Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Ilonai Kovger,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-646-153/2010 pagal ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovei D. S. dėl mokestinės nepriemokos priteisimo. Tretieji asmenys – P. S. ir S. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nagrinėjamu atveju atsakovei civilinė atsakomybė už V. S. prievoles atsirado, jai paveldėjus turtą po įmonės savininko ir jos sutuoktinio V. S. mirties (CK 5.1, 5.50, 5.67 str). V. S. mirus, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė (CK 3.100 str. l d), todėl ginčo santykiams negali būti taikomos Civilinio kodekso III knygos normos - CK 3.88 straipsnio l dalies 4 punkto, CK 3.109 straipsnio normos, kuriomis ieškovas grindė ieškinį, o teismas priimtą sprendimą. Šios normos reguliuoja sutuoktinių turto teisinį režimą ir numato prievoles, vykdytinas iš bendro sutuoktinių turto. Šiuo atveju turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Atsakovei, kaip įpėdinei, kartu su paveldėtu turtu pereina pareiga ir prievolė sumokėti ieškovui V. S. įmonės nepriemoką valstybės biudžetui.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. S. mirė ir palikimas atsirado 2005 m. gruodžio 17 d. Todėl pagal CK 5.63 straipsnio l dalį Šiaulių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, kaip mirusiojo kreditorius, turėjo per tris mėnesius pareikšti savo kreditorinius reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams. Anot atsakovės, iš CK 5.63 straipsnio formuluotės aišku, kad ši teisė kreditoriui atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausias Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Ieškovas D. S. apie palikėjo skolas jokia forma pranešęs nebuvo, o ieškinį pirmosios instancijos teismui dėl skolos priteisimo pateikė tik 2007 m. lapkričio 16 d., įstatymo nustatytą terminą praleidęs 23 mėnesius. Kreditoriui laiku įvykdžius savo pareigą, atsakovė niekada nebūtų priėmusi mirusiojo palikimo, taip prisiimdama sunkią finansinę naštą ne tik sau, bet ir savo nepilnametei dukrai.Pagal CK 5.63 straipsnio 4 dalies nuostatą teismui suteikta tik diskrecijos teisė pratęsti trijų mėnesių terminą kreditorių reikalavimams pareikšti, bet ne pakeisti šiuos įstatymo nustatytus terminus, kaip šiuo konkrečiu atveju, nustatant 10 metų ieškinio senatį, tuo labiau, kad ieškovui nagrinėjamoje byloje turi būti taikomi didesni elgesio standartai. Ieškinys šioje byloje buvo paduotas, pasibaigus CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytam trejų metų terminui nuo palikimo atsiradimo dienos. Šis terminas yra naikinamasis ir jis negali būti atnaujintas (CK 1.117 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė įstatymo leidėjo nustatytą trijų mėnesių ar naikinamąjį trejų metų terminą iki 10 metų senaties termino, tuo pažeisdamas šalių lygiateisiško, teisingumo bei protingumo principus.Nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. S. apie jo įmonei priskaitytas skolas ir patikrinimo rezultatus buvo tinkamai informuotas. Nors atsakovė ne kartą prašė ieškovo pateikti įrodymus apie registruoto laiško V. S. išsiuntimą ir įteikimą, ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Vien tik atžyma ieškovo akte, kad aktas išsiųstas paštu, anot atsakovės, negali būti pakankamas įrodymas apie 2001 m. gruodžio 5 d. patikrinimo akto įteikimą skolininkui. Be to, ieškovas negalėjo šio akto įteikti V. S., kdangi jis dokumentus siuntė adresu (duomenys neskelbtini), kur V. S. jau seniai nebegyveno. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. S. buvo apklaustas mokesčių inspekcijoje, todėl jam buvo žinoma apie 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo NR 11-12-10045 turinį. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. V. S. buvo apklaustas 2000 m. kovo 1 d., tuo tarpu patikrinimo aktas V. S. įmonei buvo surašytas tik 2001 m. lapkričio 6 d. Apklausiant V. S., šis ieškovo anketoje nurodė savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu nei akto, nei sprendimo ieškovas nesiuntė.Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas teigia, kad apie akto surašymą V. S. buvo žinoma, nes jis buvo apklaustas baudžiamojoje byloje Nr 1-2922-17/2004. Tokia išvada prieštarauja 2004 m. balandžio 8 d. Šiaulių m. apylinkės teismo nuosprendžiui, kurio rezoliucinė dalis aiškiai nurodo laikotarpį, kada V. S. darė mokestinius pažeidimus, pateikdamas neteisingus duomenis apie įmonės veiklą už 1996 m. sausio 12 d., 1998 m. sausio 14 d. bei 1999 m. gegužės 3 d. Taigi, V. S. apie ginčo aktą ar įmonės mokestinius pažeidimus 2000 m. nebuvo apklausiamas.Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl ieškovo reikalavimams netaiko Mokesčių adminstravimo įstatymo 107 straipsnio l dalies nuostatų, numatančių, kad mokesčių ir su juo susijusių sumų priverstinio ieškojimo senaties terminas yra 5 metai, bei šio įstatymo 107 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių, kad mokesčių adminstratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų.Nepagrįsta teismo išvada, kad V. S. įmonės sandoriai, vykdant įmonės veiklą, buvo sudaryti šeimos interesais, o gautos pajamos naudojamos šeimos poreikių tenkinimui. Įmonė buvo įkurta V. S. gyvenant pirmoje santuokoje, atsakovė iš įmonės veiklos jokių pajamų neturėjo ir nežinojo, kuo V. S. vertėsi. Tai buvo jo asmeninė veikla. V. S. įmonė buvo registruota Šiauliuose, atsakovė gyveno Jonavoje, dirbo gydytoja, jų darbo pobūdis buvo visiškai nesusijęs.

Kai individuali veikla vykdoma santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas. Dėl to ir iš individualios veiklos, vykdomos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. V. S. ir D. S. buvo V. S. įmonės dalyviai, todėl jiems atsirado ne tik teisės į įmonės turtą ir jos pajamas, bet ir pareiga atsakyti pagal įmonės prievoles kreditoriams. Santuokos metu D. S. kartu su vyru įgijo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, į kurių 1/2 dalį po sutuoktinio mirties nuosavybės teisę įregistravo atsakovė. Įmonės veiklos patikrinimo laikotarpiu V. S. jau daugiau kaip penkerius metus gyveno santuokoje su atsakove, aplinkybės, kad apeliantė nieko nežinojo apie vyro individualią įmonę ir šios įmonės skolas valstybės biudžetui, nėra teisiškai reikšmingos. Nėra pagrindo abejoti, jog atsakovė negalėjo nežinoti apie įmonę ir jos skolą valstybės biudžetui.Kadangi ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalį. Teismas neturėjo pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje numatyto penkerių metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, nes ieškovas, pateikdamas ieškinį dėl skolos priteisimo, netaiko jokių skolos valstybės biudžetui priverstinio išieškojimo veiksmų D. S. atžvilgiu.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį, privalėjo taikyti CK 5.63 straipsnio nuostatas. Akivaizdu, kad teismas nekeitė įstatymų nustatytų terminų bei jų neišplėtė. Teismas, įvertinęs ieškovo ir atsakovės argumentus del senaties termino taikymo, teisėtai konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas 10 metų senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido. Todėl atsakovės teiginys, kad teismas nevertino jos pateiktų argumentų dėl CK 5.63 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje, nepagrįstas.Nepagrįstai apeliantė teigia, kad skola ieškovui yra jos vyro V. S. asmeninė skola ir ji neturi pareigos šios skolos mokėti. Sutuoktinės prievolė atlyginti skolą nagrinėjamu atveju numatyta CK 3.109, 3.92 straipsniuose ir 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte.Nepagrįstai apeliantė teigia, kad V. S. nebuvo žinomi mokestinio patikrinimo rezultatai. 2001 m. lapkričio 6 d. mokestinio patikrinimo aktas ir 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimas buvo paštu išsiųsti V. S.. Iš Šiaulių AVMI 2008 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (12.50-6)S-6752 byloje pateiktų dokumentų, susijusių su V. S. įmonės mokestine nepriemoka ir jos išieškojimu, matyti, kad V. S. buvo žinoma apie jo įmonės vykdomą patikrinimą, nes patikrinimo metu jis teikė paaiškinimus ir įmonės veiklos dokumentus. Atsakovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuota praktika negalėtų būti taikoma nagrinėjant šią bylą, kadangi faktinės aplinkybės ieškovo nurodytose bylose neatitinka faktinių aplinkybių šioje byloje. Be to, šiose nutartyse buvo nagrinėjamas klausimas dėl CK 5.63 straipsnio taikymo, o ieškovė savo reikalavimus grindė, vadovaudamasi CK trečiosios knygos teisės normų nuostatomis, ir prašė taikyti 10 metų senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimas naikintinas

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, šioje byloje reikšdamas ieškinį dėl mokestinės nepriemokos priteisimo, savo ieškinyje, be kita ko, nurodė, kad po V. S., kurio individualios įmonės nepriemoka valstybės biudžetui liko nesumokėta, mirties dėl mirusiojo turto paveldėjimo kreipėsi įpėdiniai sutuoktinė D. S. (atsakovė) ir trečiasis asmuo nepilnametis sūnus P. S.. Ieškovo teigimu, paveldėjimo teisės liudijimai šiems įpėdiniams nėra išduoti, tačiau atsakovei 2006 m. liepos 25 d. išduotas nuosavybės teisės liudijimas į ½ dalį santuokoje įgyto turto, kurio pagrindu atsakovė 2006 m. liepos 28 d. VĮ Registrų centre įregistravo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Jonavoje, P. V. g. Ieškovas taip pat teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 92 straipsnį mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nustatyta tvarka, pagal CK 5.52 straipsnį įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, o CK 5.50 straipsnio 1 dalies nuostata imperatyviai draudžia palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.

Taigi, ieškinį dėl mokestinės nepriemokos priteisimo atsakovei D. S. ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šioje byloje pareiškė kaip mirusiojo palikėjo V. S. kreditorius CK normų, reglamentuojančių palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo palikimą priėmusiems įpėdiniams, nustatyta tvarka.

Pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatą, pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šį terminą teismas gali pratęsti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 str. 4 d.).

Taigi, reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams palikėjo kreditoriai gali pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus trejų metų terminą, teisė pareikšti reikalavimus palikėjo įpėdiniams išnyksta (CK 1.117 str. 6 d.).

Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, - diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena (CK 3 str. 1 d.).

Palikėjas V. S., dėl kurio individualios įmonės susidariusios mokestinės nepriemokos kilęs ginčas nagrinėjamas šioje byloje, mirė 2005 m. gruodžio 17 d. (28 b. l., 1 t.). Taigi palikimas po V. S. mirties atsirado 2005 m. gruodžio 17 d. ir jo kreditoriai, tarp jų ir ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, reikalavimus palikėjo V. S. įpėdiniams, taigi ir atsakovei D. S., privalėjo pareikšti per tris mėnesius nuo šios dienos, t. y. iki 2006 m. kovo 18 d. įskaitytinai. Tuo tarpu ieškinį šioje byloje ieškovas pareiškė tik 2009 m. gegužės 15 d. (3-30 b. l., 1 t.), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl pratęsti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminą negalima, nepaisant jo praleidimo priežasčių (CK 1.117 str. 6 d., 5.63 str. 4 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.117 str. 6 d., 1.131 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad ieškinį dėl V. S. individualios įmonės mokestinės nepriemokos priteisimo atsakovei D. S. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija buvo pareiškusi 2007 m. lapkričio 13 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo palikimo atsiradimo dienos (civ. byla Nr. 2-211-153/2009 m., 4-16 b. l., 1 t.). Tačiau 2009 m. vasario 9 d. nutartimi minėtas ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvykus nei vienai iš šalių bei jų atstovams (civ. byla Nr. 2-211-153/2009 m., 131 b. l., 2 t.). Pagal CK 1.130 straipsnio 4 dalies nuostatą, ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Taigi, 2007 m. lapkričio 13 d. ieškinio pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukė.

Priteisdamas mokestinę nepriemoką iš atsakovės, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sandoriai, sudaryti vykdant įmonės veiklą, buvo sudaryti šeimos interesais ir gautos lėšos naudojamos bendrų sutuoktinių šeimos poreikių tenkinimui, turtas tvarkomas iš šeimos lėšų, todėl ir su tuo susijusi prievolė, kilusi iš nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui, turi būti vykdoma iš bendro šeimos turto. Tokias išvadas teismas padarė, remdamasis CK 3.84, 3.88, 3.109 straipsnių nuostatomis.

Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas.

Šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas pats nurodė, kad V. S. įmonė Lietuvos Respublikos įmonių registre buvo įregistruota 1992 m. rugsėjo 24 d., o jo santuoka su atskove D. S. sudaryta 1995 m. vasario 11 d. (5 b. l., 1 t.). Šias aplinkybes patvirtina bylos rašytiniai įrodymai (25, 26 b. l., 1 t.). Taigi, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, bendrąja atsakovės ir V. S. nuosavybe gali būti pripažįstamos tik po 1995 m. vasario 11 d. iš įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas, o ne visa įmonė. Teigdamas, kad iš individualios įmonės veiklos, vykdomos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, nes sutuoktiniai naudojosi bendrai iš įmonės gaunamomis pajamomis, ieškovas neįrodinėjo, ar po V. S. ir atsakovės D. S. santuokos sudarymo įmonės (verslo) vertė padidėjo, ar ieškovė iš tiesų galėjo naudotis iš įmonės gaunamomis pajamomis. Šių aplinkybių netyrė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad V. S. individuali įmonė buvo įregistruota, taigi ir veiklą vykdė Šiaulių mieste (18, 26 b. l., 1 t.), o pats V. S. iki 1999 m. spalio 4 d. gyveno taip pat Šiaulių mieste (45 b. l., 1 t.). Tuo tarpu atsakovės gyvenamoji ir darbo vieta buvo Jonavos mieste (4 b. l., t 1, civ. byla Nr. 2-211-153/2009 m., 6, 75-76 b. l., 1 t.). Duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginį, kad atsakovei buvo ar privalėjo būti žinoma apie sutuoktinio vardu registruotos įmonės veiklą ir kad ji naudojosi iš įmonės gaunamomis pajamomis, byloje nėra. Todėl ir išvadai, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės nagrinėjamu atveju turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal CK 3.100 straipsnio nuostatą, mirus vienam iš sutuoktinių, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad V. S. individuali įmonė ar ir iš jos veiklos arba gautos pajamos buvo bendroji V. S. ir atsakovės D. S. nuosavybė, tai ši nuosavybė pasibaigė V. S. mirus. Po individualios įmonės savininko V. S. mirties atsiradus palikimui, įmonės kreditoriai, tarp jų ir ieškovas, įgijo teisę pareikšti reikalavimą palikimą priėmusiems V. S. įpėdiniams. Kaip jau minėta, ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šia teise laiku nepasinaudojo ir į teismą su ieškiniu atsakovei D. S., kaip palikimą priėmusiai įpėdinei, kreipėsi praėjus daugiau negu trejiems metams nuo palikimo atsiradimo.

Taigi pagrįstas yra atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad civilinė atsakomybė už V. S. prievoles jai atsirado, paveldėjus turtą po įmonės savininko ir jos sutuoktinio V. S. mirties, o ieškovas apie palikėjo skolas jokia forma nepranešęs ir ieškinį dėl skolos priteisimo padavęs, pasibaigus CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytam trejų metų nuo palikimo atsiradimo terminui, netinkamai pasinaudojo savo teise, tuo sukeldamas neigiamas pasekmes atsakovei, kuri, nežinodama apie palikėjo skolas, priėmė jo palikimą ir dėl šio veiksmo įgijo pareigą atsakyti už palikėjo skolas ne tik palikimu, bet ir visu savo turtu (CK 5.52 str.). Ieškovui laiku pranešus apie palikėjo skolas, atsakovė būtų turėjusi galimybę priimti palikimą pagal apyrašą arba atsisakyti palikimo ir tokios pareigos nebūtų įgijusi (CK 5.53 str. 1 d., 5.60 str.). Todėl ieškovo teisė į mokestinės nepriemokos išieškojimą, dėl kurios gynimo jis kreipėsi, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, negali būti ginama (CK 1.5 str. 1 d., 4 d., 1.117 str. 6 d., 1.131 str. 1 d., 5.63 str. 4 d.).

Pažymėtina, kad pagal ieškovo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 11-12-10045, kuriuo buvo patvirtintas 2001 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktas, kuriuo buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka V. S. individualiai įmonei, priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatą, patikrinimo metu mokesčio administratoriaus nustatytos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 dienų, o šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią mokesčio mokėtojui buvo įteiktas mokesčio administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o jei šis sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku, - terminas pradedamas skaičiuoti penktąją darbo dieną po išsiuntimo.

Tiek nagrinėjamos bylos medžiagoje (24 b. l., 1 t.), tiek civilinės bylos Nr. 2-211-153/2009 medžiagoje (40 b. l., 1 t.) esančiose Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 11-12-10045 kopijose yra atžyma, kad sprendimas išsiųstas paštu 2001 m. gruodžio 5 d. Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, vien tik ši atžyma negali būti pakankamas įrodymas apie sprendimo įteikimą skolininkui (mokesčių mokėtojui). Sprendime yra nurodytas įmonės buveinės adresas Šiauliuose, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad dar iki minėto sprendimo priėmimo V. S. gyveno Jonavoje (45 b. l., 1 t., civ. byla Nr. 2-211-153/2009, 24 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad sprendimas iš tiesų registruotu laišku buvo išsiųstas V. S. individualiai įmonei ar jos savininkui asmeniškai. Aplinkybė, kad V. S. buvo žinoma apie jo įmonėje vykdomus veiklos patikrinimus ir nustatytus tam tikrus pažeidimus, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovas, kaip mokesčių administratorius, tinkamai įvykdė patikrinimo ir sprendimo priėmimo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą informuoti mokesčio mokėtoją apie priimtą sprendimą. Būtent šio sprendimo pagrindu įmonei atsirado pareiga sumokėti mokestinę nepriemoką, o įmonė, kaip mokesčių mokėtojas, gavęs tokį sprendimą, įgyja teisę jį apskųsti įstatymo nustatyta tvarka (galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo X skyrius). Nesant duomenų, kad sprendimas įmonei ar jos savininkui buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, teigti, kad apie sprendimą, įpareigojantį sumokėti mokestinę nepriemoką įmonė, o tuo labiau atsakovė D. S., buvo informuoti laiku ir tinkamai, nėra pagrindo. Esant tokiai situacijai, negalima nustatyti, kada ieškovas įgijo teisę į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš V. S. individualios įmonės ir ar iš viso tokia teisė atsirado.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovo sprendimu nustatyta V. S. individualios įmonės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių V. S. ir D. S. turto, šią nepriemoką priteisė iš atsakovės D. S.. Pagal tokį teismo sprendimą mokestinė nepriemoka gali būti išieškoma ne tik iš bendrojo turto, bet ir iš asmeninio atsakovės D. S. turto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, tinkamai neįvertimo faktinių bylos aplinkybių, susijusių su V. S. individualios įmonės mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui atsiradimu bei atsakovės D. S. atsakomybės už šios nepriemokos sumokėjimą atsiradimo pagrindu, nepagrįstai netaikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų pareiškimo palikimą priėmusiems įpėdiniams pateikimo ir jų tenkinimo tvarką ir padaręs nepagrįstą išvadą, kad V. S. individualios įmonės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių V. S. ir D. S. turto, šią nepriemoką nepagrįstai priteisė iš atsakovės D. S.. Todėl sprendimas naikinamas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Nustačius, kad ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kaip V. S. individualios įmonės (tuo pačiu jos savininko V. S.) kreditorius, su reikalavimu (ieškiniu) dėl skolos priteisimo iš atsakovės D. S., kaip palikimą priėmusios įpėdinės, kreipėsi, praleidęs įstatymo (CK 5.63 str,. 4 d.) nustatytą trejų metų terminą ir šis terminas negali būti atnaujinamas, ieškinys atmetamas (CK 1.5 str. 1 d., 4 d., 1.117 str. 6 d., 1.131 str. 1 d.).

Atsakovė D. S., paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 1000 Lt žyminio mokesčio valstybei (12 b. l., 2 t.). Apeliacinį skundą patenkinus, šios atsakovės bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 79 str. 1 d., 93 str. 1 d., 96¹ str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (į. k. 188729542, buveinės adresas: Vilniaus g. 265, Šiauliai) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. v. (duomenys neskelbtini)).