Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2012-10-30 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-30
Bylos Nr.
2K-515/2012
Teisminio proceso Nr.
1-26-1-00984-2010-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Masiokas (pirm.), Albinas Sirvydis, Vytautas Piesliakas (pran.)
Nuteistasis
D. T.
Nukentėjusysis
E. V.
Advokatai
Evaldas Liutkevičius
Baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2012Teisminio proceso Nr.1-26-1-00984-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.7.1.1; 2.1.7.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžiu D. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta trejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2007 m. vasario 20 d. teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei 625 Lt bauda.

Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį D. T. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš D. T. priteista 176 Lt nukentėjusiajai E. V. turtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi, nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 16 d., apie 3.00 val., Kaune, Kovo 11-osios g., šalia Draugystės parko, panaudodamas prieš nukentėjusiąją E. V. fizinį smurtą: pargriovė ją ant žemės, nutempė už plaukų prie medžių, vienos rankos delnu uždengė jai burną, o kita ranka laikydamas už kaklo visu kūnu užgulė ją ir, prispaudęs prie žemės, ne mažiau vieną kartą sudavė į veidą, pasikėsino su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusioji E. V. aktyviai priešinosi.

Be to, jis nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje po to, kai pasikėsino išžaginti E. V. , iš jos rankinės atvirai pagrobė svetimą, jai priklausantį turtą - 25 Lt vertės keturių raktų ryšulį su pakabuku, 30 Lt vertės piniginę, kurioje buvo neturintys turtinės vertės jos vardu išduoti laikinas vairuotojo pažymėjimas, SEB banko mokėjimo kortelė „Visa Electron“, „Eurovaistinės“ nuolaidų kortelė bei nuotrauka. Iš viso D. T. iš E. V. pagrobė turto už 55 Lt.

D. T. buvo kaltinamas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, nepavykus išžaginti E. V. , pasinaudodamas tuo, kad dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto jos valia palaužta, savo lytiniu organu lietė E. V. kūną ir taip tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią fizinio sąlyčio būdu, tačiau dėl šio nusikaltimo buvo išteisintas.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo D. T. gynėjas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad nagrinėdami bylą teismai padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. 2K-590/2011 nustatytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Gynėjo pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl D. T. kaltės grindė vien subjektyviais ir nenuosekliais nukentėjusiosios E. V. parodymais, taip pat liudytojų L. B. , R. Z. , A. D. , D. T. , R. O. parodymais, daiktiniais įrodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis bei kitais įrodymais. Teismas nuteistojo kaltę grindė prielaidomis, nepašalino abejonių, jų neaiškino kaltinamojo naudai, o kaltinimui prieštaraujančių duomenų apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė ir nepaneigė kitais byloje surinktais įrodymais. Visus toliau dėstomus kasacinio skundo argumentus nuteistojo gynėjas buvo nurodęs savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad apie pasikėsinimą išžaginti E. V. nenurodė nei protokole-pareiškime, kurį 2010 m. liepos 16 d. 5.00 val. pagal jos pasakojimą surašė tyrėja, nei netrukus po to ją apklausiant kaip liudytoją. Praėjus 5 valandoms po minėtų parodymų tyrėjai davimo, aptarusi įvykį su savo sutuoktinio motina - liudytoja L. B. , E. V. atvyko į tą patį policijos komisariatą ir tyrėjui papildomos apklausos kaip liudytoja metu patvirtino savo pirminius parodymus, tačiau juos papildė aplinkybėmis apie pasikėsinimą ją išžaginti. Pirmosios instancijos nuosprendyje šios nukentėjusiosios parodymai nepagrįstai vertinti kaip nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, E. V. parodymų turinio neanalizavo, bet apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad jie yra vienodi, nuoseklūs ir patvirtinti kitais bylos duomenimis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojos L. B. parodymai taip pat nepatvirtina nuteistojo D. T. kaltės, nes apie patį įvykį ši liudytoja, jos pačios parodymais, žino tik tai, ką jai papasakojo E. V. .

Nuteistojo gynėjo manymu, liudytojų R. Z. ir A. D. parodymai taip pat nepatvirtina D. T. kaltės. Policijos darbuotojas liudytojas R. Z. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. V. kalbėjo apie sumušimą ir daiktų vagystę, bet neminėjo pasikėsinimo išžaginti, o jo kolega A. D. ikiteisminio tyrimo metu, be R. Z. paminėtų aplinkybių, teigė prisimenantis E. V. minėjus ir pasikėsinimą išžaginti. Tačiau apklaustas teisme R. Z. ėmė teigti lyg ir prisimenantis E. V. minėjus pasikėsinimą išžaginti, nors galiausiai patvirtino, kad to neprisiminė, o A. D. teisme liko įsitikinęs, kad E. V. minėjusi kėsinimąsi išžaginti, ir papildomai prisiminė tai, kad apie bandymą išžaginti jis pranešė radijo ryšiu (tai bylos duomenimis nepatvirtinta). Tačiau šiuos pareigūnų parodymus paneigė pati E. V. , kuri nuosekliai teigė, kad pareigūnams apie pasikėsinimą ją išžaginti nieko nesakė. Pažymėtina, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir vėl liko nepasisakyta dėl minėto prieštaravimo buvimo ar nebuvimo, apsiribojant aiškiai spėjamojo pobūdžio išvada, kad „Dėl stresinės situacijos nukentėjusioji galėjo ir neprisiminti, ką sakė ir ko nesakė į įvykio vietą atvykusiems patruliams“.

Kasaciniame skunde pažymima, kad 2010 m. liepos 20 d. nutarime laikinai sulaikyti D. T. nurodyta, jog pastarasis sulaikomas tik kaip asmuo, kuris įtariamas apiplėšęs nukentėjusiąją panaudojant fizinį smurtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje vertindamas šią apeliacinio skundo dalį, padarė aiškiai spėjamojo pobūdžio išvadą, kad nutarime laikinai sulaikyti asmenį vien BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nurodyta dėl to, kad nukentėjusioji savo pareiškime policijai skundėsi tik dėl pagrobto turto, t. y. nutarimo autorius jokių duomenų apie pasikėsinimą išžaginti neturėjo. Tokia išvada padaryta aiškiai ignoruojant pirmiau nurodytą apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusioji minėto nutarimo autoriui dar prieš keturias dienas iki šio procesinio dokumento priėmimo buvo davusi išsamius parodymus apie tariamą pasikėsinimą išžaginti.

Nuteistojo D. T. kaltės nepatvirtina ir liudytojų R. O. bei D. T. parodymai. Liudytoja R. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie įvykio aplinkybes tik tai, ką jai papasakojo pati E. V. , tą ji patvirtino ir teisme, o liudytojas D. T. - tik tai, ką jam pasakojo R. O. , tą jis patvirtino ir teisme bei teigė manantis, kad E. V. nežinia dėl ko apkalba D. T. . Šie liudytojų parodymai skundžiamoje nutartyje taip pat liko be jokio įvertinimo, nes apie juos nieko nepasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo: „Pripažintina, kad liudytojų R. O. bei D. T. parodymai dėl pasikėsinimo išžaginti E. V. yra išvestiniai, nes šių liudytojų įvykio vietoje nebuvo“, taip ir nenurodydamas, kodėl šiuos parodymus vertina kaip vieną tariamo pasikėsinimo išžaginti įrodymų.

Šalies argumentai

Kasatorius nurodo, kad išsamiai kritikavo ir pirmosios instancijos teismo nuostatą, jog tariama D. T. kaltė įrodyta ir teismo medicinos specialisto išvadomis. Spermos nerasta, jokių sužalojimų, būdingų smurtiniam lytiniam aktui ar pasikėsinimui tokį atlikti, nenustatyta. D. T. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl odos nubrozdinimo kairėje rankoje ir kairėje kojoje. Specialisto nuomone, šie sužalojimai kaip tik galėjo būti padaryti D. T. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. 2010 m. liepos 17 ar 18 dienomis, nugriuvus važiuojant dviračiu. Jokių sužalojimų, kurie D. T. būtų padaryti 2010 m. liepos 16 d., specialistas nekonstatavo, tą aiškiai ir nurodė savo išvadoje.

Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, iš naujo spręsdamas klausimą, ar E. V. nustatyti sužalojimai vertintini kaip jos nurodytų aplinkybių įrodymas, apsiribojo abstrakčiu konstatavimu, kad „specialisto nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atitinka E. V. nurodytas sužalojimo aplinkybes“. Dėl D. T. nustatytų sužalojimų apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą byloje nesant nustatyta jokių faktinių aplinkybių, jog įvykio metu jis galėjo būti sužalotas, tuo konstatuojant ir pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas D. T. nustatytus sužalojimus nepagrįstai vertino kaip jo tariamos kaltės įrodymą.

Jokiomis specialistų išvadomis nebuvo patvirtinta, kad minėtos kelnaitės yra E. V. Be to, remiantis su byloje esančia 2010 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada, ant E. V. pateiktų kelnaičių rasti žmogaus biologiniai pėdsakai D. T. nepriklauso. Dėl to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelnaitės ir suknelė bei ant jų esantys pėdsakai patvirtina nuteistojo D. T. kaltę, yra visiškai nepagrįsta ir aiškiai prieštaraujanti tam, ką nustatė specialistai savo išvadose. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje šios aplinkybes neanalizuotos ir nevertintos.

Kasacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad panaikintoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje niekaip neaptarti apelianto prieštaravimai dėl daiktinių įrodymų įrodomosios reikšmės nustatymo. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nagrinėjant šią apeliacinio skundo dalį, apsiribota teiginiu, kad „tyrimo metu apžiūrint nukentėjusiosios kelnaites ir suknelę nustatyta, kad kelnaitės purvinos, suplėšytos, o suknelė sutepta pilkos netaisyklingos formos dėmėmis“, tai, apeliacinės instancijos teismo manymu, visiškai patvirtina, kad E. V. pasikėsinta išžaginti. Apeliacinio skundo argumentai, kad kelnaitės niekuomet nebuvo objektyviai identifikuotos, kaip priklausančios nukentėjusiajai, nes ant jų neaptikta nei E. V. priklausančių, nei kitokių biologinių pėdsakų, o tariamos dėmės ant suknelės taip pat niekuomet nebuvo identifikuotos, kaip kokie nors biologiniai pėdsakai, vėl liko neišnagrinėti ir niekaip neįvertinti.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta pirmiau, darytina išvada, kad nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti pažeidimai apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą liko nepašalinti, o šios bylos dalys nebuvo patikrintos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tuo pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Be to, nuteistojo D. T. gynėjo pažymėta, kad apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, jog tariamo daiktų pagrobimo, be nukentėjusiosios E. V. parodymų, nepatvirtina jokie byloje esantys faktiniai duomenys, nes kratų metu pas D. T. nebuvo surasti jokie E. V. nurodyti tariamai iš jos pagrobti daiktai, o daiktų parodymo atpažinti metu E. V. neatpažino jokios piniginės, kurią būtų nurodžiusi, kaip pagrobtą iš jos minėto įvykio metu. D. T. veiksmai kvalifikuotini, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio l dalyje. Skundžiamoje nutartyje, atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas vėl rėmėsi vien nukentėjusiosios parodymais, nenurodydamas, kodėl atmeta pirmiau nurodytus kaltinimui prieštaraujančius duomenis ir kokiais kitais įrodymais, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, laiko šiuos duomenis paneigtais. Konstatuotina, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ir likusi apeliacinio skundo dalis liko neišnagrinėta, nepatikrinant bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei nepašalinant kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų pažeidimų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo D. T. kasacinį skundą atmesti. Pažymėtina, kad bylos faktinės aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ar nutartis, nepadaryta. Nurodyta, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog bylos įrodymų visuma yra pakankama D. T. kaltumui pripažinti, todėl vieno privalomų įrodymų vertinimo elemento - įrodymų viseto ignoravimas kasaciniame skunde tėra pasirinkta gynybinė taktika, kuri žemesnės grandies teismų pagrįstai atmesta. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius, analizuodamas apeliacinę nutartį ir siekdamas pagrįsti savo teiginius apie neišnagrinėtas bylos aplinkybes, pateikia iš konteksto ištrauktus sakinius ir nutyli nuteistajam nepalankias tose pačiose pastraipose nurodytas išvadas, aptardamas liudytojos L. B. parodymus kasatorius aptaria tik nuteistajam palankius parodymų fragmentus. Todėl tokie kasacinio skundo argumentai neturi būti laikomi pagrįstais. Prokuroro manymu, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas visiškai pašalino kasacinėje nutartyje nurodytus trūkumus ir, detaliai bei smulkiai aptardamas visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo argumentus dėl kiekvieno bylos įrodymo nepatikimumo, tinkamai pasirinko byloje surinktų įrodymų viseto analizę, nurodydamas konkrečius įrodymus, kurie papildo vienas kitą bei patvirtina kitų įrodymų teisingumą, ir papildomai, nors ir neprivalėjo, tačiau juos išsamiai aptarė, taip pat ir atskirai. Šio teismo pateikta įrodymų viseto analizė yra išsami ir neginčytinai įrodo D. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų buvimą bei teismų sprendimų teisingumą. Tai, kad kasatorius nesutinka, su žemesnės grandies teismų išdėstytu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, tėra bylos duomenims prieštaraujanti nepasitvirtinusi gynybinė pozicija. Kasatoriaus reikalavimas visus bylos įrodymus „vertinti kritiškai“ yra įvykdytas, nes kritiškas duomenų vertinimas yra sudėtinė teisminio įrodymų vertinimo dalis. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis įstatymo reikalavimų, procesinių pažeidimų nepadaryta, todėl abejoti teismų priimtų sprendimų teisėtumu ar pagrįstumu nėra pagrindo. Gynybos versija dėl D. T. panaudoto smurto tariamai įsižeidus dėl nukentėjusiosios nenoro bendrauti apeliacinėje nutartyje aptarta ir motyvuotai atmesta. D. T. veika kvalifikuota tinkamai, paskirta bausmė savo dydžiu nėra per griežta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. T. gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies bei apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatorius šioje kasacinio skundo dalyje kelia dvi problemas: apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, neatsakė į esminius skundo argumentus. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais. Iš Kauno apygardos teismo nutarties matyti, kad teisėjų kolegija detaliai įsigilino į apeliacinio skundo argumentus ir atsakė į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus. Ištyrusi įrodymų vertinimo klausimus teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad D. T. pasikėsinimo išžaginti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina teismų išvadas dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Tokias išvadas patvirtina pirmiausia pačios nukentėjusiosios parodymai. Nukentėjusiajai nebuvo pagrindo išsigalvoti apie nepadarytą nusikaltimą. Be to, ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingus parodymus ir suvokė, kas jos tokiu atveju laukia. Tai, kad ji pirminiame pranešime policijai nenurodė, jog ją bandė išžaginti, nelaikytina nenuosekliais ar prieštaringais parodymais. Išžaginimai yra specifiniai nusikaltimai, kai žmogui reikia atskleisti intymias savo gyvenimo aplinkybes, todėl nukentėjusioji suvokdama savo pareiškimo padarinius, iš pradžių pasikonsultavo su savo sutuoktinio motina. Tačiau tolesnis tyrimas parodė, kad jos informacija nebuvo melaginga, ji pasitvirtino.

Nors kasatorius nurodo keletą bylos aplinkybių, kurios jam kelia abejonių dėl nuteisimo pagrįstumo, teisėjų kolegija laiko, kad įrodymų, patvirtinančių D. T. inkriminuotų veikų padarymą, pakanka ir be nukentėjusiosios parodymų. Nukentėjusioji iš karto iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai aptiko ją streso būsenos, ji buvo išsigandusi, basa, rankos drebėjo. Policininkui R. Z. ji iš karto nurodė, kad ją bandyta išžaginti, ir papasakojo, kaip tai vyko. Analogiškai įvykio aplinkybes papasakojo kitas policijos pareigūnas A. D. . Be to, šis liudytojas parodė, kad ant merginos veido buvo sumušimo žymės, kurios liudijo ne apie vagystę, o apie išžaginimą. Sveikatos sutrikdymo padarymo faktą patvirtino ir specialisto išvada, kurioje nurodyti padaryti sužalojimai būdingi ne vagystės nusikalstymui, o lytiniams nusikaltimams. Jei sumušimo žymės būtų siejamos su svetimo turto pagrobimu, D. T. veiksmus reikėtų perkvalifikuoti į plėšimo nusikaltimą, kurio sankcija yra analogiška išžaginimo nusikaltimui, dėl kurio jis yra nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiosios bendravimo su policijos pareigūnais aplinkybes ir nutartyje detaliai pagrindė savo išvadą.

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji tiksliai papasakojo kaip viskas vyko, nurodė vietas, kur buvo užpulta, kur išsilaisvino, ką darė D. T. . Teismui nebuvo pagrindo netikėti jos parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuosekliai atsakyta ir į apeliacinio skundo motyvus dėl R. O. ir D. T. , L. B. parodymų vertinimo.

Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja tik dėl teisės ir proceso klausimų. Įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Tuo tarpu advokato kasaciniame skunde pagrinde keliami įrodymų vertinimo klausimai, į kuriuos, kaip jau buvo pažymėta, detaliai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir kurie nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Todėl dalis kasacinio skundo teiginių paliekama nenagrinėta.

Dėl D. T. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

Nuteistojo D. T. gynėjas ginčija nuteisimą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad tariamo daiktų pagrobimo, be E. V. parodymų, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, teigia, kad kratų metu pas D. T. nebuvo rasta jokių E. V. nurodytų, tariamai iš jos pagrobtų daiktų, o daiktų parodymo atpažinti metu E. V. neatpažino jokios piniginės, kurią būtų nurodžiusi kaip pagrobtą iš jos minėto įvykio metu.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį D. T. nuteistas už tai, kad po to, kai pasikėsino išžaginti E. V. , iš nukentėjusiosios rankinės atvirai pagrobė svetimą jai priklausantį turtą – keturių raktų ryšulį su pakabuku bendros 25 Lt vertės, piniginę 30 Lt vertės, kurioje buvo jos vardu išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas, SEB banko mokėjimo kortelė „Visa Electron“, Eurovaistinės nuolaidų kortelė, nuotrauka, neturintys turtinės vertės.

Nors D. T. neigia ir šio nusikaltimo padarymą, tai įrodo byloje surinkta medžiaga. Nukentėjusioji E. V. parodė, kad po pasikėsinimo išžaginti D. T. paklausė, kas yra jos namuose, liepė duoti raktus. Ji sumelavo, kad gyvena viena, manydama, jog, D. T. pasiūlius eiti pas ją į namus, pavyks pasprukti. Ji atsegė rankinę, ir D. T., iš rankinės pasiėmęs raktus bei piniginę, pasakė, kad eis pas ją į namus. Liudytoja L. B. parodė, kad 2010 m. liepos 16 d., apie 6.45 val., jai paskambino marti E. V. ir pasakė, kad ją naktį užpuolė vyriškis, sumušė, bandė išžaginti bei pagrobė piniginę su asmens dokumentais ir raktais. E. V. prašė kuo greičiau ateiti, nes ji esanti pas kaimynę ir negalinti patekti į savo butą.

Teismai, pripažindami D. T. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios E. V. parodymais esminėmis aplinkybėmis yra vienodi, nuoseklūs, patvirtinti liudytojos L. B. bei policijos pareigūnų, kurie atvyko į įvykio vietą pagal nukentėjusiosios iškvietimą ir kuriems E. V. papasakojo, kad buvo apiplėšta. Jų parodymais teismai neturėjo jokio pagrindo netikėti ar abejoti. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji dėl kažkokių priežasčių nuteistąjį būtų norėjusi apkalbėti ar apšmeižti. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįstai konstatuoti faktą, kad nuteistasis įvykdė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. D. T. veikė atvirai, matant daiktų savininkei, kuri suvokė neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, ir nuteistasis suprato, kad savininkė tai suvokia. Teismų sprendimuose, nuteistojo veikos aplinkybės išdėstytos išsamiai, aiškiai, visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymiai atskleisti, įstatymas pritaikytas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. T. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas MasiokasAlbinas SirvydisVytautas Piesliakas