Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės, Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo – V. M., dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl naudojimosi tvarkos nekilnojamuoju turtu tarp bendraturčių nustatymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Teismas neatskleidė bylos esmės, neleido apeliantui pareikšti savo nuomones ir teikti įrodymus, dažnai stabdė dar nepaaiškinus esmės, grasino pašalinti iš posėdžių salės. Apeliantas nesutikdamas su tokiais teismo procesiniais veiksmais juos skundė, bandė nušalinti teisėją. Teismas nesigilino į apelianto argumentus, nemotyvavo, kodėl neleidžia pasisakyti. Teismo posėdyje apeliantas aiškiai paminėjo, kad už 40x15 plotą yra apmokėta investiciniais čekiais ir pridėjo 1992 m. rugsėjo 17 d. banko pažymą, kurios svarbos teismas nevertino. Nors mokėjimas buvo atliktas ir pripažintas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. spalio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 16 d. raštais, tačiau apeliantas yra klaidinamas, reikalaujama papildomų dokumentų. Teismas nesigilino ir nevertino, kad apeliantas jau yra sumokėjęs už sklypo dalį.

2. Parengtas žemės sklypo planas prieštarauja 1976 m. vasario 9 d. priimtam teismo sprendimui Nr. 2-26/76, o tuo pačiu pažeidžia ir apelianto teises. Egzistuoja visa eilė planų, kurie buvo patvirtinti to meto buvusių valstybės institucijų ar valstybės įgaliotų pareigūnų. Planų paskirtis buvo labai įvairi, tačiau šalys faktiškai naudojosi sklypu pagal vieną ašį, kuri yra išvesta ir patvirtinta 1976 m. liepos 23 d. aktu Vilniaus rajono teismo vykdytojo V. V. R.. vykdant 1976 m. vasario 9 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-26/76.

3. Teismas nepaneigė 1976 m. liepos 23 d. akto. Šiame akte bendraturčiai ieškovė ir apeliantas patvirtino, kad jiems yra aiški ir suprantama žemės sklypo naudojimosi tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti teikiamus žemės sklypo planus.

4. UAB „Orkanas“ parengtas planas visiškai neatitinka realiosios ir idealiosios sklypo bendraturčių dalių. Geltona linija pažymėta riba vadinama (BVTD raidės rusų k.) linija išvesta ir patvirtinta 1976 m. liepos 23 d. aktu. Žalia linija yra pažymėta riba, kuri patvirtinta, kaip ieškovės 838 kv. m. nuosavybės dalis įregistruota ir pažymėta kadastro žemėlapyje. Raudona linija pažymėta riba, kaip projektas vidinės naudojimosi tvarkos. Šios aplinkybės paneigia teismo teiginius, kad realiosios ir idealiosios bendraturčių dalys sutampa. Teismas turėjo išspręsti klausimą kaip šalys naudosis sklypu esant tokiam neatitikimui.

5. Savo sklypo dalimi apeliantas naudojasi nuo 1976 m. Už dalį sklypo, t.y. 0,06 ha, 1992 m. rugsėjo 17 d. apmokėjo investiciniais čekiais, todėl sklypu naudojosi kaip savo. Remdamasis LTSR Aukščiausiojo teismo 1976 m. kovo 9 d. sprendimu V. B. Nr. 538 apeliantas statė pastovius statinius, sklypą atribojo tvora, paklojo požemines vandentiekio, elektros komunikacijas. Teismas nenustatė, kaip apeliantas turi ir gali naudotis tomis komunikacijomis, kas ir kaip kompensuos apelianto nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Iš apeliacinio skundo matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo revizija apeliacine tvarka yra iš esmės susijusi su patikrinimu, ar teismo nustatyta naudojimosi žemės sklypu, esančiu Vilniaus r. Rudaminos sen. Rudaminos k. Gegužės 1-osios g. 3, tvarka atitinka įstatymo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje jurisprudencijoje suformuotus reikalavimus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant ginčus, kilusius dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo, teisingam ginčo išsprendimui, o tuo pačiu ir socialinės taikos tarp bendraturčių įtvirtinimui pateiktus naudojimosi tvarkos planus būtina įvertinti pagal tokius kriterijus kaip teisėtumo; adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus; socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus; naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus; faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas bylą, šių kriterijų laikėsi.

Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 838/1676 dalys 0,1676 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso likusios 838/1676 dalys šio žemės sklypo, kurias patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (b. l. 7, 54-57). Šiame žemės sklype yra ieškovei ir apeliantui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, taip pat ieškovei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas bei apeliantui nuosavybės teise priklausantys pastatai – ūkiniai pastatai ir šiltnamis (b. l. 8-11). Iš pateiktų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 29 d. ir 2011 m. liepos 21 d. raštų matyti, kad apeliantas turi teisę nuomotis 838 kv. m. ploto ginčo žemės sklypą (b. l. 87-91). Minėti raštai bei apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. spalio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 16 d. raštai bei ieškovės nuosavybės teisę įrodantys dokumentai (b. l. 7, 54-57) patvirtina, kad apeliantas turi teise įsigyti minėtą ginčo žemės sklypo ploto dalį nuosavybės teise. Apeliantas galimai yra atlikęs tam tikrus mokėjimus dėl ginčo žemės sklypo dalies įgijimo nuosavybės teise, tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku (b. l. 87-91).

Apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamu sprendimu nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka prieštarauja 1976 m. vasario 9 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono liaudies apylinkės teismo sprendimui yra nepagrįsti. Minėtu sprendimu buvo nutraukta ieškovės ir apelianto santuoka bei nuspręsta pripažinti šalims teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio Vilniaus r. Rudaminos k., kiekvienai iš šalių paskiriant naudotis atitinkamomis sprendime nurodytomis namo patalpomis, taip pat padalinti žemės sklypą lygiomis dalimis, išskiriant kiekvienai iš šalių žemės sklypo dalį, kurios išmatavimai 40x15 m. (b. l. 26-35). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtu sprendimu buvo nustatyta tik buvusių sutuoktinių naudojimosi bendru gyvenamuoju namu tvarka, tačiau ne ginčo žemės sklypu. Juridinės reikšmės neturi ir apelianto į bylą pateikti planai (b. l. 145-149), kadangi nėra aišku, kokiu pagrindu jie parengti, kokia jų paskirtis, ar jie buvo suderinti su ieškove. Be to minėti planai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Iš esmės apelianto pateikti planai rodo tik atitinkamu laikotarpiu galimai faktiškai buvusio žemės sklypo ribas (CPK 185 str.). Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jis nei 1976 m. vasario 9 d. teismo sprendimo priėmimu metu, nei šiuo metu nėra ir nebuvo ginčo žemės sklypo bendrasavininku, o ginčo žemės sklypas buvo suformuotas tik 2002 m. ieškovei padavus prašymą dėl atitinkamo žemės ploto išpirkimo iš valstybės. Nepagrįsti apelianto argumentai esą jo pateikti planai patvirtina, kad nesutampa realiosios ir idealiosios bendraturčių dalys dėl to, kad pateikti planai turinio požiūriu neturi įrodomosios reikšmės, o šiuos apelianto argumentus paneigia ir byloje pateikti ieškovės ir atsakovo nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, UAB „Orkanas“ parengtas naudojimosi žemės sklypu planas (b. l. 12).

Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.). Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str. 3 d.). Asmens piktnaudžiavimas savo teise atima iš jo galimybę ginti ją teismine tvarka. Kadangi apeliantas skunde minimus statinius pastatė savavališkai, nesuderinęs to su žemės sklypo savininkais, o statiniai (tvora) užkerta kelią ieškovei netgi atlikti jai priklausančios gyvenamojo namo dalies remontą, apelianto teisė į žalos, atsirasiančios įgyvendinant skundžiamą teismo sprendimą, atlyginimą negali būti ginama. Dėl minėto, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su apelianto teise į kompensaciją. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog apelianto minimi komunikacijų tinklai faktiškai egzistuotų, nepateikus minėtą aplinkybę pagrindžiančių duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismo patvirtinta bendraturčių naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka pažeistų apelianto teises minėtu aspektu.

Teisėjų kolegijos vertinimu bylos medžiaga rodo, kad apelianto procesinės teisės, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apribotos nebuvo, buvo suteikta visapusiška galimybė pareikšti savo poziciją dėl spręsto klausimo, teikti ryšį su ginču turinčius įrodymus, taigi buvo visapusiškai užtikrinta apelianto teisė būti išklausytam. Proceso pažeidimų, galinčių turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija nenustatė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta ginčo žemės sklypo naudojimosi tarp bendraturčių tvarka yra racionali, nepažeidžia nei apelianto, nei žemės sklypo bendraturčių interesų bei teisių. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog jo papildomai kartu su 2012-06-08 teisme gautais paaiškinimais pateikti dokumentai įrodomosios reikšmės nagrinėjamu atveju (sprendžiant naudojimosi žemės sklypu tarp bendraturčių tvarkos nustatymo klausimą) neturi, kadangi nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, t.y. kad tik ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo žemės sklypas; apeliantas galės išpirkti iš valstybės tik jai nuosavybės teise priklausančio dydžio ginčo žemės sklypo dalį; tarp žemės sklypo bendraturčių iki ieškovei kreipiantis į teismą niekada nebuvo nustatytos naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos; 1976 m. vasario 9 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono liaudies apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta ne naudojimosi ginčo žemės sklypu, bet ieškovei ir apeliantui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu tvarka.

Išdėstyto pagrindu konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o ginčijamas Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.