Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1263/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-13
Bylos Nr.: 2A-1263/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
Atsakovas: T. R.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1263/2013Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.; 50.10. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-813-881/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui T. R. dėl skolos ir nuostolio iš turto pardavimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos ir nuostolio iš turto pardavimo priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo T. R. 10 616 Lt nesumokėtų mokėjimų, 233 724,30 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, iš viso – 244 340,30 Lt, taip pat 5 procentų metinių palūkanų ir 5 887 Lt žyminio mokesčio.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad su UAB „Rimlita“ jis sudarė penkias lizingo sutartis – 2006 m. lapkričio 21 d. Nr. LT042186, 2007 m. spalio 9 d. - LT061748, 2007 m. spalio 9 d. - LT061749, 2008 m. vasario 7 d. - LT068807, 2008 m. vasario 7 d. - LT068808, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš UAB „Rimlita“ nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Rimlita“ su sąlyga, kad pastarasis sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas.

Tinkamo UAB „Rimlita“ prievolių pagal lizingo sutartis vykdymo užtikrinimui su atsakovu T. R. buvo sudarytos laidavimo sutartys – 2006 m. lapkričio 21 d. Nr. LT042186/L, 2007 m. spalio 9 d. LT061748-50/L, 2008 m. vasario 7 d. LT068807/L, 2008 m. vasario 7 d. LT068808/L, pagal kurias atsakovas įsipareigojo įvykdyti kliento neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, UAB „Rimlita“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal sutartis, ieškovas 2009 m. vasario 18 d. išsiuntė įmonei pretenziją Nr. 01-20-17540, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų ir įspėjo, kad šio reikalavimo neįvykdžius, sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Taip pat nurodė, kad UAB „Rimlita“ per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas 2009 m. gegužės 7 d. pranešimu Nr. 01-30-4147 vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. UAB „Rimlita“ turtą pagal sutartis grąžino, bet susidariusio 10 616 Lt įsiskolinimo nepadengė, todėl 2009 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr. 5747 pareikalavo atsakovo iki 2009 m. rugsėjo 7 d. įvykdyti UAB „Rimlita“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal sutartis, tačiau savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis atsakovas neįvykdė. Ieškovas nurodė, jog pardavęs lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą, ieškovas patyrė 233 724,30 Lt nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai iš atsakovo T. R. 10 616,00 Lt nesumokėtų lizingo mokėjimų ir 233 724,30 Lt nuostolių, iš viso – 244 340,30 Lt, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 244 340,30 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 887 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, jog ieškovo ir atsakovo sudarytos laidavimo sutartys patvirtina, kad atsakovas T. R., pasirašydamas laidavimo sutartis, ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atžvilgiu tapo solidariuoju bendraskoliu kartu su UAB „Rimlita“, už kurią laidavo (laidavimo sutarčių 3 punktai). Teismas, iš ieškovo pateiktos pažymos apie įsiskolinimą nustatė, kad UAB „Rimlita“ liko skolinga ieškovui 10 616 Lt mokėjimų pagal sudarytas lizingo sutartis, atsakovas skolos dydžio neginčijo, todėl iš jo, kaip iš laiduotojo, priteisė 10 616 Lt nesumokėtų mokėjimų pagal lizingo sutartis.

Teismas pažymėjo, kad UAB „Rimlita“ tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir ieškovui šiuo pagrindu nutraukus finansinio lizingo sutartis, ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartis (CK 6.574 str.) bei iš ieškovo pažymos dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo nustatė, kad minikrautuvo neišpirkta vertė yra 42 789,69 Lt, puspriekabės neišpirkta vertė – 39 593,03 Lt, žiauninio betono smulkintuvo neišpirkta vertė – 218 609,39 Lt, vikšrinio ekskavatoriaus neišpirkta vertė – 191 170,80 Lt, o multifunkcinių karpymo žirklių neišpirkta vertė – 111 316,60 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad minikrautuvą ieškovas pardavė už 22 443,20 Lt (2010 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT028535/PPS-9), puspriekabę už 36 000 Lt (2010 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT061748/PPS-1), žiauninį betono smulkintuvą už 138 112 Lt (2010 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT028535/PPS-9), vikšrinį ekskavatorių už 138 200,01 Lt (2010 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT068807/PPS-1), o multifunkcines karpymo žirkles – už 35 000 Lt (2010 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT068808/PPS-1). Teismas sprendė, jog faktiškai ieškovo patirti nuostoliai dėl susigrąžinto minikrautuvo realizavimo yra 20 346,49 Lt (iš neišmokėtos turto vertės – 42 789,69 Lt – atėmus kainą, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas – 22 443,20 Lt, t. y. 42 789,69 Lt - 22 443,20 Lt = 20 346,49 Lt), dėl puspriekabės realizavimo – 3 593,03 Lt (iš neišmokėtos turto vertės – 39 593,03 Lt – atėmus kainą, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas – 36 000 Lt, t. y. 39 593,03 Lt - 36 000 Lt = 3 593,03 Lt), dėl žiauninio betono smulkintuvo realizavimo – 80 497,39 Lt (iš neišmokėtos turto vertės – 218 609,39 Lt – atėmus kainą, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas – 138 112 Lt, t. y. 218 609,39 Lt - 138 112 Lt = 80 497,39 Lt), dėl vikšrinio ekskavatoriaus realizavimo – 52 970,79 Lt (iš neišmokėtos turto vertės – 191 170,80 Lt – atėmus kainą, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas – 138 200,01 Lt, t. y. 191 170,80 Lt - 138 200,01 Lt = 52 970,79 Lt), o dėl multifunkcinių karpymo žirklių realizavimo – 76 316,60 Lt (iš neišmokėtos turto vertės – 111 316,60 Lt – atėmus kainą, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas – 35 000 Lt, t. y. 111 316,60 Lt – 35 000 Lt = 76 316,60 Lt), iš viso – 233 724,30 Lt nuostolių.

Vertindamas, ar ieškovo veiksmai, realizuojant lizinguotą turtą, atitiko ekonomiškumo principą ir ar jais nebuvo prisidėta prie atsakovo atlygintinos nuostolių sumos padidėjimo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl aptariamo turto atsakovas būtų pateikęs ieškovui potencialių pirkėjų pasiūlymų, nors prieš pradėdamas turto realizavimo tretiesiems asmenims procedūrą, ieškovas informavo atsakovą apie nustatytas turto pardavimo tretiesiems asmenims kainas bei pasiūlė atsakovui įsigyti nurodytą turtą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių galimybę realizuoti minėtą turtą už didesnę kainą, nei tai padarė ieškovas, nors būtent skolininkui kyla pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu buvo galima tą turtą realizuoti. Nustatęs, kad nebuvo pateikta įrodymų apie realią galimybę parduoti lizinguotą turtą už didesnę kainą, nei pardavė UAB „Swedbank lizingas“, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovo veiksmai, nustatant turto pardavimo kainą ir jį realizuojant, neatitiko ekonomiškumo kriterijaus ir sprendė, kad 233 724,30 Lt suma kaip nuostoliai, kuriuos ieškovas patyrė dėl vienašališko finansinio lizingo sutarčių nutraukimo, yra pagrįsti.

Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, už termino praleidimą mokamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Todėl teismas tenkino ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas T. R. prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė CK 6.76 straipsnio 2 dalies, 6.87 straipsnio 1 dalies, 6.128 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias laidavimo, kaip papildomos (šalutinės) prievolės, pabaigą, pasibaigus pagrindinei prievolei skolininku esančio juridinio asmens likvidavimo atveju. Apelianto teigimu, kadangi skolininkas pagal lizingo sutartis jau yra likviduotas ir iš JAR išregistruotas, todėl iš lizingo atsiradusi pagrindinė prievolė pasibaigė 2012 m. gegužės 4 d. Panevėžio apygardos teismui priėmus nutartį dėl LUAB „Rimlita“ veiklos pabaigos – pasibaigus pagrindinei prievolei ieškovo naudai, iš karto pasibaigė ir apelianto, kaip laiduotojo, prievolė pagal laidavimo sutartis.

2. Visų laidavimo sutarčių 21 punkte taip pat yra nustatyta, jog laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal atitinkamą lizingo sutartį.

3. Anot apelianto, teismas tarp apelianto ir ieškovo netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą – ieškovui į bylą nepateikus dokumentų, kurie paliudytų, kokiomis aplinkybėmis buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, negalima daryti išvados, kad UAB „Eurotech.lt“ net kelis kartus keitė realizuojamo turto rinkos vertės dėl tos priežasties, jog neatsirasdavo turto pirkėjų. Apelianto teigimu, esant tokiai situacijai, teismas, įrodinėjimo pareigą, kad lizinguotas turtas tretiesiems asmenims buvo realizuotas už aukščiausią galimą kainą turėjo perkelti ieškovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Ieškovo teigimu, šiuo atveju jis su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011 m. lapkričio 5 d., o skolininkas UAB „Rimlita“ iš JAR buvo išregistruotas tik 2012 m. birželio 7 d. (sprendimas dėl įmonės pabaigos priimtas 2012 m. gegužės 4 d.), taigi akivaizdu, jog prievolės nėra pasibaigusios ir atsakovas privalo jas vykdyti.

2. Vadovaujantis CK 6.574 straipsnio nuostatomis, lizingo bendrovė turi teisę reikalauti, kad klientas atlygintų dėl lizingo sutarčių nutraukimo lizingo bendrovės patirtus nuostolius iš turto pardavimo – atsakovas neginčijo teisės reikalauti patirtų nuostolių iš turto pardavimo ar paties nuostolių apskaičiavimo būdo, atsakovas nesutiko tik su patirtų nuostolių dydžiu, t.y. su turto pardavimo tretiesiems asmenims kaina, teigdamas, jog ieškovas nepagrįstai nustatė per mažą turto pardavimo kainą. Ieškovo teigimu, iš BUAB „Rimlita“ atsiimtas versle naudotas turtas, kuris nusidėvi, buvo parduotas už tuometinę rinkos kainą.

3. Anot ieškovo, atsakovas taip pat turėjo galimybę ieškoti turto pirkėjų ir dėti visas pastangas, kad turtą pavyktų parduoti už neišpirktą jo vertę, tačiau visu turto pardavimo laikotarpiu nesirūpino turto pardavimu, juo labiau, jog prieš parduodant turtą tretiesiems asmenims tiek skolininkas, tiek laiduotojas gavo pasiūlymus įsigyti turtą, kuriuose buvo nurodyta ir turto pardavimo kaina ir galimi nuostoliai iš turto pardavimo, tačiau pastarieji po tokių raštų gavimo nesiėmė jokių veiksmų. Be to, atsakovas, teigdamas, kad turtas parduotas už per mažą kainą, nepateikia jokių to įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotojo atsakovo T. R. atsakomybės už pagrindinio skolininko UAB „Rimlita“ prievolę.

Ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovo T. R. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas patenkino, nustatęs, kad UAB „Rimlita“ lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl atsakovas, kaip laiduotojas, privalo atsakyti visu savo turtu ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ už neįvykdytas prievoles bei privalo atlyginti nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė dėl vienašališko finansinio lizingo sutarčių nutraukimo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovo naudai iš atsakovo T. R. priteista 10 616,00 Lt nesumokėtų lizingo mokėjimų ir 233 724,30 Lt nuostolių, iš viso – 244 340,30 Lt, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 244 340,30 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 887 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovas T. R. savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė CK 6.76 straipsnio 2 dalies, 6.87 straipsnio 1 dalies, 6.128 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias laidavimo, kaip papildomos (šalutinės) prievolės, pabaigą, pasibaigus pagrindinei prievolei skolininku esančio juridinio asmens likvidavimo atveju. Apelianto teigimu, kadangi skolininkas pagal lizingo sutartis jau yra likviduotas ir iš JAR išregistruotas, todėl iš lizingo atsiradusi pagrindinė prievolė pasibaigė 2012 m. gegužės 4 d. Panevėžio apygardos teismui priėmus nutartį dėl LUAB „Rimlita“ veiklos pabaigos – pasibaigus pagrindinei prievolei ieškovo naudai, iš karto pasibaigė ir apelianto, kaip laiduotojo, prievolė pagal laidavimo sutartis.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatinanti skolininką prievolę įvykdyti tinkamai. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu prievolės ar jos dalies neįvykdo pagrindinis skolininkas (CK 6.76 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas su UAB „Rimlita“ sudarė penkias lizingo sutartis – 2006 m. lapkričio 21 d. Nr. LT042186 (6-16 b. l., 1 t.), 2007 m. spalio 9 d. - LT061748 (22-23 b. l., 1 t.), 2007 m. spalio 9 d. - LT061749 (24-29 b. l., 1 t.), 2008 m. vasario 7 d. - LT068807 (40-45 b. l., 1 t.) ir 2008 m. vasario 7 d. - LT068808 (52-57 b. l., 1 t.), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš UAB „Rimlita“ nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Rimlita“ su sąlyga, kad pastarasis sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Rimlita“ prievolių, kylančių iš lizingo sutarčių, įvykdymo užtikrinimui tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos laidavimo sutartys: 2006 m. lapkričio 21 d. laidavimo sutartis Nr. LT042186/L (17-18 b. l., 1 t.); 2007 m. spalio 9 d. laidavimo sutartis Nr. LT061748-50/L (30-31 b. l., 1 t.); 2008 m. vasario 7 d. dvi laidavimo sutartys: atitinkamai Nr. LT068807/L (46-47 b. l., 1 t.) bei Nr. LT068808/L (58-59 b. l., 1 t.). Laidavimo sutartimis laiduotojas T. R. įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Rimlita“, už kurį laiduojama, neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas kliento pagal lizingo sutartis su tolimesniais jų papildymais ir pakeitimais (laidavimo sutarčių 1 p.). Iš laidavimo sutarčių 3 punkto turinio matyti, jog klientui neįvykdžius prievolės pagal lizingo sutartis, klientas ir laiduotojas įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (17, 30, 46, 58 b. l., 1 t.).

Kaip jau minėta, pagal CK 6.76 ir 6.81 straipsnių nuostatas, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidariosios atsakomybės esmė ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas T. R., kaip laiduotojas, turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 str. 1 d. – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (CK 6.88, 6.89 str.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo T. R. sudarytų laidavimo sutarčių 21 punktuose nedviprasmiškai ir aiškiai buvo nustatyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi UAB „Rimlita“ iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 10 d. Pažymėtina, kad įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, jog iškėlus skolininkui bankroto bylą, visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 16 str.), todėl laiduotojui atsiranda pareiga įvykdyti savo šalutinę prievolę. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų plenarinė sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu.

Nagrinėjamu atveju pagrindiniam skolininkui UAB „Rimlita“ iškėlus bankroto bylą, kreditorius AB „Swedbank lizingas“, siekdamas išsiieškoti skolą, 2010 m. spalio 6 d. pareiškė reikalavimus tiek UAB „Rimlita“ bankroto byloje (155-157, 158-160 b. l., 1 t.), tiek laiduotojui atskiroje byloje - AB „Swedbank lizingas“ ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2011 m. lapkričio 8 d. (1 b. l., 1 t.).

Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų pagrindu nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu pripažinta, kad BUAB „Rimlita“ veikla pasibaigė dėl bankroto ir bendrovės administratorius A. K. įpareigotas įvykdyti ĮBĮ 32 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir raštu pranešti teismui apie bendrovės išregistravimą iš Įmonių rejestro. Teisėjų kolegijos vertinimu, kreditorius savo pažeistas teises šiuo atveju gynė tinkamai, t.y. pareiškė reikalavimą laiduotojui, kaip solidariam bendraskoliui, dar iki pagrindinio skolininko pabaigos, t.y. kol pagrindinio skolininko prievolė kreditoriui dar nebuvo pasibaigusi, todėl vėlesnis pagrindinio skolininko likvidavimas, išregistruojant jį iš Juridinių asmenų registro ir atitinkamai pagrindinio skolininko prievolės pabaiga (CK 6.128 str. 3 d.) šiuo atveju neturėtų daryti įtakos laiduotojo prievolių galiojimui. Priešingu atveju būtų paneigta laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, paskirtis ir tikslas, būtų nepagrįstai pažeidžiami teisėti kreditoriaus interesai. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012 konstatavęs, jog tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Taigi, teigti, kad nagrinėjamu atveju pasibaigus pagrindinei prievolei ieškovo naudai, iš karto pasibaigė ir apelianto, kaip laiduotojo, prievolė pagal laidavimo sutartis, nėra pagrindo.

Apeliantas teigia, kad teismas tarp jo ir ieškovo netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Anot apelianto, ieškovui į bylą nepateikus dokumentų, kurie paliudytų, kokiomis aplinkybėmis buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, negalima daryti išvados, kad UAB „Eurotech.lt“ net kelis kartus keitė realizuojamo turto rinkos vertes dėl tos priežasties, jog neatsirasdavo turto pirkėjų. Apelianto teigimu, esant tokiai situacijai, įrodinėjimo pareigą, kad lizinguotas turtas tretiesiems asmenims buvo realizuotas už aukščiausią galimą kainą, teismas turėjo perkelti ieškovui.

Su tokiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.574 straipsnio nuostatą, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Byloje nustatyta, jog UAB „Rimlita“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal lizingo sutartis, ieškovas 2009 m. vasario 18 d. išsiuntė įmonei pretenziją Nr. 01-20-17540, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų ir įspėjo, kad šio reikalavimo neįvykdžius, sutartys bus vienašališkai nutrauktos (63 b. l., 1 t.). UAB „Rimlita“ per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas 2009 m. gegužės 7 d. pranešimu Nr. 01-30-4147 vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą (64-65 b. l., 1 t.). Iš byloje esančios 2011 m. spalio 26 d. pažymos turinio matyti, kad UAB „Rimlita“ nepadengė susidariusio 10 616 Lt įsiskolinimo (67 b. l., 1 t.). Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, pardavęs lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą, patyrė 233 724,30 Lt nuostolių (68 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad dėl parduodamo turto atsakovas būtų pateikęs ieškovui potencialių pirkėjų pasiūlymų, nors prieš pradėdamas turto realizavimo tretiesiems asmenims procedūrą, ieškovas informavo atsakovą apie nustatytas turto pardavimo tretiesiems asmenims kainas bei pasiūlė atsakovui įsigyti nurodytą turtą (b. l. 134-154, 1 t.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių galimybę realizuoti minėtą turtą už didesnę kainą, nei tai padarė ieškovas, nors būtent skolininkui kyla pareiga įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, negu buvo galima tą turtą realizuoti (CPK 178 str.). Taigi, negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepateikus įrodymų apie realią galimybę parduoti lizinguotą turtą už didesnę kainą, nei pardavė UAB „Swedbank lizingas“, negalima teigti, kad šios bendrovės veiksmai, nustatant turto pardavimo kainą ir jį realizuojant, neatitiko ekonomiškumo kriterijaus.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi atsakovui T. R. likusios žyminio mokesčio dalies - 3 000 Lt - už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (85-86 b. l., 2 t.). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Danutė MilašienėGintaras PečiulisDonatas Šernas