- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-19
- Bylos Nr.
- 2S-736-656/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Suinteresuotas asmuo
- I. M.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. M. (buvusios R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutarties Nr.4103/2011, kuria areštuotas įkeistas turtas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės I. R. Nurodė, jog I. R. (dabar – M.) užtikrindama iki 2036 m. gruodžio 27 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-01-07 įregistruotu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 74,66 kv. m. bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašyme dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė - 2008 m. sausio 4 d. Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK08/01/01VY su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais nėra vykdoma, todėl prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą ir Banko naudai iš skolininkės išieškoti 153.450,05 EUR ir 16,18 Lt skolos bei 137 Lt žyminio mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja, laikinai einanti hipotekos teisėjos pareigas, 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi Nr.4103/2011 nutarė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį daiktą – 74,66 kv. m. bendro ploto butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį I. R. (a/k (duomenys neskelbtini) uždraudžiant įkeisto daikto savininkei juo disponuoti. Išaiškino daikto savininkei, kad areštavus įkeistą turtą ji netenka teisės perleisti jo kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į turtą arba mažinti jo vertę. Įspėjo skolininkę (įkeisto turto savininkę), kad negrąžinus skolos, t.y. 130 285,80 EUR panaudoto kredito, 4 880,77 EUR nesumokėtų palūkanų, 18 283,48 EUR eigojimo nevykdymo palūkanų, viso - 153 450,05 EUR ir 16,18 Lt turto draudimo mokesčio bei 137 Lt žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Iš pateiktų dokumentų teismas padarė išvadą, kad kreditorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str., 6.218 str. bei kreditavimo sutarties 13.1. p., nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, registruotu laišku išsiuntė skolininkei (įkeisto daikto savininkei) I. R. 2010-09-17 pranešimą Nr. 10108, kuriuo įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį, kadangi skolininkė nevykdo sąlygų, numatytų kreditavimo sutartyje, - paskolą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais. Pranešimas skolininkei buvo įteiktas 2010-09-20. Pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius nurodė, kad skolininkei laiku neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų pagal 2008 m. sausio 4 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08/01/01VY su vėlesniais sąlygų pakeitimais ir papildymais per įspėjime nustatytą 10 d. Terminą, t. y. nuo 2010-09-17 iki 2010-10-02, Būsto kreditavimo sutartis 2010 m. spalio 2 d. bus nutraukta. Skolininkei neįvykdžius įsipareigojimų ir kreditoriui dėl kredito gavėjos kaltės vienašališkai nutraukus kredito sutartį anksčiau termino, kreditorius įgijo teisę reikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų visą kreditą, priklausančias palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas (CK 6.874 str., 4.174 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad skolą sudaro: 130 285,80 EUR panaudoto kredito, 4 880,77 EUR nesumokėtų palūkanų, 18 283,48 EUR įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, viso - 153 450,05 EUR ir 16, 18 Lt turto draudimo mokesčio (2008 m. sausio 4 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK08/01/01VY bendrosios dalies 10.3 punktas) bei 137 Lt žyminio mokesčio išlaidų.
III. Atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Suinteresuotas asmuo I. M. (buvusi R.) atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutarties Nr.4103/2011 panaikinti.
Atsiliepimas
Atskirasis skundas grindžiamas argumentais:
1. Hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras ir nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalėjo vertinti, ar sutarčių sąlygos yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Kredito sutarties 13.1 punkto sąlyga yra nesąžininga, todėl pripažintina negaliojančia.
2. Pagal sutartį negrąžinta suma sudaro tik apie 4,6 procentus kredito, todėl tokios kredito sumos mokėjimo terminas negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas.
3. UAB „Būsto paskolų draudimas” būtina įtraukti į nagrinėjamąją bylą, nes tuo atveju, jei teismas pripažins, kad kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai, kreditorius turės teisę į draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kreditoriaus reikalavimas bus mažintinas draudimo išmokos dydžiu.
Kreditorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė suintersuoto asmens atskirąjį skundą atmesti ir hipotekos teisėjos nutartį palikti nepakeistą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimo argumentai:
1. Bankas teisėtai nutraukė Kredito sutartį dėl esminių sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų, laikydamasis CK 6.217, 6.218 straipsnių sąlygų. Praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo sutarties pažeidimo ir daugiau kaip vieneriems metams nuo sutarties nutraukimo skolininkė nepadengė skolos ir nepateikė įrodymų, jog skolą padengs. Su Banku skolininkė vengė bendradarbiauti.
2. Nepagrįstai į bylą įtraukė UAB „Būsto paskolų draudimas“. Be to, skolinkė neįvertino aplinkybės, kad net jei UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir išmokėtų draudimo išmokas už skolininkę, UAB „Būsto paskolų draudimas“ įgytų regreso teisę į skolininkės įkeistą turtą ir galėtų pradėti hipotekos procedūras iš skolininkės įkeisto turto.
UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė suintersuoto asmens atskirąjį skundą atmesti ir hipotekos teisėjos nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimo argumentai:
1. Bendrovės vykdomas būsto kreditų draudimas yra bankų riziką mažinanti priemonė, nes draudžiamojo įvykio atveju draudimo išmoką gauna naudos gavėjas - bankas, bei sudaroma galimybė pradinio įnašo negalintiems sukaupti būsto kredito gavėjams gauti būsto kreditą su mažesniu pradiniu įnašu. Apeliantė įgijo galimybę gauti 100 proc. įkeisto buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės dydžio būsto kreditą iš banko be pradinio įnašo.
2. Mokėjimų draudimo susitarimo sudarymas nėra privalomas bendrovei pagal draudimo sutartis, todėl yra priskiriamas savanoriškajai, papildomai draudimo sutarties formai. Atsižvelgiant į tai, bendrovei nekilo jokių imperatyvių įpareigojimų, susijusių su Mokėjimų draudimo susitarimo sudarymo būtinumu su skolininke.
3. Bendrovė 2011 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos ir informavo banką ir skolininkę (skolininkė šio rašto neatsiėmė). Tačiau bankas 2011 m. liepos 15 d. raštu informavo, kad atsisako priimti sumažintas draudimo išmokas bei atsisako nuo Paraiškų draudimo išmokai gauti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutaties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju nustatytina, ar buvo pagrindas pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą- areštuoti I. R. (dabar – M.) nuosavybės teise priklausantį įkeistą nekilnojamąjį turtą.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009). Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus.
Tačiau nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr.3K-7-272/2011, teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Vartojimo santykiai turi viešą interesą, todėl teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp I. R. (dabar – M.) ir Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2008-01-04 buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr.BK 08/01/01VY (bei 2008-07-24 susitarimas dėl būsto kredito sutarties pakeitimo) (b.l.38-44), kuria kredito gavėjai suteiktas 130.328,60 EUR kreditas buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui ir įrengimui. Užtikrindama šio kredito grąžinimą ir visų su juo susijusių mokėjimų vykdymą, 2008-01-07 hipotekos lakštu (identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini)) kredito gavėja įkeitė Bankui nekilnojamąjį daiktą - 74,66 kv. m. bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Formaliai įvertinus kreditavimo sutarties duomenis bei vadovaujantis kasacinio teismo praktika (LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-272/2011) darytina išvada, kad minėtos kreditavimo ir hipotekos sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys. Todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju hipotekos teisėjas turėjo pareigą atlikti sutarčių sąlygų sąžiningumo bei pagrindinė sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę (CPK 353 str. 2 d.).
Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 13.1. punktas, nustatantis, kad kredito gavėjui nesumokėjus įmokų ir /ar palūkanų pagal grąfiką ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų, Bankas nustato ne trumpesnį kaip dešimties dienų papildomą terminą įsiskolinimui padengti, o per nurodytą terminą įsiskolinimo nepadengus, Bankui suteikta teisė reikalauti grąžinti visą kreditą, palūkanas bei kitas pagal sutartį nustatytas sumas, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra dvidešimt septyneri metai, todėl vienos mėnesinės įmokos vėlavimas negali būti pripažįstamas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu.
Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad kredito gavėja pažeidė ne vienos mėnesinės įmokos mokėjimo terminą. Sprendžiant iš Banko 2010-09-17 pranešime apie sutarties nutraukimą (b.l. 52) atliktų paskaičiavimų, kredito gavėja Bankui laikotarpiu nuo 2009-12-27 iki 2010-08-27 pradelsė 6062,02 EUR mokėjimus. Nors, apeliantės tvirtinimu, pradelsta suma siekia tik 4,6 procentų visos kredito sumos, todėl, jos manymu, negali būti laikoma didele, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (CK 6.217 str., 6.209 str., 4.192 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad sutartinių prievolių pradėta nesilaikyti 2009 m. gruodžio mėn. ir jų nesilaikyta devynis mėnesius. Be to, iš Banko teismui 2011 m. rugpjūčio 5 d. adresuotos pažymos spręstina, jog kredito gavėja ir vėliau nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Pažymos pateikimo dieną kredito gavėja prievolės Bankui buvo nevykdžiusi 586 dienas. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkės elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 straipsniu, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Todėl teismas pripažįsta, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis ir nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę.
Bylos duomenys patvirtina, kad kredito gavėja sistemingai laiku nevykdė prievolių, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Nors vartotojų teisių apsauga skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Nagrinėjamu atveju kredito gavėjai sistemingai nevykdant prievolės mokėti įmokas, teismo vertinimu, kredito davėjas įgijo teisę prieš laiką nutraukti pagrindinę sutartį bei pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą - areštuoti I. R. (dabar – M.) nuosavybės teise priklausantį įkeistą nekilnojamąjį turtą.
Apeliantė tvirtina, jog jai susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais draudimo bendrovė UAB „Būsto paskolų draudimas“, su kuria sudaryta draudimo sutartis, nepagrįstai nesudarė su skolininke papildomos sutarties dėl mokėjimų draudimo. Pastebėtina, kad Draudimo bendrovės vykdomas būsto kreditų draudimas yra bankų riziką mažinanti priemonė, nes draudžiamojo įvykio atveju draudimo išmoką gauna naudos gavėjas – bankas. Šiai bendrovei mokėjimų draudimo susitarimo sudarymas su skolininku nėra privalomas pagal draudimo sutartis, nes jis priskiriamas savanoriškajai, papildomai draudimo sutarties formai. Atsižvelgiant į tai, draudimo bendrovei nekilo jokių imperatyvių įpareigojimų, susijusių su Mokėjimų draudimo susitarimo sudarymo būtinumu su skolininke. Todėl šis atskirojo skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes darytina išvada, kad, nors hipotekos teisėja ginčijamoje nutartyje ex officio nevertino Kredito (vartojimo) sutarties sąlygų sąžiningumo, pagrindinės sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi, vertinant atskirojo skundo argumentus bei byloje nustatytus faktus, nesudaro pagrindo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartį Nr.4103/2011 panaikinti ar pakeisti.
Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, vadovaujantis CPK 93 str., 98 str., 443 str. 6 d., iš apeliantės priteistinos kreditoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos. Kreditorius prašo priteisti 1573 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro teisininko penkių darbo valandų užmokestis. Remiantis CPK 98 straipsniu, teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punktu bei atsižvelgiant į bylos specifiką, sudėtingumą, kreditoriui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, iš apeliantės priteistina 700 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimą).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartį Nr.4103/2011 palikti nepakeistą.
Priteisti kreditoriui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, iš apeliantės I. M. (buvusios R.) (a.k(duomenys neskelbtini) 700 Lt (septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.