Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nukentėjusiosios G. S. atstovams pagal įstatymą R. S., M. S., įgaliotajam atstovui advokatui Arvydui Aranauskui (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 90 MGL (4 500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu, ir Ž. M. skirta galutinė bausmė – 180 MGL (9 000 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 5 d. baudžiamąjį įsakymą, ir nuspręsta laikyti, kad Ž. M. yra atlikęs dalį bausmės – sumokėjęs 100 MGL dydžio (5 000 Eur) baudą. Likusią 80 MGL (4 000 Eur) baudą Ž. M. įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš civilinės atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai G. S. priteista 2 734,60 Eur turtinei ir 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. M. nukentėjusiajai G. S. priteista 1 815,00 Eur išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Ž. M. nuteistas už tai, kad 2021 m. lapkričio 26 d., apie 8.00 val., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 30 ir 127 punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve bei sukdamas į kairę į (duomenys neskelbtini) gatvę ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti pėsčiųjų, neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, ir dėl to kliudė per pėsčiųjų perėją iš dešinės pusės ėjusią G. S., tokiu būdu įvyko eismo įvykis, dėl kurio G. S. buvo padaryti sužalojimai: kaktos muštinė žaizda, 21 danties lūžis, galvos, veido, kairės plaštakos ir dešiniojo kelio odos nubrozdinimai ir dėl eismo įvykio G. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis Ž. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nepadarius nusikalstamos veikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Nors viso proceso metu jo (apelianto), liudytojos G. B. parodymai dėl byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, juos patvirtino liudytojas M. B., netiesiogiai – ir liudytoja O. S., policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė jo (Ž. M.), G. B. parodymus, vertino juos kaip neatitinkančius tikrovės. Tokia teismo išvada nepagrįsta dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

2.2. Nuteistasis nurodo viso proceso metu neigęs kaltę dėl jam inkriminuotos veikos. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis aiškino, kad 2021 m. lapkričio 26 d., apie 8.00 val., susitiko su G. B. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje. Savo automobilį buvo palikęs namuose (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini) jį atvežė pažįstamas, vardu D. G. B. atvažiavo lengvuoju automobiliu, jis, įsėdęs į automobilį, atsisėdo keleivio vietoje šalia vairuotojos. G. B., važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, sankryžoje suko į kairę link (duomenys neskelbtini) ir perėjoje partrenkė mergaitę. Kilo panika, G. B. išsigando. Jis (apeliantas) išlipo iš automobilio, priėjo prie mergaitės, matė, kad jai bėga kraujas, todėl nuėjo prie mašinos, pradarė vairuotojo dureles ir viduje ieškojo skudurėlio, kuriuo galėtų mergaitei nuvalyti veidą.

2.3. Vertindamas jo (apelianto) parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius teigiamai jį charakterizuojančius duomenis. Jis baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą, turi (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją, nuo (duomenys neskelbtini) m. yra įregistravęs (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., (duomenys neskelbtini). Nuolat gilina profesines žinias, yra išklausęs įvairias mokymo programas. (Duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės meras 2018 m. įteikė jam padėką už nuolatinę pagalbą (duomenys neskelbtini) bendruomenei ir seniūnijai.

2.4. Teismas, atmesdamas jo (nuteistojo) parodymus, nurodė, jog, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, jis sakė partrenkęs vaiką, nedvejodamas iš karto to paties pokalbio metu nurodė automobilio markę ir valstybinį numerį. Teismas padarė išvadą, kad automobilio duomenis galėjo žinoti vairuotojas, bet ne keleivis. Su tokiu teismo vertinimu negalima sutikti. Jis (nuteistasis) dėl mergaitės partrenkimo kalbėjo apibendrintai, be to, buvo netikėta ir stresinė situacija. Automobilio duomenys jam galėjo būti žinomi iš anksčiau, nes yra naudojęsis M. B. priklausiusiu automobiliu. Pokalbio su centro darbuotoja metu mašinos valstybinis numeris jam buvo aiškiai matomas, nes jis stovėjo lauke šalia automobilio. Be to, automobilio valstybinis numeris dėl paprastos raidžių ir skaičių kombinacijos lengvai įsimenamas. Peržiūrėjus teisme policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, matyti, kad pareigūnai, tik atvykę į įvykio vietą ir pamatę automobilio valstybinį numerį (duomenys neskelbtini) be atskiro patikrinimo suprato, kad mašina priklauso buvusio rajono (duomenys neskelbtini) sūnui M. B.

2.5. Jo (Ž. M.) parodymus patvirtino liudytojai G. B., M. B. Įvykį fiksavusi policijos pareigūnė O. S. teisme nurodė, kad moteris, prisistačiusi automobilio vairuotoja (G. B.), neatrodė gudravusi, nes sklandžiai dėstė aplinkybes. Peržiūrėjus teisme policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, matyti, kad G. B. duoda adekvačius paaiškinimus bei natūraliai išgyvena dėl įvykio.

2.6. Aplinkybė, kad jis (apeliantas) kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė pėsčiųjų perėjoje G. S. ir padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo įrodinėjama nukentėjusiosios G. S. ir liudytojo T. O. parodymais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šių asmenų parodymai nuoseklūs, sutampa, juos patvirtina kiti bylos duomenys.

2.7. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. S. nurodė, kad po to, kai ją partrenkė automobilis, ji pati atsistojo ir priėjo prie vyro, liepė jam skambinti numeriu 112, klykė, vėliau ją prie suoliuko nuvedė mokytoja. Tuo tarpu liudytojas T. O. apklausų metu tokių aplinkybių nenurodė. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad vyriškis, išlipęs iš „Volvo“ automobilio vairuotojo pusės, priėjo prie partrenktos mergaitės, padėjo jai atsistoti ir palydėjo iki šaligatvio. Liudytojo T. O. nurodytų aplinkybių, kad pradžioje girdėjo automobilio garsinį signalą, buvo išlipęs iš savo automobilio, švilpė vyriškiui (Ž. M.) ir aiškino, kad mergaitę reikia nuvesti prie suoliuko, nei nukentėjusioji, nei jis (nuteistasis), nei kiti liudytojai nepatvirtino. G. S. teiginį, kad ją iš gatvės prie suoliuko atvedė mokytoja, paneigė pati mokytoja – liudytoja R. K., kuri teigė, kad tai padarė ne ji, o vyriškis. Nukentėjusioji taip pat akcentavo, kad jaunesnė sesuo jai nurodžiusi, jog moteris (G. B.) iš automobilio (VOLVO XC70) išlipo, kai atvykę į įvykio vietą pareigūnai pabeldė į automobilio langą. Tačiau iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų matyti, kad G. B. pati priėjo prie atvykusių policijos pareigūnų.

2.8. Vertinant nukentėjusiosios G. S. parodymus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įvykio metu jai tebuvo (duomenys neskelbtini) metų, ji patyrė stresą, fizinį skausmą, skundėsi galvos svaigimu (specialisto išvados tiriamoji dalis). Peržiūrėjus policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, matyti, kad ant suoliuko sėdinti nukentėjusioji rankos delnu užsidengusi veidą, trumpai atsakinėja į klausimus, tačiau ji nenurodė, kad būtent vyriškis vairavo automobilį ar išlipo iš automobilio vairuotojo pusės. Teisme prokurorė ir gynėjas prašė skirti ekspertizę, kad būtų ištirta nukentėjusiosios psichinė/psichologinė sveikatos būklė dėl patirto potrauminio streso, užduodant ekspertui kartu su kitais klausimais ir klausimą, ar nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti adekvačius parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių. Nepilnametės G. S. atstovai prieštaravo tokiam prašymui ir teismas šių aplinkybių nebepavedė tirti.

2.9. Liudytojo T. O. parodymai nesutampa su nukentėjusiosios parodymais, yra nenuoseklūs, todėl negali būti laikomi teisingais. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad mergaitę prie suoliuko nuvedė vienas vyriškis (Ž. M.), tačiau teisme nurodė, kad mergaitę vedė jau du vyriškiai, t. y. automobilį vairavęs asmuo (Ž. M.) bei sunkvežimio vairuotojas. Ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklaustas T. O. nurodė, kad negali atpažinti automobilio vairuotojo, jo veido bruožų neįsidėmėjo, nes buvo tamsus paros metas. Tačiau teisme liudytojas, nors ir praėjo nuo įvykio vieneri metai, atpažino jį (apeliantą) kaip iš automobilio vairuotojo pusės išlipusį vyriškį.

2.10. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė duomenis, akivaizdžiai paneigiančius T. O. buvimą įvykio vietoje įvykio metu. Atlikus šio liudytojo mobilaus ryšio telefono analizę, nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 26 d. 8.00 val. T. O. telefonas jungėsi prie internetinio ryšio prie celės Nr.(duomenys neskelbtini), kurios veikimo zona – Šiaulių m., (duomenys neskelbtini). Į šią zoną įvykio vieta (duomenys neskelbtini) nepatenka. Įvykio vietoje mobilaus ryšio telefonai jungiasi prie kitos celės Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp minėtų celių – 3 km. Tyrėja L. Č. pagrįstai 2022 m. gegužės 13 d. apžiūros protokole konstatavo, kad 2021 m. lapkričio 26 d., apie 8.00 val., eismo įvykio vietoje liudytojas „techniškai“ negalėjo būti. Tyrėja pažymėjo, kad tuo atveju, jei T. O. įvykio metu būtų pravažiavęs įvykio vietą, jo mobilaus ryšio telefonas tikrai jungtųsi prie celės (duomenys neskelbtini) Šiaulių r. (duomenys neskelbtini). Vėlesniame tyrėjos A. Š. 2022 m. gegužės 31 d. tarnybiniame pranešime padaryta priešinga išvada, tačiau nenurodyta, kokios naujos aplinkybės šią išvadą pagrindžia. Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Specialiųjų užduočių skyriaus vyresnioji specialistė R. Ž. patvirtino, kad į judriojo ryšio bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiauliai, (duomenys neskelbtini) veikimo zoną nepakliūna sankryža (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini). Tad, kuo remiantis tyrėja A. Š. padarė priešingą išvadą, kuria rėmėsi teismas, visiškai neaišku.

2.11. Liudytojas T. O. apklausų metu tvirtino girdėjęs vyriškį (Ž. M.) kalbėjusį su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju. Šio pokalbio apžiūros protokole nurodyta, kad pokalbis pradėtas 2021 m. lapkričio 26 d. 8.05 val. Jei liudytojas buvo įvykio vietoje ir jo telefonas jungėsi prie internetinio ryšio, tuomet telefonas turėjo jungtis arčiau įvykio vietos esančios bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Tačiau objektyvūs duomenys liudija priešingai, todėl, apelianto nuomone, T. O. įvykio metu buvo ne įvykio, o kitoje vietoje, tikėtina, savo darbovietėje arba šalia jos. Liudytojas atvyko į policiją, socialiniame tinkle Facebook sužinojęs, kad nukentėjusiosios tėvai ieško įvykio liudytojų. Nepaneigta aplinkybė, kad T. O. gali būti suinteresuotas padėti tame pačiame (duomenys neskelbtini) miestelyje gyvenančiai nukentėjusiosios šeimai.

2.12. Pasak apelianto, aptartos aplinkybės kelia abejonių G. S. ir T. O. parodymų teisingumu ir patikimumu. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nevertino šių parodymų kitų byloje surinktų duomenų kontekste, todėl remtis jais kaip patikimais neturėjo pagrindo.

3. Nukentėjusiosios G. S. atstovo pagal įstatymą M. S. įgaliotasis atstovas advokatas Arvydas Aranauskas pateikė atsiliepimą į nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašoma apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 19 d. nuosprendį palikti nepakeistą; priteisti iš Ž. M. civilinių ieškovų naudai jų patirtas 847 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Ž. M., paskambinęs Bendrosios pagalbos centrui, pasakė pats „nutrenkęs“ mergaitę, nurodė automobilio valstybinį numerį bei prisistatė vardu ir pavarde. Skambučio garso įraše užfiksuota, kad apie eismo įvykį pranešė asmuo, prisistatęs Ž. M., įraše aiškiai girdima, kaip jis sako: „(duomenys neskelbtini), prie mokyklos, partrenkiau vaiką, greitosios reikia“, po to, paklaustas apie automobilio markę ir valstybinius numerius, nedvejodamas ir nesitikslindamas, iš karto nurodo ir automobilio markę, ir valstybinį numerį, t. y. duomenis, kuriuos tiksliai gali žinoti automobilio vairuotojas.

3.2. Ž. M. akcentuojami teigiamai jį charakterizuojantys duomenys susiję iš esmės vien tik su jo profesine veikla. Tačiau nuteistasis anksčiau buvo teistas, turėjo ir administracinių nuobaudų.

3.3. Apeliantas nepagrįstai ginčija nukentėjusiosios ir liudytojo T. O. parodymų patikimumą. Ž. M. nurodomi parodymų nesutapimai yra dėl mažareikšmių ir neesminių aplinkybių, o ne dėl pagrindinės aplinkybės – kas vairavo automobilį.

3.4. Tyrėjos A. Š. 2022 m. gegužės 31 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad judriojo ryšio bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiauliai, (duomenys neskelbtini) veikimo zonoje yra (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g. Į šios stoties veikimo zoną nepakliūna sankryža (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) g., esanti (duomenys neskelbtini). Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad T. O. abonentas 2021 m. lapkričio 26 d. 00.00 val. jungėsi prie judriojo ryšio bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiauliai, duomenys neskelbtini), į kurios veikimo zoną patenka liudytojo darbo vieta, esanti Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Nuosprendžiu konstatuota, kad eismo įvykis įvyko apie 8.00 val., o iš liudytojo T. O. telefono abonento duomenų matyti, jog panašiu metu liudytojo telefono abonentas prisijungė prie bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini). Šios bazinės stoties veikimo zonoje yra netoli, vos už 900 m atstumu, esanti sankryža. Šioje atkarpoje nėra jokių eismą reguliuojančių šviesoforų, todėl nurodytas atstumas pasiekiamas vos per 1 min laikotarpį.

3.5. Kaip nurodoma atsiliepime, šios aplinkybės patvirtina, kad T. O. eismo įvykio metu buvo ne kitame miesto rajone ar kitame mieste, o keliavo būtent šiuo maršrutu į savo darbo vietą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g., todėl galėjo stebėti bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojas eismo įvykio vietoje neliko stovėti, tęsė kelionę į darbovietę, todėl telefonas galėjo jungtis ir prie kitos judriojo ryšio bazinės stoties. Be to, teismas teisingai sprendė, kad T. O. nėra pažįstamas su nukentėjusiąja, jos tėvais ar kaltinamuoju (nuteistuoju), po eismo įvykio su nukentėjusiosios įstatyminiu atstovu nekontaktavo, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad jis parodymus davė, siekdamas padėti nukentėjusiosios tėvams ar pakenkti kaltinamajam (nuteistajam).

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis Ž. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiosios atstovai prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistojo Ž. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį dėl 2021 m. lapkričio 26 d. eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sužalota mažametė nukentėjusioji G. S. Nuteistasis tvirtina, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo ne jis, o G. B., kuri ir sukėlė eismo įvykį. Nuteistojo Ž. M. nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą nėra pagrįsta išsamiu įrodymų vertinimu, teismas klydo dėl nukentėjusiosios G. S. ir liudytojo T. O. parodymų turinio, nepagrįstai atmetė jį (nuteistąjį) teisinančius duomenis.

7. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Išnagrinėjus apeliacine tvarka baudžiamąją bylą, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teisme, atliekant įrodymų vertinimą dėl Ž. M. kaltės, buvo pažeisti įrodymų vertinimui keliami reikalavimai.

8. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateikiamų pasiūlymų, prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022).

10. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bylos įrodymus ir juos vertindamas, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismas faktinę aplinkybę, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo nuteistasis Ž. M., kuris ir sukėlė eismo įvykį, nustatė remdamasis byloje ištirtais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais: nukentėjusiosios G. S. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojo T. O. parodymais, liudytojų R. S. ir M. S. parodymais, kitais rašytiniais bylos įrodymais, vertindamas jų visumą. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti nepalankiai nuteistajam, dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Ž. M. kaltė pagrįsta prielaidomis ar įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

11. Ž. M. pirmosios instancijos teisme kaltę neigė, tvirtino, kad įvykio rytą, susitikęs su G. B., įsėdo į jos vairuojamą automobilį VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiuo automobiliu jie važiavo darbo reikalais. Eismo įvykį (duomenys neskelbtini), važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve ir darant posūkį į kairę link (duomenys neskelbtini) pusės, sukėlė automobilį vairavusi G. B., ji partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią mergaitę. Iš esmės tokias pačias aplinkybes Ž. M. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis (2 t., b. l. 153–154). Liudytoja G. B. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad automobilį VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu vairavo ji ir vaiką partrenkė ji. Ž. M., pasak G. B., įvykio metu sėdėjo jos vairuojamo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje. Tokius pačius parodymus G. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, apklausta kaip liudytoja (1 t., b. l. 138–139, 144–145, 150–152). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Ž. M. kaltės nesivadovavo šiais Ž. M. ir liudytojos G. B. parodymais, motyvuodamas tuo, kad G. B. su Ž. M. sieja, kaip jie patys nurodė, darbiniai santykiai ir kuri yra aiškiai suinteresuota palankia Ž. M. bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo Ž. M. ir liudytojos G. B. parodymais, nes juos paneigia kiti dėl esminių aplinkybių prieštaravimų neturintys bylos duomenys – nukentėjusiosios G. S., liudytojų T. O., M. S. ir R. S. parodymai, taip pat kiti rašytiniai įrodymai.

12. Ikiteisminio tyrimo metu mažametė nukentėjusioji G. S. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 78–80). Apklausos metu ji parodė, kad eidama per pėsčiųjų perėją pajuto smūgį ir pamatė, kaip iš automobilio vairuotojo vietos išlipo vyras. G. S. patvirtino, kad yra įsitikinusi, jog vyras išlipo būtent iš automobilio vairuotojo vietos. Apie tai, kad ją partrenkusį automobilį vairavo vyras, G. S. iš karto po įvykio nurodė į eismo įvykio vietą atvykusiai motinai R. S., kuri šią aplinkybę patvirtino pirmosios instancijos teisme. Liudytoju apklaustas nukentėjusiosios tėvas M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, jog dukra jam sakė mačiusį vyrą, kuris vairavo automobilį. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas T. O. nurodė, kad prieš pat eismo įvykį važiavo paskui automobilį, sankryžoje partrenkusį mergaitę, įvykį stebėjo ir matė, kaip iš nukentėjusiąją partrenkusio automobilio vairuotojo vietos išlipo vyriškis, priėjo prie nukentėjusiosios ir skambino telefonu, kviesdamas pagalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios liudytojo T. O. nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su nukentėjusiosios G. S. nurodytomis aplinkybėmis, kad automobilį vairavo vyriškis. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas T. O. negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad iš automobilio vairuotojo vietos išlipo būtent Ž. M., tačiau, pasak liudytojo, tas asmuo buvo panašus į Ž. M. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog automobilyje VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be Ž. M., eismo įvykio metu būtų buvęs dar vienas vyriškos lyties asmuo. Ir pagal Ž. M., ir pagal G. B. parodymus nurodytu automobiliu jie važiavo tik dviese. Apeliaciniame skunde nurodomas G. S. parodymų nenuoseklumas, nesutapimai su liudytojo T. O., nuteistojo Ž. M. parodymais ir kitais bylos duomenimis (G. S. nurodė, kad po to, kai ją partrenkė automobilis, ji pati atsistojo ir priėjo prie vyro, liepė jam skambinti numeriu 112, klykė, vėliau ją prie suoliuko nuvedė mokytoja; pagal nuteistojo parodymus būtent jis nuvedė nukentėjusiąją prie suoliuko, pats paskambino Bendrajam pagalbos centrui; liudytojas T. O. teisme nurodė, kad mergaitę vedė du vyriškiai – automobilį vairavęs asmuo (Ž. M.) ir sunkvežimio vairuotojas; liudytoja R. K. parodė, kad nukentėjusiąją iš gatvės prie suoliuko atvedė ne ji, o vyriškis; G. B., išlipusi iš automobilio, pati priėjo prie policijos pareigūnų, o ne išlipo tada, kai atvykę į įvykio vietą pareigūnai pabeldė į automobilio langą) yra dėl neesminių aplinkybių, o ne dėl pagrindinės aplinkybės – kas vairavo automobilį. Dėl šios pagrindinės aplinkybės, kaip jau nurodyta anksčiau, G. S. ir T. O. parodymai sutampa. Atkreipiamas dėmesys, kad Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktame garso įraše užfiksuota, jog apie eismo įvykį pranešė asmuo, prisistatęs Ž. M., įraše aiškiai girdima, kaip jis sako: „(duomenys neskelbtini), prie mokyklos, pertrenkiau vaiką, greitosios reikia“ (2022 m. vasario 21 d. kitų objektų apžiūros protokolas; 1 t., b. l. 43–45). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas T. O. nėra pažįstamas su nukentėjusiąja ir jos tėvais, po eismo įvykio su nukentėjusiosios įstatyminiu atstovu nekontaktavo, taip pat nėra pažįstamas ir su kaltinamuoju Ž. M. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad T. O. yra suinteresuotas duoti palankius parodymus nukentėjusiajai/jos tėvams ar nepagrįstai apkaltinti Ž. M. nusikalstamos veikos padarymu.

13. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė duomenis, kurie paneigia aplinkybę, jog T. O. buvo įvykio vietoje įvykio metu. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pagal 2022 m. gegužės 13 d. kitų objektų apžiūros protokolo duomenis (2 t., b. l. 47–49) 2021 m. lapkričio 26 d. 8.00 val. T. O. telefonas jungėsi prie internetinio ryšio prie celės Nr. (duomenys neskelbtini), kurios veikimo zona – Šiaulių m., (duomenys neskelbtini). Į šią zoną įvykio vieta (duomenys neskelbtini) nepatenka. Įvykio vietoje mobiliojo ryšio telefonai jungiasi prie kitos celės Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp minėtų celių – 3 km. Tyrėja L. Č. pagrįstai 2022 m. gegužės 13 d. kitų objektų apžiūros protokole konstatavo, kad 2021 m. lapkričio 26 d., apie 8.00 val., eismo įvykio vietoje liudytojas „techniškai“ negalėjo būti.

14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas vertino pirmiau nurodyto 2022 m. gegužės 13 d. kitų objektų apžiūros protokolo duomenis ir sprendė, kad šie duomenys nors ir rodo, jog eismo įvykio metu T. O. telefonas jungėsi prie bazinės stoties, kuri neapima eismo įvykio vietos, tačiau pagal liudytojo parodymus jis eismo įvykio vietoje nepasiliko, vyko į darbovietę Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, todėl telefonas galėjo jungtis ir prie kitos judriojo ryšio bazinės stoties.

15. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas abejones ir patikimai nustatyti liudytojo T. O. buvimo vietą nagrinėjamo eismo įvykio metu, kreipėsi su atitinkamu paklausimu į mobiliojo ryšio operatorių TELIA LIETUVA, AB, prašydamas pateikti informaciją, kada ir kokiomis aplinkybėmis mobiliojo ryšio telefonas gali prisijungti prie kitos gretimos stoties celių (5 t., b. l. 26–27).

16. TELIA LIETUVA, AB pateikė atsakymą, kad mobiliojo ryšio telefonas gali prisijungti prie kitos gretimos stoties celių tokiais atvejais: 1) dėl staigiai suprastėjusio ryšio sąlygų (vartotojas atsistojo priešais kliūtį ir gretimos stoties signalas tapo geresnis); 2) dėl bazinės stoties apkrovimo reguliavimo (telefonas gali prisijungti prie kitos tos pačios stoties celės); 3) dėl reljefo ar atspindžių gretimos stoties celės signalas yra stipresnis nei artimiausios; 4) dėl telefono nustatymų (priverstinai yra nustatytas kuris nors specifinis dažnis ar technologija); 5) dėl artimiausios stoties gedimo; 6) dėl naudojamo ryšio stiprinimo įrangos, kai antenos pagalba yra sustiprinamas norimos stoties signalas (5 t., b. l. 31–35). Teisėjų kolegijos vertinimu, gautas atsakymas iš mobiliojo ryšio operatoriaus nepaneigia fakto, kad liudytojas T. O. buvo eismo įvykio vietoje, nes TELIA LIETUVA, AB nurodė, jog mobiliojo ryšio telefonas gali prisijungti prie kitos gretimos stoties celių ir išvardijo atvejus, kada toks prisijungimas prie kitos gretimos stoties celių yra galimas. Be to, vertinant įvykio situaciją, kad liudytojas T. O. eismo įvykio vietoje nepasiliko, o vyko į darbovietę Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, todėl, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jo mobiliojo ryšio telefonas galėjo jungtis ir prie judriojo ryšio bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiauliai, (duomenys neskelbtini), kurios veikimo zona yra netoli nuo įvykio vietos.

17. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog 2021 m. lapkričio 26 d., apie 8.00 val., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilį VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo Ž. M., vairuodamas šį automobilį, jis sukėlė inkriminuojamą eismo įvykį, kurio metu G. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir tokiais veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

18. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. M. bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė neatsargų nusikaltimą, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo laikomas neteistu, nes ankstesnis teistumas buvo išnykęs (2 t., b. l. 117–129), po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo Ž. M. atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad Ž. M. baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 130–135), dirba (2 t., b. l. 136), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą paskirta 90 MGL (4 500 Eur) bauda yra teisinga, tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajam pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 180 MGL (9 000 Eur) dydžio bauda. Bendrindamas bausmes, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, taikė nuteistajam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą, numatytą BK 63 straipsnio 4 dalyje. Ž. M. paskirtą galutinę subendrintą 180 MGL (9 000 Eur) baudą vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą pagrindo nėra. Į bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, pagrįstai įskaityta baudos dalis, sumokėta pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 5 d. baudžiamąjį įsakymą.

19. Nukentėjusiosios G. S. atstovo pagal įstatymą M. S. įgaliotasis atstovas advokatas Arvydas Aranauskas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš nuteistojo Ž. M. patirtas išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

21. Bylos duomenimis, M. S. sumokėjo advokatui Arvydui Aranauskui pagal 2023 m. birželio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 164) 847 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 165). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat įvertinusi advokato darbo sąnaudas, prašymą dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti tenkina visiškai ir nusprendžia išieškoti M. S. iš nuteistojo Ž. M. 847 Eur išlaidoms už advokato teisines paslaugas atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo Ž. M. M. S. naudai 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) patirtoms išlaidoms už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme apmokėti.