodytas nuteistojo E. T. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybiniu pranešimu dėl informacijos pateikimo, asmens krato protokolu, telefoninių kontaktų ir pokalbių suvestinių analizės duomenimis ir kitais rašytiniais bylos įrodymais.

6.2. Nuteistasis E. V. savo apeliaciniame skunde kritikuoja nuteistojo E. T. parodymus, teigdamas, kad jie yra nenuoseklūs, tyrimo eigoje kito. Apeliantas teigia, jog tokia parodymų kaita galimai susijusi su pareigūnų pažadu pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę. Su šiais nuteistojo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

6.2.1. Iš E. T. parodymų turinio matyti, kad pastarojo parodymai dėl E. V. atliktų veiksmų vykdant neteisėtą asmenų gabenimą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės buvo vienodi. E. T. tiek keturis kartus papildomai apklaustas kaip įtariamasis, tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuosekliai tvirtino, kad būtent E. V. pasiūlė jam (E. T.) nuvežti iš Lietuvos į Lenkiją kitos tautybės asmenis, davė navigaciją, telefoną, taip pat nurodymus, kada, iš kur paimti asmenis, kur juos nugabenti, žadėjo atlygį, pirmo asmenų gabenimo metu suprato, kad kartu vyksta ir E. V., nes susirašinėjo žinutėmis, taip pat pasiūlė surasti kitą asmenį, galėjusį nugabenti užsieniečius į Lenkiją, o prieš trečią važiavimą iš E. V. gavo pinigus kurui bei automobilio nuomai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog visų šio įtariamojo apklausų metu dalyvavo gynėjas, nuteistasis E. T. po apklausų protokolais pasirašė, kad jo parodymai surašyti teisingai. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai ištyrė nuteistojo E. T. parodymus, vertino jų atitiktį kitiems bylos duomenims: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolui, iš kurio matyti, kad E. T. atpažino E. V., kurį apklausų metu įvardino E. vardu ir kuris davė nurodymus, žadėjo atlygį; Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybiniui pranešimui dėl informacijos pateikimo, iš kurio matyti, kad E. V. judėjo ir jo mobilaus ryšio telefonas jungėsi toje pačioje geografinėje vietovėje, kurioje buvo gabenami užsieniečiai; elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokolui, iš kurio matyti, kad E. V. ir E. T. bendravo asmenų gabenimo klausimais, E. V. davė nurodymus E. T., o pastarasis jį (E. V.) informavo apie savo veiksmus ir kt. Remiantis šių duomenų visuma, teismas padarė išvadas dėl E. T. parodymų apie aptariamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes patikimumo. Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne tik nuteistojo E. T. parodymais, bet byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o nuosprendyje išdėstyta nuteistojo E. T. parodymų esmė, o ne jų dalis, išryškinanti E. V. vaidmenį inkriminuojamų nusikaltimų padaryme. Apelianto teiginiai apie galimą pareigūnų įtaką E. T. parodymams nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

6.2.2. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. T. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, išskyrus aplinkybę, kad nusikaltimų padaryme dalyvavo E. V., nurodydamas, jog ikiteisminio tyrimo metu jis E. V. apkalbėjo dėl piktumo ir įtakotas pareigūnų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisiamojo posėdžio metu duodamas palankius E. V. parodymus, E. T. siekė padėti išvengti jam (E. V.) baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl pareigūnų įtakos E. T. parodymams, todėl teigti, kad pastarojo parodymai pakito dėl šios priežasties, nėra pagrindo. Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių E. T. būtų buvęs pagrindas apkalbėti E. V. net dėl trijų sunkių nusikaltimų padarymo. Be to, kaip jau minėta, E. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus bylos duomenis. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavęs nuteistojo E. T. ankstesnius parodymus ir įvertinęs juos tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą dėl jų patikimumo. Apeliantas savo skunde vertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo E. T. parodymus kaip nepatikimus, iš esmės atkartoja tuos pačius nesutikimo su jo parodymais motyvus ir argumentus, dėl kurių yra motyvuotai pasisakyta skundžiajame teismo nuosprendyje. Naujų aplinkybių, kurios leistų suabejoti nuteistojo E. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu, apeliantas nenurodo. Šios aplinkybės nenustatytos ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo E. T. parodymais įrodinėjant E. V. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

6.2.3. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia remtis vieno nuteistojo (įtariamojo/ kaltinamojo) parodymais įrodinėjant kito nuteistojo (įtariamojo/ kaltinamojo) kaltę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika patvirtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais pripažįstami tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-414/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje taip pat yra pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009). Be to, šioje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti nuteistojo E. T. parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, todėl, priešingai nei apelianto nurodytoje nutartyje Nr. 2K-83-699/2015, pirmosios instancijos teismo byloje surinktų duomenų tyrimas ir vertinimas pagrindžiant E. V. kaltumą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, atitiko BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą bei BPK 242 straipsnio nuostatas, pagal kurias nuosprendyje galima remtis tik tais duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje buvo ištirti tiesiogiai. Taigi apelianto skundo argumentai, kad kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama vien kito kaltinamojo parodymais neatitinka formuojamos teismų praktikos ir yra klaidinantys.

7. Nuteistasis apeliaciniame skunde neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo E. K. parodymų, kurie patvirtina E. V. parodymus apie kelionės į Lenkiją 2014-10-18 tikslą. Apeliantas taip pat tvirtina, jog 2014-11-15 žinutėmis su E. T. bendravo dėl detalės, kurią pastarasis turėjo parvežti iš Lenkijos. Vertinant paminėtus apelianto teiginius pastebėtina, kad apeliantas selektyviai vertina bylos įrodymus. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad visi byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai būtų įvertinti ne tik atskirai, bet ir visumoje, ir būtent remiantis įrodymų visuma yra daromos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo bei kaltinamųjų kaltumo ar nekaltumo. Būtent taip ir yra padaryta aptariamoje byloje.

7.1. Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybiniame pranešime nurodyta, kad laikotarpyje 2014-10-18 nuo 18.00 val. iki 23.59 val., E. V. ir E. K. mobilaus ryšio telefonai jungėsi prie ryšių tinklo įrangos esančios geografinėje vietovėje, kurioje vyko neteisėtas žmonių gabenimas. Patikrinus Lietuvos muitinės informacinę sistemą „NAS-numerių atpažinimo sistema” nustatyta, kad 2014-10-18, 23.04 val., automobilis „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojasi E. K., užfiksuotas įvažiuojantis į Lietuvos Respubliką. Ikiteisminio tyrimo metu duotais E. T. parodymais nustatyta, kad iš bendravimo su E. V. mobiliojo ryšio priemonėmis jis suprato, jog kitu automobiliu važiavo E. V., kuris užtikrino saugų užsieniečių gabenimą pagal susitarimą turėjęs perspėti apie pareigūnus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir valstybinės sienos rajone. Taigi įvertinęs šiuos duomenis bei tai, kad užsieniečiai iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką buvo pergabenti 2014-10-18 21.05 val., pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog E. V. padėjo neteisėtai gabenti asmenis per valstybės sieną.

7.2. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimą apklaustas kaip liudytojas E. K. patvirtino nuteistojo E. V. parodymus, kad į Lenkiją jis (E. V.) vyko liudytojo prašymu palaikyti draugiją. Teisėjų kolegija tokius liudytojo parodymus vertina kaip siekį padėti išvengti E. V. baudžiamosios atsakomybės. Be to, neatmestina ir tai, kad duodamas tokius parodymus liudytojas vengia pats būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina ir tai, kad šio liudytojo nurodytas stebėtinai tikslus seniai buvusio ir niekuo neišsiskiriančio įvykio (vykimo į Lenkijos Respubliką) laikas, negalėjimas nurodyti asmenų pas kuriuos vyko kontaktų, verčia abejoti šio liudytojo parodymų dėl kelionės tikslo patikimumu.

7.3. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinis pranešimas, telefoninių kontaktų ir pokalbių suvestinių analizės duomenys, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat patvirtina nuteistojo E. V. dalyvavimą padėjus neteisėtai gabenti asmenis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizavo informaciją apie telefoninių kontaktų vykusių tarp nuteistųjų E. T. ir E. V. suvestines bei užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, šiuos duomenis sugretino tarpusavyje ir palygino su nuteistojo E. T. nurodytomis aplinkybėmis bei kitais bylos rašytiniais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą dėl šių duomenų įrodomosios vertės.

7.3.1. Apeliantas šiuos įrodymus ginčija teigdamas, kad kratos metu iš jo paimtų mobilaus ryšio telefonų buvo nustatyta, kad kontaktuose nėra abonento, kuriuo naudojosi E. T.. Be to, iš byloje esančių telefoninių kontaktų išklotinių matyti, jog 2014-10-18 14:08:27 val. E. V. skambino E. T.. Pagal celės buvimo vietą E. T. tuo metu turėjo būti Kėdainiuose. Šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad E. V. kontaktuose nebuvo įvestas E. T. telefono numeris, nepaneigia tiek E. T. parodymais, tiek telefoninių kontaktų ir pokalbių suvestinių analizės duomenimis nustatyto vykusio bendravimo tarp nuteistųjų mobilaus ryšio priemonėmis fakto. Iš skundo turinio nėra aišku, ką turi omenyje apeliantas nurodydamas, jog telefoninių kontaktų išklotinių duomenys patvirtina, kad 2014-10-18 14:08:27 E. T. buvo Kėdainiuose. Pažymėtina tik tai, jog apelianto akcentuojamas laikas ir vieta, nėra reikšmingi, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad asmenys į Lenkijos Respubliką buvo pergabenti 21:05 val., t. y. praėjus septynioms valandoms po to, kai E. T. buvo Kėdainiuose.

7.3.2. Apeliantas skunde taip pat pateikia E. T. pokalbių su E. V. bei T. M. bei A. A. turinio vertinimą, teigdamas, jog iš pastarųjų pokalbių galima lengvai suprasti, kad kalbama apie neteisėtą asmenų vežimą, tuo tarpu jo (E. V.) ir E. T. pokalbio metu tariamasi dėl susitikimo. Nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek pokalbiuose tarp E. T. ir E. V., tiek tarp E. T. ir T. M. bei A. A. tiesiogiai apie asmenų gabenimą nekalbama. Ši išvada padaryta įvertinus visų byloje esančių duomenų visetą. Todėl toks subjektyvus nuteistojo pokalbių turinio vertinimas neatitinka bylos duomenų ir yra deklaratyvus.

7.3.3. Neįtikinama ir apelianto versija, kad 2014-11-15 E. T. būnant Lenkijoje, jis (E. V.) su juo bendravo dėl detalės, kurią E. T. turėjo parvežti. Šios nuteistojo versijos ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino E. T. ir nurodė, kad susirašinėjimo metu jie bendravo užsieniečių gabenimo klausimais. Be to, iš E. V. ir E. T. susirašinėjimo SMS žinutėmis turinio matyti, jog pastarieji bendravo užsieniečių gabenimo laiku, t. y. 2014-11-15. E. V. nuolat domėjosi E. T. buvimo vieta, nurodė, kurioje vietoje laukti, teiravosi, ar viskas yra gerai, taip pat paaiškino, kur rasti pinigų keityklą. Iš bendravimo SMS žinutėmis turinio taip pat matyti, kad nuteistieji apie jokią detalę nekalba. Toks bendravimo SMS žinutėmis turinys leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistieji bendravo dėl neteisėto asmenų gabenimo, E. V. davė nurodymus E. T., o pastarasis informavo apie savo veiksmus. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad telefoninių kontaktų ir pokalbių išklotinių duomenys pagrįstai byloje pripažinti įrodymais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes bei nuteistųjų kaltę.

Dėl paskirtos bausmės, BK 72 straipsnio taikymo ir kitų klausimų išsprendimo

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam E. V. paskirta bausmė yra teisinga. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Bausmė paskirta atsižvelgiant į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas aplinkybes, įvertinus ir padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, ir duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę. BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numatė laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas E. V. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra mažesnės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Be to, taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, E. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Jos švelninti nėra pagrindo.

9. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo grąžinti mobilaus ryšio telefoną ,,HTC“. Nepagrįstai ginčijama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta konfiskuoto turto – automobilio ,,SAAB 9-5“ vertė.

9.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Taigi tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kitas materialus turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas.

9.1.1. Šioje byloje E. V. mobilaus ryšio priemonę naudojo atliekant nusikalstamus veiksmus. Ši priemonė palengvino nusikalstamų veikų padarymą. Byloje nustatyta, kad E. V. mobilaus ryšio telefonu bendravo su jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bendrininku, kurį pagal susitarimą turėjo perspėti apie Lietuvos Respublikos teritorijoje ir valstybės sienos rajone esančius pareigūnus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskavo kratos metu rastą mobilaus ryšio telefoną ,,HTC“.

9.2. BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

9.2.1. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad automobilis „SAAB 9-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra nuteistiesiems E. T. ir E. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 2 dalyje, padarymo priemonė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konstatavo, kad nurodytą automobilį, kuriuo buvo gabenami užsieniečiai, konfiskuoti nėra pagrindo, kadangi jis nuosavybės teise nepriklauso nusikalstamos veikos bendrininkams, o byloje nenustatyta, kad automobilio savininkas Lietuvos asociacija ,,Jaunimas – pirmyn“ galėjo žinoti ir žinojo apie bendrininkų ketinimus panaudoti automobilį sunkiam nusikaltimui daryti. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nusprendė iš kaltininkų išieškoti pinigų sumą, atitinkančią konfiskuotino turto vertę, kuri buvo nustatyta remiantis objektyviais bylos duomenimis – Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. (9.5/20)-1B-4542, kuriame nurodyta, kad atitinkamo automobilio „SAAB 9-5“ vidutinė rinkos kaina 2014 m. spalio 18/ 19 dienomis buvo 10 620 Eur (t. 1, b. l. 107-108).

9.2.2. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo pagrįstumo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta konfiskuotino automobilio verte, nurodydamas, jog viešai prieinamuose kataloguose tokių pat automobilių vertė yra nuo 4 000 Eur iki 5 200 Eur, todėl konfiskuotino automobilio vertė turi būti sumažinta iki 4 800 Eur. Tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog aptariamo automobilio vertė nustatyta vidutinėmis rinkos kainomis, buvusiomis nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2014 m. spalio 18/ 19 d. Taigi vadovautis apelianto pateiktais duomenimis, kad 2016 m. liepos 12 d., t. y. po nusikalstamos veikos padarymo praėjus beveik dvejiems metams, tokių pat automobilių vertė yra ženkliai mažesnė, nėra pagrindo.

9.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės – ,,SAAB 9-5“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 10 620 Eur išieškotina iš E. T. ir E. V. iš kiekvieno po 530 Eur. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas kiekvienam nuteistajam išieškotiną pinigų sumą, padarė rašymo apsirikimo klaidą, vietoje po 5 310 Eur, nurodydamas po 530 Eur, todėl šis netikslumas taisytinas kaip rašymo apsirikimas. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog automobilio ,,SAAB 9-5“ valstybis numeris yra (duomenys neskelbtini) tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog automobilio ,,SAAB 9-5“ valst. Nr. yra (duomenys neskelbtini) Teisėjų kolegija ištaiso ir šį rašymo apsirikimą. Nurodyti rašymo apsirikimai nekeičia Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio esmės ir nepažeidžia nuteistojo teisės į gynybą.

9.4. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir nuteistojo E. V. prašymą grąžinti užstato davėjui L. V. 4 000 Eur, kadangi šis klausimas jau yra išspręstas skundžiamu nuosprendžiu. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nuosprendyje nurodyta, kad pradėjus bausmės vykdymą kardomoji priemonė – užstatas turi būti panaikinta, o 4 000 Eur užstatas grąžintas L. V..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytus rašymo apsirikimus nurodant, kad išieškoti valstybės naudai iš E. T. ir E. V. iš kiekvieno po 5 310 Eur konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės – „SAAB 9-5“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 10 620 Eur.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasAlbinas BielskisLinas Žukauskas