- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-1394-619/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19936-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- I. M.
- Atsakovas
- Nordea Bank AB, Lietuvoje
- Trečiasis asmuo
- UAB „Būsto paskolų draudimas“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės I. M. (Romančuk) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. (ankstesnė pavardė – „Romančuk“) ieškinį atsakovei Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių („Nordea Bank Finland Plc“ teisių perėmėjas) dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo; trečiasis asmuo – UAB „Būsto paskolų draudimas“, išvadą byloje duodanti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
Ieškovė prašė teismo pripažinti jos ir atsakovės 2008 m. sausio 4 d. sudarytos būsto kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu; pakeisti 2008 m. sausio 4 d. būsto kreditavimo sutarties nuostatas, atidedant kredito ir palūkanų mokėjimą iki 2014 m. birželio 1 d. ir išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2036 m. gruodžio 27 d.; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. sausio 4 d. būsto kreditavimo sutartimi atsakovė suteikė ieškovei 121 640 eurų būsto kreditą butui (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) duomenys neskelbtini, pirkti ir įrengti, o ieškovė įsipareigojo suteiktą kreditą grąžinti nuo 2009 m. gruodžio 27 d. iki 2036 m. gruodžio 27 d. 2008 m. liepos 24 d. papildomu susitarimu kredito suma padidinta iki 130 328,60 eurų. Kreditui grąžinti ieškovė įkeitė nurodytą butą. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. sumažėjo ieškovės pajamos iki 3520 Lt. Dėl pagalbos kreditui laiku grąžinti ji kreipėsi į trečiąjį asmenį, kuris paaiškino, kad, norint gauti įmokų kreditui grąžinti draudimo apsaugą, reikia tam tikrą laiką nemokėti įmokų bankui. Dėl to ieškovė nuo 2010 m. sausio mėn. nemokėjo bankui jokių įmokų. Ieškovė 2010 m. rugsėjo 17 d. gavo atsakovės pranešimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą, atsakovė 2010 m. spalio 14 d. atsisakė pratęsti terminą skolai sumokėti bei kreipėsi į teismą dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Vilniaus miesto 1–as apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi areštavo 74,66 kv. m butą duomenys neskelbtini, nurodė, kad ieškovės skola atsakovei 153 450,05 eurų. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 19 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Vilniaus miesto 1–as apylinkės teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi nutarė parduoti iš varžytynių butą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. paliko nepakeistą šią teismo nutartį. Antstolis 2013 m. vasario 26 d. pradėjo priverstinį vykdymą. Ieškovės tvirtinimu, sutartis nutraukta nepagrįstai, atsakovė pažeidė CK 6.209 straipsnį, 6.217 straipsnio 3 dalį, nes nenustatė papildomo termino prievolei įvykdyti, sutartį nutraukė ieškovei nepadarius esminio sutarties pažeidimo. Kreditavimo sutarties 13.1 punkte nustatyta sutarties vienašalio nutraukimo tvarka pažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, teises, nes nustatytas 10 dienų terminas po kurio bankas įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį, neproporcingai trumpas, ieškovė negrąžino tik nedidelės dalies kredito, atsakovė neįvertino ieškovės galimybių vykdyti prievoles, todėl nepagrįstai atsisakė atidėti įmokų mokėjimą. Ieškovės darbo užmokestis sumažėjo 2,5 karto, to ji negalėjo numatyti. Ieškovė nurodė, kad protingas terminas atidėti kredito įmokų ir palūkanų mokėjimą yra iki 2014 m. birželio 1 d.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieškinys iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir ieškovės atskirieji skundai byloje dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, kurie buvo atmesti. Pažymėjo, kad kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktą atsakovė taikė palankiau negu nustatyta CK 6.217, 6.218 straipsniuose, t. y. sutartį nutraukė ieškovei nevykdant sutarties ne 1 mėnesį, bet 9 mėnesius. Faktiškai ieškovė turėjo 10 mėnesių terminą pradelstai skolai sumokėti. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ieškinį teisme pareiškė po 2,5 metų nuo kreditavimo sutarties nutraukimo. Ieškovė pažeidė įmokų kreditui grąžinti ir palūkanoms mokėti grafiką, kurio laikymasis bankui turi esminės reikšmės. Bankas nesitiki, kad ieškovė tinkamai įvykdys kreditavimo sutartį, nes 2010 metais sumokėjo sumą, lygią dviems mėnesinėms įmokoms. Pažymėjo, kad ieškovė nesilaikė CK 6.204 straipsnyje nustatytos išankstinės kreipimosi į kreditorių tvarkos dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nes prašymą pakeisti sutarties sąlygas kreditoriui pateikė ne iš karto po to, kai sumažėjo jos atlyginimas (2009 m. gruodžio 1 d.), bet po 10 mėnesių nuo vėlavimo grąžinti kreditą pradžios. Be to, ieškovė sustabdė įsipareigojimų vykdymą, o tai draudžiama pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį.
Tretysis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neteisingai interpretuoja trečiojo asmens konsultacijas. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu sutiko išmokėti sumažintą 46 962,45 eurų dydžio draudimo išmoką, tačiau bankas atsisakė priimti sumažintą draudimo išmoką.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė byloje išvadą, kurioje nurodė, kad: 1) šalių sutarties specialiosios dalies 4.1.2 punkto, sutarties bendrosios dalies 1.21, 1.23, 10.1, 13.1, 13.2.2, 18 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, 2) šalių sutarties specialiosios dalies 6 punkto, sutarties bendrosios dalies 4.2.2, 5.2.4, 5.2.5, 6.1.2, 6.2, 10.4, 11.2.1, 13.1, 13.2., 14.1.5, 14.2 ir 18 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus; 3) šalių sutarties 4.2.4, 8.2, 9.1 ir 10.1 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato vartotojui neproporcingą civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį atsakovei dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Pripažino, kad ieškovės ir atsakovės AB „Nordea Bank Finland Plc“ 2008 m. sausio 4 d. būsto kreditavimo sutarties ir 2008 m. liepos 24 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 13.1 punktas ta apimtimi, kiek joje nustatyta banko teisė vienašališkai nutraukti šalių sutartį kredito gavėjui negrąžinus bent vienos kredito įmokos (dalies), negalioja ab initio kaip nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga. Priteisė atsakovei iš ieškovės 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad šalių kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punkto sąlyga yra nesąžininga ta apimtimi, kiek joje nustatyta banko teisė vienašališkai nutraukti šalių sutartį kredito gavėjui negrąžinus bent vienos kredito įmokos (dalies) (CK 6.188 straipsnio 2 dalis), tačiau vertino ar ši sąlyga ieškovei taikyta sąžiningai. Dėl ieškovės reikalavimo CK 6.204 straipsnio pagrindu pakeisti šalių kreditavimo sutarties sąlygas, atidedant įmokų kreditui grąžinti ir palūkanų mokėjimą iki 2014 m. birželio 1 d. teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė CK 6.204 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatytų kriterijų pasikeitusioms sutarties vykdymo aplinkybėms įvertinti ir rebus sic stantibus institutui taikyti. Tai, kad ieškovės atlyginimas sumažėjo ir tapo iš esmės lygus mėnesinei įmokų kreditui grąžinti bei palūkanoms mokėti sumai, per se neįrodo, jog ieškovė, sudarydama su atsakove kreditavimo sutartį ir papildomą susitarimą, eidama parduotuvės vadovės pareigas, negalėjo protingai numatyti šios aplinkybės, jos kontroliuoti. Pažymėjo, kad atsakovė, priimdama sprendimą nutraukti su ieškove sudarytą kreditavimo sutartį, įvertino ne tik tai, kad sumažėjo ieškovės mėnesio pajamos, bet taip pat tai, jog ieškovė nemokėjo net dalies įnašų skolai sumažinti ir neinformavo kredito davėjo apie kilusius finansinius sunkumus (b. l. 173). Teismas laikė reikšmingu tai, kad dėl kilusių sunkumų ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ieškovė į atsakovę kreipėsi tik po to, kai gavo atsakovės 2010 m. rugsėjo 17 d. pranešimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą, t. y. praėjus 9 mėnesiams nuo darbo užmokesčio sumažinimo (b. l. 25, 26). Šios aplinkybės teikė pagrindui daryti išvadą, kad ieškovė buvo prisiėmusi aplinkybių, dėl kurių jai tapo sunkiau vykdyti šalių sutartį, atsiradimo riziką. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, t. y. jos darbo užmokesčio sumažėjimas, šiuo konkrečiu atveju nepripažintina sutarties vykdymo suvaržymu, teikiančiu pagrindą keisti sutarties sąlygas, nes ši aplinkybė neatitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose įtvirtintų kriterijų. Pabrėžė, kad nėra pagrindo keisti šalių sudarytos kreditavimo sutarties ir papildomo susitarimo sąlygų, nes ieškovė pažeidė CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatytą kreipimosi į kreditorių tvarką dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovė atsakovei pranešė ne iš karto, kai sumažėjo jos darbo užmokestis, bet po 9 mėnesių, o nuo 2010 metų kovo mėn. ieškovė nemokėjo atsakovei jokių įmokų kreditui grąžinti ir palūkanų. Tokį ieškovės elgesį teismas kvalifikavo kaip sutarties vykdymo sustabdymą, o tai daryti pagal CK 6.204 str. prievolės skolininkui draudžiama. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į ieškovės elgesį po kreditavimo sutarties nutraukimo - sumokėtų įmokų dydį ir įvertinęs jį sprendė, kad toks ieškovės elgesys neteikia pagrindo atsakovei tikėtis, jog ieškovė tinkamai vykdys sutartį ateityje. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį yra nepagrįstas. Teismas laikė įrodytu, kad ieškovė nustatytais terminais nemokėjo įmokų kreditui grąžinti, palūkanų, delspinigių, todėl atsirado skola, ieškovė liko skolinga 20 842,69 Lt (6036,46 eurus), pradelstų mokėjimų dalis didelė, palyginus su tuo, ką ji įvykdė ir turėjo įvykdyti iki kreditavimo sutarties nutraukimo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo sąlyga (t. y. kreditavimo sutarties 13.1 punktas) ieškovei faktiškai taikyta ženkliai palankiau negu joje nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog atsakovė, kaip stipresnioji sutarties šalis, pasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę, kaip vartotoją, ir tokiu būdu pažeidė silpnesniosios sutarties šalies interesus. Teismo vertinimu, vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas nuo 2010 m. spalio 2 d. teisėtas, iš esmės atitinka CK 6.874 straipsnio, Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas, nepažeidžia vartotojų apsaugos teisinio režimo, neprieštarauja imperatyviosios teisės normos, viešajai tvarkai ir gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas darė išvadą, kad atsakovės 2010 m. rugsėjo 17 d. pranešimo turinys atitinka šalių kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 13.1 punkte nustatytą sutarties nutraukimo pagrindą, todėl atsakovė teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį.
Apeliaciniu skundu ieškovė I. M. (R.) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį pilnai. Su priimti teismo sprendimu nesutinka, mano, kad jis priimtas pažeidžiant CK 6.188 str., 6.204 str., 6.209 str., 6.217 str. nuostatas, bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.
1. Apeliantė nurodo, kad 2006 - 2008 m. jos darbo užmokestis sudarė vidutiniškai 6 500 Lt/mėn., nuo 2009 – 12 - 01 buvo sumažintas iki 3 520 Lt/mėn., o 2010 m. vidutinis darbo užmokestis sudarė 2 622 Lt/mėn. Taigi, darbo užmokestis sumažėjo 2,5 karto lyginant su darbo užmokesčiu, buvusiu kredito sutarties sudarymo metu. Sumažėjusios ieškovės darbo pajamos neproporcingai suvaržė jos galimybes vykdyti kredito sutartį joje numatytomis sąlygomis. Šie pokyčiai atsirado po kredito sutarties sudarymo, ieškovė negalėjo jų protingai numatyti, kontroliuoti, nebuvo prisiėmusi jų atsiradimo rizikos (CK 6.204 str. 2 d.). Ieškovė įvykdė CK 6.204 str. 3 d. nustatytą prievolę kreiptis į atsakovą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo 2010-09-24 raštu prašydama atidėti mokėjimus pagal kredito sutartį. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad darbo užmokesčio sumažėjimas nepripažintinas sutarties vykdymo suvaržymu, teikiančiu pagrindą keisti sutarties sąlygas, nes darbo užmokesčio sumažėjimas tiek, kad jo dydis tapo mažesnis nei mėnesio įmoka bankui pagal kredito sutartį, neabejotinai laikytinas esminiu sutarties vykdymo suvaržymu, teikiančiu pagrindą keisti sutarties sąlygas CK 6.204 str. pagrindu. Aplinkybė, kad nuo 2010 m. ieškovė neatliko mokėjimų paaiškinama tuo, kad jos pajamos tuo metu sudarė 2 008,56 Lt, tuo tarpu įmokos bankui dydis sudarė 2 700 Lt, t.y. įmoka buvo didesnė už gaunamas pajamas. Negalėjimas vykdyti sutarties dėl pasikeitusių aplinkybių nelaikytinas sutarties vykdymo sustabdymu, kadangi įmokų ieškovė nemokėjo ne savo pasirinkimu, o dėl to, kad neturėjo tam lėšų. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja pagrindas CK 6.204 str. taikymui.
2. Teismas netinkamai taikė CK 6.188 str. nuostatas. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad kredito sutarties 13.1 punkte nurodyta sąlyga yra nesąžininga ta apimtimi, kiek joje nustatyta banko teisė vienašališkai nutraukti šalių sutartį kredito gavėjui negrąžinus bent vienos kredito įmokos dalies. Teismas nurodo, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą, nurodančią, kad 10-15 d. trukmės papildomas terminas yra laikomas nesąžiningas vartotojo atžvilgiu, tačiau vis tik nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo ieškovei suteiktas 15 d. trukmės terminas laikytinas protingu ir pakankamu. Ieškovė negalėjo objektyviai įvykdyti reikalavimo per 15 dienų sumokėti 20 000 Lt įsiskolinimo, kadangi tuo metu jos darbo užmokestis sudarė apie 2000 Lt. Gavusi banko pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą ji kreipėsi į būsto paskolų draudimo bendrovę bei atsakovą dėl sąlygų pakeitimo ir mokėjimų atidėjimo. Negali būti laikomas protingu terminas, per kurį objektyviai negali būti įvykdomas reikalavimas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad kredito sutarties 13.1 p. sąlyga pripažintina nesąžininga ir ta apimtimi, kad nenustato pranešimo termino apie kredito sutarties nutraukimą, ginčo sąlyga sukuria neapibrėžtą situaciją, suteikiančią kreditoriui savo nuožiūra pasirinkti kredito sutarties nutraukimo terminą bei datą, tokiu būdu iškreipiama teisių ir prievolių pusiausvyra ieškovės nenaudai (CK 6.188 str.). Taigi, Kredito sutarties 13.1 nuostata pripažintina nesąžininga ir negaliojančia pilna apimtimi ir pirmosios instancijos teismo negalėjo būti taikoma.
3. Teismas negalėjo kreditavimo sutarties nutraukimo vertinti vadovaudamasis 13.1 punkto nuostatomis, o privalėjo vadovautis įstatyme įtvirtintomis vienašališko sutarties nutraukimo nuostatomis (CK 6.217 str. 3 d., 6.209 str. 4 d.). Apeliantės nuomone, palyginus su suteikto kredito suma, 4,6 proc. visos kredito sumos dydžio mokėjimo uždelsimas savaime negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, nors formaliai ir atitiktų sutarties nuostatas. Sutarties nutraukimas dėl 4,6 proc. atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, ypač atsižvelgiant į tai, kad kreditas yra suteiktas ieškovės gyvenamojo būsto pirkimui ir jo grąžinimo data 2036 metai. Apeliantės nuomone, svarbu pažymėti tai, kad nuo 2010 m. kovo mėnesio apeliantė įmokų nemokėjo todėl, kad būsto paskolų draudimo bendrovė jai nurodė, kad tokia sąlyga reikalinga tam, kad draudimo bendrovė laikinai perimtų iš ieškovės įmokų pagal kredito sutartį mokėjimą atsakovui. Gavusi atsakovo 2010-09-17 reikalavimą, ieškovė nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų. Pažymėjo, kad atsakovo naudai yra įkeistas didelės vertės turtas, kurio kaina ateityje tik didės, todėl sutarties nutraukimo dienai atsakovui nebuvo jokios grėsmės patirti finansinių nuostolių nenutraukus kredito sutarties, o pratęsus ar atidėjus palūkanų mokėjimo terminą. Apeliantės nuomone, toks kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nes negali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, kadangi nutraukimo pasekmės yra neadekvačios pačiam pažeidimui: nutraukus sutartį, ieškovei atsirado prievolė nedelsiant grąžinti visą kredito sumą – 130 285,80 EUR, kai tokios prievolės neįmanoma įvykdyti. Teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai sutarties nutraukimo teisėtumą vertino remdamasis kreditavimo sutarties 13.1 punkto nuostata, kadangi šis punktas visa apimtimi laikytinas nesąžiningu ir negaliojančiu. Net ir tuo atveju, jeigu punktas nebūtų pripažintas negaliojančiu, teismas privalėjo įvertinti sutarties nutraukimo faktinius ir įstatyminius pagrindus, t.y. įvertinti sutarties nutraukimą įstatyme įtvirtintų sutarties nutraukimo pagrindų atžvilgiu. Todėl buvo netinkamai taikyta CK 6.217 str. 3 d., 6.209 str. 4 d. nuostatos.
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.204 str. ir šios teismo išvados ieškovė nepaneigė. Nurodė, kad ieškovė pažeidė CK 6.204 str. 3 d., nes dėl kredito sutarties mokėjimų grafiko pakeitimo kreipėsi į Banką pateikdama abstraktų nemotyvuotą prašymą jau 10 mėn. iš eilės sistemingai pažeidusi mokėjimų grafiką ir tik po to, kai bankas po eilės raginimų įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą. Ieškovė nuo 2009 m. gruodžio mėn. buvo raginama pašalinti mokėjimų pažeidimus, tačiau to nepadarė, vengė su banku bendradarbiauti, o 2010 m. rugsėjo 24 d. raštą pateikė tik po to, kai bankas pranešė apie sutarties nutraukimą, bet ne po to, kai jai nuo 2009 m. gruodžio 1 d. buvo sumažintas atlyginimas. Ieškovė turėjo kreiptis per protingą terminą prašydama pakeisti sutartį, tačiau nuo banko 2010 m. spalio 14 d. rašto Nr. 11229, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti ir pakeisti sutartį iki ieškinio pateikimo praėjo beveik du metai ir aštuoni mėnesiai, kas patvirtina, kad ieškovė nebuvo ir nėra suinteresuota sąžiningu ir realiu sutarties vykdymu. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė neįrodė CK 6.204 str. nurodytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pakeisti sutartį. Ieškovei nepadidėjo Kredito sutarties įvykdymo kaina, ji gavo tokį Kredito sutarties įvykdymą, koks buvo aptartas sutartyje. Ieškovė sudarydama kredito sutartį galėjo protingai numatyti ir numatė, kad jai darbo užmokestis gali būti sumažintas arba darbo sutartis iš viso nutraukta, ši rizika negali būti perkelta atsakovui. Pažymėjo, kad ieškovė prašė atidėti įmokų grąžinimą terminui, kuris skaičiuojamas po teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos, o toks reikalavimas yra ydingas CK 6.204 str. prasme ir nesąžiningas. Apeliantė nesiūlė ir nesiūlo būdų, kaip ji gali pašalinti pažeidimus, jeigu sutartis būtų pakeista ir ji turėtų galimybę toliau vykdyti sutartį. Darbo užmokesčio sumažėjimas neatitinka imperatyvių CK 6.204 str. numatytų sutarties pakeitimo sąlygų ir nėra tokio esmingumo ir išimtinio masto, kuris sudarytų pagrindą priverstine tvarka pakeisti sutartį. Be to, būtina įvertinti tai, kad bankas nuo 2010 m. spalio 2 d. vienašališkai nutraukė sutartį. Atsakovo tvirtinimu, nėra pagrįstais laikytini apeliantės teiginiai dėl Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygos negaliojimo visa apimtimi, o taip pat dėl tariamai neteisėto nutraukimo. Atkreipia dėmesį, kad nėra ginčo dėl fakto, kad ieškovė nuo 2009 m. gruodžio 27 d. sistemingai pažeidinėjo mokėjimų grafiką ir dėl šio pažeidimo Vilniuas apygardos teismas jau yra priėmęs dvi nutartis (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-736-656/2012 ir civilinė byla Nr. 2S-1506-567/2012). Šioje byloje ieškovė jau trečią kartą kelia tuos pačius klausimus, susijusius su Sutarties nutraukimu. Ieškovė sistemingai nesilaikė Kredito sutarties specialiosios dalies 2.10 punkto, Bendrosios dalies 11.2.1 punkte numatytų sąlygų mokėti kredito įmokas ir palūkanas griežtai nustatytą kiekvieno mėnesio dieną. Akcentuoja, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlyga dėl vienašališko sutarties nutraukimo ieškovei buvo taikyta žymiai palankiau – ji pažeidė sutartinių įsipareigojimų vykdymą jų vykdymo pradžioje – nuo 2009 m. gruodžio 27 d., tačiau tik dėl banko geranoriškumo Kredito sutartis buvo nutraukta tik nuo 2010 m. spalio 2 d., ieškinį ieškovė pareiškė nuo sutarties nutraukimo praėjus 2,5 metų. Taigi, kredito sutartis buvo nutraukta po dešimties mėnesių sistemingo mokėjimo prievolių pažeidimo. Bankas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kredito sutartį dėl sistemingų mokėjimo grafiko pažeidimų, kurie nebuvo pašalinti ir per papildomai nustatytus terminus. Ieškovė, nevykdžiusi sutarties 10 mėnesių iš eilės, negalėjo tikėtis kitokio rezultato, pati nesirūpino tinkamu sutarties vykdymu, jos eiga. Nesutinka su skundo argumentu, kad apeliantės neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę dalį sutartinių įsipareigojimų - 4,6 proc. ir tai nėra esminis pažeidimas. Iš ieškovės elgesio akivaizdu, kad ji nėra suinteresuota vykdyti savo įsipareigojimus taip, kaip buvo sutarta Kredito sutartyje. Pažymėjo, kad bankas maksimaliai rūpestingai naudodamasis visais įmanomais būdais vykdė bendradarbiavimo pareigą, tačiau ieškovė tai ignoravo. Bankas negali prisiimti ieškovės nemokėjimo riziką, nes jo interesas yra viešas – užtikrinti finansų sistemos stabilumą, veikti nenuostolingai. Ieškovė panaudojo banko kreditą ir įsigijo bei įsirengė butą iš kreditinių lėšų. Sutartį ji vykdė gana trumpą laiką, lyginant su Kredito sutarties galiojimo terminu. Nutraukus sutartį, šalys iš esmės bus grąžintos į pradinę padėtį, be to, ieškovė turi pareigą sumokėti palūkanas už paimtą ir negrąžintą kreditą, kurios nelaikytinos dideliais neįprastais nuostoliais. Atotrūkis tarp Kredito sutartyje numatyto ieškovės įsipareigojimo tinkamai vykdyti mokėjimus pagal grafiką ir tarp faktinės situacijos, kuomet ieškovė 10 mėnesių iš eilės nevykdė savo įsipareigojimų, nepadengė skolos yra akivaizdus ir labai didelis, todėl nukentėjusioji šalis teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo sutarties nutraukimu. Pažymi, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo ir sąžiningumo principus, vengė bendrauti su kreditoriumi, su ja negalėjo susisiekti banko darbuotojai. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovės ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutartinių santykių klausimas nėra susijęs su Kredito sutarties nutraukimo teisėtumu.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovės apeliacinio skundo ribose.
Apeliantės tvirtinimu, jos darbo užmokesčio sumažėjimas 2,5 karto lyginant su darbo užmokesčiu, buvusiu kredito sutarties sudarymo metu yra neabejotinai laikytinas esminiu sutarties vykdymo suvaržymu, teikiančiu pagrindą keisti sutarties sąlygas CK 6.204 str. pagrindu. Ieškovės įmoka buvo didesnė nei jos gaunamos pajamos, todėl dėl objektyvių priežasčių ji neturėjo galimybės vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
Ištyrusi bylos įrodymų visumą, apeliantės skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) bei nepagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja pagrindas CK 6.204 str. taikymui ieškovės atžvilgiu.
Remiantis CK 6.204 str. 2 d. sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; tų aplinkybių šalis negali kontroliuoti; nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Prašymas dėl sutarties pakeitimo turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai sustabdyti sutarties vykdymą. Pažymėtina, jog CK 6.204 str. numatytas sutarties pakeitimo iš esmės pasikeitus aplinkybėms institutas yra išimtinė privačius sutartinius santykius modifikuojanti prievolė, todėl turi atitikti visas CK 6.204 str. numatytas jos taikymo sąlygas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė neįrodė CK 6.204 str. 2 d. 2,3,4 punktuose nustatytų kriterijų pasikeitusioms sutarties vykdymo aplinkybėms įvertinti ir šiam institutui taikyti.
Laikytini neįrodytais ieškovės teiginiai, kad sumažėjusios darbo pajamos neproporcingai suvaržė jos galimybes vykdyti Kredito sutartį ir šių pokyčių ieškovė negalėjo numatyti, kontroliuoti, nebuvo prisiėmusi jų atsiradimo rizikos. Kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl darbo užmokesčio sumažėjimo negali būti kvalifikuojamos kaip tokio esmingumo ir masto aplinkybė, kuri pateisintų CK 6.204 str. numatyto sutarties pakeitimo instituto taikymą teismo sprendimu, kadangi ieškovė kaip apdairi sandorio šalis būsto kreditavimo sutarties sudarymo metu galėjo protingai numatyti aplinkybę, kad darbo užmokestis jai gali būti sumažintas arba darbo sutartis iš viso nutraukta. Kita vertus, byloje nėra pateikta įrodymų, kokios aplinkybės sąlygojo darbo užmokesčio sumažėjimą, kad buvo išnaudotos visos priemonės įgyti didesnį darbo užmokestį. Pažymėtina, jog paraiškoje kreditui gauti ieškovė bendras šeimos pajamas atskaičius mokesčius nurodė ne tik jos gaunamą darbo užmokestį, bet ir 1200 Lt pajamas iš nuomos (t.1, b.l. 164) ir kaip pagrįstai sprendimo motyvuose nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepateikė įrodymų, kad nebegauna pajamų iš nuomos. Ieškovė sutartiniuose santykiuose su atsakovu buvo prisiėmusi pajamų netekimo/sumažėjimo riziką, todėl ši asmeninė rizika teismo sprendimu priverstinai negali būti perkelta atsakovui.
Laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė taip pat nesilaikė CK 6.204 str. nustatytų reikalavimų dėl kreipimosi į kreditorių ir teismą tvarkos. Ieškovė nesikreipė į banką dėl interesų suvaržymo nedelsiant po jos interesų suvaržymo – tokį prašymą pareiškė 10 mėnesių iš eilės sistemingai pažeidusi mokėjimų grafiką ir tik po to, kai bankas 2010 m. rugsėjo 17 d. pranešimu įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą (b.l. 25, t.1). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovė nuo 2009 m. gruodžio 27 d. iki 2010 m. rugsėjo 24 d. kreipimosi, o taip pat ir vėliau po ieškinio pateikimo nemokėjo įmokų pagal grafiką, todėl pagrįstai teismo buvo laikytina pažeidusia CK 6.204 str. 3 d.. Nesutiktina su apeliantės skundo teiginiu, kad ji nesustabdė kreditop sutarties vykdymo, ieškovė neatliko mokėjimų pagal sutartinį grafiką, o šiuo atveju nei Kredito sutartis nei galiojantys teisės aktai neatleidžia ieškovės nuo pareigos vykdyti mokėjimų pagal šalių pasirašytą grafiką, net jeigu ieškovei iškilo finansiniai sunkumai. Pažymėtina tai, kad ieškovė pagal savo finansines galimybes neatliko jokių, net dalinių įmokų mokėjimų, kas duotų pagrindą daryti išvadai, kad ji bet kokiomis išgalėmis siekė būti sąžininga prieš kreditorių ir bent jau pagal einamas finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus.
Dėl Kredito sutarties vienašalio nutraukimo ieškovei pažeidus sutartį
Apeliantės tvirtinimu, vadovaujantis CK 6.188 str. nuostatomis Kredito sutarties 13.1 punkto nuostata pripažintina nesąžininga ir negaliojančia visa apimtimi ir pirmosios instancijos teismo byloje negalėjo būti taikoma, todėl teismas netinkamai pritaikė CK 6.188 str. nuostatas. Apeliantės tvirtinimu, ji nepadarė esminio pažeidimo ir dėl to Kredito sutartis atsakovo nutraukta nepagrįstai.
Pirmosios instancijos teismas byloje padarė išvadą, kad šalių kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlyga yra nesąžininga ta apimtimi, kiek joje nustatyta banko teisė vienašališkai nutraukti šalių sutartį kredito gavėjui negrąžinus bent vienos kredito įmokos dalies, tačiau ištirtų bylos įrodymų visumoje teismas vertino, kaip atsakovė faktiškai taikė šią sąlygą ieškovei, ar ji buvo taikyta sąžiningai ar ne. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo sąlyga (kreditavimo sutarties 13.1 punktas) ieškovei buvo taikoma faktiškai ženkliai palankiau negu joje nustatyta tvarka, todėl negalima daryti išvados, jog atsakovė pasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę kaip vartotoją ir tokiu būdu pažeidė silpnesnės šalies interesus. Teismo vertinimu, atsakovės nustatyti terminai aiškūs, konkretūs, adekvatūs, protingi ir sąžiningi, todėl vienašalis sutarties nutraukimas nuo 2010 m. spalio 2 d. yra teisėtas ir iš esmės atitinka CK 6.874 str., Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 punkto nuostatas, neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta. Sutinkamai su CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita sutarties šalis neįvykdo arba netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Remiantis CK 6.217 str. vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais pagrindais. Sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimas yra fakto klausimas, todėl kiekvienu atveju turi būti vertinama tiek teisinis nutraukimo pagrindas, tiek tai, kaip tas pagrindas šaliai buvo taikytas.
Kredito sutarties Specialiosios sąlygos patvirtina, kad šalys susitarė, jog ieškovė paskolą ir palūkanas grąžina griežtai nustatytą mokėjimų dieną. Pažymėtina, jog kreditavimo santykiuose mokėjimų grafikas ir jo griežtas laikymasis turi esminės reikšmės kredito įstaigai iš kredito gavėjo pusės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis Nr. 3K-3-58/2012). Bylos duomenys patvirtina ir ginčo tarp šalių nėra dėl to, kad ieškovė nuolatos ir sistemingai nuo 2009 m. gruodžio 27 d. pažeidinėjo mokėjimų grafiką, mokėjimų vykdymą sustabdė, pradelsta skola nuo 2009 m. gruodžio 27 d. iki sutarties nutraukimo sudarė 20 842,69 Lt (6036,46 eurus). Ieškovei ne kartą buvo siųstas raginimas sumokėti skolą pagal kredito grafiką, pažeidimų ji nepašalino, susidarė ženklus įsiskolinimas. Dėl apeliantės skundo argumentų, kad teismas byloje nepagrįstai nevertino sutarties nutraukimo įstatyminiu pagrindu CK 6.217 str. 1-3 dalimis, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertino šalių faktinį sutartinį nutraukimo pagrindą, pažymėtina ir tai, kad įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais jau yra konstatuotos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės, ieškovė yra iš esmės pažeidusi kredito sutartį (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje NR. 2S-736-656/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje NR. 2S-1506-567/2012). Vertinant apeliantės argumentą, kad palyginus su suteikto kredito suma 4,6 proc. visos kredito sumos dydžio mokėjimo uždelsimas nėra ir negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad kreditas yra suteiktas gyvenamojo būsto pirkimui ir jo grąžinimo data 2036 metai, teisėjų kolegija mano esant teisingai pirmos instancijos teismo išvadai, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p., kuriame numatyta Banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį esant „bent vienos“ įmokos pradelsimui yra nesąžininga. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino kaip 13.1 punkto sąlyga atsakovo buvo taikoma ieškovei faktiškai. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas, kad Kredito sutartis atsakovo buvo teisėtai nutraukta nuo 2010 m. spalio 2 d. CK 6.217 str. 5 d. nurodytu pagrindu, padarė teisingą išvadą, kad Kredito sutarties nutraukimas atitinka CK 6.874 str. nuostatas, nepažeidžia vartotojų apsaugos teisinio režimo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Šias aplinkybes patvirtina bylos įrodymai. Nustatyta, kad ieškovė jau nuo 2009 metų gruodžio 27 d. (sutartinių įsipareigojimų vykdymo pradžioje) sistemingai pažeidinėjo mokėjimo prievoles, tai tęsėsi ilgą laiką, ieškinį teisme pareiškė 2013 m. birželio 12 d., nuo sutarties nutraukimo praėjus daugiau nei 2,5 metų, nebendradarbiavo su atsakovu. Jokių argumentų, bei tai pagrindžiančių įrodymų, kad per 27 metus ieškovės finansinė padėtis pasikeis į gerąją pusę, teismui nepateikta (CPK 178 str.). Ieškovė, prisiimdamas mokėjimų nevykdymo riziką, žinojo ir suprato, kad tinkamai ir laiku nevykdant Bankui prievolės, pastarasis turi teisę nutraukti Sutartį. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš esmės Bankas netaikė šioje situacijoje pirmos instancijos teismo sprendime pripažintos nesąžininga Kredito sutarties 13.1 p. sąlygos, kadangi Sutartį nutraukė ženkliai vėliau nei po pirmos kredito gavėjo įmokos nesumokėjimo - po dešimties iš eilės mėnesių netinkamo prievolių vykdymo. Toks ieškovės elgesys leidžia pripažinti, kad ji neketino toliau vykdyti įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad ieškovė Sutartį vykdė gana trumpą laiką, lyginant su visu kredito laiku. Ieškovė panaudojo banko kreditą ir įsigijo bei įsirengė įkeistą butą iš banko gauto kredito. Kredito sutartį nutraukus, šalys iš esmės bus grąžintos į pradinę padėtį, be to, ieškovė turi pareigą sumokėti sulygtas palūkanas už paimtą ir negrąžintą kreditą, kurios nelaikytinos neįprastais nuostoliais. Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovei, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bankas, kaip finansų įstaiga, turi rūpintis ne tik savo verslo rizika, bet ir stabdyti skolinių įsiskolinimų augimą. Tokiu atveju, kai Kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo Kredito sutarties pažeidimo, o nuolat pažeidžiant įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymą, bei nereaguojant į Banko raginimus tinkamai vykdyti prievoles (CK 6.209 str.), laikytina, kad Bankas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kredito sutartį dėl mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimų.
Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte nustatytas 10 dienų terminas skolai padengti buvo per trumpas. Ieškovė dar nuo 2009 m. gruodžio mėnesio nepadengė skolos, nors buvo ne vieną kartą raginama pašalinti pažeidimus. Be to, ji pati pripažįsta, kad neturi galimybių skolos padengti nei per 10 d., nei per 30 dienų terminą (CK 6.218 str.). Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliacinėje instancijoje ieškovė nepateikė duomenų, kad ji yra pajėgi pašalinti pažeidimus. Apeliantės teiginiai, kad Kredito sutarties 13.1 punkto sąlyga yra nesąžininga dėl to, kad nenustato pranešimo termino apie kredito sutarties nutraukimą, o pagal CK 6.218 str. 1 d. turi būti pranešta, atmestini, kadangi remiantis šiuo punktu nustatyta, kad nepašalinus mokėjimo pažeidimo per papildomai nustatytą 10 dienų terminą, bankas turi teisę nutraukti sutartį, o 2010 m. rugsėjo 17 d. pranešime Nr. 10108 atsakovas ieškovei nurodė, kad jeigu ji nepašalins pažeidimo, sutartis bus nutraukta nuo konkrečios datos – 2010 m. spalio 2 d..
Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi įtakos vertinant priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Atsakovas pateikė duomenis, kad advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme turėjo 2 752,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą yra itin išsamus, jame plačiai įvertintos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kiekvienai jų pagrįsti nurodyta ir teisminė praktika, todėl pripažintina, kad tokiam procesiniam dokumentui parengti buvo reikalingas didesnės laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos kontekste teisingas ir protingas atlygis advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme sudarytų 2 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 str. teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (skyriaus kodas 303252632) iš ieškovės I. M. (R.a/k (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.