- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-1731-864/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Inkomsta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inkomsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inkomsta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Doka Lietuva“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Inkomsta“ (toliau ir atsakovė) 4 777,63 Eur skolos, 355,17 Eur delspinigių, 40 Eur išieškojimo išlaidų, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 1 d. Klojinių nuomos sutartis Nr. 13/1141NA, pagal kurią ieškovė laikinai išnuomojo atsakovei statybai reikalingus klojinius su jiems priklausančiais priedais, o atsakovė įsipareigojo naudoti klojinius pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (toliau ir sutartis).
3. Teigė, kad ieškovė atsakovei už klojinių nuomą pateikė 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433003954, 2019 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506754, 2019 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506811, 2019 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433004013, 2019 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506894, 2019 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506919, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433004062, 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506930 ir 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą –faktūrą Nr. 433506973 apmokėjimui, kurių visų bendra suma 9 843,36 Eur. Anot ieškovės, ieškinio padavimo dieną atsakovės skola ieškovei pagal neapmokėtas PVM sąskaitas - faktūras yra 4 777,63 Eur.
4. Ieškovė pažymėjo, kad vadovaujantis šalių pasirašytos sutarties 5.7. punkto sąlygomis, kuriose numatyta, kad jei nuomininkas uždelsė mokėjimus ilgiau nei nurodyta 5.2. punkte, jis moka 0,07 proc. netesybas (delspinigius) už kiekvieną uždelstą dieną nuo nepamokėtos sumos, atsakovė iki ieškinio surašymo datos yra skolinga ir 355,17 Eur delspinigių.
Atsiliepimas
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu sutinka iš dalies.
6. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodyta skolos suma nėra visiškai teisinga, kadangi pagal atsakovės buhalterinius duomenis skola yra 4 311,18 Eur. Atsakovė tuo pačiu paaiškino, kad sumokėti ieškovei laiku nebuvo finansinių galimybių dėl negauto apmokėjimo iš darbų užsakovo ir prasidėjusio karantino.
7. Atsakovė nesutiko su ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydžiu, manė, kad toks sutartyje nurodytas delspinigių procentas yra neprotingai didelis ir prašė ieškovės reikalaujamą delspinigių sumą sumažinti iki protingos, t. y. 0,02 proc. dydžio netesybų už kiekvieną pradelstą dieną.
8. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas papildomai nurodė, kad atsakovė į neapmokėtų skolų suvestinę įtraukė 2019 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506519 ir 2019 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 433506669, tačiau suvestinėje nurodytos blogos aukščiau minėtų PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo datos (PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506519 išrašyta 2019 m. rugpjūčio 21 d., o PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506669 išrašyta 2019 m. rugsėjo 30 d.), be to, skolos pagal šias PVM sąskaitas faktūras yra apmokėtos. Paaiškino, jog tuo tarpu atsakovė į neapmokėtų skolų suvestinę neįtraukė neapmokėtos 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 433003954. Ieškovės atstovas nesutiko, kad būtų sumažinti delspinigiai.
9. Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 777,63 Eur skolą, 335,17 Eur delspinigius, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 172,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 561 Eur bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas sprendė, jog sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė nuomos sutartiniai teisiniai santykiai.
12. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 433003954 buvo 2019 m. lapkričio 7 d. išsiųsta atsakovei elektroniniu paštu, kas pagal šalių sudarytos sutarties 5.1. punktą yra laikoma tinkamu sąskaitos faktūros įteikimu.
13. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais duomenimis, sprendė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartines prievoles – pagal jai pateiktas PVM sąskaitas-faktūras nesumokėjo ieškovei 4 777,63 Eur sumos, mokėjimo terminai yra suėję, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 4 777,63 Eur įsiskolinimo.
14. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodė, kad negalima vertinti, jog šalių sutartyje nustatytas delspinigių dydis savaime yra per didelis. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys verslininkai, sutartis buvo sudaryta verslo tikslais, laisva šalių valia ir yra privaloma šalims. Teigė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad, sudarydama sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl netesybų dydžio, kad sutarties sudarymo metu 0,07 procento dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų. Priešingai, sutarties 5.7. punkte šalys pareiškė, kad tokio dydžio netesybos joms yra priimtinos, laikytinos teisingomis ir protingomis. Įvertinęs aplinkybes, kad duomenų, jog atsakovė būtų įvykdžiusi dalį prievolės, byloje nėra, atsakovė nevykdo savo prievolės nuo 2019 m. spalio 31 d., t. y. ilgiau nei aštuonis mėnesius, teismas sprendė, kad atsakovės argumentai dėl netesybų mažinimo nelaikytini pakankamu pagrindu sumažinti delspinigius ir ieškovei iš atsakovės priteisė 355,17 Eur delspinigių.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad sutartis atitinka komercinės sutarties požymius (Lietuvos Respublikos mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), ieškovei iš atsakovės priteisė 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo: 1) priimti ir prijungti prie bylos su šiuo skundu teikiamus naujus įrodymus, kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme; 2) pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti - ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovei priteistą sumą sumažinti 466,45 Eur iki 4 311,18 Eur sumos, o ieškovės reikalaujamą delspinigių sumą sumažinti iki protingos, t. y. 0,02 procentų dydžio netesybų už kiekvieną pradelstą dieną, kas sudaro 101,48 Eur; 3) priteisti atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai suteikė pranašumą šalies atstovo paaiškinimams, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tarp šalių netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl nepilnai atskleidė bylos esmę ir priėmė iš dalies keistiną sprendimą.
18. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pirmenybę suteikė ieškovės atstovo paaiškinimams teismo posėdžio metu, nors jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams – 2019 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 433506519 ir 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitos – faktūros nebuvo nurodytos atsakovės pateiktoje neapmokėtų skolų suvestinėje, kadangi pagal atsakovės buhalterinius duomenis pirmosios neapmokėtos PVM sąskaitos – faktūros data 2019 m. lapkričio 1 d., o numeris Nr. 433506519. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino ir skundžiamame teismo sprendime nemotyvavo kaip bylos nagrinėjimo eigoje buvo pašalinti prieštaravimai dėl atsakovės pateiktoje neapmokėtų sąskaitų suvestinėje nurodytų neapmokėtų sąskaitų ir ieškovės su ieškiniu pateiktų sąskaitų, apmokėjimo už kurias reikalaujama.
19. Paaiškina, kad atsakovė pateikė neapmokėtų skolų suvestinę, pagal kurią neapmokėta ieškovei skola tuo metu sudarė 4 311,18 Eur, t. y. skirtumas tarp ieškovės nurodytos skolos ir atsakovės pripažintos skolos sudarė ne 696,22 Eur, o 466,45 Eur sumą. Teigia, kad tarp ieškovės pateiktų su ieškiniu sąskaitų nėra atsakovės suvestinėje nurodytų neapmokėtų 2019 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 433506519 ir 2019 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 433506669 sąskaitų, bendrai 229,77 Eur sumai, tačiau į ieškinio priedus įtraukta 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 433003954, kurią atsakovė laiko apmokėta 696,22 Eur sumai.
20. Nurodo, kad atsakovė teikia papildomus ieškovės teismui nepateiktus įrodymus ir prašys prijungti juos prie bylos – 2019 m. gruodžio 4 d. atsakovė gavo ieškovės buhalterės el. laišką su eiline sąskaita 433004013 apmokėjimui, papildomai buvo pridėta delspinigių sąskaita 466,45 Eur sumai, kurios atsakovė apmokėjimui nepriėmė, į apskaitą neįtraukė, o kaip matyti iš ieškinio ir jo priedų, ieškovė taip pat šios sąskaitos neįsitraukė į apskaitą ir nereikalavo teisme iš atsakovės apmokėjimo pagal šią delspinigių sąskaitą. Paaiškino, kad pridedamas viso ginčo laikotarpio apyvartos žiniaraštis patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo ieškovei pagal visas su ieškiniu pateiktas sąskaitas faktūras, 2020 m. rugpjūčio mėn. atsakovės atliktų mokėjimų suma sudaro 4 311,18 Eur, kas įrodo, kad šiai dienai atsakovė yra apmokėjusi pagal visas ieškovės teismui su ieškiniu pateiktas sąskaitas faktūras. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, anot atsakovės, spręstina, jog skundžiamas sprendimas turi būti pakeistas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistą sumą 466,45 Eur iki 4 311,18 Eur sumos.
21. Teigia, jog atsakovė taip pat iš dalies nesutinka su teismo priteista delspinigių suma, ginčija 253,69 Eur priteistos delspinigių sumos dalį ir prašo apeliacinės instancijos teismą sumažinti ieškovei priteistus delspinigius iki 0,02 procentų dydžio sąžiningų ir protingų delspinigių, kas sudarytų 101,48 Eur delspinigių sumą, kadangi sutartyje nurodytas delspinigių procentas yra neprotingai didelis. Nurodo, kad susipažinus su byla matyti, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie iš atsakovės gautus mokėjimus, todėl su apeliaciniu skundu teikiamas apyvartos žiniaraštis paneigia skundžiamo sprendimo išvadą apie atsakovės skolos nemokėjimą nuo 2019 m. spalio 31 d., t. y. ilgiau nei aštuonis mėnesius. Paaiškina, kad iš pridedamo apyvartos žiniaraščio matyti, kad vien per 2020 m. sausio mėn. atsakovė ieškovei sumokėjo 6 901,58 Eur, el. paštu atstovui paaiškino mokėjimo vėlavimo priežastis, tačiau ieškovė į visą tai neatsižvelgė ir atsakovei sumažinus skolą iki 4 311,18 Eur, 2020 m. kovo 16 d. pateikė ieškinį teismui.
Atsiliepimas
22. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
23. Anot ieškovės, atsakovė klaidingai pateikia pirmosios instancijos teismo byloje nustatytus faktus pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Teigia, kad ieškovė ieškinyje nurodė neapmokėtas sąskaitas pagal jų eiliškumą, nuo seniausiai neapmokėtos iki naujausios neapmokėtos sąskaitos, o tuo tarpu atsakovė nurodo klaidingą, jau apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų Nr. 433506519 ir Nr. 433506669, išrašymo datą „2019-11-01“, todėl jos neva nėra atsakovės apmokėtos. Paaiškina, kad tikrosios šių sąskaitų datos yra 2019 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 433506519 ir 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 433506669. Teigia, jog kadangi 2019 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 433506519 ir 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 433506669 yra senesnės nei 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. 433003954, tai ieškovė pirma eile padengė senesnes skolas, pagal jų senumo eiliškumą, todėl liko neapmokėta naujausios 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos - faktūros Nr. 433003954, kurios suma 5 761,95 Eur, dalis - 696,22 Eur. Nurodo, kad šių senesnių sąskaitų, t. y. 2019 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 433506519 suma 146,28 Eur ir 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 433506669 suma 83,49 Eur, iš viso bendra suma 229,77 Eur; o tuo tarpu ieškovės 2019 m. spalio 31 d. Delspinigių sąskaita Nr. 220369 atsakovei yra 466,45 Eur sumai. Taigi, anot ieškovės, visų šių apmokėtų sąskaitų suma yra 696,22 Eur, kas atitinka naujesnės 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos -faktūros Nr. 433003954, neapmokėta dalį 696,22 Eur.
24. Pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog jai buvo pateikta 2019 m. spalio 31 d. Delspinigių sąskaita Nr. 220369 (suma 466,45 Eur), kuri buvo apmokėta atsakovės, nes ji yra tos pačios datos kaip 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. 433003954. Paaiškina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.54 straipsnio 3 dalimi, ieškovė pirmiau iš atsakovės gautų mokėjimų, padengė delspinigių sąskaitą, o likusiais pinigais dengė skolą pagal 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita -faktūra Nr. 433003954.
25. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai taikė suformuotą kasacinio teismo praktiką analogiškose bylose bei sprendė šį klausimą kasacinio teismo išaiškinimų kontekste, todėl visiškai pagristai konstatavo, jog negalima vertinti, kad šalių sutartyje nustatytas delspinigių dydis savaime yra per didelis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
26. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo ieškovės naudai iš atsakovės buvo priteista 4 777,63 Eur skolos, 335,17 Eur delspinigių, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (5 172,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 561 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas priteisė ir 466,45 Eur skolos dalį, bei teismo sprendimu nemažinti priteistų delspinigių. Iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, jog šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumą bei nepagrįstumą atsakovė grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai suteikė pranašumą šalies atstovo paaiškinimams, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tarp šalių netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl nepilnai atskleidė bylos esmę ir priėmė iš dalies keistiną sprendimą.
Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo
28. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus - apyvartos žiniaraštį, ieškovės buhalterės 2019 m. gruodžio 4 d. el. laišką su priedais.
29. Savo ruožtu, Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pateikti kartu su apeliaciniu skundu įrodymai nėra didelės apimties, pateikti laiku, atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė neprieštarauja šių įrodymų prijungimui bei, be kita ko, savo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus grindžia taip pat šiais įrodymais, t. y. dėl jų atsiliepime į apeliacinį skundą pasisako.
31. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ginčo atveju galima pasinaudoti Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje numatyta išimtimi apeliacinės instancijos teisme prijungti naujus įrodymus, ir prijungti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus prie bylos medžiagos.
Dėl priteistos skolos (ne)pagrįstumo
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai suteikė pranašumą šalies atstovo paaiškinimams, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tarp šalių netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, yra nepagrįsti, o priimstas sprendimas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkinti visa apimtimi yra pagrįstas.
33. Pirma, Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog atsakovė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų, faktinių aplinkybių, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, įrodymus ir netinkamai nustatė faktines aplinkybes.
34. Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į teismo posėdį atvyko bei paaiškinimus davė tik ieškovės atstovas, dėl ko pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės ir galėjo vertinti bei analizuoti tik ieškovės atstovo paaiškinimus. Savo ruožtu, ši aplinkybė, išanalizavus visą bylos medžiagą, priešingai negu teigia atsakovė apeliaciniame skunde, neleidžia daryti išvadą, jog skundžiamas sprendimas priimtas išimtinai nepagrįstai suteikus pranašumą šalies atstovo paaiškinimams ginčo klausimais, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas ginčo klausimus sprendė, vertindamas ne tik ieškovės atstovo paaiškinimus teismo posėdžio metu, bet ir ginčo šalių argumentus, nurodytus procesiniuose dokumentuose, jų pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo šalys iš esmės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė skirtingas apmokėtas ir neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras, t. y. jų pozicija išsiskyrė šiuo ginčo klausimu, kadangi, anot atsakovės, tarp ieškovės pateiktų su ieškiniu sąskaitų nėra atsakovės suvestinėje nurodytų neapmokėtų 2019 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitos - faktūros Nr. 433506519 ir 2019 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitos - faktūros Nr. 433506669, bendrai 229,77 Eur sumai, tačiau į ieškinio priedus įtraukta 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 433003954, kurią atsakovė laiko apmokėta 696,22 Eur sumai. Savo ruožtu, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovės suvestinėje nurodytos blogos aukščiau minėtų PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo datos (PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506519 išrašyta 2019 m. rugpjūčio 21 d., o PVM sąskaita – faktūra Nr. 433506669 išrašyta 2019 m. rugsėjo 30 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovė jokiais įrodymais nepaneigė šių ieškovės argumentų, dėl ko, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis šiais paaiškinimais pašalino esančius prieštaravimus tarp šalių pateiktų pozicijų dėl apmokėtų ir neapmokėtų PVM sąskaitų - faktūrų.
35. Trečia, šioje civilinėje byloje ieškovė reiškė reikalavimą iš viso priteisti iš atsakovės 4 777,63 Eur skolos, o atsakovė procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog neginčija 4 311,18 Eur skolos. Taigi, atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės reiškė nesutikimą su dalimi prašomos priteisti skolos – 466,45 Eur suma. Pažymėtina, jog atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui ieškovės išrašytą 2019 m. spalio 31 d. atsakovei delspinigių sąskaitą 466,45 Eur sumai. Taigi, akivaizdu, jog skirtumas tarp ieškovės prašomos priteisti skolos sumos bei atsakovės pripažįstamos skolos sumos yra 466,45 Eur, t. y. suma, kuri lygi ieškovės apsklaičiuotam delspinigių dydžiui, nurodytam delspinigių sąskaitoje, kuri buvo pateikta atsakovei (šios aplinkybės atsakovė neginčija). Įvertinus tai, jog ieškovės teisė skaičiuoti delspinigius sutarties netinkamo vykdymo atveju yra numatyta sutartyje, ieškovė delspinigių sąskaitą buvo pateikusi atsakovei (šią aplinkybę patvirtina tai, jog kartu su apeliaciniu skundu pati atsakovė pateikė teismui delspinigių sąskaitą), Civilinio proceso kodekso 6.55 straipsnio nuostatos leidžia kreditoriui iš gautų sumų pirmiausiai padengti senesnes skolininko skolas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino visa apimtimi.
Dėl pagrindo mažinti delspinigius (ne)buvimo
36. Pažymėtina, jog iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 355,17 Eur dydžio delspinigių priteisimo, įvertinęs eilę aplinkybių, t. y. jog 1) vadovaujantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimais, šalių sutartyje nustatytas delspinigių dydis savaime negali būti vertinamas kaip per didelis; 2) abi sutarties šalys verslininkai, sutartis buvo sudaryta verslo tikslais, laisva šalių valia ir yra privaloma šalims; 3) atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad, sudarydama sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl netesybų dydžio, kad sutarties sudarymo metu 0,07 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų, priešingai, sutarties 5.7. punkte šalys pareiškė, kad tokio dydžio netesybos joms yra priimtinos, laikytinos teisingomis ir protingomis; 4) duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi dalį prievolės, byloje nėra; 5) atsakovė nevykdo savo prievolės nuo 2019 m. spalio 31 d., t. y. ilgiau nei aštuonis mėnesius.
37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl netesybų priteisimo (ne)pagrįstumo klausimą, vadovavosi tinkamais kriterijais, įvertino esmines ginčo faktines aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant pagrindo mažinti netesybas (ne)egzistavimą, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą šiuo ginčo klausimu, t. y. sprendė, jog neegzistuoja pagrindas sumažinti prašomas priteisti ieškiniu netesybas.
38. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde atsakovės akcentuojama aplinkybė, kad atsakovė vien per 2020 m. sausio mėn. ieškovei sumokėjo 6 901,58 Eur ir atstovui paaiškino mokėjimo vėlavimo priežastis, nėra laikytina aplinkybe, sąlygojančia galimybę pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistų netesybų vertinti kaip nepagrįstą, kadangi visų šios bylos faktinių aplinkybių kontekste tai nėra aplinkybė, leidžianti teismui mažinti sutartimi šalių sulygtas netesybas.
39. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
40. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos jos patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos.
41. Ieškovė pateikė įrodymus, jog turėjo iš viso 350 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, ši suma apeliacinio skundo netenkinimo atveju priteistina iš atsakovės ieškovės naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atsakovės UAB „Inkomsta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „Doka Lietuva“, į. k. 300042618, iš atsakovės UAB „Inkomsta“, į. k. 141774897, 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.