Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Gintauto Koriagino (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3400-582/2012 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys notarė Birutė Germanavičienė ir Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Remiantis Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsniu, atsakovė 2004 m. liepos 21 d. išdavė ieškovės močiutei S. S. valstybės garantiją Nr. 300, kuria valstybė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, įskaičiuojant į nuompinigius nuomotų patalpų vertę. Vykdydama šį garantinį dokumentą, atsakovė 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. A-1962 išnuomojo S. S., išsikeliančiai iš savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini), savivaldybei nuosavybės teise priklausantį vieno kambario 37,94 kv. m. bendrojo ploto butą su rūsiu (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad į išnuomojamo buto nuomos mokestį įskaičiuojama savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 96 000 Lt. Šio įsakymo pagrindu 2009 m. liepos 3 d. su S. S. buvo sudaryta savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartis Nr. 201-9-635. S. S. 2011 m. rugpjūčio 23 d. mirė. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos apskaitos ir gyvenamojo fondo administravimo skyriaus informaciją S. S. pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2011 m. spalio 1 d. nuomos administravimo ir nuomos mokesčiui atskaityta suma sudarė 2 771,88 Lt, likusi nepanaudota nuompinigiams suma – 93 228,12 Lt. Ieškovei 2011 m. lapkričio 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kuriame nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro reikalavimo teisė į nepanaudotą nuompinigių sumą – 93 228,12 Lt pagal 2009 m. liepos 3 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartį Nr. 201-9-635. Remiantis šiuo liudijimu, 2011 m. rugsėjo 2 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama sudaryti su ja buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį arba pervesti į jos sąskaitą likusią nuompinigiams nepanaudotą sumą. Atsakovė 2011 m. spalio 18 d. raštu Nr. 53-5-2658 atsisakė tai padaryti. Ieškovės nuomone, pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė yra paveldima CK nustatyta tvarka. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę išmokėti jai nepanaudotą 93 228,12 Lt nuompinigių sumą bei atlyginti patirtas bylinėjimosi.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir savo poziciją grindė tuo, kad pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatas mirusiojo nuomininko, kuriam buvo išnuomotos Savivaldybės gyvenamosios patalpos, teises gali perimti tik kartu gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, laikydamasis CK 6.602 straipsnyje nustatytos tvarkos. Ieškovė nebuvo mirusios S. S. šeimos nariu, nuomininko teisių neperėmė, todėl pagal palikėjos pasirinktą valstybės garantiją ji neįgijo ir negalėjo įgyti reikalavimo teisės į nepanaudotos 93 228,12 Lt dydžio nuompinigių sumos išmokėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją išmokėti ieškovei I. G. nepanaudotą 93 026,36 Lt sumą tokia pat tvarka, eiliškumu ir terminais kaip ir nuomininkei S. S., kuriai 2004 m. liepos 21 d. buvo išduota valstybės garantija Nr. 300, priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 1 796,04 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 26,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, kitoje dalyje ieškinio netenkino. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1. Dėl Kompensacijų įstatymo nuostatų taikymo. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog palikėjai S. S. buvo suteikta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta valstybės garantija – išnuomotas butas (duomenys neskelbtini), į nuompinigius įskaičiuota nuomotų patalpų vertė - 96 000 Lt, o likusi nepanaudota nuompinigių suma yra 93 026,36 Lt. Teismas pažymėjo, kad pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė paveldima CK nustatyta tvarka. Nors įstatymas nekonkretizuoja, kaip ši garantija paveldima, kai su palikėju gyvenamojoje patalpoje paveldėtojas ar kiti asmenys kartu negyveno ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeisti pirminio nuomininko šeimos nariu nėra teisinio pagrindo, nes savivaldybės socialinio būsto fondui priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos teisė nepaveldima, teismo vertinimu palikėjai S. S. suteikta valstybės garantija yra ne tik kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimas, dėl kurio reikalavimas atsakovui nereiškiamas, bet ir nuomotų patalpų vertės įskaičiavimas į nuompinigius, kurių nepanaudota suma yra 93 026,36 Lt. Kadangi palikėjai S. S. suteikta kaip valstybės garantija pinigų suma nebuvo pilnai panaudota, teismas sprendė, kad valstybės garantija nėra pilnai įvykdyta ir ji gali būti paveldima, nes įstatymas draudimo tam nenumato (Kompensacijų įstatymo 9 str. 7, 12 dalys).

2. Dėl paveldėjimo. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl konkrečios pinigų sumos, kurią valstybė yra įsipareigojusi suteikti, o to įsipareigojimo (garantijos) turėtojas turi teisę ją perleisti, todėl sprendė, kad palikėjos nepanaudota nuompinigiams suma gali būti paveldėta, kadangi priešingas aiškinimas prieštarautų asmenų lygybės prieš įstatymus principui, nes su palikėju kartu gyvenę asmenys galėtų gauti palikėjui priklausiusią valstybės garantijos piniginę dalį, o kartu negyvenę – negalėtų, nors yra teisėti palikėjo turto paveldėtojai (Konstitucijos 29 str., CK 1.2 str. 1 d., 5.1 str., CPK 3 str. 1 d., 177, 178, 185 str.). Teismas pažymėjo, jog Finansų ministerijos argumentas, jog nepanaudota palikėjai skirtos garantijos dalis lieka atsakovės nuosavybe kaip ir butas, atmestinas, nes: savivaldybė gali būti paveldėtoja tik pagal testamentą, o šiuo atveju palikėja jokio savo turto savivaldybei nepaliko; Kompensacijų įstatymas nenumato, jog nepanaudota fiziniam asmeniui skirtos valstybės garantijos dalis atitenka savivaldybei ar valstybei; S. S. nuomotas pagal valstybės garantiją butas savivaldybei priklausė nuosavybės teise, o ne perėjo nuosavybės teise po pagrindinės nuomininkės S. S. mirties; pasikeitus aplinkybėms ir ieškovei įgijus teisę nuomotis iš savivaldybės socialinį būstą, jos padėtis būtų nelygiavertė su kitų valstybės garantiją turėjusių palikėjų įpėdiniais, kurie gali naudotis palikėjams skirtais pagal valstybės garantiją nuompinigiais (CK 5.5 str. 2 d.). Nepagrįstu teismas pripažino ir kitą trečiojo asmens Finansų ministerijos argumentą, jog nuompinigiai nėra nuomininko nuosavybė ir negali būti paveldimi, kadangi pagal valstybės garantiją palikėja S. S. gavo ne nuompinigius, bet nuomotų patalpų vertės piniginę sumą, kuri panaudojama kito jai išnuomoto buto nuompinigiams dengti, taigi tai yra konkrečiai apibrėžta turtinė teisė, kurią pagal įstatymo reglamentavimą galima paveldėti ir netgi perleisti kitiems asmenims. Vadinasi, ši teisė nėra neatsiejamai susijusi su garantiją gavusios S. S. asmeniu ar jai pagal valstybės garantiją išnuomotu konkrečiu butu (Kompensacijų įstatymo 9 str. 7, 8 d.). Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjo valia keitėsi būtent tokia linkme, kad pagal Kompensacijų įstatymą gaunantys valstybės garantiją asmenys galėtų gauti jų nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę pinigais. Nors palikėja S. S. valstybės garantinio dokumento išdavimo metu negalėjo pasirinkti tokios garantijos, kadangi tuo metu Kompensacijų įstatymas to nenumatė, tačiau tai akivaizdžiai rodo, jog įstatymų leidėjas pripažįsta valstybės garantiją esant turtine teise, kuria jos turėtojas gali disponuoti savo nuožiūra. Teismas sutiko, kad ieškovė, kaip S. S. testamentinė įpėdinė, negali turėti daugiau teisių už palikėją, tačiau vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principais teismas sprendė, jog ir S. S. paveldėtoja turi teisę gauti nepanaudotas nuompinigių lėšas, nes S. S. nuomotas butas buvo grąžintas savivaldybei, kuri gali jį nuomoti kitiems asmenims ir gauti už tai nuomos mokestį. Pagal Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 reglamentuotą Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarką (11 dalis), neįvykdytai valstybės garantijai ir reikalavimo teisei, atsirandančiai iš šios garantijos, perėjus valstybės garantijos turėtojo įpėdiniams arba perleidus kitiems asmenims, naujas valstybės garantijos turėtojas įrašomas į savivaldybės administracijos valstybės garantijų apskaitos žurnalą ir naujiems valstybės garantijų turėtojams valstybės garantijos vykdomos tokia pat tvarka, eiliškumu ir terminais kaip ir nuomininkui, kuriam savivaldybės administracijos direktorius buvo išdavęs valstybės garantiją. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus (2007-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007) ir nesant teisinio pagrindo ieškovei išsinuomoti socialinį būstą, teismas sprendė, jog palikėjos S. S. paveldėtoja (ieškovė) turi teisę gauti bent jau valstybės garantijoje S. S. suteiktą turtinę teisę pinigine išraiška, nes priešingu atveju būtų paneigta tame pačiame Kompensacijų įstatyme numatyta teisė paveldėti vieną iš šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų garantijų, kas reikštų, jog valstybė iš esmės apgaudinėja savo piliečius, turinčius teisę į garantiją, paneigia asmenų – teisėtų paveldėtojų - lygiateisiškumo bei jų teisėtų lūkesčių principus.

III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti pirmosios instancijos priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus – 2004 m. liepos 21 d. valstybės garantiją Nr. 300, 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį ir 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, kuriais remdamasis padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovės paveldėjimo būdu įgytos reikalavimo teisės turinio. Sudariusi 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį, S. S. turėjo teisę šioje sutartyje numatytomis sąlygomis nuomotis Kauno miesto savivaldybės butą (duomenys neskelbtini) ir reikalavimo teisę į šio buto nuompinigių dengimą, kol bus išskaičiuota visa jos anksčiau nuomoto ir savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertė - 96 000 Lt. Mirusiosios turėta teisė jos įpėdinei galėjo pereiti tik tokio pat turinio, t. y. nepakitusi, ir tik esant Kompensacijų Įstatymo 9 straipsnio 7 punkte nustatytoms sąlygoms. 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro reikalavimo teisė į nepanaudotą nuompinigių sumą - 93 228,12 Lt pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį. Teismas nepagrįstai nelaikė šios aplinkybės teisiškai reikšminga. Atsižvelgiant į paveldėjimo teisės liudijime nurodytus paveldėtos reikalavimo teisės atsiradimo pagrindus ir 2004 m. liepos 21 d. valstybės garantijos Nr. 300 turinį, iš šios valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės į nepanaudotą nuompinigių sumą įgijimas turėtų būti suprantamas taip, kad įpėdinė įgijo teisę reikalauti 93 228,12 Lt sumą panaudoti nuompinigiams dengti pagal 2009 m. liepos 3 d. buto nuomos sutartį Nr. 201-9-635. Tačiau Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad mirusiojo nuomininko, kuriam buvo išnuomotos Savivaldybės gyvenamosios patalpos, teises perimti gali tik kartu su juo gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys, laikydamasis CK 6.602 straipsnyje nustatytos tvarkos. Taigi, nors 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad ieškovė paveldėjo teisę į nuompinigius, tačiau tokiai teisei realizuoti pagal specialųjį Kompensacijų įstatymą turėtų egzistuoti būtinoji prielaida - nuomos teisiniai santykiai pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį.

2. Teismas netinkamai taikė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju specialusis įstatymas paveldėjimo atveju numato galimybę įpėdiniui toliau nuomoti patalpas, tačiau tik tada, kai įpėdinis buvo mirusiojo šeimos nariu, su kuriuo įstatymas numato galimybę sudaryti buto nuomos sutartį remiantis CK 6.602 straipsniu. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė su S. S. bute (duomenys neskelbtini) negyveno, jos šeimos nare nebuvo, todėl po S. S. mirties šį butą perdavė Kauno miesto savivaldybei. Taigi buto (duomenys neskelbtini) 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartis pasibaigė mirus vienintelei nuomininkei S. S., kadangi pagal CK 6.602 straipsnyje nustatytą tvarką niekas neperėmė mirusios nuomininkės teisės tapti nuomos sutarties šalimi ir neperėmė 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartyje numatytų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju nutrūkus nuomos teisiniams santykiams pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį, nėra jokio teisinio pagrindo vykdyti su jais susijusią Kauno miesto savivaldybės pareigą priskaičiuoti nuompinigius ir Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigą juos išskaičiuoti iš depozitinės sąskaitos, kurioje apskaitomos valstybės lėšos, kasmet Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos skiriamos Kauno miesto savivaldybės administracijai valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti.

3. Teismas netinkamai aiškino paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Byloje nustatyta aplinkybė, kad į 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą yra įtraukta reikalavimo teisė į nepanaudotą nuompinigių sumą - 93 228,12 Lt pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį, negali praplėsti įpėdinės teisių, kurių ribos yra nustatytos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, ir apimti teisę į nuompinigiams nepanaudotų lėšų išmokėjimą pinigais, nes tai prieštarautų specialaus valstybės garantijų suteikimą ir vykdymą reglamentuojančio Kompensacijų įstatymo nuostatoms, kadangi reikalavimo teisės, atsirandančios iš valstybės garantijos, numatytos Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, paveldėjimo atvejis yra specialiai aptartas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, su joje numatytais įpėdinių teisių ribojimais, kurie kyla iš tokios valstybės garantijos turinio. Teismas savo sprendime teisingai nurodė, kad „teisė naudotis mirusio nuomininko turėtomis patalpomis yra nepaveldima ir gali pereiti tik tiems asmenims, kurie buvo nurodyti valstybės garantijoje kaip nuomininko šeimos nariai“, tačiau nepagrįstai priėjo išvados, kad „nesant teisinio pagrindo ieškovei išnuomoti socialinį būstą, palikėjos S. S. paveldėtoja turi teisę gauti bent jau valstybės garantijoje S. S. suteiktą turtinę teisę pinigine išraiška“. Tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi jokia piniginė suma 2004 m. liepos 21 d. valstybės garantijos Nr. 300 turėtojai S. S. nebuvo skirta, nes to nenumato nei pati valstybės garantija, nei Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos. Kompensacijos pinigais skyrimas už nuomininko prarandamas ir savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas yra numatytas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkte, tačiau tokios valstybės garantijos rūšies S. S. nebuvo pasirinkusi, o Kompensacijų įstatymas nenumato galimybės pakeisti pradėtą ir jau iš dalies įvykdytą valstybės garantiją į kitos rūšies valstybės garantiją. Kompensacijų Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra nurodytas konkretus šiai valstybės garantijai vykdyti skiriamų lėšų panaudojimo tikslas - savivaldybės išnuomotų patalpų nuompinigiams dengti, o ne tam tikros lėšų sumos skyrimas ir išmokėjimas nuomininkui (ar jo įpėdiniui), todėl tokios lėšos nėra ir netampa nuomininko turtu ir jokiam kitam tikslui negali būti panaudotos.

4. Teismas, sprendime nurodydamas, kad 9 026,36 Lt suma ieškovei turėtų būti išmokėta „tokia pat tvarka, eiliškumu ir terminais kaip ir nuomininkei S. S., kuriai 2004-07-21 buvo išduota valstybės garantija Nr. 300“, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. 2004 m. liepos 21 d. valstybės garantijoje Nr. 300 yra nurodytas valstybės įsipareigojimas, kad per garantijoje nurodytą laiką valstybės garantijos turėtojai S. S. Vyriausybės nustatyta tvarka bus išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. A-1962, 2004 m. liepos 21 d. valstybės garantija Nr. 300 S. S. buvo iš dalies įvykdyta, išnuomojus jai pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį butą (duomenys neskelbtini), ir turėjo būti užbaigiama vykdyti, apmokant Kauno miesto savivaldybei (buto (duomenys neskelbtini) savininkei) už S. S. šio buto nuompinigius iš valstybės lėšų, kol į nuompinigius bus įskaičiuota visa 2004 m. liepos 21 d. valstybės garantijoje Nr. 300 nurodyta nuomotų patalpų vertė. Valstybės garantijos Nr. 300 įvykdymui skiriamos valstybės lėšos turi tikslinę paskirtį - jos naudotinos apmokėti Kauno miesto savivaldybei nuompinigius, priskaičiuojamus pagal 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartį, todėl visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu teismas sprendė, kad „tokia pat tvarka, eiliškumu ir terminais“ 9 026,36 Lt suma turėtų būti išmokėta ieškovei I. G., kai pati ieškovė tokio reikalavimo teismui nebuvo pareiškusi.

5. Teismas netinkamai aiškino teismų praktiką ir be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007, kadangi šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007 nagrinėjamo ginčo objektas (nuomos santykių objektas) buvo savininkams grąžintos patalpos, kuriose gyveno nuomininkai, kuriems valstybės garantija buvo tik suteikta ir dar nepradėta vykdyti. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „valstybės garantijos, kurioje įtvirtintas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas valstybės įsipareigojimas, turėtojui mirus, jo įpėdinio paveldėtos iš tokios valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės turinys yra teisė išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, bet ne teisė naudotis buvusio garantijos turėtojo nuomotomis patalpomis. Teisė naudotis mirusio nuomininko turėtomis patalpomis yra nepaveldima ir gali pereiti tik tiems asmenims, kurie buvo nurodyti valstybės garantijoje kaip nuomininko šeimos nariai“. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektą apibrėžė ieškovės suformuluotas reikalavimas - išmokėti jai nepanaudotą 93 228,12 Lt nuompinigių sumą. Palikėja S. S. nuomojo Kauno miesto savivaldybės butą (duomenys neskelbtini), o ne savininkams grąžintą butą, ir jai suteikta valstybės garantija jau buvo iš dalies įvykdyta. Šioje byloje nagrinėtos ieškovės paveldėjimo būdu įgytos reikalavimo teisės turinys turėjo būti nustatomas pagal jai išduotą 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir pagal S. S. mirties momentu turėtos reikalavimo teisės turinį (nes valstybės garantinis įsipareigojimas jos turėtojai tuomet jau buvo iš dalies įvykdytas) bei pagal tokios reikalavimo teisės perėjimo galimybę asmeniui, kuris nebuvo nurodytas valstybės garantijoje ir 2009 m. liepos 3 d. nuomos sutartyje kaip S. S. šeimos narys.

6. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nuomininkui mirus, kai įpėdiniams neišlieka teisė į nepanaudotą nuomos mokesčiui dengti skirtą sumą, pažeidžia teisėtų paveldėtojų lygiateisiškumo bei jų teisėtų lūkesčių principus. Apelianto nuomone, Kompensacijų įstatymas gina savininkams pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą natūra grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų teises. Įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuomininkams suteikiamų valstybės garantijų rūšis, kurių baigtinis sąrašas yra pateiktas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Savininkams grąžintų patalpų nuomininkams Kompensacijų įstatymas numato lygias galimybes laisvai pasirinkti vieną iš šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų valstybės garantijų. Gindamas savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų, bet ne jų galimų įpėdinių teises, Kompensacijų įstatymas nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo, sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų.

7. Dėl viešosios teisės principo „leidžiama tik tai, kas numatyta“. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pilnai neįvykdyta valstybės garantija gali būti paveldima, kadangi įstatymas draudimo tam nenumato. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad teisės gauti nepanaudotų nuompinigių dydžio piniginę kompensaciją iškovė neįgijo nei pagal 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą, nei pagal Kompensacijų įstatymą. Neįgytos teisės teismo neturėjo būti ginamos, nes nesant teisės, negali būti ir tos teisės pažeidimo. Teismas, įpareigodamas atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją atlikti ieškovės reikalaujamą veiksmą - išmokėti nepanaudotą 93 026,36 Lt sumą - sprendime nekonstatavo atsakovo veiksmų (atsisakymo patenkinti tokį ieškovės prašymą) neteisėtumo, t. y. teismas nenustatė, jog tam tikra teisės norma numato būtent tokią atsakovo pareigą, kurios neįvykdęs, atsakovas galimai elgėsi neteisėtai. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius savininkams sugrąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkams suteiktų valstybės garantijų vykdymo procese vykdo ne savarankišką, o valstybės deleguotą funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 11 p., 29 str. 8 d. 2 p.), todėl neturi diskrecijos teisės nustatyti kitokias valstybės garantijų įvykdymo taisykles, nei jas numatė įstatymo leidėjas specialiosios (kitų teisės aktų atžvilgiu) paskirties Kompensacijų įstatyme ir jo įgyvendinimo tvarką nustatančiuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybės garantijų suteikimas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, taigi viešojo administravimo sritis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, 2009 m. liepos 14 d. nutartis). Nuosavybės teisių atkūrimo procese suteikiamų valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo ypatumai lemia, kad šioje viešojo administravimo srityje dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas „leidžiama tik tai, kas numatyta“, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos, kurių esmė yra ta, kad teisinių santykių subjektų veikla griežtai reglamentuota teisės normose, jų teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos, o veiklos pasirinkimo laisvės paprastai nėra.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė I. G. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka dėl šių priežasčių:

1. Dėl paveldėjimo ir valstybės garantijų vykdymo teisinių santykių ir juos reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo. Teismas, konstatuodamas, kad palikėjos teisė yra kilusi iš Kompensacijų įstatymo, kurio 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima CK nustatyta tvarka; jog pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama CK 6.602 str. nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius; teisingai pastebėjo, kad įstatymas nekonkretizuoja, kaip ši garantija paveldima, kai su palikėju gyvenamojoje patalpoje paveldėtojas negyveno, ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeisti pirminio nuomininko šeimos nariu nėra teisinio pagrindo. Teismo padaryta išvada, „kad palikėjos nepanaudota nuompinigių suma gali būti paveldėta, juolab, kad priešingas aiškinimas prieštarautų asmenų lygybės prieš įstatymus principui, nes su palikėju kartu gyvenę asmenys galėtų gauti palikėjui priklausiusią valstybės garantijos piniginę dalį, o kartu negyvenę - negalėtų gauti, nors yra teisėti palikėjo turto paveldėtojai“, ne tik neprieštarauja paveldėjimą ir valstybės garantijų vykdymą reglamentuojančioms teisės normoms, bet ir visiškai atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovė iškraipo Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies prasmę, teigdama, kad mirusiojo nuomininko, kuriam buvo išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos, teises perimti gali tik kartu su juo gyvenęs šeimos narys ar buvęs šeimos narys.

2. Dėl nuompinigių išmokėjimo tvarkos. Teismas ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies, t. y. sumažino nuompinigių sumą ir jos išmokėjimą susiejo su S. S. taikyta nuompinigių mokėjimo tvarka. Teismas labai aiškiai, suprantamai ir pagrįstai motyvavo tokį savo sprendimą.

3. Dėl teismų praktikos taikymo. Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007 pateiktais išaiškinimais, jog valstybės garantijos, kurioje įtvirtintas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas valstybės įsipareigojimas, turėtojui mirus, jo įpėdinio paveldėtos iš tokios valstybės garantijos kylančios reikalavimo teisės turinys yra ne teisė naudotis buvusio garantijos turėtojo nuomotomis patalpomis, bet teisė išsinuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, nes teisė naudotis mirusio nuomininko turėtomis patalpomis yra nepaveldima ir gali pereiti tik tiems asmenims, kurie buvo nurodyti valstybės garantijoje kaip nuomininko šeimos nariai; valstybės garantijos vykdymas naujam turėtojui ta pačia tvarka reiškia, kad garantija bus įgyvendinama, suteikiant tokio pat dydžio, kaip nurodyta garantijoje, patalpas, įskaitant į nuompinigius tokią pat nurodytą turto vertę, laikantis nurodyto garantijos įgyvendinimo termino ir pan.

Trečiojo asmens LR Finansų ministerijos atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakyta priimti (t. 2, b.l. 29).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės (paveldėtojos) senelė (palikėja) S. S., gyvenusi nuomininkės teisėmis buto (namo) savininkui grąžintinose patalpose (duomenys neskelbtini), 2004 m. vasario 5 d. pasirinko pagal Kompensacijų įstatymą valstybės garantiją, kad vietoje tuo metu jos nuomojamų gyvenamųjų patalpų, ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka jai būtų išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų (duomenys neskelbtini) vertę (t. 1, b. l. 35-36). Remiantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsniu, atsakovė 2004 m. liepos 21 d. valstybės vardu išdavė S. S. valstybės garantinį dokumentą – valstybės garantiją Nr. 300, kuriuo įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti nuomininkei kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, įskaičiuojant į nuompinigius anksčiau jos nuomotų patalpų vertę ( t. 1, b. l. 7). Vykdydama valstybės garantiją, atsakovė 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. A-1962 išnuomojo S. S. savivaldybei nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą su rūsiu (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad į išnuomojamo buto nuomos mokestį įskaičiuojama savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertė – 96 000 Lt ( t. 1, b. l. 8). Šio įsakymo pagrindu 2009 m. liepos 3 d. su S. S. buvo sudaryta Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartis Nr. 201-9-635 (t. 1, b. l. 9-12). S. S. 2011 m. rugpjūčio 23 d. mirė (t. 1, b. l. 70). Po jos mirties 2011 m. lapkričio 25 d. ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kuriame nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro reikalavimo teisė į nepanaudotą nuompinigių sumą – 93 228,12 Lt pagal 2009 m. liepos 3 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartį Nr. 201-9-635 (t. 1, b. l. 16).

Byloje kilo ginčas, ar pagal Kompensacijų įstatymo ir paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas ieškovė įgijo teisę paveldėti nepanaudotą nuompinigių sumą po valstybės garantijos turėtojo mirties.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti nurodyta: valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusios savivaldybės administracijos pavadinimas, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, nuomojamų gyvenamųjų patalpų adresas ir jų rinkos vertė, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų ir šio straipsnio 11 dalyje nurodyta įvykdymo data, garantijos turėtojų įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias ir kitas patalpas, taip pat nurodoma, kad valstybės garantija pasibaigia perleidus iš jos atsirandančią reikalavimo teisę, ją pasirašiusio asmens vardas, pavardė, pareigos, savivaldybės administracijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojai – nuomininkas ir jo šeimos nariai. Jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustatė nuomininkui, gyvenančiam savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, tokias valstybės garantijų rūšis:

1) Vyriausybės nustatyta tvarka gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų kompensavimą, neviršijantį valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės;

2) kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų suteikimą, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalomą išsipirkimą rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

3) neatlygintiną perdavimą nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

4) perdavimą nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumą garantijos turėtojams kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais;

5) Vyriausybės nustatyta tvarka kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomojimą, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę;

6) nuomotų gyvenamųjų patalpų kompensavimą rinkos verte pinigais, kurie pervedami į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiam savivaldybės administracijos direktoriui įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės administracijos direktorius, išdavęs valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydamas naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą valstybės garantiją išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomininkui mirus, nuomos sutartis pakeičiama Civilinio kodekso 6.602 straipsnyje nustatyta tvarka, o likusi nepanaudota nuomos mokesčiui padengti valstybės garantiniame dokumente nurodytos gyvenamųjų patalpų vertės dalis įskaitoma į nuompinigius.

Sisteminė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, 2 dalies 5 punkto ir 7 dalies analizė suponuoja išvadą, kad pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalį paveldėti mirusio valstybės garantijos turėtojo teisę į išnuomotas gyvenamąsias patalpas, kartu įskaičiuojant į nuompinigius anksčiau nuomotų patalpų vertę, gali tik valstybės garantijoje nurodytas kitas šeimos narys, su kuriuo, remiantis CK 6.602 straipsnio nuostatomis pasirašoma (pakeičiama anksčiau buvusi) gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Taigi paveldėjimui į valstybės garantiją pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsirasti reikalinga nustatyti juridinių faktų visumą: paveldėtojas turi būti mirusio neįvykdytos valstybės garantijos turėtojo šeimos narys; šis asmuo turi būti garantijos turėtoju ir pasirašyti garantiją. Valstybės garantijos rūšis, numatyta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, negali būti daloma ir jos turėtojas negali reikalauti įvykdyti tik jos dalį, t. y. išmokėti nuompinigius už nuomotų patalpų vertę. Mirus valstybės garantijos turėtojui ir nesant kitų šeimos narių, kurie įgyja pagal CK 6.602 straipsnį teisę toliau nuomoti patalpas, taigi ir teisę į nuompinigių padengimą anksčiau turėto buto verte, paveldėjimas neatsiranda ir paveldėjimo liudijimas negali būti išduodamas (CK 5.3 straipsnio 3 dalis). Trečiasis asmuo Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarė B. Germanavičienė, išduodama ieškovei paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios valstybės garantijos turėtojos nepanaudotą nuompinigių sumą – 93 228,12 Lt pagal 2009 m. liepos 3 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartį Nr. 201-9-635, pažeidė Kompensacijų įstatymo jau minėtas imperatyvias teisės normas, dėl ko 2011 m. lapkričio 25 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, notarinio reg. Nr. 1-5685, nors jo atsakovė ir neginčija, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo šio liudijimo išdavimo dienos (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 180 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad iš esmės panašioje byloje tas pats teismas yra priėmęs priešingą nei nagrinėjamoje byloje teismo sprendimą (2012 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-441-775/2012), kurį Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1695-395/2012 paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad mirusio valstybės garantijos turėtojo teisė nuomoti butą buvo asmeninio pobūdžio ir neperėjo apeliantui, todėl jis kaip įpėdinis negali perimti nepanaudotos nuomos mokesčių sumos, t. y. turėti daugiau teisių, negu jų turėjo pati palikėja.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šis pažeidimas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 330 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.