- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-11
- Bylos Nr.
- I-2630-414/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00385-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis (pirm.), Janina Vitunskienė, Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Rimanto Giedraičio, kolegijos teisėjų Janinos Vitunskienės ir Dainos Kukalienės, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjui V. N., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei Linai Kvaraciejienei, nedalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo paskirti ligos pašalpą, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau - VSDFV Kauno skyrius) 2014-01-08 sprendimą Nr. 8.11-4302, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) 2014-02-24 sprendimą Nr. (11.1) I-1678 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių paskirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23. Jis paaiškino, kad nuo 2013-07-15 įsidarbino UAB“Silita“ meistro pareigose. Dėl kelio traumos nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23 buvo nedarbingas, tačiau ligos pašalpa nebuvo skirta, motyvuojant tuo, jog neturima 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėjas su priimtais sprendimais nesutinka, nes nuo 2003 metų yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnas ir iš priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Pažymėjo, kad nuo 2012-11-08 yra nušalintas nuo pareigų ir darbo užmokestis jam nemokamas, tačiau jau 2012-12-20 buvo pateikęs prašymą atleisti iš vidaus tarnybos, bet iš pareigų nėra atleistas, dėl to vyksta atskiras ginčas šame teisme.
VSDFV Kauno skyriaus atstovė prašė skundą atmesti. Ji paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012-11-08 iki šiol yra nušalintas nuo tarnybos Kauno apskrities variausiojo policijos komisariate ir jam nušalinimo nuo tarnybos metu darbo užmokestis nemokamas. 2012-12-20 pareiškėjas pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš pareigų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariate, tačiau iš pareigų iki šiol nėra atleistas, kadangi nėra išspręstas drausminės atsakomybės klausimas dėl jo padaryto tarnybinio pažeidimo. Nuo 2013-04-17 pareiškėjas yra registruotas Lietuvos darbo biržoje, tačiau jam nepaskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka, kadangi yra dirbantis vidaus reikalų sistemoje. 2013-07-15 pareiškėjas įsidarbino UAB“Silita“. Nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23 pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas, todėl 2013-12-23 pateikė prašymą VSDFV Kauno skyriui dėl ligos pašalpos skyrimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23. Tačiau atsakovas 2014-01-08 sprendimu Nr. 8.11-4302 „Dėl V. N. teisės į ligos pašalpą" neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23, nes neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pabrėžė, kad pareiškėjo stažas tiek per 12 mėnesių, tiek per 24 mėnesių laikotarpį yra 2 mėnesiai ir 5 dienos, o apskaičiuojant pareiškėjo turimą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, į jį nebuvo įskaičiuotas laikotarpis, kada jis vykdė tarnybą kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, nes pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomi draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu. Taigi, nuo vidaus tarnybos sistemos pareigūnų gaunamo darbo užmokesčio ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų nemokamos, todėl tarnybos metu pareigūnai neįgyja ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ir tuo laikotarpiu jų gautas darbo užmokestis nelaikomas ligos ir motinystės socialinio draudimo draudžiamosiomis pajamomis.
VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai į teismo posėdį neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyrius 2014-01-08 sprendimo Nr. 8.11-4302 ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-02-24 sprendimo Nr. (11.1) I-1678 (b. l. 8-10), kuriais pareiškėjui V. N. nuspręsta neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23, teisėtumo.
Iš bylos duomenų matyti, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 8.11-4302 buvo nuspręsta neskirti V. N. ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23, nes jis neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo (pareiškėjo stažas tiek per 12 mėnesių, tiek per 24 mėnesių laikotarpį yra 2 mėnesiai ir 5 dienos). VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1678 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.11-4302 buvo teisėtas ir pagrįstas.
Nagrinėjamam ginčui aktualūs Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Ligos ir motinystės įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – Nuostatai). Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje bei Nuostatų 19.1, 19.2 punktuose yra reglamentuota, kad teisę gauti ligos pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, kurie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, jeigu jie iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. To paties įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi laikotarpiai, per kuriuos buvo mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat laikotarpiai, per kuriuos apdraustajam asmeniui buvo mokamos įstatymo nustatyto ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos mokamos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokos mokamos vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.
Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, V. N. nuo 2012-11-08 iki šiol yra nušalintas nuo tarnybos Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate ir jam nušalinimo nuo tarnybos metu darbo užmokestis nemokamas. 2012-12-20 pareiškėjas pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš pareigų Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate, tačiau iš pareigų iki šiol nėra atleistas, kadangi nėra išspręstas drausminės atsakomybės klausimas dėl jo padaryto tarnybinio pažeidimo (b. l. 11-18). LITEKO duomenys administracinėje byloje Nr. I-641-402/2013 patvirtina, kad primtas sprendimas netenkinti V. N. 2012 m. gruodžio 20 d. prašymo atleisti jį iš vidaus tarnybos, dėl to vyksta atskiras ginčas.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomi draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu. Teisė į nedarbo draudimo išmoką numatyta Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Kadangi V. N. įstatymų nustatyta tvarka nėra atleistas iš tarnybos, todėl teisės į nedarbo draudimo išmoką jis neįgijo. Tai reiškia, kad į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi laikotarpiai, kai jis įsidarbino UAB“Silita“ nuo 2013-07-15 (b. l. 27-28). Byloje nustatyta, kad V. N. tapo nedarbingas nuo 2013-09-19, todėl teismas sutinka, kad pareiškėjo stažas tiek per 12 mėnesių, tiek per 24 mėnesių laikotarpį yra 2 mėnesiai ir 5 dienos (b. l. 51-52). Pažymėtina, kad nėra ginčo, jog pagal šioje byloje skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų priėmimo metu aktualius Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis (įrašus) pareiškėjas nebuvo įgijęs minimalaus aptariamo socialinio draudimo stažo ginčo ligos pašalpai gauti.
Taigi, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, V. N. turėjo trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, todėl jis neturėjo teisės gauti ligos pašalpą, nors nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23 tapo laikinai nedarbingas ir dėl to prarado darbo pajamas. Pareiškėjas nepaneigia fakto, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis turėjo mažesnį nei 2 mėnesių ir 5 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nes teisėkūros subjektai viešosios teisės normomis aiškiai apibrėžė informacijos (duomenų) šaltinius, kuriais remiantis nustatomas (apskaičiuojamas) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas gavo nedarbo draudimo išmoką.
Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte numatyti būtinojo stažo netaikymo atvejai. Šiuose teisės aktuose nurodyta, jog ligos pašalpą taip pat turi teisę gauti apdraustieji, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami vidaus tarnybos sistemos pareigūnai.
Tokiu būdu, pareiškėjas, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, galėtų pretenduoti į ligos pašalpą, iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijęs 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo, tačiau tokia teisė susieta ir su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso pasikeitimu. Teismas sprendžia, jog statuso pasikeitimas susijęs su vidaus tarnybos sistemos pareigūno atleidimu iš tarnybos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas V. N. laikinojo nedarbingumo pradžioje buvo nušalintas nuo vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigų, bet iš jų neatleistas, nėra pagrindo taikyti stažo netaikymo išimties, numatytos Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte. Net ir tai, jei statuso pasikeitimą būtų galima sieti su pareiškėjo nušalinimu nuo tarnybos, nebūtų galima taikyti išimties, numatytos Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir Nuostatų 19.4 punkte, nes pertrauka nuo pareiškėjo statuso pasikeitimo, t. y. nuo nušalinimo nuo tarnybos iki laikinojo nedarbingumo pradžios viršytų 3 mėnesius.
Apibendrinant darytina išvada, jog viešojo administravimo subjektai teisingai pritaikė Ligos ir motinystės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 3 dalį ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ir nėra pagrindo taikyti stažo netaikymo išimties. Atsižvelgiant į šią aplinkybę darytina išvada, jog VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 8.11-4302 bei VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1678 pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nusprendė neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo reikalavimai panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 8.11-4302 bei VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1678 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių paskirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013-09-19 iki 2013-12-23 atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Pareiškėjo V. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.