Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-02-11 · Administracinė byla Nr. P-15-525/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. P-15-525/2015Nutartis · 2015-02-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-02-25Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-11
Bylos Nr.
P-15-525/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00385-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
V. N.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-15-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00385-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. N. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 8.11-4302;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1678;

3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių paskirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. liepos 15 d. įsidarbino UAB „Silita“ meistro pareigose. Dėl kelio traumos nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. buvo nedarbingas, tačiau ligos pašalpa nebuvo skirta, motyvuojant tuo, jog neturima 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėjas su priimtais sprendimais nesutiko, nurodydamas, kad nuo 2003 metų yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnas ir iš priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. lapkričio 8 d. yra nušalintas nuo pareigų ir darbo užmokestis jam nemokamas, tačiau jau 2012 m. gruodžio 20 d. buvo pateikęs prašymą atleisti iš vidaus tarnybos, bet iš pareigų nėra atleistas, dėl to vyksta atskiras ginčas teisme.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 58-61) pareiškėjo V. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyrius 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 8.11-4302 ir Valdybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (11.1) I-1678 (b. l. 8-10), kuriais pareiškėjui V. N. nuspręsta neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d., teisėtumo.

Iš bylos duomenų matyti, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 8.11-4302 buvo nuspręsta neskirti V. N. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d., nes jis neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (pareiškėjo stažas tiek per 12 mėnesių, tiek per 24 mėnesių laikotarpį yra 2 mėnesiai ir 5 dienos). Valdyba 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1678 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.11-4302 buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Ligos ir motinystės įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 19.1 ir 19.2 punktais.

Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad V. N. nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki šiol yra nušalintas nuo tarnybos Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate ir jam nušalinimo nuo tarnybos metu darbo užmokestis nemokamas. 2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš pareigų Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate, tačiau iš pareigų iki šiol nėra atleistas, kadangi nėra išspręstas drausminės atsakomybės klausimas dėl jo padaryto tarnybinio pažeidimo (b. l. 11-18). LITEKO duomenys administracinėje byloje Nr. I-641-402/2013 patvirtina, kad priimtas sprendimas netenkinti V. N. 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos, dėl to vyksta atskiras ginčas.

Pažymėta, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomi draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu. Teisė į nedarbo draudimo išmoką numatyta Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Kadangi V. N. įstatymų nustatyta tvarka nėra atleistas iš tarnybos, todėl teisės į nedarbo draudimo išmoką jis neįgijo. Tai reiškia, kad į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi laikotarpiai, kai jis įsidarbino UAB „Silita“ nuo 2013 m. liepos 15 d. (b. l. 27-28). Byloje nustatyta, kad V. N. tapo nedarbingas nuo 2013 m. rugsėjo 19 d., todėl teismas sutiko, kad pareiškėjo stažas tiek per 12 mėnesių, tiek per 24 mėnesių laikotarpį yra 2 mėnesiai ir 5 dienos (b. l. 51-52). Pažymėta, kad nėra ginčo, jog pagal šioje byloje skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus ir Valdybos sprendimų priėmimo metu aktualius Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis (įrašus) pareiškėjas nebuvo įgijęs minimalaus aptariamo socialinio draudimo stažo ginčo ligos pašalpai gauti.

Taigi, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, V. N. turėjo trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, todėl jis neturėjo teisės gauti ligos pašalpą, nors nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. tapo laikinai nedarbingas ir dėl to prarado darbo pajamas. Vertinta, jog pareiškėjas nepaneigia fakto, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis turėjo mažesnį nei 2 mėnesių ir 5 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nes teisėkūros subjektai viešosios teisės normomis aiškiai apibrėžė informacijos (duomenų) šaltinius, kuriais remiantis nustatomas (apskaičiuojamas) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas gavo nedarbo draudimo išmoką.

Pažymėta, kad Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte numatyti būtinojo stažo netaikymo atvejai. Šiuose teisės aktuose nurodyta, jog ligos pašalpą taip pat turi teisę gauti apdraustieji, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami vidaus tarnybos sistemos pareigūnai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad tokiu būdu, pareiškėjas, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, galėtų pretenduoti į ligos pašalpą, iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijęs 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo, tačiau tokia teisė susieta ir su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso pasikeitimu. Teismas sprendė, jog statuso pasikeitimas susijęs su vidaus tarnybos sistemos pareigūno atleidimu iš tarnybos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas V. N. laikinojo nedarbingumo pradžioje buvo nušalintas nuo vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigų, bet iš jų neatleistas, nėra pagrindo taikyti stažo netaikymo išimties, numatytos Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte. Net ir tai, jei statuso pasikeitimą būtų galima sieti su pareiškėjo nušalinimu nuo tarnybos, nebūtų galima taikyti išimties, numatytos Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte, nes pertrauka nuo pareiškėjo statuso pasikeitimo, t. y. nuo nušalinimo nuo tarnybos iki laikinojo nedarbingumo pradžios viršytų 3 mėnesius.

Apibendrinant daryta išvada, jog viešojo administravimo subjektai teisingai pritaikė Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 3 dalį ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ir nėra pagrindo taikyti stažo netaikymo išimties. Atsižvelgiant į šią aplinkybę daryta išvada, jog VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 8.11-4302 bei Valdybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1678 pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nuspęsta neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuota, jog pareiškėjo reikalavimai panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 8.11-4302 Valdybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1678 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių paskirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. atmestini kaip nepagrįsti.

III.

Pareiškėjas V. N. pateikė prašymą atnaujinti procesą (b. l. 66-67), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2630-414/2014 ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos administraciniam teismui.

Prašyme nurodė, kad teismo posėdžio metu yra pareiškęs, jog siekdamas, kad būtų atleistas iš vidaus tarnybos, kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas būtų įpareigotas jį atleisti iš pareigų, tačiau iki teismo posėdžio, t. y. 2014 m. birželio 11 d., atleistas nebuvo. Nors Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. vasario 25 d. ir 2014 m. birželio 25 d. nutartyse konstatavus, jog pareiškėjas privalėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d., tačiau tik Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 20-TE-854 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21d. Tiek 2014 m. vasario 8 d., tiek 2014 m. vasario 24 d. sprendimuose Fondo valdybos pareigūnai nepažymėjo, o taip pat 2014 m. birželio 11d. Kauno apygardos administracinis teismas nepasisakė apie tai, jog nuo 2013 m. balandžio 17 d. pareiškėjas yra registruotas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriuje. Kadangi Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėją atleido iš pareigų nuo 2012 m. gruodžio 21 d., o jis teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbis užsiregistravo 2013 m. balandžio 17 d., jam nuo registracijos datos turėjo būti skaičiuojamas darbo stažas ir mokama bedarbio pašalpa, bet tuo metu dėl savo statuso (buvo nušalintas nuo pareigų ir negaunantis atlyginimo) darbo biržoje buvo užregistruotas tik kaip papildomo darbo ieškantis asmuo, o pašalpa neskirta. Pareiškėjas mano, jog esant tokiai situacijai, ligos metu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. jis turėjo reikiamą darbo stažą, nes turėjo būti užskaitytas ne tik laikotarpis, kai nuo 2013 m. liepos 15 d. pareiškėjas pradėjo dirbti UAB „Silita“, bet ir registracija darbo biržoje nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. liepos 15 d., kai pareiškėjas įsidarbino aukščiau paminėtoje įmonėje. Atsižvelgiant į tai, mano, jog ligos laikotarpio pradžioje 2013 m. rugsėjo 19 d. turėjo 5 mėnesių ir 2 dienų darbo stažą. Kadangi naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, t. y. 2014 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d., ši aplinkybė nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 154-156 straipsniais, prašo atnaujinti procesą byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, kuriam esant procesas gali būti atnaujintas, t. y. kai naujai paaiškėja aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjęs Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 11 d. sprendime vertino, kad: „Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, V. N. nuo 2012-11-08 iki šiol yra nušalintas nuo tarnybos Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate ir jam nušalinimo nuo tarnybos metu darbo užmokestis nemokamas. 2012-12-20 pareiškėjas pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš pareigų Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate, tačiau iš pareigų iki šiol nėra atleistas, kadangi nėra išspręstas drausminės atsakomybės klausimas dėl jo padaryto tarnybinio pažeidimo (b. l. 11-18). LITEKO duomenys administracinėje byloje Nr. I-641-402/2013 patvirtina, kad primtas sprendimas netenkinti V. N. 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos, dėl to vyksta atskiras ginčas.“ <...> „Kadangi V. N. įstatymų nustatyta tvarka nėra atleistas iš tarnybos, todėl teisės į nedarbo draudimo išmoką jis neįgijo.“ <...> „pareiškėjas, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, galėtų pretenduoti į ligos pašalpą, iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijęs 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo, tačiau tokia teisė susieta ir su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso pasikeitimu. Teismas sprendžia, jog statuso pasikeitimas susijęs su vidaus tarnybos sistemos pareigūno atleidimu iš tarnybos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas V. N. laikinojo nedarbingumo pradžioje buvo nušalintas nuo vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigų, bet iš jų neatleistas, nėra pagrindo taikyti stažo netaikymo išimties, numatytos Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte. Net ir tai, jei statuso pasikeitimą būtų galima sieti su pareiškėjo nušalinimu nuo tarnybos, nebūtų galima taikyti išimties, numatytos Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte, nes pertrauka nuo pareiškėjo statuso pasikeitimo, t. y. nuo nušalinimo nuo tarnybos iki laikinojo nedarbingumo pradžios viršytų 3 mėnesius.“. Taigi, teismas aplinkybę dėl pareiškėjo tarnybos santykių statuso (t. y. tai, ar jis atleistas iš tarnybos, ar ne) laikė svarbia.

Pareiškėjo kartu su prašymu atnaujinti procesą pateiktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. 20-TE-854 patvirtina naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2012 m. gruodžio 21 d.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, jog siekiant užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, pastaroji aplinkybė taip pat turėtų būti teismo įvertinta, todėl procesas byloje atnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo V. N. prašymą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (administracinė byla Nr. I-2630-414/2014, teisminio proceso Nr. 3-62-3-00385-2014-7).

Bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasRamūnas Gadliauskas