Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2023 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir paskirta jam 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi subendrinta bausme, bausmes visiškai sudedant, ir paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 9 (devynių) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti V. D. ir A. Ž., tačiau jie šio nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. M. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. birželio 21 d. apie 11.55 val., (duomenys neskelbtini), bute, veikdamas bendrai kartu su V. D. ir A. Ž., tyčia, kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius A. P. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais padarė žaizdą kairės ausies kaušelyje, kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžius, ir taip nukentėjusiajam A. P. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis palaikė apeliacinį skundą ir prašė perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus bei paskirti švelnesnę bausmę, nuteistojo gynėja palaikė nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir pagrindais. Prokurorė prašė pareikštą skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą ir įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

17. G. M. kaltę, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiojo A. P. ir tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos M. G. parodymai, liudytojų P. J., I. M. parodymai, taip pat iš dalies kitų šioje byloje nuteistų A. Ž. ir V. D. parodymai, kurie, juos sugretinus ir tarpusavyje, ir su kitais byloje ištirtais įrodymais, leidžia byloje nustatyti objektyvią tiesą apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes.

19. Apklausiama pirmosios instancijos teisme metu liudytoja M. G. patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad M. stovėjo koridoriuje, priekyje J. ir neleido įeiti į kambarį, kur viskas vyko. Metai laiko praėjo ir sunku pasakyti, kas kiek sudavė. Tie asmenys kurie yra salėje, tie ir mušė P.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad 2022 m. birželio 21 d. ji su P. J. ir A. P. buvo namuose, apie 11.00 val. P. J. išėjo į parduotuvę nupirkti alaus, P. J. grįžus, jie gėrė alų, A. P. gėrė arbatą. Apie 12.00 val. pabeldus į buto duris, P. J. nuėjo jų atidaryti, į kambarį atėjo 5 asmenys, 2 asmenis ji pažino, tai buvo A. M., pravarde ,,P.“, ir A. Ž., kitų asmenų ji nepažįsta, asmenys jai nematyti, nežino ar galėtų asmenis atpažinti. Jai ir A. P. sėdint kambaryje ant lovos, vienas iš nepažįstamų asmenų atėjo prie A. P., paklausė, kur yra pinigai, liepė grąžinti pinigus ir telefoną. A. P. atsakė, kad pinigų ir telefono neturi, tuomet tas asmuo pradėjo kojomis spardyti A. P.. Kiek kartų spyrė nežino, nematė. Tuo metu prie A. P. priėjo ir kiti 4 asmenys, iš kurių buvo A. M. ir A. Ž., jie visi pradėjo kojomis spardyti ir rankomis kumščiais mušti A. P.. Matė, kaip asmenys spardė A. P. į galvą ir į nugarą. A. P. šaukė pagalbos. Tuo metu P. J. stovėjo koridoriuje ir viską stebėjo. Ji atsitraukė nuo A. P. ir jį mušančių asmenų, kad ir jos neprimuštų. Mušė apie 5-10 min. Asmenims išėjus iš buto, po kelių minučių išėjo ir P. J.. Dėl kokių priežasčių jie mušė A. P., nežino. Jai ir A. P. būnant namuose kažkas vėl pabeldė į duris, atidarius duris pamatė, kad ten greitoji medicinos pagalba, A. P. išsivežė apžiūrai į gydymo įstaigą. Po kelių minučių atvyko ir policijos pareigūnai, kuriems viską papasakojo apie įvykį. Jos minėti asmenys nemušė, jai fizinis skausmas nesukeltas, ji į medikus nesikreipė (t. 2, b. l. 55-57). Papildomai apklausta liudytoja M. G. parodė, kad pirmas A. P. smūgiavo jauniausias iš atėjusių vyriškių, kuris buvo liesas, nedidelio ūgio ir tamsių plaukų. Kiek atsimena pastebėjo, kad asmens veido dešinė pusė buvo sužalota. Minėtas vyriškis, kai tik įėjo į kambarį, kur jie buvo su A., paprašė A. jam grąžinti telefoną, piniginę ir pinigus. Kai A. atsakė, kad nieko neturi, šis vyriškis pirmas spyrė A. į šoną. Po ko ir kiti vyrai, atėję į P. J. butą, pradėjo mušti A.. Jie visi A. smūgiavo tiek rankomis, tiek kojomis, į įvairias kūno vietas. Kuris, kiek smūgių ir į kurias kūno vietas sudavė, ji negali pasakyti, nes iš išgąsčio neįsidėmėjo. Vyrams įėjus į kambarį jie su A. sėdėjo ant lovos, vienas šalia kito. Kai vyrai pradėjo mušti A., ji persėdo ant kitos lovos, stovėjusios šalia ir iš ten stebėjo kas vyksta. Mušamas A. sakė, kad jis nieko neėmė ir prašė nemušti. A. smūgiavo ne tik jai nepažįstami vyriškiai, bet ir A. M. bei Ž., kurio vardo ji nežino. Įvykio metu ji buvo išgėrusi alaus, bet girta nesijautė ir viską atsimena. Dvi ar trys dienos po įvykio paskambino A. M., prašė jos neliudyti prieš jį, tai yra prašė sakyti, kad jo nebuvo P. J. bute ir yra nekaltas. A. M. ji pažįsta nuo vaikystės, jų santykiai yra geri, tačiau ji nenori meluoti, nes A. žinojo, kur gyvena A. P., ir jis atvedė vyrus į P. J. butą bei kartu su kitais vyrais smūgiavo A., tik ji negali pasakyti, kiek smūgių jis sudavė ir į kurias kūno vietas. A. pirmas atsitraukė nuo A. P. ir neleido P. J. eiti į kambarį. Įvykio metu P. J. buvo koridoriuje, bute. Ji sunkiai vaikšto, todėl su A. P. niekur neina ir nežino ką A. P. veikia mieste ir kur būna. A. jai neminėjo, kad iki minimo įvykio būtų su kuo nors susimušęs ar ką nors sumušęs (t. 2, b. l. 60-63). Papildomai apklausta liudytoja M. G. parodė, kad dabar negali pasakyti, į P. J. butą buvo atėję keturi ar penki vyriškiai, nes ji išsigandusi ir pasimetusi. Viskas įvyko staiga ir netikėtai, ji buvo šoke ir detaliai visko neatsimena. Matė tik, kad A. buvo smūgiuojama kumščiais ir kojomis, bet kas, kiek ir į kurias kūno vietas smūgiavo, ji negali pasakyti. Kambaryje buvo sumaištis ir ankšta. Ji nematė, kad A. P. būtų smūgiavęs A. M., bet padarė prielaidą, kad ir jis galėjo smūgiuoti, nes stovėjo netoli nuo jų lovos. Po įvykio paskambinęs A. M. prašė jos pasakyti, kad jo iš viso P. J. bute nebuvo, bet ji atsisakė melagingai liudyti (t. 2, b. l. 66-69).

20. Iš nurodyto negalima nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojos M. G. proceso metu duoti parodymai nebuvo identiški, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai jos parodymų nedaro nepatikimais, kadangi iš aptartų liudytojos parodymų matyti, kad jau pirmosios apklausos metu ji pakankamai išsamiai atskleidė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. patvirtino, kad nukentėjusysis A. P. buvo sumuštas į butą atėjusių nuteistųjų, tame tarpe G. M., šiems suduodant smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną tiek rankomis, tiek kojomis. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus ar pirmo mušti pradėjusio asmens, yra visiškai pateisinama situacijos netikėtumu ir patirtu išgąsčiu. Taip pat nenustatyta liudytojos suinteresuotumo apeliantą apkalbėti nepagrįstai apkaltinant. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šiuos liudytojos parodymus pripažinti nepagrįstais ir jais nesivadovauti, todėl skundo argumentai dėl liudytojos M. G. parodymų nenuoseklumo ir nepagrįstumo atmetami kaip neįrodyti. Tiek M. G., tiek nukentėjusysis A. P. ir liudytojas P. J. nuosekliai parodė, kad liudytoja ir nukentėjusysis buvo kambaryje iki nuteistųjų atėjimo ir įvykio metu, dėl to nėra pagrindo tikėti ir nuteistojo teiginiais, jog liudytoja negalėjo matyti A. P. suduodamų smūgių, kadangi ji tuo metu nebuvo kambaryje. Svarbu ir tai, kad liudytojos parodymus, tiek kiek jį matė, patvirtina įvykio metu bute taip pat buvusio liudytojo P. J. parodymai.

21. Apklaustas pirmosios instancijos teisme P. J. parodė, kad 2022 m. birželio 21 d. bute jie buvo trise – M., jis ir A. P.. Kažkas paskambino į duris, todėl nuėjo atidaryti. Kai atidarė duris, asmenys įsibrovė į vidų, visų jų neįsidėmėjo, bet matė Ž., kiek įėjo tiksliai nepamena, bet atrodo, kad keturi, jis tik nugaras pamatė. Jis nebuvo kambaryje, nes jam sakė neiti. Nieko negirdėjo, asmenys trumpai buvo ir greitai išėjo. Įvykio metu truputį buvo vartojęs alkoholio. Negirdėjo, kas vyko kambaryje, o gal neprisimena. Nepamena, kad jį būtų policijoje apklausę, bet jis yra antros grupės invalidas, turi problemų su atmintimi, gali būti, kad ne viską pilnai prisimena. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad nematė kas ir kaip sumušė A. P., nes stovėjo buto koridoriuje, A. P. tuo metu buvo kambaryje kartu su M.. Minėtą dieną pas jį į butą nekviesti atėjo 4 ar 5 vyriškiai, du kuriuos pažįsta iš matymo, bet jų vardų ir pavardžių nežino, o likusių vyriškių nepažįsta ir neatsimena, kad juos anksčiau būtų matęs. Jis vyriškius pats įleido į butą, nepažiūrėjęs per durų akutę kas atėjo. Kiek atsimena vienas vyriškis liko kartu su juo koridoriuje stovėti, o likusieji nuėjo į kambarį, kur buvo A. su M.. Kas ten vyko nematė, bet girdėjo, kaip A. P. dejavo. Vyriškiai kambaryje, kur buvo A. P. su M., buvo ne ilgiau penkių minučių, po ko išėjo iš jo buto. A. P. matė tą pačią dieną, kai grįžo iš ligoninės. A. P. skundėsi, kad vyriškiai jam sulaužė šonkaulius, matė, kad viena A. P. ausis buvo sužalota, pamėlusi, kitų sužalojimų veide nematė (t. 1, b. l. 190-193).

22. Aplinkybę, kad A. P. buvo mušamas, patvirtina ir liudytoja apklaustos I. M. parodymai, kad pro langą girdėjo kaip P. rėkia. Ji girdėjo kaip P. rėkė, kad jis nepaėmė piniginės, nieko nepadarė, skauda galvą ir kad nespardytų. Kad rėkia P. suprato iš balso, nes buvo su juo bendravusi, jis būna pas J. bute. Iškvietė policiją ir greitąją. P. po įvykio buvo išsigandęs, nieko nepasakojo, tik sakė, kad skauda galvą, greitoji leido vaistus. Jai nežinoma kas mušė nukentėjusį.

23. Taigi sugretinus nukentėjusiojo, tiesioginės įvykio liudytojos M. G., iš dalies įvykio aplinkybes mačiusio P. J. bei įvykį girdėjusios ir Bendrajam pagalbos centrui paskambinusios liudytojos (kaimynės) I. M. parodymus, juos susiejus į vieningą visumą, matyti, kad šių asmenų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo tarpusavyje ir vieni kitiems iš esmės neprieštaravo, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šių parodymų patikimumo. Šiais parodymais neabejotinai nustatyta, kad į J. butą atėję asmenys reikalavo A. P. atiduoti pasisavintus daiktus ir nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną tiek rankomis, tiek kojomis. Liudytojų parodymais nukentusiojo atžvilgiu naudotas fizinis smurtas apibūdintas kaip visų nuteistųjų daugybiniai smūgiai, o ne kaip pavieniai G. M. veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu padarytais bendrais nuteistųjų, tame tarpe ir G. M., veiksmais.

24. Nustatytas aplinkybes dėl A. P. sužalojimai patvirtina ir byloje esanti 2022 m. rugpjūčio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. Gxxx2/2xxx9 (02), kurioje nurodyta, kad A. P. nustatyta žaizda kairės ausies kaušelyje, kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžis. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimų padarymo metu tiriamasis galėjo būti įvairiose padėtyse. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir savigynos metu. Sužalojimų lokalizacija, pobūdis, parinkta gydymo taktika bei rekomendacijos rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Žaizda kairės ausies kaušelyje laikoma nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kairiųjų VIII, IX šonkaulių lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 88-89).

25. G. M. apeliaciniame skunde akcentuojama, kad jis nukentėjusiam sudavė tik tris - keturis smūgius rankos kumščiu į veidą, tačiau nespyrė ir šonkaulių nukentėjusiam nesulaužė, tačiau veiklos kvalifikavimui šios aplinkybės neturi reikšmės, kadangi, kaip tai teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nuteistųjų G. M., ir apylinkės teismo nuosprendžio neapskundusių V. D. bei A. Ž., susitarimas sužaloti nukentėjusįjį A. P. įvyko spontaniškai, konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu užpuolant nukentėjusįjį bute ir suduodant jam smūgius rankomis bei kojomis, tokiu būdu padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nė vienas iš nuteistųjų kitų bendrininkų veiksmams neprieštaravo, jų nutraukti nebandė, taigi tokiu būdu pritarė vienas kito elgesiui. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina jų tyčios bendrumą ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio susitarimą padaryti nusikalstamą veiką. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nuteistieji turėjo tą patį bendrą tikslą – pamokyti nukentėjusįjį dėl neva iš G. M. pavogtų daiktų. Įvertinus smūgių nukentėjusiam sudavimo vietas (galva ir krūtinė), smūgiavimo pobūdį (smogiant kumščiais ir spiriant kojomis), G. M., kaip ir kiti kartu nuteisti, suprato veiksmų, kad tokiu būdu gali sukelti nukentėjusiam sveikatos sutrikdymą, ir to norėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai visų skundžiamu nuosprendžiu nuteistųjų veiksmus kvalifikavo kaip bendravykdytojų. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo dalinį G. M. prisipažinimą apie rankos kumščiu nukentėjusiajam suduotus smūgius nukentėjusiajam padaryto bendro sužalojimo kontekste vertinti atskirai, jo nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Toks nuteistojo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis vertino netinkamai.

26. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai nuteistojo G. M. veiksmuose nustatė visus būtinuosius bendrininkavimo požymius ir kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

27. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas G. M. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę, kaltinamojo konkrečius veiksmus ir vaidmenį darant nusikaltimą. Teismas G. M. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 27 straipsnio 1 dalis), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teismas įvertino ir tai, kad nors G. M. yra jauno amžiaus, tačiau pasižymi nuosekliu priešingu įstatymams elgesiu, nagrinėjamas nusikaltimas yra itin ciniško pobūdžio, nors bylos nagrinėjimo metu iš esmės dėl padarytos veikos prisipažino, tačiau nesigailėjo, nebuvo pagarbus nei teismo, nei proceso dalyvių atžvilgiu, jo daromi nusikaltimai sunkėja, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, kalėjimo administracijos yra charakterizuojamas neigiamai, bausmės atlikimo metu yra pažeidęs vidaus tvarkos taisykles, taip pat eilę kartų buvo baustas administracine tvarka. Šių duomenų visumos pagrindu teismas sprendė, kad G. M. išvadų nedaro, nėra linkęs koreguoti savo elgesio, todėl bausmės tikslai bus pasiekti G. M. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir aukštesnysis teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

28. Pažymėtina, kad G. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas 12 kartą, ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo paskirtos ir su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau kadangi ir vėl nusikalto, yra akivaizdu, jog jis iš ankstesnių teistumų nepasimokė ir išvadų nepadarė. Šie duomenys bei byloje pateikta neigiama nuteistojo charakteristika leidžia spręsti, kad dabartinis nusikaltimas buvo nulemtas susiformavusių neigiamų G. M. vertybinių nuostatų, todėl, apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir įvertinus dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, taip pat atsižvelgus į padaryto nusikaltimo smurtinį pobūdį bei juo sukeltas pasekmes (nukentėjusiajam padarytus sužalojimus), sutiktina, kad kitos bausmės rūšies paskyrimas nagrinėjamu atveju nepadėtų pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, konstatuotina, kad koreguoti nuteistajam paskirtos bausmės dydžio pagrindo nėra.

29. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi nustatyta subendrinta bausme subendrinta nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių, todėl G. M. nustatyta galutinė bausmė nekeistina.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Kauno apygardos teisme gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl 41,67 Eur (keturiasdešimt vieno euro 67 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam G. M. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

31. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. M. nuteistas, o jo apeliacinis skundas atmestas, byla nėra didelės apimties, apeliacine tvarka išnagrinėta vieno posėdžio metu, įrodymų tyrimas nebuvo atliktas. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis atlikinėja ir dar atlikinės laisvės atėmimo bausmę, nedirba, byloje duomenų apie jo turimą turtą, į kurį būtų galima nukreipti priverstinį proceso išlaidų išieškojimą, nėra, iš nuteistojo solidariai su kitais kartu nuteistaisiais priteista 1235 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. M. 41,67 Eur sumai nepriteisiamos. Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nebuvo priteistos ir skundžiamu nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo G. M. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.