Šiaulių apygardos teismo nutartis

susidedanti iš kolegijos teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus ir Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-341-563/2013, iškeltoje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, trečiajam asmeniui Neringos miesto savivaldybės administracijai dėl savavališkos statybos akto, statybos sustabdymo akto ir sprendimo likviduoti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad savavališkai statomas statinys – baseino pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į pajūrio juostą. Nagrinėjamu atveju veiksmams, susijusiems su pajūrio juosta, yra numatytas atskiras teisinis reglamentavimas, todėl turi būti taikomos būtent specialaus – Pajūrio juostos įstatymo, o ne Statybos įstatymo, kuris reglamentuoja bendrus statybos teisinių santykių klausimus, nuostatos. Be to, ieškovas klaidingai traktuoja jo savavališkai atliktų statybos darbų rūšį – ginčo pastatas nebuvo baigtas statyti ir viešame registre yra įregistruotas kaip nebaigtas statyti, todėl ieškovo atlikti darbai yra savavališka statyba, o ne rekonstrukcija. Ieškovas statybos darbus ginčo pastate vykdė neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, nepateikė statinio projekto, kurio pagrindu buvo vykdomos statybos, todėl savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius surašyti pagrįstai ir teisėtai.

Konstatavo, kad ieškovas vykdė baseino pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybą, neturėdamas tokiems statybos darbams privalomo statybą leidžiančio dokumento, todėl Savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, vadovaujantis LR Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir Statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas“ nustatyta tvarka, buvo surašyti pagrįstai ir teisėtai.

1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis, kuria ieškovas rėmėsi pradėdamas pastato rekonstrukciją ir kurioje numatyta, kad jei per nustatytą terminą statytojui nėra pranešta apie statybos leidimo neišdavimo priežastis, statytojas turi teisę vykdyti statybą be leidimo, pajūrio juostoje, į kurią įeina ir visa Kuršių Nerija, yra netaikoma. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turi būti taikomas ne Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis, o specialus įstatymas –Pajūrio juostos įstatymas, kuriame tokios nuostatos nėra. Teigia, kad Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie pastatai, vadovaujantis Statybos ir Saugomų teritorijų įstatymais bei šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, pajūrio juostoje gali būti statomi ir rekonstruojami. Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje išvardinta, kokiais atvejais statybos leidimą išduoda savivaldybės meras (jo įgaliotas savivaldybės administratorius ar kitas tarnautojas ) ir kokiais atvejais statybos leidimą išduoda apskrities viršininko administracija. Daugiau jokių reikalavimų dėl procedūrinių statybos leidimo išdavimo klausimų šiame įstatyme nėra. Tačiau teismas ignoravo aplinkybę, kad visus kitus klausimus, taip pat ir statybos leidimų išdavimo tvarką, apibrėžia Statybos įstatymas, kaip nurodyta Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje.

2. Įstatymo leidėjas nenustatė jokių išimčių dėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies taikymo pajūrio juostoje nei galiojusiame Statybos įstatyme, nei galiojusiame Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2002, kurie priimti žymiai vėliau, negu Pajūrio juostos įstatymas (Pajūrio juostos įstatymas priimtas 2002 m., o Statybos įstatymo 23 straipsnis – 2006 metais).

3. Nurodo, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies nuostata taikoma ir dėl statybų pajūrio juostoje, nes tai galima konstatuoti remiantis įstatymo lingvistine ir logine analize. Kaip matosi iš Statybos įstatymo 23 straipsnio turinio, statybos leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius, kuris tose dalyse, kur kalbama apie jo pareigas, taip ir vadinamas - savivaldybės administracijos direktorius, arba Pajūrio juostos įstatymo 7 str. 2 dalyje numatytais atvejais - apskrities viršininko administracija. Tai, kad galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalyje subjektas, privalantis spręsti leidimo išdavimo klausimą per tam tikrą terminą, skirtingai negu kitais atvejais šiame įstatyme, vadinamas valstybinio administravimo subjektu, o ne administracijos direktoriumi, taip pat leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad ši teisės norma taikoma ir statiniams, rekonstruojamiems pagal Pajūrio juostos įstatymą.

4. Darydamas išvadą, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis negali būti taikoma, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-826/2010, konstatuodamas, kad šia nutartimi yra suformuota teismų praktika. Kaip matosi iš šios Vyriausiojo administracinio teismo nutarties, ginčas šioje byloje buvo dėl pastato, esančio prie jūros ( 100 m atstumu) ir leidimą pastato rekonstrukcijai turėjo išduoti ne savivaldybės meras, į kurį, nesilaikydamas nustatytos tvarkos, kreipėsi statytojas, bet apskrities viršininko administracija, todėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalies taikymo pajūrio juostoje klausimo sprendimas šioje byloje buvo antraeilis dalykas, neturėjęs sprendžiamosios reikšmės.

Teigia, kad ieškovo rekonstruojamas pastatas yra Juodkrantės gyvenvietėje, kurio rekonstrukcijai statybos leidimą išduoda Neringos miesto savivaldybė (Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnis, galiojusio Reglamento STR1.07.01:2002 6.3 straipsnis), o nebaigto statyti pastato rekonstrukcija niekaip neprieštarauja teismo cituojamiems pajūrio juostos nustatymo tikslams (išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, retų bei nykstančių augalų ir rūšių buveines ir kitus gamtos išteklius ir t.t. ). Be to, pagal Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatas ši teismo nutartis negali būti traktuojama kaip suformuota teismų praktika, nes jai nustatyta tvarka nėra pritarta, ji nėra paskelbta Teismų praktikoje.

5. Neringos miesto savivaldybės administracija, turėdama teisininką ir kitus specialistus, turėjo bent jau informuoti ieškovą, kodėl neišduoda statybos leidimo, pranešti, kad atsisako ieškovo pranešimą, kad pradedama pastato rekonstrukcija, įregistruoti kaip statybos leidimą. To padaryta nebuvo, todėl ieškovas teigia, kad pateiktas projektas visiškai atitiko įstatymo reikalavimams, o Neringos miesto savivaldybės administracija dėl jai vienai žinomų priežasčių nesilaikė įstatymų ir nesprendė statybos leidimo išdavimo klausimo. Tai, kad savivaldybės pareigūnams piktybiškai neatliekant savo pareigų ieškovas teisę pradėti pastato rekonstrukciją, jam išaiškino projektą daręs architektas, tokios pat nuomonės buvo ir atsakovo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistė, su kuria ieškovas konsultavosi prieš pradėdamas darbus, to galiausiai neginčijo ir Neringos miesto savivaldybė.

6. Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo suformuota teismų praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinime, kuriam pritarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2010-02-24 pasitarime, cituojamas 2007-09-28 Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje A5-803/2007, kuriame pabrėžta, kad „Statybos leidimo išdavimo sąlygas, tvarką, jo galiojimo ypatumus nustato Statybos įstatymo 23 straipsnis. Jo 16 dalyje numatyta, jog statybos leidimo per nustatytą terminą neišdavus ir statytojui (užsakovui) nepranešus apie neišdavimo priežastis, šis turi teisę ne vėliau kaip prieš 5 dienas raštu pranešęs statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui vykdyti statybą be leidimo. Tokiu reguliavimu Įstatymų leidėjas nustato papildomą išimtinį statytojo (užsakovo) teisių bei interesų gynimo būdą, nors numato ir šio teisę skųsti atsisakymą išduoti leidimą Administracinių bylų teisenos nustatyta tvarka. Dėl viešojoje teisėje dominuojančio imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo metodo, teisės ir pareigos normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama prielaidų teisės normas aiškinti plečiamai. Administravimo subjektui nustatyta tvarka ir terminais neišdavus statybos leidimo ir nepranešus apie neišdavimo priežastis, atsiranda tik viena pasekmė - statytojas (užsakovas) raštu pranešęs prieš 5 dienas turi teisę pradėti statyti”. Nors šiame sprendime konstatuojama, kad tokiu būdu pradėtą statybą teisine prasme plečiamai aiškinant prilyginti statybos leidimo išdavimo faktui pagrindo nėra, tačiau pripažįstama, kad tokia statyba nėra savavališka. Ieškovas teigia, kad dėl Neringos miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų jis galėjo kreiptis į teismą, bet neprivalėjo. Įvertindamas civilinio proceso teisme trukmę mano, kad pagrįstai ryžosi pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise – pradėti pastato rekonstrukciją.

7. Teismas, motyvuodamas savo sprendimą, pasiremdamas Neringos savivaldybės

pareiktais dokumentais (101,102-105 b. l.), konstatavo, kad Neringos savivaldybės nuolatinės

statybos komisijos 2010-02-11 posėdyje statinio projektui nebuvo pritarta, tačiau sprendimas, dėl

kokių priežasčių neišduodamas statybos leidimas, užsakovams nebuvo išsiųstas. Teismo išvada,

kad Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijoje 2010-02-11 ieškovo projektui nebuvo

pritarta, neteisinga. Iš Neringos savivaldybės pateikto Nuolatinės statybos komisijos 2010-02-11

protokolo (102-105 b. l.) matyti, kad jokio sprendimo nuolatinė statybos komisija nepriėmė,

protokolas nepasirašytas komisijos pirmininko, jame net nenurodyta pirmininko pavardė. Nors

neaiškios paskirties ir nežinia kada surašytame protokolo juodraštyje nurodyta, kad komisijos

posėdyje dalyvavo A. V., R. V. (iškraipytos pavardės) ir projekto autorius R.

A., tačiau jie posėdyje nedalyvavo ir į jį nebuvo kviesti. Teigia, kad komisijai

nepriėmus jokio sprendimo, ieškovui ir negalėjo būti pranešta apie posėdžio rezultatus.

jog atmesdamas ieškinį teismas motyvuoja, kad ieškovas vykdė ne pastato rekonstrukciją, o naujo

statinio statybą, aiškina, kad ieškovas dėl statybos leidimo išdavimo turi kreiptis į Būsto ir

urbanistinės plėtros agentūrą, ignoruodamas, kad nauja Statybos įstatymo 2 straipsnio redakcija,

kurioje kitaip apibrėžiama statybos rūšis – rekonstrukcija, bei nustatyta nauja statybos leidimų

išdavimo tvarka įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., tai yra tada, kai ieškovas jau buvo (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą yra patvirtintas ir galiojantis detalusis planas, Neringos savivaldybė išdavė projektavimo sąlygas, todėl samprotavimai, kad ieškovas turi užbaigti statyti nebaigtą statyti baseiną, o tik po to jį perstatyti, neturi jokio juridinio pagrindo. Be to, pažymi, kad statinio rekonstrukcijos projektas šioje byloje nėra vertinamas ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o tik sprendžiama, ar ieškovas teisėtai pradėjo pastato rekonstrukciją.

1. Statybos įstatymo 23 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad leidimas statyti ar rekonstruoti statinį pajūrio juostoje išduodamas Pajūrio juostos įstatymo nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 23 str. 4 dalis). Atitinkamai LR Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 4 punkte taip pat buvo numatyta, kad leidimai statyti ir rekonstruoti statinius pajūrio juostoje išduodami Pajūrio juostos įstatymu ir Vyriausybės nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nustatyta tvarka. Todėl veiksmams, susijusiems su pajūrio juosta, yra numatytas atskiras teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Pajūrio juostos įstatyme. Be to, priešingai nei bando įteigti apeliantas, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra vertinama statybos leidimų išdavimo tvarka, numatyta visame Statybos įstatymo 23 straipsnyje. Skundžiamame teismo sprendime buvo pasisakyta tik dėl vienos konkrečios taisyklės, numatytos Statybos įstatymo 23 str. 16 dalyje, taikymo, analizuojant ją tuo aspektu, ar ji galioja statybų tvarkai pajūrio juostoje. Šio klausimo nagrinėjimas sudaro pagrindinę ginčo, kurį kelią ieškovas, esmę. Tuo pačiu toks ginčo pobūdis apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, kurių turi laikytis bylą nagrinėjantis teismas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nėra jokių teismo išvadų dėl kitų Statybos įstatymo 23 straipsnyje esančių teisės normų taikymo išaiškinimo, juolab tokių, kurios susiaurintų ar išplėstų šių normų galiojimo ribas.

2. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pasisakė, kad „teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, ir kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Skirtingai negu teigia ieškovas, administracinėje byloje Nr. A556-826/2010 aplinkybės, susijusios su Statybos įstatymo 23 str. 16 dalies taikymu pajūrio juostoje, buvo laikomos esminėmis, sudarančiomis ginčo esmę. Administracinėje byloje pateiktas Statybos įstatymo 23 str. 16 dalies išaiškinimas, pagal kurį ši norma netaikoma statyboms pajūrio juostoje, buvo pagrindas toje byloje priimti sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Neatsitiktinai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išskyrė atskirą skyrių, skirtą vien minėtos normos taikymo išaiškinimui. Ši norma administracinėje byloje buvo taikoma labai panašiomis aplinkybėmis kaip ir Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėtoje byloje – pareiškėjas (kaip ir ieškovas A. V.) ginčijo savavališkos statybos aktą, surašytą dėl statybų pajūrio juostoje, motyvuodamas šio akto neteisėtumą tuo, kad statyba nėra savavališka, nes buvo pasinaudota Statybos įstatymo 23 str. 16 dalyje numatyta teise pradėti statybos darbus be statybos leidimo, prieš tai pranešus savivaldybės administracijai.

3. Ieškovas A. V. įrodinėdamas, kad ginčijamame akte užfiksuotus statybos darbus vykdė pagal rekonstrukcijos projektą, šio projekto į bylą nepateikė, o atsakydamas į teismo pasiūlymą šiuo klausimu, 2013-01-15 vykusiame teismo posėdyje pažymėjo neketinąs to daryti. Nepaisant teismo įpareigojimo minimo projekto į bylą negalėjo pateikti ir Neringos savivaldybės administracija. Nagrinėjamu atveju ieškovui nepateikus statinio projekto, su kuriuo jis sieja savo teisę vykdyti akte užfiksuotus statybos darbus, laikytina, kad ieškovas apskritai net nėra įrodęs dėl kokių konkrečiai statybos darbų jis kreipėsi į Neringos m. savivaldybės administraciją, kokia buvo šių darbų apimtis, ar statybos projektas atitiko bent minimalius formai ir turiniui keliamus reikalavimus ir pan.

4. Pažymi, kad šioje byloje nėra vertinami Neringos miesto savivaldybės administracijos veiksmai, nes to neapima ginčo dalykas, todėl apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl Neringos miesto savivaldybės tarnautojų veiksmų, šiai bylai nėra teisiškai reikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Byloje nustatyta.

Ieškovui A. V. ir jo sutuoktinei R. V. nuosavybės teise priklauso nebaigtas statyti baseino pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas A. V. jau 2006 m. rugpjūčio mėnesį Neringos miesto savivaldybei pateikė pastato rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą projektą ir prašymą išduoti statybos leidimą, tačiau dėl įvairių priežasčių iki 2007 m. birželio mėnesio leidimas nebuvo išduotas, todėl R. V. ir A. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos sprendimo pripažinimo neteisėtu ir statybos leidimo išdavimo (b. l. 19-20). Pagal teismų sistemos LITEKO duomenis Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu patenkino R. V. bei A. V. reikalavimus ir panaikino Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2007-05-10 bei Neringos savivaldybės administracijos 2007-06-19 sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti statybos leidimus, įpareigojo Neringos savivaldybės administraciją išduoti statybos leidimus pastato, esančio (duomenys neskelbtini)rekonstrukcijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendimu, šį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino, pareiškėjų R. V. ir A. V. skundą atmetė.

Ieškovas A. V. 2010-02-03 kreipėsi į Neringos miesto savivaldybės Architektūros skyrių, prašydamas išduoti statybos leidimą minėto baseino pastato rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą (b. l. 21). Neringos m. savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2010-02-11 posėdyje statinio projektui nebuvo pritarta, tačiau sprendimas, dėl kokių priežasčių neišduodamas statybos leidimas, užsakovams nebuvo išsiųstas (b. l. 101, 102-105). Nesulaukę atsakymo, ieškovas 2010-03-03 pateikė Neringos m. savivaldybės administracijai raštą, kuriame nurodė, kad pasinaudos Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkte numatyta teise ir nuo 2010-03-09 pradės pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, taip pat nurodė, kad šį raštą savivaldybė privalo įregistruoti kaip statybos leidimą (b. l. 25-26). Gavus minėtą raštą, Neringos savivaldybės administracijoje minėtas raštas nebuvo registruotas kaip statybos leidimas (b. l. 101).

Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atliko pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos patikrinimą ir 2012-01-04 ieškovui A. V. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-120104-00001 (b. l. 13-15), o 2012-02-02 surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-30-120202-00004, kuriuo iš ieškovo A. V. pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012-08-03 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: demontuoti įrengtą antrame aukšte perdangą, pradėtą rengti iš pirmo aukšto į antrą aukštą vidaus laiptinę, išmūrytas vidaus laikančias sienas antrame ir pirmame aukštuose ir kolonas rūsyje (b. l. 16).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad byla išnagrinėta tinkamai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus; pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas, nes sprendimo išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimų; sprendimo motyvai išsamūs ir aiškūs, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais bei išvadomis ir neturi pagrindo šioje nutartyje jų kartoti iš naujo. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl konkrečių apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas A. V. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis, kuria ieškovas A. V. rėmėsi pradėdamas pastato rekonstrukciją ir kurioje numatyta, kad jei per nustatytą terminą statytojui nėra pranešta apie statybos leidimo neišdavimo priežastis, statytojas turi teisę vykdyti statybą be leidimo, pajūrio juostoje, į kurią įeina ir visa Kuršių Nerija, yra netaikoma. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turi būti taikoma ne LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 dalis, o specialus įstatymas –LR Pajūrio juostos įstatymas, kuriame tokios nuostatos nėra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė LR Statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ nuostatas, nes ginčo pastatai, kurių rekonstrukcijai A. V. reikalavo išduoti leidimą, yra pajūrio juostos teritorijoje ir statybos leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja specialusis 2002 m. liepos 2 d. LR Pajūrio juostos įstatymas Nr. IX-1016, kurio 7 straipsnyje buvo reglamentuotos „Statinių statybos sąlygos ir tvarka“. Prieš tai šią tvarką reglamentavo LR Įstatymas „Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių Nerijoje“ (Žin., 1995, Nr.103-2297).

LR Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002-07-19 iki 2010-10-01) 23 straipsnio 4 dalyje 2002-07-02 Įstatymu Nr. IX-1018, kuris įsigaliojo nuo 2002-07-19, buvo nustatyta, kad „Leidimas statyti ar rekonstruoti statinį pajūrio juostoje išduodamas Pajūrio juostos įstatymo nustatyta tvarka“. Atitinkamai LR Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 4 punkte buvo nurodyta, kad „Leidimai statyti ir rekonstruoti statinius pajūrio juostoje išduodami Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nustatyta tvarka“. LR Aplinkos ministro 2003-12-12 įsakymu Nr. 639 „Dėl 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ pakeitimo“ 4 punkte buvo nurodyta, kad „Leidimai statyti ir rekonstruoti statinius pajūrio juostoje išduodami Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą“ nustatyta tvarka“, o 12-ame šio Įsakymo punkte nurodyta, kad pripažįstamas netekusiu galios Reglamento VI skyriaus trečias skirsnis „Statiniai pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“ (43-45 punktai).

Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais teisės aktais, o taip pat ir teismine praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-826/2010, teisingai sprendė, kad leidimai pastatų, esančių pajūrio juostoje, statybai ar rekonstrukcijai išduodami ne LR Statybos įstatymo ir Statybos reglamento STR 1.07.01:2002 nustatyta tvarka, o LR Pajūrio juostos įstatymo nustatyta tvarka, todėl LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 punkto nuostata: „Jei statybos leidimas neišduodamas, valstybinio administravimo subjektas, kuriam pavesta išduoti leidimą, per 10 dienų nuo statytojo (užsakovo), dokumentų, nurodytų šio straipsnio 6 ir 7 dalyse, pateikimo praneša apie tai raštu statytojui (užsakovui), nurodydamas konkrečias leidimo neišdavimo priežastis. jei leidimas per nustatytą terminą nebuvo išduotas ir statytojui (užsakovui) nepranešta apie neišdavimo priežastis, statytojas (užsakovas) turi teisę vykdyti statybą be leidimo, tačiau apie tai raštu praneša statybos leidimą išduodančiam viešojo administravimo subjektui ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki statybos pradžios. Leidimą išduodantis viešojo administravimo subjektas privalo šį raštą įregistruoti kaip statybos leidimą“ ir analogiško turinio Statybos reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto nuostata, netaikomos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto A. V. reikalavimas jo atžvilgiu taikyti LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 punkto nuostatą bei Statybos reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto nuostatą nebūtų galima taikyti net ir tuo atveju, jai ši statyba būtų vykdoma ne pajūrio juostoje, nes:

- Pirma, leidimą išduodančiai institucijai turi būti pateikti visi statybos leidimui išduoti reikalingi dokumentai, tačiau byloje ieškovas A. V. neįrodė, kad tinkamai parengtus ir suderintus dokumentus jis pateikė Neringos miesto savivaldybės administracijai, nes Neringos savivaldybės administracijos atstovas byloje nurodė, kad suderinto projekto savivaldybėje nerasta, o ieškovas tik patikino teismą, kad tokį projektą jis turėjo, tačiau teismui jo nepateikė (b. l. 90-93). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo matyti, kad 2009 m. spalio 19 dienai A. V. dar nebuvo pateikęs Neringos savivaldybės administracijai tinkamai paruoštų ir suderintų dokumentų, kurių pagrindu būtų buvę galima išduoti statybos leidimą, nes tebevyko teisminiai ginčai. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad šie dokumentai buvo pateikti iki 2010 m. vasario 3 d., kai A. V. kreipėsi dėl leidimo išdavimo.

- Antra, iš trečiojo asmens Neringos miesto savivaldybės administracijos į bylą pateikto Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2010-02-11 posėdžio protokolo matyti, kad šiame posėdyje, dalyvaujant statytojams (užsakovams) A. V. ir R. V. (taip dokumente) bei statinio projekto vadovui R. A., buvo svarstyta dėl „Baseino pastato rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini)“ ir buvo pareikšti keli „nepritarimai“, todėl akivaizdu, kad statytojams ir projekto vadovui 2010-02-11 buvo žinoma, kad pagal pateiktą projektinę dokumentaciją leidimą išduoti nebuvo pagrindo. Apelianto argumentų, kad jokio sprendimo Nuolatinė statybos komisija 2010-02-11 nepriėmė, kad jie (A. V. ir R. V.) posėdyje nedalyvavo ir į jį nebuvo kviesti, nepatvirtina jokie įrodymai, nes ieškovas A. V. bet kokius įrodymus teikti į bylą pirmosios instancijos teisme atsisakė ir reikalavo baigti bylos nagrinėjimą (b. l. 90-93). Pažymėtina, kad CPK 178 str. numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Apelianto A. V. argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ieškovas vykdė ne rekonstrukcijos darbus, o naujo statinio statybą, kuri iki šiol nėra užbaigta; kad pastato rekonstrukciją bus galima vykdyti ir jį perstatinėti tik kai bus užbaigta jo kaip naujo statinio statyba, teisėjų kolegijos manymu, nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esminės nuostatos, kad LR Statybos įstatymo 23 straipsnio 16 punkto nuostata bei Statybos reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 21 punkto nuostata objektų, statomų arba rekonstruojamų pajūrio juostos zonoje, netaikomos. Pažymėtina, kad nuostata, jog „Statybą leidžiantys dokumentai, suteikiantys teisę rekonstruoti, remontuoti ar griauti statinius, išduodami tik nustatyta tvarka užbaigus šių statinių statybą“ yra įrašyta Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 56-ame punkte. Kaip A. V. toliau turėtų spręsti nuosavybės teise priklausančio baseino pastato statybos rekonstrukcijos klausimus, iš esmės yra ne šios bylos ginčo dalykas.

Kitus apelianto A. V. skundo argumentus teisėjų kolegija laiko neesminiais, sutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl išdėstyto, apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir trečiasis asmuo atsakovo pusėje Neringos savivaldybės administracija nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos iš apelianto A. V. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.