- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-316-166-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00869-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Virginija Švedienė
- Nuteistasis
- A. T.
- Advokatai
- Algirdas Putna
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-166/2013
Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00869-2011-0
2013 m. gegužės 31 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal LR BK 260 str. 1 d. ir skirtas laisvės atėmimas 2 metams;
pagal LR BK 259 str. 1 d. ir skirta 2600 Lt (20 MGL) bauda.
Vadovaujantis LR BK 65 str. 2 d., galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 2 metams su 2600 Lt (20 MGL) bauda.
Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2011-07-07 iki 2011-07-08 (viena para).
Vadovaujantis LR BPK 105 str. 1 d. - iš A. T. priteista 1347,67 Lt proceso išlaidoms atlygint.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. T. nuteistas už tai, kad 2011-07-03 apie 15.00 val. prie Antakalnio poliklinikos, esančios Antakalnio g. 59 Vilniuje, iš kito asmens, neteisėtai turėdamas tikslą parduoti už 600 Lt įgijo ne mažiau, kaip 3,992 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,839 g narkotinės medžiagos - heroino, po ko dalį 0,098 g narkotinės medžiagos - heroino 2011-07-07 apie 11.00 val. prie pastato Nr. 7, esančio Lentvario g. Vilniuje, už 50 litų, pardavė A. M., kitą dalį 0,109 g narkotinės medžiagos -heroino tą pačią dieną apie 11.35 val. prie minėto pastato už 90 litų, pardavė J. G., o likusią dalį 0,195 g narkotinės medžiagos - heroino, laikė prie savęs iki 2011-07-07, 12.35 val. kai prie pastato Nr. 7A, esančio Lentvario g. Vilniuje, buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie minėtos dienos 12.40 val. jo asmens kratos metu rado nurodytą kiekį 0,195 g narkotinės medžiagos - heroino, paskutinę dalį 0,437 g narkotinės medžiagos - heroino, laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki tos pačios dienos 13.50 val. kai minėto namo kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė likusį nurodytą kiekį 0,437 g narkotinės medžiagos - heroino.
Šiais savo veiksmais A. T. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.
Be to, A. T. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iš kito asmens, neteisėtai neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti įgijo ne mažiau, kaip 0,924 g miltelių (14 tablečių), kurių sudėtyje buvo 0,070 g psichotropinės medžiagos - diazepamo, kurios dalį suvartojo, o likusį nurodytą kiekį minėtos medžiagos laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 2011-07-07 13.50 val. kai minėto namo kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė 0,070 g. psichotropinės medžiagos - diazepamo.
Šiais savo veiksmais A. T. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 259 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-02-18 priimto nuosprendžio dalį, pagal kurią jis pripažintas kalu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, pakeisti ir, vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d., LR BK 62 str. 2 d., paskirti jam kitą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmę, nevertino ir neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neanalizavo, kaip pasikeitė po veikos padarymo, neįvertino ir visiškai nepasisakė dėl galimybės skirti jam švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, todėl priimdamas nuosprendį jo atžvilgiu nepagrįstai nesivadovavo LR BK 54 straipsnio 3 dalies ir LR BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis. Apeliantas nurodo, jog prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai dėl to gailisi ir iki šiol labai išgyvena dėl savo klaidos. Apeliantas pabrėžia, kad tiek viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius parodymus ir jų nekeitė, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais ir padėjo kuo operatyviau išiaškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tačiau pasak nuteistojo A. T., pirmosios instancijos teismas į šią, aplinkybę neatsižvelgė, jos nevertino, nors apelianto nuomone, ši aplinkybė turėjo lemiamos reikšmės skiriant jam bausmę. Apeliantas tikėjosi, kad pirmosios instancijos teismas jo pasigailės ir atsižvelgs į jo aktyvius veiksmus padedant išaiškinti nusikaltimą, tačiau pasak apelianto, teismo šiuo atveju buvo visiškai formalus, todėl apelianto atžvilgiu priėmė ne teisingą, o formalų sprendimą. Apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas jo atžvilgiu nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į faktą, kad tiek iki nusikalstamos veikos padarymo momento, tiek po veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo metu, jis prižiūrėjo savo sunkiai sergantį tėvą kuris, likus maždaug mėnesiui iki teismo nuosprendžio priėmimo, mirė, be to į tai, kad su žmona augina du sūnus.Pasak apelianto paskirtoji bausmė nėra teisinga, teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą turėjo pareigą vadovautis LR BK 62 str. 2 dalimi ir paskirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi apelianto manymu, tam egzistuoja visos įstatymo reikalaujamos sąlygos ir aplinkybės. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, turėjo vadovautis taip pat ir LR BK 54 straipsniu. Pasak apelianto, pirmosios instancijos nepagrįstai nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neatsižvelgė, kad šiuo atveju egzistuoja išimtinės aplinkybės švelnesnės bausmės skyrimui. Apeliantas pažymi, kad nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, puikiai suvokia savo veiksmų pavojingumą ir jų pasekmes, todėl kaip įmanydamas stengiuosiasi kompensuoti savo kaltę keisdamas požiūrį ir gyvenimo būdą, nuo 2012-05-01 nusprendė užsiimti savanoriška veikla VšĮ „Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centre" kur rūpinasi soc. remtinais ir soc. rizikos vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių ir negalios sutrikimų, taip pat, kiek leidžia pajamos, padeda centro vaikams ir materialiai. Be to apeliantas nurodo, kad dirba įmonėje UAB „duomenys neskelbtini" trinkelių klojėju. Pasak apelianto, šiai dienai jis yra pasitaisęs, stengiasi būti naudingas savo šeimai ir visuomenei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis A. T. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
A. T. neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos bei jos kvalifikacijos, tačiau prašo vadovautis LR BK 54 str. 3 d., BK 62 str. 2 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nors nuteistasis ginčija jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek nuteistojo asmenybei, todėl paskirtos bausmės daugiau švelninti nėra pagrindo.
Dėl LR BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo
Apelianto manymu teismas, skirdamas bausmę, nevertino ir neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neanalizavo, kaip jis pasikeitė po veikos padarymo, neįvertino ir visiškai nepasisakė dėl galimybės jam skirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę ir priimdamas bausmę nepagrįstai nesivadovavo BK 54 str. 3 d. ir 62 str. 2 d. 2 p. nuostatomis. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmos instancijos teismas išsamiai ir nemotyvavo į ką atsižvelgė skirdamas bausmę nuteistajam A. T., tačiau konstatuoja, kad šiuo atveju nuteistajam A. T. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, todėl ji negali būti pripažinta aiškiai per griežta ar neteisinga. Kartu pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi ir skyrė minimalią, už BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę.
BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).
Kaip jau buvo minėta, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas tokiam asmeniui, už būtent tokios nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Vadinasi, teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, kad kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamąją byla konstatuoja, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. T. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis A. T., apeliaciniame skunde apeliuodamas į jį patį charakterizuojančias bei šeimynines aplinkybes teigia manąs, jog jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu. Kolegija atsižvelgia į skunde nurodytas aplinkybes ir vertina teigiamai, tačiau pažymi, kad tai, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi, suvokia savo kaltę ir stengiasi kompensuoti savo kaltę keisdamas požiūrį ir gyvenimo būdą, jog dalyvauja savanoriškoje veikloje, kur centro vaikams padeda ir materialiai, dirba, kad su žmona augina du sūnus nėra ir negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant būtų galima taikyti švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės, negu išimtinės, nes teismų praktikoje tokie atvejai dažni, kai jauni, dirbantys, turintys šeimą ir vaikus asmenys, ir tuomet, kai yra jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir net nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių už sunkių nusikaltimų padarymą nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme. Nepaisant to, teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad nuteistasis visiškai prisipažino ir gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, todėl jam buvo paskirta švelniausia bausmė, numatyta BK 259 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. sankcijoje. Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog A. T. numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ar neatitiktų baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Laikyti paskirtą iš esmės minimalią sankcijoje numatytą bausmę aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Tai pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas A. T. atžvilgiu turėjo taikyti LR BK 62 str. 2 d. ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, todėl jis taip pat yra atmestinas.
Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007, 2K-289/2011).
Bylos duomenys patvirtina, kad yra nustatyta viena nuteistojo A. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, tačiau antros atsakomybę lengvinančios aplinkybės, būtinos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui, nėra. Nors nuteistasis A. T. teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme davė nuoseklius parodymus, bendradarbiavo su teisėsauga, padėjo kuo operatyviau išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvaujančius asmenis, tačiau pažymėtina, kad jo prisipažinimas ir duoti parodymai buvo susiję su tuo, kad jis buvo priremtas byloje esančių neginčijamų įrodymų, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma, kaip atsakomybę lengvinanti. Apeliantas teigia, kad tiek iki nusikalstamos veikos padarymo momento, tiek po veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo metu slaugė sunkiai sergantį tėvą, tačiau šiuo atveju yra mama, žmona, kas taip pat tai galėjo daryti. Taip nėra duomenų, kad be nuteistojo niekas negalės prižiūrėti vaikų, juolabiau, kad apeliantas yra vedęs. Nors realios turinės žalos nėra, tačiau nusikaltimas yra susijęs su nakotinėmis medžiagomis ir tai jau yra didelė žala visuomenei. Šiuo atveju vis tik nėra nustatyta sąlygų visumos, tai yra nėra dviejų lengvinančių aplinkybių, bei alternatyvių sąvarankiškų aplinkybių, kurioms esant būtų galima nuteistojo atžvilgiu paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Be to, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 62 str. 2 d. nuostatas teismas gali, tačiau neprivalo. Teismas atsižvelgia ir į kitas bylos aplinkybes, į nuteistojo asmenybę, į tai, kad jis yra teistas, taip pat ir dėl narkotinių medžiagų ir šiuo atveju daro išvadą, kad taikyti A. T. BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas tai pat nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo A. T. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.