Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Teismas taip pat nustatė, kad: pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 9 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas – 7,28 kv. m, kameroje pareiškėjas kalėjo su dar vienu asmeniu (asmeniui teko 3,64 kv. m kameros ploto); nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas su 3–8 asmenimis kalėjo kameroje Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m (asmeniui teko nuo 3,85 kv. m iki 8,67 kv. m kameros ploto); 2014 m. rugsėjo 19 d., nuo 2014 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. spalio 11 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 25 d. ir nuo spalio 28 d. iki spalio 31 d. pareiškėjas su 5–8 asmenimis kalėjo kameroje Nr. 257, kurios plotas – 34,57 kv. m (asmeniui teko nuo 3,84 kv. m iki 5,76 kv. m kameros ploto); nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d., nuo 2014 m. spalio 12 d. iki 2014 m. spalio 13 d., nuo 2014 m. spalio 26 d. iki 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjas kartu su 9 asmenimis kalėjo kameroje Nr. 257 (asmeniui teko 3,45 kv. m kameros ploto); nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas su 6–8 asmenimis kalėjo kameroje Nr. 254, kurios plotas – 34,71 kv. m (asmeniui teko nuo 3,85 kv. m iki 4,95 kv. m kameros ploto). Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui 11 parų teko nepakankamas gyvenamasis plotas kamerose, todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos pasekmės.

9. Dėl galimybės nusiprausti duše (tik vieną kartą per savaitę) teismas pažymėjo, jog teisės aktuose įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad tardymo izoliatoriaus administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, paprastai konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė higienos normos reikalavimų. Konkrečios prausimosi duše trukmės teisės aktai nenustato. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė 15 minučių prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl higienos reikalavimų pažeidimo (kamerų būklės) bei netinkamo maitinimo visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nustatė, jog jam teiktas maistas buvo nekaloringas, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas yra kreipęsis į Lukiškių TI-K. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Atsakovui paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius būtų pernelyg neproporcinga pareiga.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 112 prie nuotekų vamzdžio buvo vandens bala; nebuvo tinkamai dezinfekuojamas sanitarinis mazgas ir dušo patalpos, nuolat kimšosi dušo vandens nuleidimo trapas, o vandenyje buvo didelis chloro kiekis; kameroje Nr. 257 buvo sulaužytas radiatorius; kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, nebuvo galima išvalyti langų, į kameras nepateko natūrali šviesa, jose nuolat veikė dirbtinis apšvietimas ir tai pakenkė pareiškėjo regėjimui; Lukiškių TI-K nenorėjo priimti prašymų nemokamai išskalbti drabužius; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, prastos būklės ir neprižiūrimi; pasinaudoti sporto sale pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę ir neilgiau kaip valandą), su šiomis aplinkybėmis pareiškėjas sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino tik iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, karšto vandens tiekimo į kameras, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat neužtikrinant tinkamos kamerų higienos (temperatūros, drėgmės, vėdinimo reikalavimų), prausimosi ir pasivaikščiojimo trukmės bei maisto kokybės. Nė vienas iš pirmiau minėtų apeliaciniame skunde naujai nurodytų argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini.

22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ne visa apimtimi, t. y. pareiškėjas nereiškia jokių argumentų dėl šilto vandens tiekimo į kameras bei nustatytos prausimosi tvarkos (periodiškumo ir trukmės), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertins. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos užtikrinimu, Lukiškių TI-K kamerų vėdinimu, drėgme, temperatūra, remontu, privatumu naudojantis sanitariniais mazgais, pasivaikščiojimo trukme bei maitinimu.

23. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

24. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ redakcijos 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

25. Iš byloje pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimą įstaigoje matyti, kad toks minimalus kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 11 parų – 2014 m. rugsėjo 20–26 d., 2014 m. spalio 12–13 d. ir 2014 m. spalio 26–27 d. kalint Lukiškių TI-K kameroje Nr. 257. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodo kitokius duomenis apie kamerose laikytų asmenų skaičių. Pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nekonkretizavo duomenų apie tai, kuriose kamerose ir su keliais asmenimis atskirais laikotarpiais jis buvo laikomas, o tik abstrakčiai nurodė, kad kamerų kvadratūra neatitiko reikalavimų ir prašė duomenis apie tikslias datas, kamerų kvadratūrą bei asmenų jose skaičių išreikalauti iš atsakovo. Aplinkybių, dėl kurių duomenų apie kamerose kalinamų asmenų skaičių teismui nenurodė anksčiau, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo. Be to, atsakovo pateiktų duomenų nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas neginčijo ir neneigė, neteikė jokių su tuo susijusių įrodymų ir (ar) paaiškinimų, nors iš bylos medžiagos matyti, jog Lukiškių TI-K atsiliepimas su priedais pareiškėjui buvo išsiųstas, jis su šiais dokumentais susipažino, o proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir ne kartą raštu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, taip pat dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant jo skundą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą atsakovas pateikė melagingus duomenis apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, laikytini subjektyvia gynybine pareiškėjo pozicija ir nepaneigia atsakovo pateiktų oficialių duomenų.

26. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimali gyvenamosios patalpos ploto norma buvo pažeista daugiau nei 11 parų, pareiškėjas taip pat grindė argumentu, kad kamerose jam turėjo tekti 3,6 kv. m, atskaičius patalpoje esantį sanitarinį mazgą ir baldus. Pastarieji pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi toks standartas nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), nei EŽTT praktikoje nėra nustatytas. Priešingai, EŽTT savo praktikoje aiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo nurodė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi 3 kv. m daugiavietėse kamerose standarto. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui, kuris nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo.

27. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino taip pat iš to, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, aiškiai nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengti neuždari tualetai, kuriuose pareiškėjas galėjo būti stebimas tiek pareigūnų, tiek kitų kameroje esančių asmenų. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas ginčijo tik tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje bei neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Pažymėtina, jog EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Taigi šiuo atveju konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą.

29. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kamerų būkle (pelėsio, vėdinimo, temperatūros, remonto) pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos laikė abstrakčiais, kadangi šių nusiskundimų pareiškėjas skunde teismui niekaip nekonkretizavo. Ginčo laikotarpis nebuvo ilgas, be to, pareiškėjas buvo kalinamas tik keturiose Lukiškių TI-K kamerose, taigi skunde objektyviai galėjo detaliau nurodyti su kiekviena kamera susijusius nusiskundimus, t. y. konkrečiai nurodyti, kuriose patalpose ir kokie neatitikimai buvo, kada atsirado (ar buvo pareiškėjui atvykus į patalpas, ar atsirado vėliau), paaiškinti, ar dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas atsakingas institucijas, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Atitinkamai – pareiškėjui nekonkretizavus su jo tariamu teisių pažeidimu (kamerų būkle) susijusių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus šiuo aspektu.

30. Tą patį galima pasakyti apie pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu tiekto maisto kokybės (kaloringumo), kadangi pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl netinkamos kokybės maisto iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, tačiau nenurodė, kuo remdamasis tai nustatė. Be to, apeliaciniame skunde išdėstyti su maitinimo kokybe susiję pareiškėjo argumentai yra prieštaringi ir neatitinka byloje pateiktų duomenų – pareiškėjas teigia, kad dėl prasto maitinimo ginčo laikotarpiu pareiškėjo svoris nukrito nuo 90 kg iki 75 kg, tačiau iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog dar 2014 m. gegužės 21 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, pareiškėjo svoris buvo 78 kg (b. l. 90).

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo skundas pirmosios instancijos teismui turėjo būti patenkintas visiškai, t. y. jo dėl kankinančių kalinimo sąlygų patirta neturtinė žala turėjo būti įvertinta 3 040 Eur.

32. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

33. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio.

34. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, taip pat atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeistų pareiškėjo teisių pobūdį bei trukmę, tai, kad byloje nėra duomenų, jog aptariami pažeidimai kaip nors neigiamai paveikė pareiškėjo fizinės ir psichinės sveikatos būklę, taip pat tai, kad į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau nuo trejiems metams nuo neturtinės žalos patyrimo, daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos priteisti 3 040 Eur neturtinės žalos dydis yra neadekvatus pareiškėjo teisių pažeidimo apimčiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio reikalavimo netenkino. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne į visas tokiam dydžiui įvertinti ir nustatyti svarbias aplinkybes, neįvertino kumuliatyvaus visų pažeidimų poveikio.

36. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas truko 11 parų bei tai, kad visą ginčo laikotarpį (77 paras) nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat į tai, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo įgyvendinama netinkamai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nuspręsta priteisti 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, yra keičiama, pareiškėjui priteisiama 330 Eur suma. Toks atlygintinos žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, jų trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Priteisti pareiškėjui M. S. (M. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 330 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.