Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės, Aušros Vingilės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikant bausmių apėmimo principą ir I. D. paskirta galutinė subendrinta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.

Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, konfiskuoti pas I. D. kratos metu surastus ir išimtus pinigus – 74 835 eurus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. I. D. Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, prie savęs bei išsinuomotame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą – 74 835 eurus grynųjų pinigų, žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, iki 2017 m. spalio 23 d., laikotarpio nuo 13.30 val. iki 14.15 val., kai šiuos pinigus kratų metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. D. prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismo išvados dėl I. D. kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei yra grindžiamos iš esmės dviem prielaidomis - pirma, kad 2017 m. spalio 23 d. kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rastos visos piniginės lėšos priklauso I. D.; antra, kad šios piniginės lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis. Tačiau nei viena iš šių prielaidų šio baudžiamojo proceso metu nepasitvirtino ir nebuvo pagrįstos teismo ištirtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti paremtas konkrečiais ir patikimais įrodymų šaltiniais, leidžiančiais padaryti vienareikšmę išvadą dėl asmens kaltumo. Skunde nurodoma, jog nuteistojo kaltė įvykdžius aptariamą nusikaltimą preziumuojama vien pinigų suradimo faktu. Absoliučiai visi šioje byloje ištirti įrodymų šaltiniai, kuriuos betarpiškai ištyrė ir teismas, patvirtina būtent I. D. poziciją dėl piniginių lėšų atsiradimo aplinkybių, o jokių įrodymų, o ne išvedžiojimų ar pamąstymų, kurie paneigtų nuteistojo poziciją, byloje nebuvo nustatyta.

2.2. Skunde pažymima, kad I. D. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 74 000 eurų iš jo gyvenamojoje vietoje rastų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtų 74 835 eurų, nepriklausė jam nuosavybės teise. Skunde nurodo, jog piniginių lėšų atsiradimo aplinkybes, kurias nurodė jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir kiti įrodymų šaltiniai, tai yra 2017 m. spalio 18 d. sutarties (įgaliojimo) kopija, liudytojo A. E. parodymai, liudytojo V. B. parodymai, papildomi objektyvūs duomenys apie A. E. įsigytus automobilius, duomenys apie I. D. buvimo Vokietijoje ir grįžimo į Lietuvą datas. Tačiau teismas atsisakė remtis nuteistojo parodymais ir visais juos patvirtinančiais įrodymais, nurodydamas tam tikras abejones, kurios ir buvo įvertintos kaip jo kaltės įrodymai.

2.3. Skunde I. D. pažymi, kad šiame baudžiamajame proceso jam įtarimas dėl neteisėto praturtėjimo buvo pareikštas ir įtariamuoju dėl šio įtarimo jis apklaustas tik 2017 m. lapkričio 14 d. – tik nuo to laiko nurodytos aplinkybės apie kratos metu rastas pinigines lėšas, gali būti vertinamos kaip jo pozicija dėl jam pareikštų įtarimų/kaltinimų ir jo parodymai, kaip vienas iš įrodymų šaltinių. Skundo autoriaus įsitikinimu, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams pasakytos aplinkybės 2017 m. spalio 23 d. kratos metu, nei 2017 m. spalio 24 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, sprendžiant dėl jam skirtinos kardomosios priemonės, nurodytos aplinkybės nėra nei jo parodymai, nei apskritai gali būti pripažintos leistina įrodinėjimo priemone. 2017 m. spalio 23 d. kratos metu įrašytas pareigūnų ir I. D. pokalbis negali būti vertinamas ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi šis įrašas yra neteisėtas ir neleistinas. 2017 m. spalio 24 d. sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo, posėdžio metu duoti paaiškinimai taip pat nėra jo parodymai, kadangi tuo metu jis nebuvo įtariamas nusikalstamu praturtėjimu. Pažymėtina, jog prokuroro pareiškime dėl suėmimo skyrimo buvo nurodyta tik viena nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, pinigų radimo faktas neturėjo jokio sąryšio su šia veika ir su prašymu skirti suėmimą dėl šios veikos padarymo, todėl prokuroro klausimai apie pinigų radimą ir jų priklausomybę neturėjo jokio sąryšio su nagrinėjamu klausimu, jam nebuvo išaiškinta, kad jam gali būti įteiktas įtarimas dėl nusikalstamo praturtėjimo, kad jo pasakymai apie pinigus, dėl kurių jis nėra įtariamas, gali būti panaudoti prieš jį.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojo V. B. parodymai iš tiesų yra itin svarbus įrodymų šaltinis, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas imperatyvius BPK reikalavimus, visiškai neanalizavo ir nevertino šio liudytojo parodymų, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, dėl to, ar laiko juo patikimais, ar ne ir kodėl. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė piniginių lėšų savininko liudytojo A. E. parodymais. Kauno apylinkės teismo akcentuojami I. D. bei liudytojo A. E. parodymų skirtumai yra neesminiai, jie nepaneigia nei vienos iš šių asmenų nurodytų aplinkybių apie pagrindines pinigų perdavimo aplinkybes. A. E. dar 2018 m. birželio 25 d., tai yra pirmojoje apklausoje, nurodė esmines aplinkybes, kad 2017 m. spalio 18 d. jis perdavė I. D. grynaisiais 75 500 eurų, iš kurių 75 000 eurų buvo skirti automobilių pirkimui, o 500 eurų skirti I. D. už jo paslaugas, kad šis sandoris buvo įformintas rašytine sutartimi. Taigi, tiek pirminėje apklausoje, tiek ir 2018 m. spalio 26 d. liudytojas A. E., priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nurodė visas esmines aplinkybes, kuriomis I. D. buvo perduotos piniginės lėšos - piniginių lėšų perdavimo laikas, vietas, suma, paskirtis ir kitos aplinkybės (kad buvo perduota grynaisiais, kokiomis kupiūromis, kad buvo pasirašytas rašytinis susitarimas dėl piniginių lėšų perdavimo), kurias nuosekliai patvirtino visų vėlesnių apklausų metu. Atmesdamas A. E. parodymus, teismas visiškai ignoravo tą tiesiogiai apklausto šio liudytojo parodymų dalį, kurioje jis nuosekliai ir logiškai paaiškino, jog tam tikrus neesminius jo parodymų nesutapimus lėmė vertimo ir protokolo surašymo aplinkybės.

2.5. Skundo autorius nurodo kitą itin svarbų objektyvų įrodymų šaltinį - įgaliojimą, kuriuo I. D. 2017 m. spalio 18 d. buvo perduotos piniginės lėšos, tačiau šis įrodymų šaltinis vėlgi pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertintas. Esminis momentas yra tai, kad abu sutartį pasirašę asmenys – A. E. ir I. D. parodė, kad abiejuose egzemplioriuose yra jų parašai ir jų daryti rankraštiniai įrašai, taip pat abu nurodė, jog sutartį pasirašė būtent 2017 m. spalio 18 d. Vokietijoje, nurodė identiškas pasirašymo aplinkybes, kurias patvirtino liudytojas V. B. Tai yra esminės įrodinėtinos aplinkybės ir šių trijų tarpusavyje sutampančių įrodymų šaltinių negali paneigti kokie nors teismo išvedžiojimai. Skunde pažymi, kad jis buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2018 m. spalio 5 d., visą šį laiką jis buvo kalinamas areštinėje, tardymo izoliatoriuje ir tokio dokumento pasirašyti su A. E. tiesiog neturėjo fizinių galimybių. Tai reiškia, jog 2017 m. spalio 18 d. įgaliojimą jis galėjo pasirašyti tik iki jo sulaikymo ir kratos 2017 m. spalio 23 d., apie kuriuos, akivaizdu, jam nebuvo iš anksto žinoma ir jis negalėjo susikurti išankstinio alibi. Negalėdamas paneigti šios objektyvios aplinkybės, kuri taipogi patvirtina įgaliojimo tikrumą, pirmosios instancijos teismas darė prielaidą, kad abu teismo nurodomi dokumentai buvo pasirašyti ne paties I. D., o atgaline data, jau po jo sulaikymo. Taigi iš esmės teismas nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, kad abu dokumentai yra suklastoti.

3. Kauno apygardos teismas 2021 m. liepos 30 d. nutartimi nuteistojo I. D. apeliacinį skundą atmetė.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 30 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Nuteistojo I. D. apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo I. D. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl jo kaltės, jų manymu, šioje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.

7. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su nuteistojo I. D. nuteisimu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodoma kokiu būdu I. D. šį turtą įgijo bei nurodomi turto gavimo šaltiniai – rasti pinigai yra perduoti jam liudytojo A. E., dalyvaujant V. B., pasirašant dokumentą, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais.

10. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiu būdu nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, esant pagrindui manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus. BK 189¹ straipsnis, nustatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, BK 189¹ straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.

11. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti. BK 189¹ straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu.

12. Atsakomybė dėl neteisėto praturtėjimo gali kilti ne tik asmenims, nuosavybės teise turėjusiems (turintiems) straipsnio dispozicijoje nurodytą turtą, bet ir asmenims, perėmusiems tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis. Aptariamas nusikaltimas pagal straipsnio dispozicijos formuluotę „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Kadangi tiesioginis savininkas paprastai visada žino, kaip įgytas jo turtas, ypač kai to turto vertė yra pakankamai didelė, neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis. Remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

13. Iš BK 189¹ straipsnio turinio išplaukia, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Nepaisant to, įrodinėjant BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014 ir kt.). Vadovaujantis šiuo principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016). Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, Nr. 2K-75/2014).

14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2017 m. spalio 23 d. laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 14.15 val. atliekant kratą I. D. išsinuomotame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), buvo rasti pinigai - 74 835 eurai.

15. Kaip matyti iš pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos I. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme apie pinigų kilmę ir tai kam jie priklausė nebuvo nuoseklūs. Tačiau I. D. vėliau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nuosekliai laikėsi savo duotų parodymų, jog pinigus jam perdavė Vokietijoje A. E., dalyvaujant V. B., pasirašant dokumentą, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais. Tai patvirtina liudytojo V. B. parodymai, liudytojo A. E. parodymai, liudytojo R. S. ir kitų liudytojų parodymai bei pateikti į bylą rašytiniai įrodymai – 2017 m. spalio 18 d. dokumento (įgaliojimo kopija), liudytojo A. E. 2017 m. rugpjūčio 9 d. komercinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, liudytojo A. E. 2017 m. rugpjūčio 30 d. komercinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, duomenys apie I. D. buvimo Vokietijoje ir grįžimo į Lietuvą datas. Analogiškus parodymus I. D. davė 2017 m. lapkričio 14 d., 2018 m. vasario 13 d. 2018 m. lapkričio 14 d. apklausų metu bei duodant parodymus teismo posėdyje.

16. Kaip matyti iš liudytojo I. D. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu, jis kaltu neprisipažino. Nurodė, jog pinigus gavo nuvykęs į Vokietiją iš A. E., dalyvaujant V. B., pasirašant dokumentą, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais. Tai vyko 2017 m. spalio 18 -20 d.. Su A. E. buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo I. D. įsipareigojo parvežti į Lietuvą 75 500 Eurų (iš jų 500 eurų atlygis I. D.) ir perduoti A. E. atsiųstam asmeniui. Šias pinigines lėšas I. D. paslėpė savo nuomojamame bute po vonia, kur jos ir buvo rastos 2017 m. spalio 23 d. kratos metu. Pažymėtina, kad šiuos I. D. parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga (2017 m. spalio 18 d. dokumento (įgaliojimo kopija), 2017 m. rugpjūčio 9 d. komercinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, 2017 m. rugpjūčio 30 d. komercinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, duomenys apie I. D. buvimo Vokietijoje ir grįžimo į Lietuvą datas). Apeliacinės instancijos teismo nuomone tam, kad būtų pagrįstai įrodyta I. D. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, būtina tinkamai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus.

17. Kaip matyti iš V. B. duotų parodymų, V. B. yra žinoma, kad A. E. I. D. perdavė pinigus pervežimui į Lietuvą (rudenį, spalio mėnesį, mano, kad tai galėjo būti 2017 m. spalio 18 d.). V. B. teigia žinojęs, jog I. D. tuo metu buvo Vokietijoje. A. E. buvo nupirkęs dvi mašinas, už kurias reikėjo parvežti pinigus į Lietuvą ir perduoti A. E. nurodytam asmeniui. V. B. paprašė šį darbą atlikti I. D., bei jam dalyvaujant nuvyko į A. E. ofisą, kuriame buvo perduoti pinigai ir pasirašytas įgaliojimas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šio liudytojo parodymai yra svarbūs ir nurodantys reikšmingas aplinkybes, įrodančias pinigų kilmę ir atsiradimo faktą pas I. D.

18. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone byloje itin svarbūs ir I. D. kaltę paneigiantys yra ir A. E. duoti parodymai. Jis parodė, kad pinigus perdavė I. D. dalyvaujant V. B., kurį pažįsta jau 12 -13 metų. Pinigus reikėjo perduoti už mašinas Lietuvoje (mašinos pirktos JAV). Vakare jie susitiko, perdavė pinigus I. D. ir įformino pinigų perdavimą raštu. 75 000 eurų suma buvo skirta mašinų pirkimui, 500 eurų atlygis už parvežimą. Liudytojo parodymai vertinami kaip nuoseklūs ir patvirtinantys pinigų perdavimo faktą I. D. bei paneigiantys jo kaltę. A. E. du kartus apklaustas Vokietijoje Federacinės Respublikos pareigūnų patvirtino, kad 2017 m. spalio 18 d. Vokietijoje I. D. perdavė 75 500 eurų, dalyvaujant V. B., bei pasirašant įgaliojimą, su tikslu pinigines lėšas pargabenti į Lietuvą tam, kad būtų sumokėta už du A. E. pirktus automobilius iš JAV. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje keliamos abejonės dėl kai kurių parodymų tarp I. D. ir A. E. nesutapimo – susitikimo kartus, A. E. negalėjimas paaiškinti kai kurių aplinkybių apklausiant pirmą kartą, vėlesnis jo paaiškinimas apie įvykį teismo posėdžio metu, bei kokiam tikslui buvo perduoti pinigai (ar perduoti juos nurodytam A. E. asmeniu, ar pasirūpinti automobilių pirkimu ir jų transportavimu į Vokietiją). Tačiau Apeliacinės instancijos teismo nuomone I. D. ir A. E. kai kurie parodymų skirtumai yra neesminiai, nepaneigiantys nurodytų bylos faktinių aplinkybių apie pinigų kilmę ir jų perdavimo tikslą I. D. Teismo posėdžio metu A. E. aiškiai nurodė kokiu tikslu pinigai buvo perduoti I. D. – perduoti nurodytam asmeniui M. tam, kad jis galėtų pasirūpinti A. E. nupirktais automobiliais, jų įgijimu, remontu bei transportavimu. Be to, faktą, kad I. D. turėjo tik parvežti ir perduoti pinigus M. patvirtina ir liudytojo V. B. duoti nuoseklūs parodymai, bei I. D. parodymai. Taigi, įvertinus liudytojo A. E. parodymus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, abejoti šio liudytojo parodymais apie piniginių lėšų perdavimo aplinkybes I. D. nėra pagrindo. Šie parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys kitų liudytojų parodymams bei rašytiniams byloje pateiktiems įrodymams.

19. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone svarbu įvertinti ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Byloje yra pateiktas rašytinis dokumentas – įgaliojimas, kuriuo I. D. 2017 m. spalio 18 buvo perduoti pinigai. Šiame įgaliojime matyti, kad Vokietijos automobilių prekybos įmonė „A. E.“, atstovaujama A. E., įgalioja I. D., ir suteikia teisę disponuoti jam perduotais 75 000 eurų, vykdant įsipareigojimus, susijusius su lengvųjų automobilių pirkimo ir pardavimo sutarčių sudarymu. Pinigai išmokami pagal pirkimo ir pardavimo sutartis. Įgaliotas asmuo pinigus išmoka ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 25 d. Įgaliotas asmuo gauna 500 eurų atlygį. Įgaliotas asmuo prisiima įgaliojimą ir įsipareigoja atlikti užsakyme nurodytus veiksmus pagal įgaliojimą suteikusio asmens atitinkamą pranešimą. Pirmosios instancijos teismas šį įgaliojimą vertino kritiškai, kadangi iš rankraštinių įrašų (vardas, pavardė, parašas) matyti, kad į bylą pateikto įgaliojimo kopija yra kitas egzempliorius, kurio kopija gauta ankščiau. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, jog kaip matoma iš bylos medžiagos, įgaliojimas buvo sudarytas dviem egzemplioriais, kurių vienas buvo atiduotas I. D., o kitas A. E., ir yra natūralu, kad abiejų egzempliorių pasirašančiųjų parašai gali šiek tiek skirtis. Be to, pažymėtina, kad šis dokumentas pirmą kartą į bylą buvo pateiktas 2017 m. lapkričio 21 d. I. D. gynėjo advokato A. B., o ne 2017 m. gruodžio 12 d. advokatės A. I..

20. Kaip matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio 2017 m. spalio 18 d. dokumentas (įgaliojimas) buvo vertintas kritiškai dar ir dėl to, kad, teismo nuomone, šis dokumentas buvo pasirašytas ne I. D., o atgaline 2017 m. spalio 18 d. data, t. y. jau po I. D. sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, abejoti, kad 2017 m. spalio 18 d. dokumentas (įgaliojimas) buvo pasirašytas atgaline data, jau po I. D. suėmimo, nėra pagrindo. Įvertinus visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, įgaliojimo pasirašymo momentą patvirtina R. S. parodymai, jog I. D. grįžus iš Vokietijos, jis automobilį (duomenys neskelbtini) perdavė R. S. remontui, o pastarasis automobilyje rado 2017 m. spalio 18 d. įgaliojimo originalą ir jį atidavė I. D. gynėjui A. B., kuris juo pasidalino su A. E. atstove advokate A. I. Pateiktame įgaliojime yra I. D. ir A. E. parašai. Abejoti jų kilme nėra pagrindo, kadangi įgaliojimo pasirašymo momentas ir vieta yra pagrįsti, ne tik įgaliojimu, bet ir trijų asmenų sutampančiais parodymais. Tiek I. D., tiek A. E. patvirtino, kad tai jų parašai, nuosekliai ir identiškai nurodė įgaliojimo pasirašymo datą, aplinkybes bei vietą. Šiuos jų parodymus patvirtina ir V. B. duoti parodymai, kuriuose jis nurodo identiškas aplinkybes, pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais taip pat nėra. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės. 2022 m. rugsėjo 13 d. gautame ekspertizės akte patvirtinama, kad 2017 m. spalio 18 dokumente (įgaliojime) rankraštinį įrašą parašė I. D. Tai patvirtina, jog įrašai daryti I. D. ranka. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad I. D. galėjo įgaliojimą pasirašyti atgaline data, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka, nes mano, kad ji grįsta tik pasvarstymais ir prielaidomis, o galimas įgaliojimo pasirašymas atgaline data nėra įrodytas. Prielaidos ir teiginiai, kad I. D. galėjo įgaliojimą pasirašyti būdamas įkalinimo įstaigoje yra nepagrįstos. Pažymėtina, kad I. D. buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2018 m. spalio 5 d., kaip matyti iš byloje pateiktos medžiagos įkalinimo metu areštinėje bei tardymo izoliatoriuje pasirašyti įgaliojimo negalėjo. Byloje yra pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus raštas, kuriame nurodoma, kad I. D. laikotarpiu 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. pasimatymų neturėjo, 2017 m. lapkričio 14 d. gavo perdavimą su spauda. Prokuroras apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu atkreipė dėmesį į tai, kad iš Kauno tardymo izoliatoriaus pateiktų duomenų matyti, kad I. D. gynėjas advokatas 2017 m. lapkričio 14 d. lankėsi pas suimtąjį ir bendravo su juo nuo 13.45 val. iki 15.20 val., nuo 13.45 val. iki 15.00 val. vyko I. D. apklausa dalyvaujant gynėjui, taigi po apklausos advokatas galėjo su I. D. bendrauti dar 20 min., kurių metu galėjo pasirašyti dokumentą (įgaliojimą) atgaline data. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie teiginiai yra grįsti tik pasvarstymais ir abejonėmis ir lieka neįrodyta, jog I. D. galėjo ar negalėjo pasirašyti minėtą dokumentą esant įkalinimo įstaigoje. Pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, teismų būtų vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Šių reikalavimų nesilaikymas laikomas ne tik BPK nuostatų, bet ir vieno iš esminių baudžiamojo proceso principų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-746/2016).

21. Byloje yra pateiktos liudytojo A. E. 2017 m. rugpjūčio 9 d. ir 2017 m. rugpjūčio 30 d. komercinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartys, iš kurių matyti, kad A. E. bendrovė 2017 metų rugpjūčio mėnesį iš nežinomų klientų gavo avansines įmokas ir įsipareigojo JAV nupirkti ir pirkėjams parduoti automobilis „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Kaip matyti iš pateiktos bylos medžiagos „(duomenys neskelbtini)“ į Lietuvą atgabentas 2017 m. rugsėjo 15 d., o 2017 m. rugsėjo 25 d. atlikta muitinės procedūra, šiam automobiliui buvo išduoti trumpalaikiai leidimai dalyvauti eisme, Lietuvoje buvo draustas, vėliau išgabentas į Vokietiją ir registruotas V. B. vardu. Kitas automobilis „(duomenys neskelbtini)“ į Lietuvą buvo atgabentas 2017 m. lapkričio 3 d., o 2017 m. lapkričio 21 d. atlikta muitinės procedūra, Lietuvoje draustas, vėliau išgabentas į Vokietiją. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone šios sutartys ir nurodytos aplinkybės patvirtina piniginių lėšų perdavimo tikslą I. D.. Patvirtina tai, kad minėti automobiliai pagal pirkimo – pardavimo sutartis egzistavo ir buvo parvežti į Lietuvą ir vėliau išgabenti į Vokietiją.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, įrodymais pripažino duomenis, kurių negalima patvirtinti jokiais procesiniais veiksmais, ir tuo pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsdamas motyvais, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, neištyręs visų bylos įrodymų, neišanalizavęs jų tarpusavio ryšio, sąsajumo ir nepateikęs vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, tai yra atliko selektyvų, atsietą nuo bendro konteksto įrodymų vertinimą, pirmenybę suteikdamas I. D. kaltinantiems įrodymams ir nemotyvuotai atmesdamas byloje esančius jų kaltę paneigiančius įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė I. D. apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, bei duomenimis, kuriais remiantis galima tik manyti, kad I. D. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Taigi, įvertinęs nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir remdamasis įrodymų visumos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendis nėra pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais I. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, todėl yra naikinamas. I. D. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, pripažinus, jog I. D. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

23. Priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, naikintinos teismo sprendimu paskirtos laikinosios apsaugos priemonės dėl 74 835 eurų konfiskavimo, nes tokios normos taikymui, priimant išteisinamąjį nuosprendį, teisinis ir faktinis pagrindai išnyksta (BK 72 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

I. D. išteisinti pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti sprendimą dėl 74 835 (septyniasdešimt keturių tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt penkių) eurų konfiskavimo.

I. D. taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: plastikines pakuotes, kuriose buvo sudėti kratos metu rasti pinigai, sunaikinti; 1 (vieną) CD plokštelę su vaizdo įrašu, palikti byloje.

2021 m. sausio 26 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, I. D. turtui - jo gyvenamojoje patalpoje ir asmens kratos metu surastiems ir paimtiems pinigams – 74 835 (septyniasdešimt keturiems tūkstančiams aštuoniems šimtams trisdešimt penkiems) eurams, panaikinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.