Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui V. S., ieškovų atstovui advokatui Ž. R., atsakovui I. T., jo atstovui advokatui A. B., atsakovams D. K., A. K., jų įgaliotam atstovui M. K., atsakovei E. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S. ir R. S. ieškinį atsakovams I. T., D. K., A. K., E. M., trečiajam asmeniui notarei N. I. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai reikalauja pripažinti negaliojančia 2010-06-28 atsakovų sudarytą sutartį dėl žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo. Nurodo, kad atsakovui I. T. ir mirusiai A. T. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė žemės sklypas. A. T. testamentu visą savo turtą paliko ieškovams. Jie A. T. palikimą priėmė, todėl paveldėjo ½ dalį nurodyto žemės sklypo. Tokiu būdu tapo jo bendrasavininkais su atsakovu. Paveldėjimo teisės liudijimas jiems neišduotas dėl kitų civilinių ginčų su atsakovu. Atsakovas I. T. be jų sutikimo ginčijamu sandoriu tam tikras dalis šio sklypo perleido kitiems atsakovams. Tai jis padarė negavęs paveldėjimo teisės liudijimo (CK 5.59 str.). Sklypo dalys perleistos už nepagrįstai mažą kainą, be to jos perleistos asmenims, kurie buvo I. T. liudytojai kitoje civilinėje byloje. Todėl sandoris nesąžiningas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 5.59 str.), gerai moralei, juo pažeistos jų kaip žemės sklypo bendrasavininkų teisės.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2010-06-28 pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas I. T. pardavė atsakovams D. K. ir A. K. (duomenys neskelbtini) dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 400 Lt, bei atsakovei E. M. (duomenys neskelbtini) dalių šio žemės sklypo taip pat už 400 Lt. Sutartyje nurodyta, kad į parduodamą objektą pardavėjui nuosavybės teisės atkurtos, todėl objektas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise (b.l. 142-148). Iš rašytinių bylos įrodymų matyti, kad 1992-12-09 Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu atsakovui I. T. atkurtos nuosavybės teisės į 8,11 ha ploto žemės sklypą, priklausiusį atsakovo tėvui I. T. (b.l. 92, 171-175). 1993-03-31 pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas I. T. įsigijo iš valstybės 8,11 ha ploto žemės sklypą (b.l. 91). Iš šių sklypų buvo suformuotas sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 73-74, 93-102, 117-148), kurio atitinkamas dalis idealiąsias atsakovas I. T. perleido ginčijama pirkimo pardavimo sutartimi. Atsakovas I. T. 1950-01-21 sudarė santuoką su A. T., kuri mirė 2009-07-29 (b.l. 40-54, 166-168). Testamentu A. T. visą savo turtą paliko ieškovams, kurie A. T. palikimą priėmė (b.l. 5, 40-54, 166-168).

Kadangi į dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui I. T. nuosavybės teisės buvo atkurtos kaip į atsakovo tėvo I. T. turėtą nuosavybę, akivaizdu, kad dalis nurodyto žemės sklypo priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise ir kitų bendrasavininkų šiai daliai nebuvo ir nėra (CK 3.89 str. 1 d. 2 p., 4.72 str.) (b.l. 92, 171-175). Ginčijama sutartimi atsakovas I. T. perleido ne visą žemės sklypą kaip nuosavybės teisės objektą, bet tam tikras idealiąsias šio žemės sklypo dalis (dvi po (duomenys neskelbtini) idealiųjų žemės sklypo dalių), t.y. dalis savo asmeninėje nuosavybės teisėje į žemės sklypo dalį (b.l. 142-148, sutarties 6.5 p.). Perleistos idealiosios žemės sklypo dalys, vertinant jas kartu, yra mažesnės nei dalis, į kurią atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kuri jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Todėl nepagrįsti ieškovų argumentai, kad jie yra ginčijama sutartimi perleistų objektų (dviejų (duomenys neskelbtini) idealiųjų žemės sklypo dalių) bendrasavininkai ir sudarant sutartį buvo privalomas jų sutikimas. Priešingai – įstatyme numatyta savininko teisė savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teisės objektu ar jo dalimi (CK 4.37, 4.93 str.).

Be to, nors ir padarius išvadą, kad tam tikra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis priklausė A. T. ir dėl to priklauso ieškovams, kaip jos palikimą priėmusiems įpėdiniams, ir dėl šios priežasties ieškovai bei atsakovas I. T. iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo viso minėto žemės sklypo kaip nuosavybės teisės objekto bendraturčiai (CK 4.72 str.). Reikalavimas disponuoti objektu bendraturčių sutikimu (CK 4.75 str. 1 d.), taikytinas tik disponavimui visu nuosavybės teisės objektu nagrinėjamu atveju - žemės sklypu, visa nuosavybės teise į jį. Bendraturčiui priklausančia nuosavybės teise ar jos dalimi į atitinkamą bendrosios nuosavybės teisės objekto dalį jis gali disponuoti savo nuožiūra (CK 4.78 str.). Ginčijama sutartimi, kaip minėta, ir buvo perleistos ne visas žemės sklypas kaip nuosavybės teisės objektas, o asmeniškai bendraturčiui I. T. priklausančios dalys nuosavybės teisėje į žemės sklypo dalį. Todėl ieškovų kaip nuosavybės teisės objekto žemės sklypo bendraturčių sutikimas tokiam sandoriui nėra privalomas. Taip pat pažymėtina, kad vienos iš bendraturčio pareigų – pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalies dalį (CK 4.79 str. 2 d.) – galimas neįvykdymas negali būti laikomas pagrindu pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Kadangi toks teisinis sandorio negaliojimo pagrindas nėra numatytas įstatyme. Todėl ieškovų teisės jų reikalaujamu būdu (pripažįstant sandorį negaliojančiu) negali būti ginamos ir šiuo pagrindu. Ieškovai, konstatavus, kad jie yra žemės sklypo bendraturčiai, savo teises galėtų ginti, reikalaudami perkelti jiems pirkėjų pagal ginčijamą sutartį teises ir pareigas (CK 4.79 str. 3 d.). Tačiau tokie reikalavimai šioje byloje nekeliami. Taip pat, teismo vertinimu, ieškovų teisės galėtų būti pažeistos, jei, konstatavus, kad jie yra žemės sklypo bendraturčiai, neatsižvelgiant į jų interesus, būtų nustatomos realiosios ginčijama sutartimi perleistų objektų dalys sklype (t.y. nustatoma naudojimosi sklypu tvarka, sklypo atitinkamos dalys atidalijamos ir kt.), tačiau tokie sandoriai šioje byloje neginčijami ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Nėra pagrindo išvadai, kad sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei. Minėta, kad byloje nustatyta, jog ginčijama sutartimi atsakovas perleido jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio objekto atitinkamas dalis, į kurias jam nuosavybės teisės buvo atkurtos. Taigi buvo perleisti ne paveldėjimo būdu įgyti ir ne A. T. palikimą sudarantys objektai. Todėl sandoris neprieštarauja CK 5.59 str. reikalavimams. Taip pat įstatyme numatyta civilinių teisinių santykių subjektų teisė laisvai pasirinkti su kuo ir kokiomis sąlygomis sudaryti sutartį, kokią jos kainą nustatyti (CK 6.156 str.). Šios teisės negali būti riboti tokios aplinkybės kaip galimas bendras sutarties šalių dalyvavimas ginčo sprendime teisme, kainų, sutarties sudarymo metu egzistuojančių rinkoje, dydis. Kadangi sutartis teises ir pareigas sukelia tik ją sudariusioms šalims išskyrus, kai sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai (CK 6.189, 6.191 str.), ieškovai negali remtis sutartyje nurodyta pardavėjo garantija, kad tretieji asmenys neturi jokių pretenzijų į sutartimi perleidžiamą objektą. Šia sutarties sąlyga gindamos savo interesus reikalavimus viena kitai gali grįsti tik sutarties šalys. Be to, kaip minėta, ieškovai ir negali turėti jokių pretenzijų į perleistą objektą, nes, kaip nustatyta, jis priklausė asmeniškai I. T.. Todėl ir šie ieškovų argumentai nepagrįsti.

Taigi byloje nenustatytas pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, todėl ieškinys atmetamas. Ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovų (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 393,50 Lt (tris šimtus devyniasdešimt tris litus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų I. T., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų D. K., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 28 Lt (dvidešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio miesto apylinkės teismą.