- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-22
- Bylos Nr.
- I-1363-811/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04231-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde (b. l. 1–8) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo - Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas) 22 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų kalinimo įstaigoje laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti. Lukiškių TI-K priėmimo skyriuje, pareiškėjo teigimu, jis apie tris valandas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi visi atvykusieji (apie dvidešimt asmenų) buvo uždaryti į vieną kamerą, kurioje teko stovėti, nes neužteko vietos atsisėsti, be to, nebuvo ventiliacijos ir lango, o pasinaudoti sanitariniu mazgu pareigūnų reikėjo prašyti daugiau nei valandą. Patekus į vienvietę kamerą, kurios plotas 1 m², buvo laikomi du žmonės su daiktais, tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, buvo tyčiojamasi ir žeminamas žmogaus orumas. Pasak pareiškėjo, tokioje patalpoje išbuvus dvi – tris valandas, jis neturėjo galimybės nusiprausti po dušu, kadangi buvo informuotas, jog nėra karšto vandens. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose kratos atliekamos jose nedalyvaujant nuteistiesiems, jų metu išmėtomi, supurvinami, sujaukiami nuteistųjų asmeniniai daiktai. Be to, pasak pareiškėjo, kamerose buvo netinkamas vėdinimas, langai maži, nesandarūs, jų rėmai supuvę, todėl buvo šalta, drėgna. Teigia, kad kamerose trūko šviesos, dėl per mažų langų, todėl jos nuolat būdavo dirbtinai apšviestos, tačiau taip pat nepakankamai. Dėl šalčio ir drėgmės, pasak pareiškėjo, kamerose veisėsi pelėsis, nuo lubų ir sienų krito tinkas, nubyrėjo dažai, rūdijo metaliniai baldai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo spintų, lentynų asmeniniams daiktams, rūbams susidėti, asmeninius rūbus teko kameroje skalbti rankomis, nebuvo virvių skalbiniams džiovinti. Nuo drėgmės, tualeto ir tabako smarvės išplauti rūbai ilgai džiuvo bei smirdėjo. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas netinkamai įrengtas, atviras, todėl pareiškėjas buvo nuolat stebimas ir fotografuojamas prižiūrėtojų per duryse esantį langelį. Pasak pareiškėjo, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, pasinaudojus tualetu tvyro smarvė. Be to, kameros ir sanitariniai mazgai nebuvo dezinfekuojami, juose buvo pilna tarakonų. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo jokių šveitimo, nuriebinimo priemonių. Anot pareiškėjo, dušai maži, ne visi dušai turėjo dušų galvutes, todėl vanduo ant galvos lašėdavo tiesiai iš vamzdžio, kranai buvo nulaužti, todėl nebuvo galimybės reguliuoti vandens temperatūros, grindys dušuose buvo slidžios, be to, blogai veikė vandens nuotekų kanalizacija.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta jo galimybė pakankamą laiką būti gryname ore, lauke, nes jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, smirdantys, sienos nusėtos pelėsiniu grybeliu, stogeliai pagaminti iš asbesto, kenksmingo žmogaus sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 10-17) su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti. Pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jose laikomų asmenų skaičių. Pažymėjo, kad į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviems valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Tai atliekama vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 II p. bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Nurodo, kad kamerų įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu "Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo", Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.
Atsakovės atstovo teigimu, Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, be to jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis: šluota, samčiu, šiukšliadėže, kibiru, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Nurodo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti šia teise, laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1,2 dalyje, 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.
Nurodo, kad nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pasak atsakovės atstovo, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal Lietuvos CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K priėmimo skyriuje jis apie tris valandas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi visi atvykusieji (apie dvidešimt asmenų) buvo uždaryti į vieną kamerą, kurioje teko stovėti, nes neužteko vietos atsisėsti, be to, nebuvo ventiliacijos ir lango, o pasinaudoti sanitariniu mazgu pareigūnų reikėjo prašyti daugiau nei valandą. Patekus į vienvietę kamerą, kurios plotas 1 m², buvo laikomi du žmonės su daiktais, tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, buvo tyčiojamasi ir žeminamas žmogaus orumas.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, laikino laikymo kameros – tai tokios patalpos, kuriose priimti suimtieji (nuteistieji) laikomi kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau 2 valandų (t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo, prieš (po) etapo, iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras ir tai nepažeidžia numatytų teisės aktų reikalavimų. Toliau, pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 20 punktą po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Suimtieji ir nuteistieji į Priėmimo ir paskirstymo skyriuje esantį sanitarinį mazgą vedami po vieną dėl būtinybės užtikrinti izoliaciją (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio „Suimtųjų ir nuteistųjų laikymas atskirai“ reikalavimų vykdymas) bei dėl saugumo. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų laikino laikymo patalpų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl jo laikymo per mažo ploto Lukiškių TI-K priėmimo skyriaus kameroje, pasinaudojimo sanitariniu mazgu, dušu Lukiškių TI-K priėmimo skyriuje ir juos pareigūnai būtų atsisakę tenkinti, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, jo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerų plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., nenumato minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose laikomiems asmenims.
Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo „Dėl R. M. skundo“ (toliau – Ūkio skyriaus pranešimas) (b. l. 80-82) matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m².
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d. pareiškėjui kamerose tekdavusi kamerų ploto norma nebuvo pažeista (b. l. 10-12). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl ploto trūkumo laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jis nuolat buvo stebimas ir fotografuojamas prižiūrėtojų per duryse esantį langelį.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - HN 134:2015) nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 14; 80) nurodyta, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 80-82) nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės atstovo, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiame laikotarpyje (nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas (b. l. 10-12) arba kai jose nebuvo įrengtų sanitarinio mazgo kabinų (b. l. 80) nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu visais atvejais buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika bei atsakovės atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies - neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.
Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo teiginį, kad jis Lukiškių TI-K prižiūrėtojų buvo fotografuojamas per duryse esantį langelį, todėl teismas jį atmeta kaip abstraktų ir neįrodytą.
Pareiškėjo teigimu, kamerose ir sanitariniame mazge nebuvo tinkamo vėdinimo, dėl šalčio ir drėgmės veisėsi pelėsis, nuo lubų ir sienų krito tinkas, byrėjo dažai, metaliniai baldai buvo surūdiję, kameros ir tualetai nedezinfekuojami, tvyrojo smarvė ir buvo tarakonų.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai buvo pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 81). Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra, kuri atitiko atitiko HN 134:2015 reikalavimus.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 14) nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalaudavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis - šluota, samčiu, šiukšliadėže, kibiru, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universaliu valikliu, tinkančiu ir indams plauti. Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 14).
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" 16.7. punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (b. l. 15). Iš Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė nei 200 Lx, kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.
Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 109, 169, 124, 163, 111, 334, 377, 294, 108, 292, 108, 257, 347, 122, 325, 112A, 106, 121, 272, 283, 119, 126, 269, 122, 257, 275, 257.
Iš Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad pareiškėjui konkrečiomis dienomis kalint nurodytose kamerose (b. l. 10-12; 19) pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 80-82). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.
Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 (b. l. 20-22) matyti, kad patikrinimas buvo atliekamas kamerose Nr. 109, 112A, 121, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. sausio 29 d., 2018 m. balandžio 20-22 dienomis. Nustatyta, kad gyvenamosios patalpos ir jose esantys įrenginiai techniškai tvarkingi, tai atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nacionalinė visuomenės sveikatos laboratorija, atlikusi šiluminės aplinkos bei dirbtinio apšvietimo matavimus šiose gyvenamosiose patalpose, pažeidimų nenustatė. Kontrolės metu nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas per langą, yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas. Kontrolės metu gyvenamosiose patalpose pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 134: 2015 39 punkto reikalavimą pagal kurį ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Patikrinimo metu gyvenamosiose patalpose tarakonų buvimo taip pat vizualiai nenustatyta.
Kituose NVSC patikrinimų aktuose užfiksuoti patikrinimai vyko arba ne tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, arba ne tais laikotarpiais (b. l. 22-78).
Vis dėlto nurodydamas šiuos teiginius, pareiškėjas nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei laikotarpių, kada pareiškėjas buvo laikomas jose. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės, blogo apšvietimo, smarvės kamerose ir sanitariniame mazge, tarakonų buvimo, laikomi neįrodytais.
Pareiškėjo teigimu, dušai buvo maži, juose kranai nulūžę, trūko dušų galvučių, grindų danga buvo slidi, blogai veikė vandens nuotekų kanalizacija.
Iš Ūkio skyriaus pranešimo (b. l. 81) matyti, kad Lukiškių TI-K dušinės buvo įrengtos korpusų postuose. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turėjo nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Lukiškių TI-K dušinėse buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, privatumui užtikrinti įrengtos pertvaros, buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėle, įrengti šviestuvai, kurie tinkamai apšvietė patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema buvo veikianti. Į dušus nuolatos buvo tiekiamas karštas vanduo, dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, detalaus higienos normų pažeidimų apibūdinimo, o tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių dušų, kanalizacijos būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo spintų, lentynų asmeniniams daiktams, rūbams susidėti.
Eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kamerose turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 punktai). Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – Normos) numatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose privalo būti 1 vnt. spintelės ne daugiau kaip 2 asmenims (Normos 9.3 papunktis), 1 stalas (Normos 9.4 papunktis) suolas arba kėdė, arba taburetė 1 sėdima vieta vienam asmeniui (Normos 9.5 papunktis), maisto produktų spintelė arba lentyna, 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui (Normų 9.6 papunktis).
Pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose ir kokiais laikotarpiais kamerose nebuvo spintų, lentynų asmeniniams daiktams, rūbams susidėti, todėl pareiškėjo teiginys laikytinas abstrakčiu ir atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad asmeninius drabužius tekdavo kameroje skalbti rankomis, nebuvo virvių skalbiniams džiovinti.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal galiojantį Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo aprašą, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 įsakymu Nr. 1-144 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo aprašo patvirtinimo“, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teikiama paslauga ne dažniau kaip kartą per savaitę. Tai atitinka HN 134:2015 40 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais (b. l. 22-23). Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigos suteikta patalynė, asmeninė patalynė ir asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga nuteistieji gali pasinaudoti tuo atveju, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis sumokėti už suteiktą paslaugą. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Taigi, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės nemokamai išskalbti patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau pastaroji jam nesuteikė galimybės skalbti drabužius. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teisės buvo pažeidžiamos.
Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pakankamą laiko tarpą būti gryname ore.
Vadovaujantis BVK 103 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nenurodo, kad ši teisė nebuvo užtikrinta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų priskirtas prie asmenų, turėjusių teisę į ilgesnius pasivaikščiojimus, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas, o pareiškėjo argumentai dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmestini.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, smirdantys, sienos nusėtos pelėsiniu grybeliu, stogeliai pagaminti iš kenksmingo žmogaus sveikatai asbesto.
Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Byloje pateiktame Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stogeliai suimtiesiems ir nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferinių kritulių, yra lietaus nutekėjimo angos. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelius tvarko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Pažymėtina, jog BVK 110 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad švarą ir tvarką pasivaikščiojimo kiemeliuose turi palaikyti ir patys nuteistieji.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Pagal LVAT formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad dėl šių jo teiginių pablogėjo jo sveikata, nenurodė jokio neigiamo poveikio. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Lukiškių TI-K gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos. Šie pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš kamerose atliktų kratų jose nedalyvaujant nuteistiesiems, dėl jų metu išmėtytų, supurvintų, sujauktų nuteistųjų asmeninių daiktų.
Asmens apžiūros ir kratos Lukiškių TI-K buvo atliekamos pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 ,,Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ VIII skyriaus nuostatas. Tokios apžiūros vykdomos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius nuteistuosius ir suimtuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų , laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata atskiroje patalpoje. Pareigūnai, bendraudami su nuteistaisiais, laikosi elgesio etikos taisyklių ir vadovaujasi etikos principais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atliekant gyvenamų kamerų kratas, pareigūnai sujaukė, išmėtė bei supurvino pareiškėjo asmeninius daiktus. Teismas pažymi, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų teikęs skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, konstatavus, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 320 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo R. M. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 320 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, kodas (duomenys neskelbtini), 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo R. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.