- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-24
- Bylos Nr.
- 2A-267-252/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04191-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- V. S., R. S.
- Atsakovas
- I. T., D. K., A. K., E. M.
- Trečiasis asmuo
- notarei Nijolei I
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-89-828/2012 pagal ieškovų V. S. ir R. S. ieškinį atsakovams I. T., D. K., A. K., E. M., trečiajam asmeniui notarei Nijolei I. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai prašė pripažinti negaliojančia 2010-06-28 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. T. ir D. K., A. K., E. M. dėl 2000/37967 dalies žemės sklypo, esančio Panevėžio r. sav., Stetiškių k. Nurodė, kad atsakovui I. T. ir mirusiai A. T. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, esantis Stetiškių k., Panevėžio r. A. T. testamentu visą savo turtą paliko ieškovams. Jie A. T. palikimą priėmė, todėl paveldėjo ½ dalį nurodyto žemės sklypo. Tokiu būdu, tapo jo bendrasavininkais su atsakovu. Paveldėjimo teisės liudijimas jiems neišduotas dėl kitų civilinių ginčų su atsakovu. Atsakovas I. T. be jų sutikimo ginčijamu sandoriu tam tikras dalis šio sklypo perleido kitiems atsakovams. Tai jis padarė negavęs paveldėjimo teisės liudijimo (CK 5.59 str.). Sklypo dalys perleistos už nepagrįstai mažą kainą, be to, jos perleistos asmenims, kurie buvo I. T. liudytojai kitoje civilinėje byloje. Todėl sandoris yra nesąžiningas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 5.59 str.), gerai moralei, juo pažeistos jų, kaip žemės sklypo bendrasavininkų, teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad 2010-06-28 pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas I. T. pardavė atsakovams D. K. ir A. K. 1000/37967 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 400 Lt, bei atsakovei E. M. 1000/37967 dalių šio žemės sklypo taip pat už 400 Lt. 1992-12-09 Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu I. T. atkurtos nuosavybės teisės į 8,11 ha ploto žemės sklypą, priklausiusį atsakovo tėvui I. T.. 1993-03-31 pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas I. T. įsigijo iš valstybės 8,11 ha ploto žemės sklypą. Iš šių sklypų buvo suformuotas sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Stetiškių k., Panevėžio r., kurio atitinkamas idealiąsias dalis atsakovas perleido ginčijama pirkimo pardavimo sutartimi. Atsakovas I. T. 1950-01-21 sudarė santuoką su A. T., kuri mirė 2009-07-29. Testamentu A. T. visą savo turtą paliko ieškovams, kurie A. T. palikimą priėmė. Teismo nuomone, kadangi į dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui I. T. nuosavybės teisės buvo atkurtos kaip į atsakovo tėvo I. T. turėtą nuosavybę, todėl dalis minėto žemės sklypo priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise, ir kitų bendrasavininkų šiai daliai nebuvo ir nėra (CK 3.89 str. 1 d. 2 p., 4.72 str.). Ginčijama sutartimi atsakovas I. T. perleido ne visą žemės sklypą kaip nuosavybės teisės objektą, bet tam tikras idealiąsias šio žemės sklypo dalis (dvi po 1000/37967 idealiųjų žemės sklypo dalių), t. y. dalis savo asmeninėje nuosavybės teisėje į žemės sklypo dalį. Pažymėjo, jog perleistos idealiosios žemės sklypo dalys, vertinant jas kartu, yra mažesnės nei dalis, į kurią atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kuri jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Todėl teismas atmetė ieškovų argumentus, kad jie yra ginčijama sutartimi perleistų objektų (dviejų 1000/37967 idealiųjų žemės sklypo dalių) bendrasavininkai ir sudarant sutartį buvo privalomas jų sutikimas. Nurodė, kad reikalavimas disponuoti objektu bendraturčių sutikimu (CK 4.75 str. 1 d.) taikytinas tik disponavimui visu nuosavybės teisės objektu, nagrinėjamu atveju – žemės sklypu, visa nuosavybės teise į jį. Teismo vertinimu, ieškovų teisės galėtų būti pažeistos, jei konstatavus, kad jie yra žemės sklypo bendraturčiai, neatsižvelgiant į jų interesus, būtų nustatomos realiosios ginčijama sutartimi perleistų objektų dalys sklype (t. y. nustatoma naudojimosi sklypu tvarka, sklypo atitinkamos dalys atidalijamos ir kt.), tačiau tokie sandoriai šioje byloje neginčijami ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat įstatyme numatyta civilinių teisinių santykių subjektų teisė laisvai pasirinkti su kuo ir kokiomis sąlygomis sudaryti sutartį, kokią jos kainą nustatyti (CK 6.156 str.). Šios teisės negali būti ribojamos tokios aplinkybės kaip galimas bendras sutarties šalių dalyvavimas ginčo sprendime teisme, kainų, sutarties sudarymo metu egzistuojančių rinkoje, dydis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad ginčijamu pirkimo – pardavimo sandoriu pažeidžiamos ieškovų teisės į paveldimą turtą – žemės sklypo dalį. Atsakovas I. T., žinodamas apie ieškovų turtines pretenzijas į paveldimo turto dalį (ieškovai per 3 mėnesius kreipėsi į notarę dėl paveldėjimo teisės liudijimo gavimo), ginčo turtą pardavė už ypatingai žemą kainą (800 Lt). Atsakovai D. K., A. K., E. M. taip pat žinojo apie ieškovų pageidavimą paveldėti turtą po A. T. mirties, kadangi artimai bendrauja su atsakovu I. T.. Šiuo atveju atsakovas I. T. aiškiai pažeidė sutarties 6.1. p. reikalavimus, kur numatyta, jog pardavėjas garantuoja, kad daiktas nėra areštuotas, dėl jo nėra pareikšta jokių pretenzijų, nepaduoti ieškiniai ir nėra gresiančių pretenzijų ar ieškinių. Todėl laikytina, jog atsakovų sudarytas sandoris aiškiai pažeidžia geros moralės principus ir negalioja nuo sudarymo momento. Teismo išvada, kad atsakovas I. T. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, nėra pagrįsta. I. T. privalomo duoti sutikimo dėl žemės sklypo dalies realizavimo ieškovų neprašė, taip pat jiems, kaip bendraturčiams, nepasiūlė jo už tokią pačią kainą įsigyti. Be to, teismo sprendimas yra prieštaringas, t. y. nurodoma, jog dėl šio sandorio kils teisinės pasekmės šalims (nustatant realias ginčijamų sutartimi perleistų objektų dalis sklype), tačiau taip pat nurodoma, jog tokie sandoriai nėra šioje byloje ginčijami.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovai D. K., A. K., E. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantai, pateikdami savo nuomonę apie daiktinės ir pavedėjimo teisės normų taikymą ir darydami prielaidas, kad teismo sprendimas prieštaraujantis, nepateikia jokių argumentų, kodėl teismo sprendimas yra neteisėtas bei kokios materialinės teisės normos yra pažeistos. Ginčijamos sutarties sudarymo metu I. T. buvo teisėtas ginčijamos žemės sklypo dalies – 8,11 ha savininkas, kadangi nuosavybės teises į šio sklypo dalį jis įgijo atkuriant nuosavybės teises į jo tėvo nuosavybės teise turėtą 8,11 ha žemės sklypą. Todėl minėtas sklypas I. T. priklausė asmeninės nuosavybės teise ir į jį apeliantai reikšti pretenzijų neturi jokių teisių.
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas I. T. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu jis buvo teisėtas ginčijamos žemės sklypo dalies savininkas, kadangi ši sklypo dalis jam priklausė asmeninės nuosavybės teise ir buvo visiškai nesusijusi su A. T. testamentu. Atsakovams buvo parduotos būtent idealiosios sklypo dalys. Perleistos idealiosios sklypo dalys yra žymiai mažesnės už sklypo dalį, į kurią I. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kuri jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Todėl visiškai nepagrįsti yra ieškovų argumentai, kad jie yra sutartimi perleistų idealiųjų žemės sklypo dalių bendrasavininkai ir sudarant sutartį buvo privalomas jų sutikimas. Priešingai nei teigia apeliantai, CK 5.59 str. 1 d. normos pažeistos nebuvo, nes buvo perleisti ne paveldėjimo būdu įgyti ir ne A. T. palikimą sudarantys objektai. Žema kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad jis (I. T.) yra garbaus amžiaus, o atsakovai jam teikia kasdienę pagalbą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytomis faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų V. S. ir R. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam sprendimui panaikinti.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 1992-12-09 Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu atsakovui I. T. atkurtos nuosavybės teisės į 8,11 ha ploto žemės sklypą, priklausiusį atsakovo tėvui I. T. (t. 1, b. l. 92, 171-175). 1993-03-31 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas I. T. įsigijo iš valstybės 8,11 ha ploto žemės sklypą (t. 1, b. l. 91). Iš šių sklypų buvo suformuotas sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Stetiškių k., Panevėžio r. (t. 1, b. l. 73-74, 93-102, 117-148), kurio atitinkamas idealiąsias dalis atsakovas I. T. perleido ginčijama pirkimo – pardavimo sutartimi (dvi po 1000/37967 idealiųjų žemės sklypo dalių). Ginčo dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, jog į dalį šio žemės sklypo I. T. nuosavybės teisės buvo atkurtos kaip į jo tėvo turėtą nuosavybę, todėl dalis žemės sklypo priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kitų bendrasavininkų šiai daliai nebuvo. Priešingai nei teigia apeliantai, nenustatyta, jog atsakovų sudarytas sandoris pažeistų geros moralės, teisingumo, sąžiningumo principus.
Remiantis CK 4.72 str. 1 d., bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia būtent nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju ginčijama sutartimi atsakovas I. T. perleido būtent tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio objekto atitinkamas dalis, į kurias jam nuosavybės teisės buvo atkurtos. O būtent buvo perleisti ne paveldėjimo būdu įgyti ir ne A. T. palikimą sudarantys objektai. Pažymėtina, jog perleistos idealiosios žemės sklypo dalys, vertinant jas kartu, yra mažesnės nei dalis, į kurią atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kuri jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kad jie yra ginčijama sutartimi perleistų objektų (dviejų 1000/37967 idealiųjų žemės sklypo dalių) bendrasavininkai. Dėl tokių nustatytų aplinkybių, ginčo atveju, priešingai nei nurodo apeliantai, netaikytinas CK 4.79 str. Šio straipsnio nuostatos dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį taikomos tais atvejais, kai daiktas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau bendraturčių ir kai vienas iš jų parduoda savo dalį (ar dalies dalį). Taigi būtina įstatyme įtvirtinta sąlyga CK 4.79 str. nuostatoms dėl bendraturčio pirmenybės teisės taikyti – daiktas turi priklausyti bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taip pat atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad atsakovai nenustatinėjo naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu Stetiškių k., Panevėžio r., tvarkos, nebuvo atidalijamos atitinkamos sklypo dalys, toks klausimas nebuvo keliamas ir šioje byloje, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, jog skundžiamo teismo sprendimo išvadas visiškai patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliantai neįrodė, jog atsakovas I. T. pažeidė 2010-06-28 pirkimo pardavimo sutarties 6.1. p. reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, V. S. ir R. S. apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui atsakovas I. T. sumokėjo 363 Lt (t. 2, b. l. 18). Prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentas, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantų lygiomis dalimis po 181,50 Lt iš kiekvieno (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 181,50 Lt (šimtą aštuoniasdešimt vieną litą ir 50 centų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.