- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-20
- Bylos Nr.
- eI2-1594-331/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04180-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Atsakovas
- Neįgalumo
- Trečiasis asmuo
- Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, A. G.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atsakovei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, A. G.) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. SD-781 atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. STS-2371, nes pareiškėja neturi Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (toliau – ir Įstatymas) nustatytos subjektinės reikalavimo teisės.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašo: panaikinti 2021 m. lapkričio 9 d. Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą (prašymą) Nr. SD-781; įpareigoti Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos AB „Kauno energija“ 2021 m. lapkričio 5 d. skundo Nr. E20-1542 priėmimo klausimą išnagrinėti iš naujo.
2.1. Paaiškina, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nagrinėja ir sprendžia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. To pačio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Ginčų komisija yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Todėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis aiškiai išskiria asmenis, kurie ne tik turi teisę, bet ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu “Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 41 punkto tvarka, privalo kreiptis ikiteismine tvarka, dėl ginčo išnagrinėjimo į Ginčų komisiją. Pareiškėjai, galintys kreiptis į Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra šie: asmuo, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas dėl darbingumo lygio nustatymo; pensiją ar išmoką mokanti institucija (kam šiuo atveju priskirtina ir Pareiškėja); Tarnyba.
2.2. Teigia, kad Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriuo vadovaujasi buvusi pareiškėjos darbuotoja, prašydama darbdavio atlyginti žalą dėl nelaimingo atsitikimo įvykusio darbe, taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Atsižvelgus į tai, jog nelaimingas atsitikimas įvyko 1998 m. gegužės 4 d., žalai atlyginti būtų taikomas Laikinasis įstatymas. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, nukentėjusieji, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota įstatyme numatytomis aplinkybėmis, turi teisę į žalos atlyginimą, o žalą tokiu atveju turi atlyginti darbdavys. Darbingumo lygio dėl nelaimingumo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma yra pagrindas apskaičiuoti mokėtiną kompensaciją žalą patyrusiam darbuotojui, todėl turi nekelti jokių abejonių žalą atlyginančiam asmeniui - darbdaviui, kuris turi pareigą tokia pažyma vadovautis. Todėl darbdavys, kuriam pagal įstatymus yra nustatyta pareiga apskaičiuoti ir atlyginti žalą darbuotojui, patirtą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, turi būti prilyginamas išmoką mokančiai institucijai, kuri turi visas įstatymuose nustatytas teises ginčyti darbuotojo atžvilgiu priimtus sprendimus dėl darbingumo lygio nustatymo.
2.3. Mano, kad Ginčų komisija, netinkamai taikydama Tvarkos aprašo 41 punkto nuostatas, Įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 23 punkto nuostatas, nepagrįstai apribojo pareiškėjos galimybes ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka bei nepagrįstai atsisakė priimti ir išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. lapkričio 8 d. skundą, dėl ko priimtas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimas turi būti panaikintas, o Ginčų komisija įpareigota pareiškėjos 2021 m. lapkričio 8 d. skundo priėmimo klausimą išnagrinėti iš naujo.
3. Atsakovė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau – ir Tarnyba) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Paaiškino, kad pareiškėja negali būti laikoma išmoka mokančia institucija, nes vadovaujantis darbuotojo sveikatai padarytos žalos atlyginimą reglamentuojančių tesės normų sistema, kurią sudaro bendrosios civilinės deliktinės atsakomybės normos ir specialiosios normos. Jei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nustato socialinio draudimo teisinius santykius ir darbuotojai, remiantis šio teisės akto nuostatomis, yra apdraudžiami nuo specifinės rizikos (nedarbingumo, kurio priežastis - nelaimingas atsitikimas darbe ar susirgimas profesine liga), kuomet jiems kompensuojamos negautos pajamos, tai Civilinis kodeksas, Darbo kodeksas ir Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas reglamentuoja turtinę kaltojo asmens (darbdavio) atsakomybę už darbuotojo sveikatai padarytą žalą. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinajame įstatyme (toliau - Laikinasis įstatymas) nustatytas darbuotojo sveikatai padarytos žalos atlygimas negali būti taikomas kartu su žalos atlyginimu pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Šiuo atveju klausimas dėl darbuotojos A. G. patirto nelaimingo atsitikimo darbe, remiantis viešosios teisės normomis (įvykio darbe tyrimas, tyrimo rezultatų įforminimas, darbingumo lygio nustatymas, ginčo dėl darbingumo lygio nustatymo pagrįstumo nagrinėjimas), jau yra išspręstas, o civiliniame ginče dėl žalos atlyginimo pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą Tarnyba nėra saistoma jokių pareigų, nes ji yra atlyginama vadovaujantis privačios teisės normomis.
3.1. Pažymi, kad Tarnyba, gavusi skundą dėl darbingumo lygio, kurio priežastis yra nelaimingas atsitikimas darbe arba profesinė liga, nustatymo, turi prievolę apie tai pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau - Fondo valdyba), kuri niekaip neįpareigoja ypatingos kategorijos asmens duomenis, kuriems taikytina aukštesnio lygio apsauga, teikti tretiesiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 20 d. administracinėje byloje eA-1908-602/2021 išaiškino, kad Fondo valdybos, kaip pensiją ar išmoką mokančio subjekto, teisinį suinteresuotumą gauti Tarnybos sprendimus dėl pakartotinio asmens darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos vertinimo, kuris neleidžia privačių ar juridinių asmenų, mokančių žalos atlyginimą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, prilyginti pensijas ar išmokas mokančiai institucijai, todėl ir pagrindžia objektyvią galimybę įstatymų leidėjui nustatyti kitokias informacijos teikimo sąlygas Fondo valdybai.
3.2. Teigia, kad Fondo valdyba yra pensijas ir išmokas mokanti institucija visos Lietuvos mastu, mokanti žalos atlyginimą ir pagal Laikinojo įstatymo, ir pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Pareiškėjai kilo prievolė atlyginti žalą tik dėl darbuotojos A. G. nelaimingo atsitikimo darbe metu patirtos traumos ir jos padarinių, negali būti laikoma išmokas mokančia institucija. Tvarkos aprašo 38.2 papunktis, kuris numato, kad per 90 kalendorinių dienų nuo pensiją ar išmoką mokančios institucijos informavimo dienos, kai pensiją ar išmoką mokanti institucija nesutinka su Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimu, gali apskųsti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimą Tarnybos direktoriui, šiuo atveju negali būti taikomas. Pareiškėja apskųsti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimo, remiantis minėto teisės akto nuostata, neturi teisės. Dėl to pareiškėjos kreipimasis dėl Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimo buvo nagrinėjamas remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teritorinių skyrių priimamų sprendimų periodinės kontrolės tvarkos aprašo 4.3 papunkčiu, kur numatyta galimybė Tarnybos direktoriaus ar jo įgalioto asmens pavedimu, kilus abejonių dėl priimtų sprendimų pagrįstumo ar teisėtumo ar gautos informacijos, inicijuoti periodinės neplaninės kontrolės procedūrą ir tokiu būdu patikrinti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimą, tai šiuo atveju, gavus pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 5 d. skundą Nr. 20-345, ir buvo atlikta.
4. Suinteresuotas asmuo A. G. su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Paaiškino, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių 2021 m. lapkričio 9 d. Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą (prašymą) Nr. SD-781 nepagrįstumą ar neteisėtumą, todėl nėra pagrindo iš esmės keisti ar naikinti skundžiamą Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ginčų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. SD-781 teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad Tarnyba 2021 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. STS-2371 nustatė A. G. 70 proc. darbingumo lygį dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe nuo 2021 m. liepos 8 d. neterminuotai. Sprendimas priimtas 2021 m. liepos 9 d. darbingumo lygio vertinimo akto dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe Nr. NA-1676 pagrindu.
6.1. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 5 d. pateikė skundą Tarnybos direktoriui, kuris 2021 m. spalio 12 sprendimu Nr. R-5602 informavo, kad pareiškėjos skundą atmetė, pažymėdamas, kad patikrino A. G. nustatyto darbingumo lygio pagrįstumą ir nusprendė Tarnybos 2021 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. STS-2371 palikti nepakeistą.
6.2. Ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2021 m. lapkričio 5 d. skundą, 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. SD-781 atsisakė priimti skundą, vadovaudamasi Įstatymo 1 straipsnio 2, 3 dalimis, pagal kurias Įstatymas išimtinai taikomas piliečiams, t. y. fiziniams asmenims, o pareiškėja, kaip juridinis asmuo, skundo paduoti negali.
7. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis aiškiai išskiria asmenis, kurie ne tik turi teisę, bet ir, vadovaujantis Tvarkos aprašo 41 punkto tvarka, privalo kreiptis ikiteismine tvarka, dėl ginčo išnagrinėjimo į Ginčų komisiją, tame tarpe ir pareiškėja.
8. Atsakovė su skundu nesutinka, argumentuodama, kad pareiškėja skųsti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimo neturi teisės.
9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu “Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. A1-78/V-179 patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas).
9.1. Šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Įstatymo tikslas – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio, darbingumo lygio, specialiųjų poreikių lygio ir specialiųjų poreikių nustatymą bei jų tenkinimą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės susitarimą sudariusios valstybės piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems išduoti dokumentai, patvirtinantys jų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, turi būti taikomas šis Įstatymas, užsieniečiams, turintiems Lietuvos Respublikoje ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, užsieniečiams, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, ir Australijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos piliečiams, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jų šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečiams, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jų šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriems išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 20 ir 23 straipsniai taip pat taikomi Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas kaip ketinantiems dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kaip ši sąvoka apibrėžta tai reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.
9.2. Pagal Aprašo 2 punktą darbingumo lygį nustato Tarnyba. Apraše numatyta ginčų nagrinėjimo procedūra, pareiškėjams nesutinkant su priimtais sprendimais: Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas turi būti skundžiamas Tarnybos direktoriui (Aprašo 38 punktas); jeigu asmuo, pensiją ar išmoką mokanti institucija nesutinka su Tarnybos sprendimu, jie per 30 kalendorinių dienų po darbingumo lygio Tarnybos peržiūrėjimo dienos turi teisę kreiptis į Ginčų komisiją, kuri ginčus dėl darbingumo lygio nagrinėja ir sprendimus priima socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka (Aprašo 41 punktas); Ginčų komisijos sprendimas dėl darbingumo lygio gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka (Aprašo 42 punktas).
10. Teismas, įvertinęs šias teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad Įstatymas ir Aprašas yra taikomas fiziniams asmenims, išmokas išmokančiai instirucijai, ir Tarnybai, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens darbingumo, neįgalumo ir specialiųjų poreikių lygio nustatymo. Tuo tarpu Įstatymas ir Aprašas juridiniams asmenims nenustato teisės skųsti Tarnybos priimtus sprendimus dėl fiziniams asmenims nustatyto darbingumo, neįgalumo ir specialiųjų poreikių. Todėl AB “Kauno energija” neturi teisės skųsti Tarnybos sprendimo, kuriuo darbingumo lygis buvo nustatytas A. G., neturi Įstatymu nustatytos subjektinės reikalavimo teisės.
11. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nėra institucija išmokančia išmokas dėl darbingumo, neįgalumo ir specialiųjų poreikių. Vadovaujantis darbuotojo sveikatai padarytos žalos atlyginimą reglamentuojančių tesės normų analize, kurią sudaro bendrosios civilinės deliktinės atsakomybės normos ir specialiosios normos, teismas sprendžia, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nustato socialinio draudimo teisinius santykius ir darbuotojai, remiantis šio teisės akto nuostatomis, yra apdraudžiami nuo specifinės rizikos, kuomet jiems kompensuojamos negautos pajamos, tai Civilinis kodeksas, Darbo kodeksas ir Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas reglamentuoja turtinę kaltojo asmens (darbdavio) atsakomybę už darbuotojo sveikatai padarytą žalą. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinajame įstatyme (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nustatytas darbuotojo sveikatai padarytos žalos atlygimas negali būti taikomas kartu su žalos atlyginimu pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.
12. Todėl šiuo atveju klausimas dėl darbuotojos A. G. patirto nelaimingo atsitikimo darbe, vadovaujantis viešosios teisės normomis (įvykio darbe tyrimas, tyrimo rezultatų įforminimas, darbingumo lygio nustatymas, ginčo dėl darbingumo lygio nustatymo pagrįstumo nagrinėjimas), jau yra išspręstas, o civiliniame ginče dėl žalos atlyginimo pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą, žala yra atlyginama vadovaujantis privačios teisės normomis. Šiuo atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra pensijas ir išmokas mokanti institucija visos Lietuvos mastu, mokanti žalos atlyginimą ir pagal Laikinojo įstatymo, ir pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Tuo tarpu pareiškėja, kuriai kilo prievolė atlyginti žalą tik dėl darbuotojos A. G. nelaimingo atsitikimo darbe metu patirtos traumos ir jos padarinių, negali būti laikoma išmokas mokančia institucija. Aprašo 38.2 punktas nustato, kad per 90 kalendorinių dienų nuo pensiją ar išmoką mokančios institucijos informavimo dienos, kai pensiją ar išmoką mokanti institucija nesutinka su Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimu, gali apskųsti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimą Tarnybos direktoriui. Tačiau šiuo atveju pareiškėja neturi teisės apskųsti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimo, nes pareiškėjos skundas dėl Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimo buvo nagrinėjamas remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teritorinių skyrių priimamų sprendimų periodinės kontrolės tvarkos aprašo 4.3 papunkčiu, kur numatyta galimybė Tarnybos direktoriaus ar jo įgalioto asmens pavedimu, kilus abejonių dėl priimtų sprendimų pagrįstumo ar teisėtumo ar gautos informacijos, inicijuoti periodinės neplaninės kontrolės procedūrą ir tokiu būdu patikrinti Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimą, todėl Tarnybos direktorius, gavęs pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 5 d. skundą, atliko patikrinimą ir 2021 m. spalio 12 sprendimu Nr. R-5602 pareiškėjos skundą atmetė, pažymėdamas, kad patikrino A. G. nustatyto darbingumo lygio pagrįstumą ir nusprendė Tarnybos 2021 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. STS-2371 palikti nepakeistą.
13. Todėl Ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2021 m. lapkričio 5 d. skundą, 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. SD-781 pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, vadovaudamasi Įstatymo 1 straipsnio 2, 3 dalimis, pagal kurias Įstatymas išimtinai taikomas piliečiams, t. y. fiziniams asmenims, o pareiškėja, kaip juridinis asmuo, skundo paduoti negali. Taigi pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas.
14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) - įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamus sprendimus gavo laiku, nes šiuos sprendimus apskundė, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Teismui, įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, darytina išvada, kad ginčijamas Ginčų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
15. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad ginčijamas Ginčų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. SD-781 buvo priimtas laikantis imperatyvių Įstatymo ir Aprašo nuostatų, Ginčų komisija teisingai taikė teisės normas, veikė kompetencijos ribose, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
16. Teismui konstatavus, kad Ginčų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą (prašymą) Nr. SD-781, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos AB „Kauno energija“ 2021 m. lapkričio 5 d. skundo Nr. E20-1542 priėmimo klausimą išnagrinėti iš naujo.
17. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos akcinės bendrovės „Kauno energija“ skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.