Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. L. ir B. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-463-173/2007 pagal ieškovų B. L. ir V. L. ieškinį atsakovui Jonavos pagrindinei mokyklai, tretiesiems asmenims Ž. L. , V. G. , J. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovai V. L. ir B. L. kreipėsi į Kauno apygardos teismą 2006 m. lapkričio 10 d. ieškiniu, kurį vėliau patikslinę, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250, 6.251 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo Jonavos pagrindinės mokyklos 280 000 Lt neturtinės žalos ir 20 000 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos žuvus ieškovų dukteriai atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, jog ieškovų dukters žūties momentu galiojęs 1964 m. CK nenumatė neturtinės žalos atlyginimo asmens gyvybės atėmimo atveju.

Asmeniui padarytos moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.).

Vienas pagrindinių teisės principų numato, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios (lot. lex prospicit non respicit; lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, nepaskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, negalioja ir negali būti taikomas. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Jeigu pačiame įstatyme nėra specialios nuorodos apie jo grįžtamąją galią, būtina vadovautis bendru principu, kad įstatymas neturi atgręžtinės galios ir taikomas tik ateičiai (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. gruodžio 1 d., 1998 m. kovo 24 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999 („Teismų praktika“ Nr. 12, p. 14-17) nurodė, kad visuotinai pripažintas teisės principas – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit) - reiškia, kad teisiniai norminiai aktai reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus norminiam aktui. Civilinių teisinių santykių specifika yra ta, kad naujos normos priėmimas paliečia dviejų teisiškai lygių subjektų teises ir pareigas, todėl nėra galimas vienareikšmis vienodom sąlygom proporcingas abiejų šalių padėties pagerinimas. Tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma.

Iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu nuskendo V. L. , įvyko 2000 m. birželio 9 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 1, b. l. 4-5, 84-88, 131). V. L. žūties metu galiojo 1964 m. CK, kuris nenumatė neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atveju. Galimybė atlyginti neturtinę žalą atsirado tik 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujam CK, pagal kurio 6.250, 6.284 straipsnius neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo. Nelaimingo atsitikimo (bylos atveju - V. L. žūtis) ir neturtinės žalos atsiradimo momentas apsprendžia taikytinas materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą asmens gyvybės atėmimo atveju.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d., Nr. VIII-1864) 4 straipsnis numatė, kad CK (įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.) taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įstatymo 47 straipsnio 2 dalis nustato, kad CK 6 knygos XXII skyriaus 3 skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Nagrinėjamos bylos atveju neturtinė žala padaryta ir ji atsirado iki naujojo CK įsigaliojimo. 1964 m. CK normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, ir kiti panašius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tokiais atvejais nenustatė. Įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo, kuris numatytų, jog CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo ar mirties atveju galiotų atgal, tai yra naujame CK nėra išimčių dėl materialiųjų teisės normų, numatančių galimybę atlyginti neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pagrįstai taikė principą, kad įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit) bei teisingai taikė CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų argumentą dėl tęstinio išgyvenimų pobūdžio, esą teismas nepagrįstai apsiribojo tik dukters mirties fakto data, pažymi, jog yra suprantama, kad apeliantų patirti išgyvenimai dėl dukters žūties tęsiasi ilgą laiką, tačiau nurodytas argumentas neleidžia konstatuoti, kad galima taikyti naujojo CK normas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su neturtinės žalos atsiradimo momentu, o teismas negali plečiamai aiškinti CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties dėl naujojo CK normų taikymo iki jam įsigaliojant padarytai žalai atlyginti. Nustačius, kad neturtinė žala atsirado iki įsigaliojant naujajam CK, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kada nukentėję asmenys kreipėsi į teismą dėl jos atlyginimo. Be to, kadangi neturtinės žalos atsiradimo metu galiojantys teisės aktai apskritai nenumatė galimybės atlyginti neturtinę žalą gyvybės atėmimo atveju, apeliantų argumentai dėl to, jog teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino, nevertino ieškovų patirtų išgyvenimų tęstinio pobūdžio, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą yra teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo netenkino išimtinai tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas bei nėra svarbių priežasčių jam atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad V. L. žūties dieną, 2000 m. birželio 9 d., galiojo 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, kuria buvo nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvadomis, kad praleistas ieškinio senaties terminas ieškovų reikalavimui atlyginti turtinę žalą.

Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str., CPK 3 str. 7 d.), antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų. Ieškinio senaties instituto tikslas - sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų teisinio santykio šalių interesais. Jis ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos teisės negalės būti ginčijamos. Esant prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas privalo nagrinėti ieškinio senaties taikymą visa apimtimi, tai yra nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta ar nutraukta, ar ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs iki ieškinio pasibaigimo, ar jis nėra praleistas dėl svarbios priežasties.

Dar kartą pažymėtina, kad nelamingas atsitikimas, kurio metu nuskendo V. L. , įvyko 2000 m. birželio 9 d. Iš prijungtos baudžiamosios bylos matyti, kad Jonavos rajono apylinkės prokuratūra kelis kartus atsisakė iškelti baudžiamąją bylą dėl V. L. mirties, tačiau tokie procesiniai sprendimai buvo panaikinti. Be to, ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimuose buvo konstatuota, jog dėl tyrimo metu nustatytų pažeidimų Ž. L. baustina drausmine tvarka (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 1, b. l. 35-36, 39-40, 188-190, 191; t. 2, b. l. 28-39; t. 3, b. l. 1-8, 30). Tik 2003 m. kovo 27 d. nutarimu ieškovas V. L. pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 3, b. l. 123). 2004 m. kovo 3 d. Ž. L. pareikšti įtarimai, o 2004 m. kovo 16 d. jai pareikšti kaltinimai (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 3, b. l. 65,159-163). 2005 m. gegužės 9 d. V. L. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti jį ieškovu baudžiamojoje byloje ir priteisti iš Ž. L. 300 000 Lt žalos atlyginimo, toks pat ieškinys pareikštas ir vėliau (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 4, b. l. 94; t. 5, b. l. 18). Baudžiamojoje byloje (t. 5, b. l. 19, 187-188; t. 6, b. l. 15-18, 25) yra įrodymai apie ieškovų išlaidas advokato pagalbai (2004 m. kovo 25 d., 2005 m. sausio 14 d., 2005 m. kovo 8 d., bei vėlesnės išlaidos). Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje Ž. L. kaltinta pagal BK 229 straipsnį, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o V. L. ieškinys paliktas nenagrinėtas (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 4, b. l. 71-72). Nors asmenims, atsakingiems už moksleivių išvyką, kurios metu žuvo ieškovų duktė, netaikyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad jų veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Jonavos rajono savivaldybės mero 2000 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. 215 skirta drausminė nuobauda – papeikimas Jonavos pagrindinės mokyklos direktorei V. G. , o jos 2000 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 72k skirta drausminė nuobauda – papeikimas mokytojai Ž. L. (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 1, b. l. 33, 34). Pagal nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagą, Ž. L. , V. G. ir J. V. įvardintos kaip asmenys, pažeidę norminių teisės aktų reikalavimus (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 1, b. l. 84-88). Švietimo ir mokslo ministerijos 1996 m. rugsėjo 26 d. patvirtintuose nuostatuose Nr. 1043 nurodyta, kad grupės vadovas ir pavaduotojas yra visiškai atsakingi už moksleivių gyvybę ir saugą renginyje (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 1, b. l. 160-164). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2002 m. lapkričio 28 d. ekspertizės akte nurodyta, kad Ž. L. organizuotoje išvykoje, kurios metu nuskendo V. L. , formaliai nuostatų [3] 1 priedo 2 punkto reikalavimus vykdė, tačiau jų vykdymas buvo nepakankamas moksleivių saugai užtikrinti (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 2, b.l. 71-74). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės netaikymas neeliminuoja galimo civilinės atsakomybės taikymo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Tai dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys, kurios skiriasi atsiradimo pagrindais, savo esme, tikslais ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 2 sakinyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas. Minėta, kad neturtinė žala ieškovams atsirado dukters žūties dieną, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su teismo išvada, jog turtinė žala taip pat atsirado dukters žūties dieną. Pasak ieškovų, jų turtinę žalą sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai bei kelionės, susijusios su baudžiamosios bylos tyrimu ir nagrinėjimu, išlaidos (iš viso 20 000 Lt). Jos sietinos su dukters žūtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad gyvybės atėmimo atveju turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo momentas gali skirtis. Jeigu neturtinės žalos atsiradimo momentą lemia patiriami dvasiniai išgyvenimai dėl gyvybės atėmimo (ir to sužinojimo momentas), tai turtinės žalos atsiradimo momentas gali sutapti su patiriamais dvasiniais išgyvenimais dėl gyvybės atėmimo, tačiau gali būti sietinas ir su vėlesniu momentu. Kaip minėta aukščiau, 2006 m. vasario 3 d. nutraukus baudžiamąją bylą Ž. L. , V. L. ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į šiuo ieškiniu reiškiamos konkrečios turtinės žalos atlyginimą ieškovams atsirado ne dukters žūties dieną, o vėliau (pagal baudžiamosios bylos dokumentus - 2004 m. kovo 25 d., 2005 m. sausio 14 d., 2005 m. kovo 8 d., bei vėlesnės išlaidos). Ieškovai baudžiamojoje byloje ieškinį Ž. L. pateikė 2005 m. gegužės 9 d., šioje byloje ieškinį Jonavos pagrindinei mokyklai pareiškė 2006 m. lapkričio 10 d. Taigi nors nelaimingas atsitikimas įvyko galiojant 1964 m. CK, tačiau konkreti turtinė žala atsirado ir ieškovai dėl jos atlyginimo kreipėsi galiojant naujam CK, todėl turtinės žalos atlyginimo klausimas spręstinas pagal naujojo CK normas. Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, tai yra toks praradimas, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai. Piniginė žalos išraiška (turėtos išlaidos) yra nuostoliai. Jei jų dydžio šalis negali tiksliai įrodyti, jų dydį gali nustatyti teismas.

Įvertinant nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju prasidėjo galiojant naujam CK, todėl taikytinos naujo CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, nežiūrint į tai, kad pats ginčo teisinis santykis galėjo atsirasti dar iki įsigaliojant naujam CK.

Teisėjų kolegija negali sutikti su teismo argumentais, kad ieškinio senatis reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo prasidėjo 2000 m. birželio 9 d. ir baigėsi 2003 m. birželio 9 d. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovai ieškinį pateikė 2006 m. lapkričio 10 d. (b. l. 4-6, 8). Teisėjų kolegijos įsitikinimu nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškinio senatis praleista 2004 m. kovo 25 d., 2005 m. sausio 14 d., 2005 m. kovo 8 d. ir pan. patirtai turtinei žalai (patirtoms išlaidoms) (baudžiamosios bylos Nr. 1-8-559/2006, t. 5, b. l. 19, 187-188; t. 6, b. l. 15-18, 25). Ieškovams ieškinį pateikus 2006 m. lapkričio 10 d., teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie praleido ieškinio senaties terminą turtinei žalai atlyginti. Ieškinio senaties eiga prasidėjo kiekvienai sumai atskirai nuo išlaidų turėjimo momento ir reikalavimams dėl kiekvienos išlaidų sumos reikšti 3 metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 8.1, 8.6 punktai).

Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2006).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Atmesti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties termino praleidimo teisiniais padariniais nebuvo pagrindo. Teismas, nepagrįstai atmesdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, motyvuojant sprendimą vien ieškinio senaties termino praleidimu, iš esmės nenagrinėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė dėl reikalavimo atlyginti konkrečią turtinę žalą. Apeliacijos, kaip civilinio proceso stadijos, paskirtis ir tikslas - patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacija – tai pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas (forma), todėl jos paskirtis nulemia šio proceso ypatumus, palyginti su procesu pirmojoje instancijoje. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, tai nėra proceso pakartojimas pagal taisykles, taikomas pirmojoje instancijoje. Vadovaujantis šiomis nuostatomis ir įvertinant tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriami įrodymai ir nedaromos išvados dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą esmės (neatskleista bylos esmė), sprendimo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo naikintina, o byla dėl šio reikalavimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kaip jau pažymėta, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog nėra pagrindo ieškovams priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl sprendimo dalis dėl neturtinės žalos laikytina pagrįsta ir teisėta, ją naikinti arba keisti ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų V. L. ir B. L. ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.