- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- eI3-3529-426/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01640-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Vilniaus pataisos namai
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. skunde prašo: panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir PN) direktorius 2021 m. balandžio 15 d. įsakymą „Dėl D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 4-171 (toliau – Įsakymas); stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Grąžinti pareiškėją į buvusias 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas. Priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, jog atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-929/2021, kuria nuteistųjų R. L., V. T. ir pareiškėjo gynėjo advokato V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio atmetė, skundžiamu Įsakymu atleido pareiškėją, 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesnįjį specialistą, vidaus tarnybos puskarininkį, iš vidaus tarnybos.
Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. Nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT58-A-N4/2021 (toliau – Nutarimas) pripažindamas, jog Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pasisakė, kad aiškindamas Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, konstatavo, kad „valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad paminėtame Nutarime Konstitucinis teismas pažymėjo, jog draudimas būti statutiniais valstybės tarnautojais, vidaus tarnybos sistemos pareigūnais, neterminuotai ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, negali būti pateisinamas statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė, sistemiškai pasisakė ne tik apie asmenų, norinčių stoti į valstybės tarnybą, bet ir jau tapusių valstybės tarnautojais, lūkesčių pažeidimą, pareiškėjas daro išvadą, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas taip pat prieštarauja Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde pareiškėjas aiškina, kad 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (baudžiamojoje byloje Nr. 1-2282-1123/2020) jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį, paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamoji byla Nr. 1A-179-929/2021).
Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir 2021 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties panaikinimo, mano, kad yra tikimybė, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti panaikintas.
Pareiškėjas pažymi, kad nei Statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) nereglamentuoja neteisėtai atleistų pareigūnų teisių gynimo būdų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3594-520/2017).
Pripažinus skundžiamą Įsakymą neteisėtu, pareiškėjas turi būti grąžintas į eitas pareigas ir jo naudai iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Šio ginčo sprendimui teismo prašo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, suformuotą praktiką ir Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. Nutarimą Nr. KT58-A-N4/2021.
Žemesnės instancijos teismas
Jei Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo sprendimui netaikytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytų nuostatų, prašo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis pasisakytų dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, bei 4 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Atsakovas Vilniaus pataisos namai mano, jog keliami reikalavimai yra nepagrįsti, todėl skundas atmestinas.
Dėl Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos
Atsiliepime atsakovas nurodo, jog pareiškėjas iki 2021 m. balandžio 15 d. ėjo Vilniaus PN 2-ojo Saugumo valdymo skyriaus (toliau – 2-asis SVS) jaunesniojo specialisto pareigas (vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio laipsnis). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu jis kartu su kitais nuteistaisiais buvo pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 50 MGL (2 500 Eur) bauda už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartimi nuteistųjų gynėjo apeliacinis skundas buvo atmestas.
Atsakovas aiškina, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartis Vilniaus PN gauta 2021 m. balandžio 14 d. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, Vilniaus PN direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-171 „Dėl D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
Aplinkybė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo nutartį apskundė kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, atsakovo nuomone, neturi įtakos skundžiamo įsakymo galiojimui, kadangi kasacija baudžiamajame procese pagal savo pobūdį yra išimtinė įsiteisėjusio nuosprendžio peržiūrėjimo stadija, nesustabdanti ir neatidedanti šio nuosprendžio įsiteisėjimo bei vykdymo.
Dėl Pareiškėjo prašymo grąžinti į tarnybą
Atsakovas mano, kad pareigūno, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinto kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, grąžinimas į vidaus tarnybą nesuderinamas su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjas, pradėdamas tarnybą bausmių vykdymo sistemoje, davė priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją, įstatymus, negailėti jėgų gindamas visuomenės ir valstybės interesus, gerbti žmogaus teises ir laisves, sąžiningai atlikti jai patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą Kalėjimų departamento pareigūno vardą.
Pareiškėjas privalėjo saugoti, gerbti ir vykdyti Lietuvos įstatymus, tačiau, duodamas baudžiamojoje byloje žinomai melagingus parodymus, padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje uždraustą veiką, kurią įstatymų leidėjas priskiria prie nusikaltimų teisingumui. Atsakovas akcentuoja, kad pareigūnas ne tik sulaužė priesaiką, bet ir pademonstravo akivaizdžią nepagarbą teisingumui. Atsiliepime pabrėžia, kad Vilniaus PN vykdo ypatingą funkciją – valstybės politikos įgyvendinimą, vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Situacija, kai vidaus tarnybos pareigūnas dalyvauja atliekant nusikalstamą veiką, kuria kėsinamasi į teisingumą, gali sukelti nepasitikėjimą ne tik Vilniaus PN, bet ir visa Lietuvos bausmių vykdymo sistema. Pareiškėjo padaryta veika akivaizdžiai nesuderinama su pareiga visada saugoti pareigūno vardą bei su duota priesaika.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Atsakovas mano, kad pareiškėjo nurodytas Konstitucinio Teismo Nutarimas neturi precedento nagrinėjamam ginčui, kadangi jame pasisakė dėl asmens nepriekaištingos reputacijos, stojant į valstybės tarnybą.
Atsakovas akcentuoja, kad ginčo santykio faktinės aplinkybės bei teisinis reglamentavimas, dėl kurių pasisakyta Nutarime, neturi įtakos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto, reglamentuojančio nuteisto už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos, taikymui. Nutarime nepasisakyta dėl šios Statuto normos taikymo. Tokiu būdu, Nutarimas negali turėti precedento nagrinėjamam ginčui dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai, nepateikia pakankamai teisinių argumentų, patvirtinančių būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą, o apsiriboja bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl tariamo lygiateisiškumo principo pažeidimo. Mano, kad teismas neturėtų pagrindo spręsti pareiškėjo prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Neprieštarauja dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
Teismas konstatuoja:
Ištyrus rašytinę bylos medžiagą paaiškėjo, jog ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus PN direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymo „Dėl D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 4-171 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Vilniaus PN direktorius 2021 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-171 „Dėl D. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“, vadovaudamasis LR vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi, 55, 78 straipsniais, LR valstybės tarnybos įstatymo 47 straipsniu, LR darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalimi, 150 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, Vidaus sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“, 18 punktu, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-179-929/2021, pareiškėją tą dieną atleido iš vidaus tarnybos 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigų.
Susipažinus su Asmens byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas, pradėjęs tarnybą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – T-IK), 2008 m. gruodžio 8 d. pasirašė Pasižadėjimą dėl įstatymų reikalavimų laikymosi santykiuose su kalinamaisiais ir nuteistaisiais (Asmens byla, b. l. 1), 2008 m. gruodžio 9 d. pasirašė, jog supažindintas su Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos (toliau Kalėjimų departamentas) ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 4/07-79.
Kalėjimų departamento pareigūno priesaiką jis davė ir patvirtino parašu 2009 m. kovo 23 d. (Asmens byla, b. l. 6). Pareiškėjas prisiekė „griežtai laikytis teisėtumo, gerbti žmogaus teises ir laisves<...>, dorai atlikti pareigas ir susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti geram Kalėjimų departamento pareigūno (-ės) vardui“.
Su 2-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymu, patvirtintu Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 3-247, pareiškėjas susipažino ir patvirtino parašu 2019 m. spalio 5 d.
Šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas). Pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka. Ši Statuto nuostata – imperatyvi, ji nesuteikia darbdaviui pasirinkimo teisės. Taigi, ir nagrinėjamu atveju, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas privalėjo jį atleisti iš vidaus tarnybos, diskrecijos priimti kitokį sprendimą teisės aktai darbdaviui nesuteikia.
Asmens byloje esančios Kalėjimų departamento pareigūno priesaikos tekstas patvirtina, kad pareiškėjas 2009 m. kovo 23 d. prisiekė „griežtai laikytis teisėtumo, gerbti žmogaus teises ir laisves<...>, dorai atlikti pareigas ir susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti geram Kalėjimų departamento pareigūno (-ės) vardui“. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareigūno priesaika nėra vien tik simbolinės reikšmės aktas. Kadangi pareigūno priesaikos turinys yra įtvirtintas įstatyme, duota priesaika turi teisinę reikšmę ir sukelia teisines pasekmes: pareigūnas, prisiekdamas Lietuvos valstybei, įsipareigoja elgtis tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Jei jis elgiasi priešingai, t. y. savo elgesiu sulaužo duotą priesaiką, jis padaro teisės pažeidimą (2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-35/2008, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 14).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų bazės nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2282-1123/2020 (teisminio proceso Nr. 1-02-2-00276-2020-4) 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.
Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-929/2021 pareiškėjo ir kitų nuteistųjų gynėjo advokato V. V. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio atmetė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos komisija 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjo ir kitų nuteistųjų gynėjo advokato V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 19 d. nutarties.
Nustatyta, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusio nuosprendžio pagrindu. Susipažinus su baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas apkaltintas LR baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo įvykdymu, medžiaga, paaiškėjo, kad baudžiamojoje byloje apklausiamas kaip liudytojas, jis buvo įspėtas, jog už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal BK 235 straipsnį, tačiau davė žinomai melagingus parodymus. Šis faktas patvirtina, kad pareiškėjas, įvykdęs žinomai nusikalstam veiką, sulaužė tarnybos pradžioje duotą priesaiką, savo poelgiu pakenkė geram pareigūno vardui.
Teismas nustatė, kad LR Konstitucinis Teismas 2020 m. lapkričio 6 d. Sprendimu Nr. KT190-A-S175/2020 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. 1A-133/2020“ atsisakė priimti prašymą ištirti, ar Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Sprendime konstatuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi iš VSAT vado 2019 m. balandžio 5 d. įsakymo pašalinus nuorodą, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu negalėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės jo nurodytu aspektu. Taigi, kaip matyti, jau buvo kreiptasi dėl aptariamos įstatymo normos atitiktis LR Konstitucijai, tačiau, nustačius, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, prašymo Konstitucinis Teismas nesvarstė.
Pareiškėjas skunde aptaria šių metų balandžio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Nustatyta, kad Konstitucinis Teismas pasisakė dėl pretenduojančių į vidaus tarnybą asmenų atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir proporcingumo principo. Konstatavo, kad net ir išnykus teistumui, bei asmeniui, baustam net už nesunkų tyčinį nusikaltimą, ribojama teisė visam laikui eiti pareigas vidaus tarnyboje. Akivaizdu, kad pareiškėjo atveju nėra aktualus šis Statuto straipsnis, nes jame kalbama apie reikalavimus stojant į valstybės tarnybą. Pareiškėjas gi jau buvo ištarnavęs ne vienerius metus.
Teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai nagrinėjant konkrečią bylą, kyla abejonių dėl tam tikros normos konstitucingumo. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012-05-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
LVAT yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai, be to, pareiškėjo prašymas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, argumentai deklaratyvūs, nepagrindžia kreipimosi pagrįstumo, nenurodo teisinių motyvų, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atmetami išvestiniai reikalavimai dėl grąžinimo į pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.
Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą atmetus, ginčijamas sprendimas paliktas galioti, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.