- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-06
- Bylos Nr.
- A-4052-575/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00030-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
- Trečiasis asmuo
- D. V., R. V.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. V., R. V. dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymus Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas pareiškėją.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijami įsakymai priskiriami prie individualių administracinių aktų, kadangi jie yra vienkartiniai ir skirti konkretiems asmenims, bei kitai apibrėžtai asmenų grupei – asmenims, dalyvavusiems atrankoje į vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas ir Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos (toliau – ir Komisija) pripažintais tinkamiausiais kandidatais. Pareiškėjo manymu, ginčijami įsakymai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir viešajame administravime taikomiems teisės principams, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamuose aktuose nepateikti faktiniai duomenys, argumentai, įrodymai ir motyvai, kodėl skiriant į laisvas vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas nebuvo paskirti kiti Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos pasiūlyti kandidatai, kurie surinko didesnį balų skaičių, nei į vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas paskirti asmenys, taip pat skundžiamuose aktuose nenurodyta, jog priimat sprendimą buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 26 straipsnio 8 dalyje nustatyta generalinio prokuroro diskrecijos teise, nenurodyta šių sprendimų apskundimo tvarka. Taigi, priėmus nemotyvuotus administracinius sprendimus, nėra aiškūs tikrieji jų motyvai, todėl negalima tinkamai įvertinti tokių aktų pagrįstumo, juos ginčyti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad į pareigas asmenį skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadas. To paties straipsnio toje pačioje dalyje nustatyta, kad generalinio prokuroro Komisijos išvados nesaisto. Tačiau, pareiškėjo teigimu, ši nuostata nepaneigia generalinio prokuroro pareigos atsižvelgti į Komisijos išvadas, nepaneigia konstitucinio lygiateisiškumo principo, nepaneigia Komisijos atlikto vertinimo ir pateiktų išvadų svarbos, o greičiau numato išimtį iš bendros taisyklės, jog „asmuo skiriamas į pareigas remiantis Atrankos komisijos išvadomis“. Pareiškėjas pabrėžė, kad generalinio prokuroro diskrecijos teisė nėra absoliuti, jis gali pasinaudoti šia teise, remdamasis kitomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., įslaptinta informacija), kurios Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijai nebuvo žinomos, ir tokiu būdu kvestionuodamas Komisijos atliktą kandidatų vertinimą bei išvadų pagrįstumą, arba remdamasis kitomis svarbiomis ir išimtinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas akcentavo, kad net ir turėdamas įstatymu suteiktą teisę neatsižvelgti į Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadą, generalinis prokuroras negali piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais ir, nemotyvuodamas sprendimo, neatsižvelgti į Komisijos atliktą vertinimą, pagrįstą surinktų balų dydžiu, kadangi atrankoje kandidatų gauti balai tiesiogiai ir objektyviai atspindi jų dalykines ir asmenines savybes, organizacinius gebėjimus. Tuo tarpu generalinis prokuroras paprastai neturi ir negali turėti daugiau informacijos apie atrankoje dalyvaujančius kandidatus, todėl iš esmės jis neturi objektyvios priežasties vertinti kitaip nei Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija. Pareiškėjas nurodė, kad galima sutikti su tuo, jog generalinis prokuroras tam tikrais atvejais gali neatsižvelgti į Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadas ir kandidatams skirtų balų dydį, tačiau toks generalinio prokuroro sprendimas visais atvejais turi būti motyvuotas ir pagrįstas faktiniais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 43–47, 54–58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti.
Generalinė prokuratūra atsiliepime nurodė, kad aplinkybė, jog vadovaujantis Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 6.18-37 pareiškėjas kartu su kitais keturiais asmenimis buvo įtrauktas į Kandidatų, tinkamiausių užimti dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, abėcėlinį sąrašą, negali būti vertinama kaip pareiškėjo teisė eiti nurodytas pareigas ir laikytina tik prielaida. Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvada yra rekomendacinio pobūdžio ir generaliniam prokurorui neprivaloma, o generalinis prokuroras, įgyvendindamas Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą diskrecijos teisę, gali į pareigas paskirti bet kurį kandidatą arba nepaskirti nei vieno. Taigi, iki ginčijamų įsakymų priėmimo pareiškėjas neturėjo jokių teisių ar teisėtų interesų užimti ginčijamuose įsakymuose nurodytas pareigas. Atitinkamai, teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamus įsakymus, būtų atkurta iki ginčo buvusi padėtis, t. y. pareigybės, dėl kurių kilo ginčas, taptų laisvos ir dėl jų užėmimo būtų sprendžiama vykdant atranką pagal teisės aktų nustatytas procedūras, todėl jokios pažeistos pareiškėjo teisės bei teisėti interesai nebūtų atkurti, nes pareiškėjas teisių ir teisėtų interesų užimti ginčijamuose įsakymuose nurodytas pareigas neturėjo. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi jokio materialinio teisinio suinteresuotumo, todėl ginčijami įsakymai negali būti ginčo dalyku administraciniame teise, o administracinė byla nutrauktina. Atsakovas taip pat akcentavo, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka. Atitinkamai ginčijamuose įsakymuose nurodytas jų teisinis pagrindas – Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalis ir 34 straipsnio 1, 2, 5 dalys, taip pat faktinis pagrindas – Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 6.18.37. Taigi, nurodyti įsakymai vertintini kaip pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Atsakovas pabrėžė, kad priimant ginčijamus įsakymus nebuvo būtina vadovautis Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalimi, nes ši teisės norma nėra susijusi su kiekvieno ginčijamo įsakymo dalyku ir jos nurodymas įsakymuose būtų perteklinis. Be to, ginčijamais įsakymais nebuvo taikyta jokių poveikio priemonių, todėl nebuvo galima nurodyti šių priemonių taikymo motyvų. Tuo tarpu individualaus administracinio akto apskundimo tvarka nurodytina tik tuo atveju, kai egzistuoja apskundimo dalykas, t. y. poveikio priemonė. Tačiau nurodytu atveju poveikio priemonės taikytos nebuvo, todėl nebuvo pagrindo nurodyti ginčijamų įsakymų apskundimo tvarką. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, atsakovas teigė, kad skundžiami įsakymai laikytini atitinkančiais VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Atsakovas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog generalinio prokuroro diskrecijos teisė nustatyta įstatymo – aukščiausią juridinę galią turinčio teisės norminio akto. Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalis numato, kad į pareigas asmenį skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadas, kurios generalinio prokuroro nesaisto. Taigi, įstatymas nenustato atvejų, kada Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvados galėtų būti generaliniam prokurorui privalomos. Atsakovo teigimu, generalinio prokuroro diskrecijos teisė ribojama Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadomis tik tiek, kad generalinis prokuroras paskirti į pareigas gali tik Komisijos išvadose nurodytą asmenį ir negali paskirti į pareigas Komisijos išvadose nenurodyto asmens.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38–42) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė analogiškais motyvais, kaip ir atsakovas Generalinė prokuratūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 50–53) prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime nurodė, jog įstatymu nėra nustatyti imperatyvaus pobūdžio kriterijai ir sąlygos, kurioms egzistuojant generalinis prokuroras būtų įpareigotas priimti įsakymą dėl asmens skyrimo į pareigas. Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 ir 8 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad generalinis prokuroras turi diskrecijos teisę spręsti dėl atrankoje dalyvavusių pretendentų tinkamumo siekiamoms pareigoms užimti. Be to, pažymėjo, kad pretendentų vertinimas balais yra tarpinis, o ne galutinis pretendentų vertinimo rezultatas. Šiame kontekste akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. I-286 patvirtintus Prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai) kiekvienas Komisijos narys įvertina pretendentą pagal Nuostatuose nurodytus vertinimo kriterijus ir vertinimo balus įrašo į Pretendentų individualaus vertinimo balais lentelę. Pretendentui skirtų balų vidurkis apskaičiuojamas sudedant visus gautus balus ir šį skaičių padalijant iš posėdyje dalyvavusių Komisijos narių skaičiaus. Atlikus nurodytą vertinimo procedūrą, Komisijos nariai aptaria pretendentų vertinimus pagal atskirus kriterijus, įvertina kiekvieno jų svarbą konkrečiu atveju, taip pat pretendentų privalumus ir trūkumus, kitas svarbias aplinkybes ir sprendžia dėl tinkamiausių pretendentų. Kiekvienas Komisijos narys balsavimui siūlo vieną ar kelis jo manymu tinkamiausius kandidatus. Jei Komisijos narys mano, kad tinkamų kandidatų nėra, nepasiūlo nei vieno atrankoje dalyvavusio kandidato. Dėl kiekvieno pasiūlyto kandidato pripažinimo tinkamiausiu Komisijoje balsuojama. Tinkamiausiais pripažįstami daugiau kaip pusę Komisijos narių balsų surinkę atrankoje dalyvavę kandidatai. Pretendentų vertinimas balais neįpareigoja Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos narių siūlant balsavimui ar balsuojant dėl tinkamiausių kandidatų. Atlikus vertinimo procedūras, sudaromas kandidatų sąrašas, kuris yra Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadų sudedamoji dalis. Kandidatai sąraše nurodomi abėcėlės tvarka ir neturi pirmumo teisės vienas kito atžvilgiu. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad kandidatų sąrašas, o ne pretendentų vertinimo balais lentelė, yra sudedamoji Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvados dalis. Tuo tarpu Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti objektyvūs kriterijai, kuriuos turi atitikti Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, yra skirti pačiam asmeniui, siekiančiam eiti pareigas, t. y. šie kriterijai užtikrina galimybę pretendentui būti įrašytam į registrą ir dalyvauti atrankoje. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjo skunde pateiktas teisės aktų nuostatų aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatai, kad generalinio prokuroro nesaisto Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvados.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 71–76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Generalinės prokuratūros 2016 m. birželio 20 d. pranešimu Nr. 17.2.-7534 „Dėl pretendentų atrankos į atsilaisvinsiančias prokuroro pareigas“ Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorai buvo informuoti apie tai, jog 2016 m. liepos 1 d. pradedama atrankos procedūra į 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybę, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento dvi vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigybes, Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigybę. Generalinėje prokuratūroje 2016 m. lapkričio 30 d. vykusio posėdžio metu Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos nariai užpildė pretendentų įvertinimo balais lenteles, posėdžio sekretorė suskaičiavo balus ir užpildė pretendentų įvertinimo balais suvestinę lentelę užimti dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Susipažinę su pretendentų įvertinimo balais suvestinėje lentelėje, Komisijos nariai aptarė pretendentų vertinimus pagal atskirus kriterijus ir įvertino jų svarbą konkrečiu atveju, pretendentų privalumus ir trūkumus, kitas svarbias aplinkybes ir kiekvienas Komisijos narys pasiūlė tinkamiausius kandidatus užimti minėtas pareigas. Komisija tinkamiausiais kandidatais atrankoje į 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (abėcėlės tvarka) pripažino G. B., I. M., R. P., R. V. ir D. V. bei nurodė juos 2016 m. gruodžio 7 d. išvadoje Nr. 6.18.-37 „Dėl atrankos į dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas“ kaip tinkamiausius kandidatus užimti minėtas pareigas. Kartu su šia išvada Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija pateikė sudarytą 2016 m. lapkričio 30 d. Pretendentų įvertinimo balais suvestinę lentelę, kurioje nurodyta, kad I. M. surinko 84,2 balus, R. P. – 82,8 balus, D. V. – 81,8 balus, R. V. – 73,6 balus, G. B. – 73,6 balus, D. S. – 63,8 balus, taip pat Kandidatų, tinkamiausių užimti dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, abėcėlinį sąrašą. Generalinis prokuroras ginčijamais 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymais Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“ paskyrė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą D. V. ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorą R. V. penkeriems metams į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojų pareigas.
Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas nurodė, kad Prokuratūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog generalinis prokuroras sudaro Prokurorų atrankos, Vyriausiųjų prokurorų atrankos, Prokurorų atestacijos, Prokurorų etikos, Pretendentų egzaminų komisijas; Prokurorų atrankos, Vyriausiųjų prokurorų atrankos, Egzaminų, Etikos, Atestacijos komisijų sudėtį ir jų veiklos nuostatus įsakymu tvirtina generalinis prokuroras (Prokuratūros įstatymo 10 straipsnio 10 dalis). Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į tarnybą prokuratūroje asmenys priimami vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais. Į Prokurorų pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras; Prokurorų atrankos komisija ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija, įvertinusi kiekvieno pretendento dalykines, asmenines savybes ir organizacinius gebėjimus ir remdamasi generalinio prokuroro nustatytais vertinimo kriterijais, pateikia kandidatų sąrašą (Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 7 dalis); į pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Atrankos komisijos išvadas, kurios generalinio prokuroro nesaisto (Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalis).
Generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. I-286 patvirtintų Prokurorų ir Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų 9 punkte nustatyta, kad Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija atlieka asmenų, pretenduojančių į laisvas arba atsilaisvinsiančias vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, atranką; Atrankos komisijos tikslas – atrinkti tinkamiausius kandidatus į laisvas arba atsilaisvinsiančias prokuroro, vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (Nuostatų 10 punktas). Nuostatų 37 punkte nustatyta, kad pasibaigus pretendentų atrankai, per 10 darbo dienų Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija surašo išvadą, kurią sudaro: įžanginė dalis, kurioje nurodoma posėdžio data (datos) ir vieta, posėdžio pirmininkas ir sekretorius, posėdyje dalyvavę Prokurorų atrankos komisijos ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos nariai, kiti posėdyje dalyvavę asmenys, pareigos, į kurias vyko atranka, kiti svarstyti klausimai, posėdyje svarstyta medžiaga ir kiti duomenys (Nuostatų 37.1 punktas); aprašomoji dalis, kurioje nurodomi asmenys, įtraukti į pretendentų sąrašą, pretendentai, kuriuos Prokurorų atrankos komisija ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija pripažino tinkamiausiais ir jų vertinimo balų vidurkiai, aplinkybės ir motyvai, į kuriuos buvo atsižvelgta priimant Prokurorų atrankos komisijos ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos sprendimus dėl tinkamiausių pretendentų (Nuostatų 37.2 punktas); baigiamoji dalis, kurioje nurodomi tinkamiausi kandidatai (kandidatų sąrašas), jeigu Prokurorų atrankos komisija ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija Nuostatų 55 punkte nustatyta tvarka nusprendžia dėl tokių kandidatų, arba komisijos sprendimas nesiūlyti nei vieno tinkamiausio kandidato (Nuostatų 37.3 punktas). Nuostatų 56 punkte nustatyta, kad atlikus Nuostatų 55 punkte numatytą vertinimo procedūrą, sudaromas kandidatų sąrašas, kuris yra Prokurorų atrankos komisijos ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvados sudedamoji dalis. Kandidatų sąraše asmenys pateikiami abėcėlės tvarka, todėl vieta sąraše nesuteikia pranašumo, o visi jame nurodyti kandidatai yra laikomi lygiaverčiais ir tinkamiausiais kandidatais užimti pareigas, dėl kurių įvykdyta atranka. Nuostatų 57 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo Prokurorų atrankos komisijos ar Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvados paskelbimo generalinis prokuroras priima vieną šių sprendimų: skirti asmenį į pareigas, dėl kurių vyko atranka (Nuostatų 57.1 punktas); neskirti nei vieno asmens į pareigas, dėl kurių vyko atranka, ir skelbti naują atranką (Nuostatų 57.2 punktas); neskirti nei vieno asmens į pareigas, dėl kurių vyko atranka, ir naujos atrankos neskelbti (Nuostatų 57.3 punktas).
Įvertinęs nurodytų teisės aktų reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos paskirtis – atlikti atrankos procedūrą ir, atrinkus tinkamiausius kandidatus į laisvas ir atsilaisvinančias vyriausiųjų prokurorų pavaduotojo pareigas, pateikti išvadą generaliniam prokurorui kartu su abėcėlės tvarka nurodytu kandidatų sąrašu. Vieta sąraše nesuteikia pranašumo, o generalinis prokuroras nėra saistomas Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvados, kurios sudedamoji dalis yra kandidatų į laisvas ir atsilaisvinančias vyriausiųjų prokurorų pavaduotojo pareigas sąrašas. Nagrinėjamu atveju, Generaliniam prokurorui suteikta diskrecijos teisė skirti asmenį į pareigas, dėl kurių vyko atranka, neskirti nei vieno asmens į pareigas, dėl kurių vyko atranka, ir skelbti naują atranką, neskirti nei vieno asmens į pareigas, dėl kurių vyko atranka, ir naujos atrankos neskelbti. Tai suponuoja išvadą, jog generalinis prokuroras į laisvas ir atsilaisvinančias vyriausiųjų prokurorų pavaduotojo pareigas gali rinktis tik iš tų kandidatų, kuriuos Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija pripažino tinkamiausiais, arba neskirti nei vieno kandidato. Nagrinėjamu atveju generalinis prokuroras, gavęs Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvadą Nr. 6.18.-37 kartu su 2016 m. lapkričio 30 d. Pretendentų įvertinimo balais suvestine lentele ir Kandidatų, tinkamiausių užimti dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, abėcėliniu sąrašu, teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje jam suteikta diskrecijos teise, ir iš nurodyto kandidatų sąrašo išsirinko, jo manymu, tinkamiausius kandidatus užimti dvi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat nurodė, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Vertinant individualaus administracinio akto atitiktį pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui, šiam atvejui) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami įsakymai priimti trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu, ginčijamuose įsakymuose nurodytas jų teisinis pagrindas – Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalis ir 34 straipsnio 1, 2, 5 dalys, taip pat faktinis pagrindas – Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 6.18.37. Taigi, teismas sprendė, kad nurodyti įsakymai vertintini kaip pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Be to, teismas pabrėžė, kad priimant ginčijamus įsakymus nebuvo būtina vadovautis Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalimi, nes ši teisės norma nėra susijusi su kiekvieno ginčijamo įsakymo dalyku ir jos nurodymas įsakymuose būtų perteklinis. Ginčijami įsakymai, kuriais tretieji suinteresuoti asmenys paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojų pareigas, nelaikytini poveikio priemone pareiškėjo atžvilgiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl neprivalėjo būti papildomai motyvuoti. Be to, teismas akcentavo, kad individualaus administracinio akto apskundimo tvarka nurodytina tik tuo atveju, kai egzistuoja apskundimo dalykas, t. y. poveikio priemonė. Tačiau šiuo atveju poveikio priemonės nei pareiškėjo, nei trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu taikytos nebuvo, todėl nebuvo pagrindo nurodyti ginčijamų įsakymų apskundimo tvarką.
Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijami Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymai Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“ priimti teisėtai bei pagrįstai, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalimi generaliniam prokurorui suteikta diskrecijos teise, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies tokio pobūdžio individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl juos naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad, netenkinus pareiškėjo prašymo panaikinti minėtus įsakymus, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas pareiškėją.
III.
Pareiškėjas I. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79–88), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymus Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“ bei įpareigoti atsakovą paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas pareiškėją.
Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus pagrindinius reikalavimus, teismo sprendimas yra be motyvų, teismas pažeidė materialinės teisės normas, jas netinkamai išaiškino ir pritaikė. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir teisės doktrinai bei teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, jog VAĮ 8 straipsnio reikalavimai taikomi tik tiems individualiems administraciniams aktams, kuriais taikomos poveikio priemonės. Tuo tarpu, pareiškėjo teigimu, skundžiamuose Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymuose Nr. P-774 ir Nr. P-775 nėra pateikti jokie motyvai, kodėl į pareigas iš Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos pasiūlytų kandidatų paskirti du mažiau už pareiškėją balų surinkę kandidatai. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro diskrecijos teisės, numatytos Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje, pažeidimo, o tik konstatavo, jog generalinis prokuroras pasinaudojo šia diskrecijos teise. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamų generalinio prokuroro įsakymų pagrįstumo, o teismo padarytos išvados suponuoja klaidingą, teisės doktrinai bei teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, jog generalinis prokuroras turi absoliučią diskrecijos teisę. Atitinkamai, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, priimdamas skundžiamus įsakymus, peržengė Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje numatytos diskrecijos teisės ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 118–120) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, surinktų įrodymų visumą, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo ginčui aktualios teismų praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, jog VAĮ 8 straipsnio reikalavimai taikomi tik tiems individualiems administraciniams aktams, kuriais taikomos poveikio priemonės, o priešingai, akcentavo, kad individualaus administracinio akto atitiktis VAĮ nuostatoms turi būti vertinama ad hoc, atsižvelgiant į tai, ar nustatyto individualaus administracinio teisės akto turinio trūkumai yra esminiai, neleidžiantys šio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę, teisių ir pareigų pasikeitimą bei įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą. Be to, teismas konstatavo, kad ginčijamuose generalinio prokuroro įsakymuose yra nurodytas jų teisinis bei faktinis pagrindas, leidžiantys pareiškėjui suprasti teisių ir pareigų pasikeitimą bei įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir interesų gynybą, t. y. minėti įsakymai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime expressis verbis nėra nurodęs, jog generalinis prokuroras turi absoliučią diskrecijos teisę, ir iš teismo sprendimo motyvų negalima daryti tokios išvados. Šiame kontekste atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad generalinis prokuroras, būdamas atsakingas už Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros personalo formavimą, turi diskrecijos teisę atlikdamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus bei yra atsakingas už pasirinkimą, o priimdamas sprendimą turi įvertinti galinčias kilti pasekmes. Būtent tokios teisės egzistavimas ir teisėtas bei pagrįstas naudojimasis ja buvo konstatuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Atsakovas kartu pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (remiasi LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka (remiasi LVAT 2006 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P6-289/2006), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, vertintinas kaip neturintis nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 121–123) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens D. V. atsiliepimas grindžiamas analogiškais motyvais, kaip ir atsakovo Generalinės prokuratūros atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 121–123) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens R. V. atsiliepimas taip pat grindžiamas analogiškais motyvais, kaip ir atsakovo Generalinės prokuratūros atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymų Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“ teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas mano, kad minėtais įsakymais į dvi atsilaisvinusias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas buvo nepagrįstai paskirti kiti asmenys, o ne pareiškėjas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog į tarnybą prokuratūroje asmenys priimami vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais. Pagal Prokuratūros įstatymo 10 straipsnio 3 dalį asmenų, pretenduojančių į vyriausiojo prokuroro (vyriausiojo prokuroro pavaduotojo) pareigas, atrankai atlikti sudaroma Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija. Remiantis minėto straipsnio 1 ir 10 dalimis, nurodytą komisiją sudaro ir jos sudėtį bei veiklos nuostatus tvirtina generalinis prokuroras. Atitinkamai nagrinėjamam ginčui aktuali Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. I-286 patvirtintų Prokurorų ir Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų redakcija, galiojusi iki 2016 m. lapkričio 3 d., kadangi atranka į pareigas, dėl kurių šioje byloje kilo ginčas, buvo paskelbta ir pradėta iki Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. I-277, kuriuo minėti Nuostatai buvo išdėstyti nauja redakcija, įsigaliojimo. Nuostatų 10 punktas numato, kad Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija atlieka asmenų, pretenduojančių į laisvas arba atsilaisvinsiančias vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, atranką. Komisijų tikslas – atrinkti tinkamiausius kandidatus į laisvas arba atsilaisvinsiančias prokuroro, vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (Nuostatų 11 p.).
Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 7 dalis inter alia įtvirtina, jog Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisija, įvertinusi kiekvieno pretendento dalykines, asmenines savybes ir organizacinius gebėjimus ir remdamasi generalinio prokuroro nustatytais vertinimo kriterijais, pateikia kandidatų sąrašą. Atrankos procedūrą detalizuojančių Nuostatų 52 punktas numato, kad kiekvienas Komisijos narys įvertina pretendentą pagal Nuostatų IX skyriuje nurodytus vertinimo kriterijus ir vertinimo balus įrašo į Pretendentų individualaus vertinimo balais lentelę (3, 4 ar 5 priedai). Pretendentui skirtų balų vidurkis apskaičiuojamas sudedant visus gautus balus ir šį skaičių padalijant iš posėdyje dalyvavusių Komisijos narių skaičiaus. Pretendentų individualaus vertinimo balų lentelės pridedamos prie posėdžio protokolo. Pagal Nuostatų 53 punktą, atlikus Nuostatų 52 punkte numatytą vertinimo procedūrą, Komisijos nariai aptaria pretendentų vertinimus pagal atskirus kriterijus, įvertina kiekvieno jų svarbą konkrečiu atveju, taip pat pretendentų privalumus ir trūkumus, kitas svarbias aplinkybes ir sprendžia dėl tinkamiausių pretendentų. Kiekvienas Komisijos narys balsavimui siūlo vieną ar kelis tinkamiausius kandidatus. Jei Komisijos narys mano, kad tinkamų kandidatų nėra, nepasiūlo nei vieno. Dėl kiekvieno pasiūlyto kandidato pripažinimo tinkamiausiu balsuojama. Tinkamiausiais pripažįstami daugiau kaip pusę Komisijos narių balsų surinkę kandidatai. Remiantis Nuostatų 54 punktu, atlikus Nuostatų 52 ir 53 punktuose numatytas vertinimo procedūras, sudaromas Kandidatų sąrašas, kuris yra Komisijos išvadų sudedamoji dalis. Komisijos išvados skelbiamos prokuratūros interneto svetainėje bei vidiniame tinklalapyje (intranete). Iš esmės analogiškos nuostatos išdėstytos ir nuo 2016 m. lapkričio 3 d. galiojančios redakcijos Nuostatuose. Tačiau šiame kontekste pabrėžtina, kad jau minėta Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įtvirtina, jog į Prokurorų pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras. Atitinkamai, pagal Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalį, į pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Atrankos komisijos išvadas, kurios generalinio prokuroro nesaisto.
Įvertinusi minėtų teisės aktų nuostatas, taip pat atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurias skundžiamame sprendime detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju generalinis prokuroras, gavęs Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvadą Nr. 6.18.-37 „Dėl atrankos į dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas“ kartu su 2016 m. lapkričio 30 d. Pretendentų įvertinimo balais suvestine lentele ir Kandidatų, tinkamiausių užimti dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, abėcėliniu sąrašu, atrankos procedūras bei skyrimo į prokuroro pareigas tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė ir teisėtai bei pagrįstai pasinaudojo teisės aktų jam suteikta diskrecijos teise, iš nurodyto kandidatų sąrašo išsirinkdamas, jo manymu, tinkamiausius kandidatus užimti dvi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, jog pretendentų vertinimas balais yra tik vienas iš atrankos etapų, po kurio Komisijos nariai dar aptaria pretendentų vertinimus pagal atskirus kriterijus, įvertina kiekvieno jų svarbą konkrečiu atveju, taip pat pretendentų privalumus ir trūkumus, kitas svarbias aplinkybes ir tik po to sprendžia dėl tinkamiausių pretendentų, t. y. vėliau kiekvienas Komisijos narys balsavimui siūlo tinkamiausius kandidatus, dėl kiekvieno pasiūlyto kandidato pripažinimo tinkamiausiu balsuojama, o tinkamiausiais pripažįstami tik daugiau kaip pusę Komisijos narių balsų surinkę kandidatai, kurie ir yra įrašomi į Komisijos išvadų sudedamąja dalimi laikomą kandidatų sąrašą. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad vien pretendento įvertinimas aukščiausiais balais atrankos metu pats savaime dar nereiškia, jog jis apskritai bus pripažintas tinkamiausiu kandidatu užimti pareigas ir įrašytas į kandidatų sąrašą bei vėliau paskirtas į pareigas, dėl kurių buvo vykdoma atranka.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog iš byloje esančios Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvados Nr. 6.18.-37 „Dėl atrankos į dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas“ bei kartu su ja pateiktos 2016 m. lapkričio 30 d. Pretendentų įvertinimo balais suvestinės lentelės matyti, kad pareiškėjo ir ginčijamais įsakymais į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas paskirtų asmenų – D. V. ir R. V. – vertinimo balais rezultatai skiriasi labai nežymiai: I. M. (pareiškėjas) surinko 84,2 balų, D. V. – 81,8 balų, o R. V. – 80,6 balų. Taigi, minėti balai skiriasi atitinkamai tik 2,4 balų ir 3,6 balų. Tuo tarpu, vėliau Komisijos nariams aptarus visų pretendentų, įskaitant ir pareiškėjo bei ginčijamais įsakymais į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas paskirtų D. V. bei R. V., vertinimus pagal atskirus kriterijus, įvertinus kiekvieno jų svarbą konkrečiu atveju, taip pat pretendentų privalumus ir trūkumus, kitas svarbias aplinkybes bei balsuojant dėl kiekvieno Komisijos pasiūlyto kandidato pripažinimo tinkamiausiu, už pareiškėją balsavo trys Komisijos nariai ir du nariai susilaikė, už D. V. taip pat balsavo trys Komisijos nariai ir du nariai susilaikė, o už R. V. balsavo penki Komisijos nariai, t. y. R. V., kaip tinkamiausią kandidatą, vertino net penki Komisijos nariai, o pareiškėją ir D. V., kaip tinkamiausius kandidatus, vertino toks pats Komisijos narių skaičius – trys. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju prie Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvados Nr. 6.18.-37 „Dėl atrankos į dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas“ pridėtas kandidatų sąrašas sudarytas abėcėlės tvarka, t. y. jame įrašyti kandidatai nėra reitinguojami ir vienas kito atžvilgiu neturi jokio prioriteto, todėl laikytini lygiaverčiais užimti pareigas, dėl kurių buvo vykdoma atranka. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir naujos redakcijos Nuostatų 56 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. lapkričio 3 d.), kuriame aiškiai įtvirtinta, jog kandidatų sąraše asmenys pateikiami abėcėlės tvarka, todėl vieta sąraše nesuteikia pranašumo, o visi jame nurodyti kandidatai yra laikomi lygiaverčiais ir tinkamiausiais kandidatais užimti pareigas, dėl kurių įvykdyta atranka.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, jog Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalies nuostatos nepaneigia generalinio prokuroro pareigos atsižvelgti į Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos išvadas, konstitucinio lygiateisiškumo principo, Komisijos atlikto vertinimo ir pateiktų išvadų svarbos, o generalinis prokuroras negali nemotyvuodamas sprendimo neatsižvelgti į Komisijos atliktą vertinimą, pagrįstą surinktų balų dydžiu, atmestini, kadangi šiuo atveju, kaip minėta, byloje nenustatyta, jog generalinis prokuroras, priimdamas ginčijamus įsakymus, pažeidė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir neatsižvelgė į Komisijos išvadą. Priešingai, iš pačių ginčijamų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymų Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“ turinio matyti, jog jie priimti, be kita ko, vadovaujantis Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos 2016 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 6.18.-37 „Dėl atrankos į dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas“, kurios sudedamoji dalis yra Kandidatų, tinkamiausių užimti dvi 2017 m. sausio 3 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, abėcėlinis sąrašas, o pastarajame tinkamiausiais pripažinti kandidatai nėra reitinguojami ir vienas kito atžvilgiu neturi jokio prioriteto, t. y. laikytini lygiaverčiais užimti pareigas, dėl kurių buvo vykdoma atranka. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai, išskiriant vien pretendentų vertinimo balais rezultatų svarbą, iš esmės nepagrįsti teisės aktų nuostatomis, kadangi iš byloje pacituotų teisės aktų nuostatų matyti, jog pretendentų vertinimas balais, kaip jau buvo nurodyta, yra tik vienas iš atrankos etapų, kurio rezultatai (įvertinimas aukščiausiais balais) patys savaime netgi nereiškia, kad aukščiausiais balais įvertintas pretendentas apskritai bus pripažintas tinkamiausiu kandidatu užimti pareigas, dėl kurių vykdoma atranka, t. y. Komisijos narių bus pasiūlytas balsavimui dėl tinkamiausių kandidatų ir už jį balsuos daugiau kaip pusė Komisijos narių. Taigi, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, išskyrus tik vertinimo balais rezultatus, kurie šiuo atveju nelaikytini esminiais, įrodančių, kad generalinis prokuroras, priimdamas skundžiamus įsakymus ir į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas iš visų Komisijos tinkamiausiais pripažintų pretendentų, kurie laikytini lygiaverčiais, paskirdamas kitus asmenis, o ne pareiškėją, akivaizdžiai netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos teise ir pažeidė teisės aktų nuostatas bei priėmė neteisėtus ir nepagrįstus įsakymus, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, kėlė abejones dėl ginčijamų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymų Nr. P-774 „Dėl D. V. paskyrimo“ ir Nr. P-775 „Dėl R. V. paskyrimo“ atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nurodydamas, jog minėtuose įsakymuose nepateikti faktiniai duomenys, argumentai, įrodymai ir motyvai, kodėl skiriant į laisvas vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas nebuvo paskirti kiti Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos pasiūlyti kandidatai, kurie surinko didesnį balų skaičių, nei į vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas paskirti asmenys, taip pat nenurodyta, jog juos priimat buvo vadovautasi Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 8 dalyje nustatyta generalinio prokuroro diskrecijos teise, nenurodyta šių sprendimų apskundimo tvarka, todėl nėra aiškūs tikrieji jų motyvai ir negalima tinkamai įvertinti tokių aktų pagrįstumo, juos ginčyti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumo ir pagrįstumo tuo aspektu, kad aktas yra nepakankamai motyvuotas, vadovaujamasi inter alia VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kuria siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Akcentuotina, kad taikant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, vadovaujamasi nuostata, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijamuose generalinio prokuroro įsakymuose yra nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindai. Be to, byloje nustatyta, kad generalinis prokuroras, priimdamas ginčijamus įsakymus, atrankos procedūrą bei skyrimo į prokuroro pareigas tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė ir teisėtai bei pagrįstai pasinaudojo teisės aktų jam suteikta diskrecijos teise, iš visų Komisijos tinkamiausiais pripažintų pretendentų išsirinkdamas, jo manymu, tinkamiausius kandidatus užimti dvi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Taigi, pareiškėjo akcentuojami minėtų įsakymų turinio tam tikri trūkumai, įvertinus šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus, nelaikytini esminiais ir iš esmės nesukliudė pareiškėjui pasinaudoti teise į savo galbūt pažeistų teisių bei teisėtų interesų teisminę gynybą, todėl patys savaime nesudaro pagrindo šiuos įsakymus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais bei panaikinti, o nenustačius pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti minėtus įsakymus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas pareiškėją.
Papildomai teismas pažymi, kad sutinkamai su ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisės norma, be kita ko reiškia ir tai, kad asmuo turi įrodyti, kad jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomi interesai pažeisti. Iš pareiškėjo suformuluotų reikalavimų seka, kad jis gina teisę dirbti departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigose, nes surinko didesnį balų skaičių. Bet kaip jau įrodyta anksčiau, tokia teisė pagal įstatymą neegzistuoja, taigi, negali būti ginama. Iš bylos medžiagos seka, kad pagrindinis ginčijamų įsakymų priėmimo motyvas – generalinio prokuroro nuomonė, kad kiti kandidatai labiau tinkami pareigoms eiti. Teismas pritaria apeliantui, kad, esant iš esmės lygiaverčiams kandidatams, detalesnis priimto sprendimo motyvavimas prisidėtų prie teisinės valstybės stiprinimo. Bet ši aplinkybė nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimus, kokie yra suformuluoti šioje byloje.
Apibendrinant, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, visapusiškai įvertinęs bylą ir patikrinęs, kaip pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija kartu pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.